Paskutinis prieglobstis

PROLOGAS: Istorijos ironija
Žemėlapiuose ji buvo žymima tiesiog nuliu. Koordinačių pradžia. Tašku, nuo kurio prasidėjo didysis žmonijos maršas per žvaigždes.
Kadaise Žemė buvo visko centras. Iš šio melsvo akmens kilo pirmieji geležiniai laivai, nešantys amžinai alkaną, karingą ir ambicingą rūšį į Paukščių Taką. Žmonės neatėjo su taika. Jie užkariavo, plėtėsi, asimiliavo ir naikino kitas civilizacijas su lediniu, diplomatiniu šaltumu vienoje rankoje ir plazminiu ginklu kitoje. Šimtmečius Žemė diktavo madas, įstatymus ir bausmes tūkstančiuose kolonizuotų pasaulių.
O tada ji tapo nebemadinga.
Išsiurbta, nuvarginta pramonės ir palikta nuošalyje, kai žmonija rado turtingesnių, milžiniškų planetų galaktikos branduolyje. Imperijos sostinė persikėlė į spindinčius Neo-Olimpo megamiestus. Žemė buvo užmiršta. Ji virto kosminiu užkampiu – dulkėtu muziejumi po atviru dangumi, kuriame liko gyventi tik tie, kurie neturėjo pinigų bilietui į ateitį, arba tie, kurie tiesiog norėjo išnykti. Dangus virš vandenynų nutilo.
Iki šios dienos.
Aukščiausiojo laivyno admirolas viena ranka rėmėsi į holostalo kraštą, stebėdamas, kaip trimatėje projekcijoje viena po kitos gęsta žmonių kolonijos. Šviesos žiburėliai, simbolizuojantys milijardines populiacijas, virto pelenais. Archontai – civilizacija, kurios egzistavimo žmonija net nenumatė – nesileido į kalbas. Jie neturėjo diplomatų. Jų technologija lenkė žmonių pasiekimus šviesmečiais, o jų karinė taktika buvo tiksli ir negailestinga kaip chirurgo skalpelis. Žmonių imperija, statyta ant melo, baimės ir jėgos, subyrėjo per kelis mėnesius.
– Kiek laiko liko Neo-Olimpui? – sausais, aštriais žodžiais paklausė admirolas. Jo balsas skambėjo tamsiame bunkeryje, esančiame giliai po buvusia Ženevos žeme.
– Septynios valandos, sere, – atsakė virpantis balsas iš tamsos. – Evakuaciniai laivai jau pakeliui. Bet jie skrenda ne į pakraščius.
Admirolas pakėlė akis į hologramą. Likę žmonijos laivyno likučiai – aplamdyti, degantys, bėgantys – skubėjo atgal. Atgal pro asteroidų žiedus, pro Marso griuvėsius. Jie bėgo ten, kur priešas mažiausiai tikėjosi rasti didžiosios imperijos likučius. Į apleistą, niekam nereikalingą kapinyną.
Žmonija grįžo namo mirgėti. Ne kaip valdovai, o kaip žiurkės, besislepiančios sename, sugriautame rūsyje.
Admirolas išjungė hologramą. Tamsoje liko šviesti tik vienas, mažas, geltonas taškas.
– Pradėkite operaciją „Melagystė“, – sušnabždėjo jis. – Jei norime išgyventi, turime priversti juos patikėti, kad čia nieko nėra. Ir patys patikėti savo melu.
Žmonijos likimas vėl grįžo į Žemę. Tik šį kartą kaina buvo išnykimas.
1 SKYRIUS: Pelenų imperija
Žemės dangus buvo purvinos, gelsvos spalvos – dešimtmečius trūkusios pramoninės stagnacijos ir pamirštų ekosistemų palikimas. Virš senojo Europos kontinento plytėjo dulkėta ramybė, kurią tik retkarčiais sudrumsdavo retų atmosferinių transportų kaukimas. Čia niekas nesitikėjo sulaukti svečių. Žemė buvo tarsi senas, nebenaudojamas sandėlis, kurį didieji Galaktikos užkariautojai tiesiog paliko likimo valiai.
