Akis

Vaikystėj, kai būdavo liūdna,
dvišakėm šakėm
ant smėlio piešdavau žmogų:
vienas dūris – dvi akys,
antras, ištęstas dūris –
burna.

Kartą, skubėdama
sukurti draugą,
viena šake pataikiau į pėdą.
Tiesiai po čiurna.

Taip ir liko
ovalus randas.
Kai liūdžiu
žvilgčioju į jį
ir šypsausi.
Štai kur mano trečioji akis.

Tai ką, vienake drauge,
net ir mirus
mudvi nenuobodžiausime?