Anfas… *

(pro memoria Tėčiui)

Vis ateini ir ateini – anfas
Šypsaisi... Vis šypsaisi...

Tai garibaldišką švarkelį apsivilkęs,
Tai, lyg indėnas,  plunksnom apsikaišęs.

Mačiau ir Don Kichotą Tavo veidu,
Nujojantį tolyn pas vėjo malūnus.
Atsigręžei – anfas – ir nebūdingai visiškai
Liūdnajam riteriui  šypsojaisi.

Ir linksmas vargeta buvai –
Gatvės artistas, griežiantis  smuiku.

Jaunas, gražus garbanius (bene prancūzas?), 
Skruostuose duobutės -
Šypsojaisi galantiškai pakėlęs skrybėlę,
O šypsena tokia jauki, sava.

Anfas, anfas ir visada – anfas...

Guru (asketas) iš budistų vienuolyno –
Nurimęs protas, atsivėrusi adžna** ir 
Begalinė šypsanti tyla...

Anfas, anfas, anfas...

Karaliau – Juokdary (Tu, Tėti!),
Kiek dar ženklų man iššypsosi?
Kaip juos įmint turiu,
Jei su Tavim kartu juokiuosi?
(Gyvenime dažnai rūstus buvai).

Kodėl?
Vis ateini ir ateini – anfas
Šypsaisi...  Vis šypsaisi...

Turbūt žinau –
TAU  GERA ...

*Anfas (en face) – pranc. -  „į veidą“, veidu į priekį
**adžna – sanskr. -  vadinamoji trečioji akis (tarpuakyje)

I. D.
2004, sausis