Giliai po Alpių kalnų masyvu, senoviniame stebėjimo poste „Sargas-4“, prie pasenusių monitorių sėdėjo operatorius Lukas. Jo darbas buvo nuobodus: stebėti Saulės sistemos prieigas, kuriose dešimtmečiais nevyko nieko, išskyrus retus prekybinių automatų tranzitus. Žemėje gyvenantys žmonės – vadinamieji „likučiai“ – buvo izoliuoti nuo spindinčios ir agresyvios Žmonijos Imperijos, kuri valdė šimtus žvaigždžių sistemų galaktikos branduolyje. Žemė jiems buvo mitas, o imperijai Žemė – tik nereikšminga koordinačių pradžia.
Ekrane sužibo raudona signalinė ugnelė. Vėliau – dar viena. Ir dar dešimtys.
– Kas per velniava... – sumurmėjo Lukas, trindamas pavargusias akis.
Monitoriai rodė masinius šviesos greičio iškraipymus ties sistemos pakraščiu. Tai nebuvo pavieniai laivai. Tai buvo milžiniška, chaotiška flotilė. Lukas karštligiškai pradėjo spausti mygtukus, bandydamas pagauti bent vieną šifruotą signalą. Kai garsas pagaliau persilaužė pro kosminį triukšmą, bunkerio patalpą užpildė baimės kupinas riksmas.
„... kodas Juodas! Kartoju, kodas Juodas! Skydai sugriauti... jie pro šalį nepraeina, jie viską degina! Orionas krito, Tarybos laivynas traukiasi... Visiems laivams, keiskite vektorių į... “
Signalas nutrūko baisiu statiniu triukšmu. Lukas sustingo. Orionas buvo viena galingiausiai įtvirtintų žmonijos karinių bazių, kurioje budėjo tūkstančiai sunkiųjų kreiserių. Jei Orionas krito, tai reiškė viena – imperijos nebėra.
Tuo pat metu už tūkstančių kilometrų, aukščiausio saugumo komplekse virš išdžiūvusios Viduržemio jūros dugno, vyko slaptas susitikimas. Generalinis Tarybos sekretorius Viktoras Vanas stebėjo tiesiogines transliacijas iš tolimesnių kolonijų. Vaizdas buvo kraupus. Archontų laivai – monolitinės, juodos geometrinės figūros, sugeriančios šviesą – nenaudojo lazerių ar įprastų raketų. Jie naudojo gravitacinius ginklus, kurie tiesiog gniuždė planetų atmosferas kartu su ten esančiais miestais.
Žmonija, šimtmečius laikiusi save tobuliausia karinga rūšimi, sutiko kažką, kam karas buvo ne menas ar politika, o paprastas sanitarinis valymas.
– Archontų avangardas mus pasieks per dešimt dienų, jei jie judės dabartiniu tempu, – prabilo admirolė Kreg, įžengdama į tamsų kabinetą. Jos uniforma buvo kruvina, o dešinė ranka – mechaninis protezas, iš kurio dar rūko dūmai po skuboto sugrįžimo iš fronto.
– Jie nežino apie Žemę? – tyliai paklausė Vanas, neatsitraukdamas nuo lango, už kurio tvyrojo rami Žemės dykuma.
– Jie skenuoja didžiausius energijos šaltinius. Žemė jiems atrodo mirusi. Čia nėra pramonės, nėra veikiančių karinių gamyklų. Mes jiems esame šiukšlynas, – atsakė Kreg. – Todėl mes čia ir grįžtame. Visi likę laivyno likučiai gavo įsakymą slopinti variklius ir slėptis už šios planetos Mėnulio bei vandenynų gilumose.
