Meditacija

Upė neturi tikslo pasiekti jūros...
Jos tikslas – tekėti ir gludinti aštrius akmenis...

Tyloje prie ežero suprantu
Kad didžiausi atsakymai ateina tada
Kai nustoju užduoti klausimus...

Čia rūkas tarsi žemės kvėpavimas
Trumpam paslepia pasaulį
Kad šis pailsėtų nuo mano žvilgsnio...

Ežero paviršių - dangaus veidrodį
Suvirpina vienas nukritęs laumžirgio sparnas...

Medžių viršūnės šukuoja žvaigždes...
Šešėliai tarp jų – ne tamsa
O mėnulio šviesa man kuriami eilėraščiai...
Tarsi miegantiems paukščiams sapnai...

Voratinklis su rasos lašais...
Tai brangiausias miško vėrinys iš nakties ašarų...
Pirmos saulės spindulys kaip šiltas bučinys
Juos godžiai sugeria...
Ir tik krentantis lapas
Šoka savo gražiausią šokį
Nes žino, kad tai jo paskutinis pasirodymas...

Pakyla vėjas – nematomas debesų skulptorius...
Pasirodo vaivorykštė...
Kaip trumpas dangaus ir žemės susitaikymo ženklas...
Po didžiulės audros...

Esu kaip akmuo... gyva...
Tik pasirinkusi labai ilgą ir tylią meditaciją...