Gana

Senam žmogui gulint,
dienos nebeskaičiuoja jo,
jos tik susėda aplink —
kaip pavargusios seserys,
kiekviena su savo randu,
su savo kvapu,
su savo nepabaigta fraze.

Jos linguoja ne iš liūdesio,
o iš atpažinimo —
tarsi sakytų:
„Mes jau buvom čia.
Mes visada buvom su tavim. “

Ir kai žvakės užsidega,
šešėliai tampa ilgi,
lyg senas žmogus turėtų
dar vieną kelią pereiti —
ne kūnu, o atmintim.

Jis eina tarp jų,
tarp virpančių dienų,
kaip tarp senų rankraščių,
kuriuose raidės jau išblukusios,
bet prasmė dar gyva.

Ir eina tol,
kol paskutinis abėcėlės lašas
nutyla ant liežuvio,
kol paskutinė diena
uždeda ranką jam ant peties
ir pasako:
„Gana.
Tu jau parašei. “