– Tai ne sugrįžimas, Kreg. Tai kapituliacija, – Vanas atsisuko, jo veide nesimatė jokių emocijų, tik šaltas, politinis kalkuliavimas. – Jei likusi žmonija sužinos, kad mes bėgame į šį užkampį, kils panika, kuri mus sunaikins greičiau nei Archontai. Mes privalome sukurti iliuziją.
– Kokią iliuziją? – admirolė prisimerkė.
– Kad mes vis dar kovojame. Kad Žemė yra slaptas mūsų kontrpuolimo centras, o ne paskutinės žiurkių urvas, – Vano lūpose pasirodė baisi šypsena. – Prasideda didysis melas, admirole. Ir mes turime užtikrinti, kad Žemės vietiniai gyventojai neatvertų burnų per anksti.
Tolumoje, virš geltono dangaus, sužibo pirmoji nauja žvaigždė. Tai buvo pirmasis bėglių laivas iš degančios imperijos core-pasaulių, atvežantis karą atgal į namus. Pelenų imperija sugrįžo ten, kur prasidėjo.
2 SKYRIUS: Sugrįžimas į lopšį
Žemės ramybė baigėsi sulig pirmuoju atmosferos smūgiu. Garsas nebuvo panašus į perkūniją – tai buvo ištisinis, žemas, metalinis staugimas, kai šimtai tūkstančių tonų plieno vienu metu rėžėsi į tankius planetos oro sluoksnius.
Lukas per savo stebėjimo posto „Sargas-4“ monitorius matė, kaip virš buvusio Europos kontinento atsiveria dešimtys dirbtinių joninių takų. Karinis laivynas, kadaise kėlęs siaubą visai galaktikai, dabar grįžo suluošintas. Milžiniški kreiseriai, kurių šonai buvo apdegę ir sulankstyti gravitacinių Archontų ginklų, leidosi žemyn be jokios elegancijos. Kai kurie iš jų, praradę kontrolę, tiesiog smigo į išdžiūvusių vandenynų dugną, sukeldami lokalius žemės drebėjimus.
– Jie užpildo visą orbitą, – drebančiu balsu pranešė Lukas į centrinį Žemės administracijos kanalą. – Čia ne pastiprinimas. Tai... tai bėgliai.
Netrukus Žemės miestų – varganų, po kupolais paslėptų gyvenviečių – gatvėse prasidėjo suirutė. Vietiniai gyventojai, dešimtmečiais palikti likimo valiai, su siaubu stebėjo, kaip virš jų galvų sklando kariniai transportai. Prasidėjo masinė ir brutali konfiskacija. Imperijos kariai, varginami baimės ir nevilties, tiesiog užimdavo pastatus, gamyklas ir vandens stotis.
Giliai po Žeme, Naujojo Berlyno bunkeryje, Generalinis Tarybos sekretorius Viktoras Vanas ir admirolė Kreg stebėjo chaoso žemėlapį.
– Vietiniai priešinasi, – pranešė Kreg, rodydama į raudonus taškus aplink pagrindinius Žemės resursų centrus. – Jie nesupranta, kodėl mes atėmėme jų maisto ir vandens atsargas. Jie mano, kad mes vėl atvykome jų išnaudoti.
– Jie ir turi taip manyti, – šaltai nukirto Vanas, taisydamasis nepriekaištingą, nors ir dulkėtą apykaklę. – Jei mes jiems pasakysime, kad imperija žlugo ir Archontai mus medžioja, kils absoliuti anarchija. Oficiali versija išlieka tokia: Žemė mobilizuojama didžiajam kontrpuolimui. Visi resursai pereina kariuomenės žinion. Bet koks nepaklusnumas – tėvynės išdavystė karo metu. Bausmė – mirtis.
– Tu nori pradėti karą su savais, kol priešas už durų? – Kreg balsas persmelkė kabinetą šaltumu.
– Aš noriu išlaikyti tvarką, admirole. Be tvarkos mes neturime net galimybės pasipriešinti, – Vanas priėjo prie taktinio stalo. – Likęs mūsų laivynas privalo visiškai išjungti energijos šaltinius. Paslėpkite kreiserius Ramiojo vandenyno įdauboje, po Antarktidos ledu, senuose kalnų tuneliuose. Žemė kosminiuose radaruose turi atrodyti kaip kapinynas. Jei Archontų žvalgai pamatys bent vieną aktyvų reaktorių, mes būsime nušluoti.
Tuo metu į kabinetą įsiveržė jaunas ryšių karininkas. Jo veidas buvo išbalęs, o rankose jis gniaužė skaitmeninį slaptųjų tarnybų pranešimą.
– Sere, turime problemą. Viena iš Žemės sukilėlių frakcijų, pasivadinusi „Gajos sūnumis“, perėmė mūsų karinio tranzito šifrus. Jie žino tiesą apie Orioną. Jie žino, kad mes bėgame.
Vano akys pastebimai susiaurėjo. Šis melas buvo per daug trapus, kad sugriūtų jau antrąją dieną.
– Suraskite juos, – sušnypštė Vanas. – Eliminuokite lyderius. Jei ši informacija pasieks mases, mes patys pasirašysime sau mirties nuosprendį dar prieš pasirodant Archontams.
Dangus virš Žemės galutinai užtemo, užpildytas tūkstančių tylių, dūmijančių karo laivų šešėliais. Žmonija sugrįžo į savo lopšį, bet šis lopšys greitai galėjo tapti jų masiniu kapu.
3 SKYRIUS: Melo architektai
Naujasis Berlynas buvo pastatytas ne iš stiklo ir šviesos, o iš grubaus, pilko betono ir plieno, giliai po buvusios Vokietijos žemėmis. Tai buvo dulkėtas slėptuvių labirintas, kuriame dešimtmečius glaudėsi tie, kuriuos imperija pamiršo. Tačiau dabar šios požeminės gatvės buvo užtvindytos elitinių karininkų, blizgančių uniformų ir aukščiausio rango biurokratų, atvykusių iš sudegusio galaktikos centro. Kontrastas tarp pasiturinčių bėglių ir badaujančių vietinių gyventojų kėlė sprogstamą įtampą.
Tarybos sekretorius Viktoras Vanas sėdėjo prabangiame, skubotai įrengtame kabinete, kurio sienas vis dar dengė drėgno betono kvapas. Priešais jį ant stalo gulėjo dešimtys sukilimo ataskaitų.
– Propaganda veikia, bet neilgam, – prabilo jo patarėjas viešiesiems ryšiams, pulkininkas Grėjus. – Oficialus kanalas transliuoja netikrus vaizdus apie „sėkmingą kontrpuolimą“ prie Saturno žiedų. Žmonės gatvėse švenčia fiktyvias pergales, kol mūsų kariai iš jų sandėlių atiminėja paskutines sintetinių baltymų atsargas. Tačiau „Gajos sūnus“ kontroliuojantys pogrindiniai radijo dažniai pradeda kelti klausimų. Jie pastebėjo, kad laivai grįžta suluošinti, o ne pergalingi.
– Melas yra kaip skydas, Grėjau, – šaltai atsakė Vanas, neskubėdamas gerti sintetinės kavos iš porcelianinio puodelio. – Jei skydas įskyla, tu jo neišmeti – tu jį sutvirtini. Man nesvarbu, kiek resursų sunaudosite. Užblokuokite visus nepriklausomus dažnius. Paskelbkite, kad bet koks neoficialios informacijos platinimas yra Archontų psichologinio karo dalis. Kiekvienas, kas abejoja Tarybos pergalėmis, yra tėvynės išdavikas.
Tuo pat metu giliau požemiuose, apleistame metro tunelyje, degant vos kelioms neono lempoms, vyko kitas susitikimas. Čia nebuvo prabangos. Ant medinių dėžių sėdėjo Elena – buvusi mechanikė, o dabar viena iš „Gajos sūnų“ pasipriešinimo lyderių. Jos veidas buvo suodinas, o akyse degė pyktis.
– Jie meluoja mums tiesiai į akis, – tyliai, bet tvirtai kalbėjo Elena, rodydama į išardytą karinį ryšio terminalą. – Šis prietaisas pagavo šifruotą laivyno vadovybės pranešimą. Orionas nesulaikė priešo. Imperijos nebėra. Taryba neatvežė mums pergalės plano – jie atvežė mirtį. Jie pavers Žemę taikiniu, o patys pasislėps savo saugumuose bunkeriuose, palikdami mus sudegti.
– Ką siūlai daryti? – paklausė jaunas sukilėlis, nervingai gniauždamas seną medžioklinį lazerį. – Mes negalime kovoti su visu laivynu.
– Mums nereikia kovoti su laivynu, – Elenos lūpose pasirodė liūdna šypsena. – Mums reikia atverti akis tiems kareiviams, kurie vis dar tiki Vano pasakomis. Jei mes transliuosime tikruosius Oriono žūties vaizdus per centrinį Naujojo Berlyno ekraną per kasmetinį Pergalės paradą, Tarybos melo kortų namelis sugrius. Jie bus priversti sėsti prie derybų stalo su mumis, Žemės žmonėmis.
Elena nežinojo, kad vos už kelių metrų, ventiliacijos šachtoje, slėpėsi Tarybos slaptosios tarnybos agentas, fiksuojantis kiekvieną jos žodį.
Po dviejų valandų ši informacija pasiekė Vano stalą. Sekretorius perskaitė pranešimą ir pažvelgė į admirolę Kreg, kuri ką tik įžengė į kabinetą.
– „Gajos sūnūs“ planuoja sabotažą per rytdienos paradą, – pasakė Vanas. – Jie nori parodyti tiesą.
– Tai būtų katastrofa, – admirolė suspaudė kumščius. – Kareiviai praras moralę. Mes negalėsime išlaikyti gynybos linijos kosminiame pakraštyje, jei kils maištas viduje. Leisk man pasiųsti specialiąsias pajėgas ir juos išvalyti.
– Ne, – Vanas pakėlė ranką, jo akys sužibo baisia politine intriga. – Jei mes juos tiesiog nužudysime tamsoje, jie taps kankiniais. Leiskime jiems įvykdyti savo planą. Tačiau pakeiskime transliacijos turinį. Prieš jiems paleidžiant vaizdus, mes patys suklastosime jų signalą. Mes parodysime, kad „Gajos sūnūs“ neva bendradarbiauja su ateiviais ir bando pasėti paniką, kad susilpnintų Žemę. Mes panaudosime jų pačių sabotažą, kad visiškai pateisintume masinius valymus ir karinę diktatūrą.
Vanas atsistojo ir priėjo prie didžiulio lango, žvelgiančio į požeminį miestą, kur tūkstančiai nieko neįtariančių piliečių ruošėsi netikros pergalės šventei.
– Šiame kare, admirole, tiesa yra per didelė prabanga. Išlieka tik tie, kurie moka geriausiai meluoti.
4 SKYRIUS: Diplomatas tarp griuvėsių
Mėnulio šešėlyje, kur niekada nepasiekia tiesioginiai Saulės spinduliai, stūksojo „Arka-1“ – pasenusi, pusiau apleista diplomatinė stotis. Kadaise, žmonijos aukso amžiuje, čia buvo pasirašomos kapituliacijos sutartys su užkariautomis civilizacijomis. Dabar ši vieta virto paskutine viltimi užmegzti ryšį su tais, kurie kalbėti nenorėjo.
Vyriausiasis Tarybos diplomatas Aurelijus Notas stovėjo prie apžvalginio stoties lango, stebėdamas tolumoje švytintį melsvą Žemės pusmėnulį. Jo veide atsispindėjo gilios raukšlės – ne tik nuo amžiaus, bet ir nuo naštos, kurią jam užkrovė Viktoras Vanas. Oficialiai Aurelijus turėjo reikalauti paliaubų. Neoficialiai – jis žaidė dvigubą žaidimą, kurio kaina buvo visa žmonių rūšis.
– Jie čia, – pranešė Aurelijaus asmeninis asistentas, jaunas, išsigandęs vaikinas vardu Tomas. Jo rankos pastebimai drebėjo. – Jų laivas... jis neturi jokių identifikacinių kodų. Jis tiesiog... atsirado.
Aurelijus atsisuko. Už lango materializavosi Archontų zondas. Tai nebuvo įprastas metalinis kosminis aparatas – tai buvo monolitinė, visiškai juoda piramidė, kuri atrodė labiau kaip tridatė skylė pačioje erdvėje, o ne materialus objektas. Ji neskleidė šilumos, o stoties jutikliai, bandydami ją nuskaityti, tiesiog išsijungdavo.
Derybų salėje tvyrojo kapų tyla. Archontai neatsiuntė gyvos būtybės. Vietoj to, salės centre esantis holoprojektorius pats aktyvavosi, panaudodamas stoties dažnius, ir suformavo humanoidinę, tačiau klaidinančią šviesos figūrą be veido bruožų. Garsas, sklindantis iš garsiakalbių, labiau priminė tektoninių plokščių trintį nei kalbą, tačiau stoties kompiuteris jį vertė į šaltus, sintetinius žodžius.
„Biologinė masė, žymima „žmonija“. Jūsų ekspansija baigta. Jūsų infrastruktūra naikinama. Kodėl trikdote procesą? “ – nuskambėjo balsas.
Aurelijus giliai įkvėpė, suvaldydamas savo kūno kalbą. Kaip patyręs diplomatas, jis žinojo, kad baimė yra pirmasis žingsnis į pralaimėjimą.
– Mes siūlome kapituliaciją, – tvirtai ištarė Aurelijus. – Žmonijos Taryba pripažįsta jūsų technologinį pranašumą. Mes pasirengę atiduoti visas likusias kolonijas, išformuoti laivyną ir priimti jūsų sąlygas. Mainais mes reikalaujame tik vieno – palikti Žemę kaip izoliuotą rezervatą. Ši planeta neturi karinio potencialo. Ji mirusi.
Projekcija kelias sekundes tylėjo. Atrodė, kad Archontų dirbtinis intelektas arba jų kolektyvinis protas analizuoja informaciją.
„Melo procentas jūsų pareiškime: devyniasdešimt keturi, – mechaniškai atsakė balsas. – Mūsų jutikliai fiksuoja masinį laivyno likučių persigrupavimą už jūsų planetos atmosferos skydų. Jūs slepiatės. Jūs ieškote laiko. “
Aurelijus nepakeitė veido išraiškos, nors jo širdis pradėjo plakti pašėlusiu ritmu. Archontai buvo per daug pažangūs, kad juos apgautų paprasta diplomatija. Čia prasidėjo Vano jam patikėtas, tamsusis plano etapas.
– Tai ne paslėptas laivynas, – Aurelijus aktyvavo savo planšetę ir išsiuntė Archontams šifruotus duomenis. – Tai maištininkai. Žmonija skyla. Šie laivai nepaklūsta Tarybos įsakymams. Jie grįžo į Žemę, kad nuverstų mus. Jei jūs sunaikinsite juos, mes padėsime jums juos surasti. Štai visos jų slaptavietės Žemės vandenynuose ir po Antarktidos ledu.
Tomas, stovintis už Aurelijaus nugaros, išpūtė akis. Diplomatas ką tik ateiviams atidavė tikslias žmonijos laivyno koordinates. Tai buvo gryna, absoliuti išdavystė.
„Duomenys priimti, – nuskambėjo iš garsiakalbių. – Analizuojame taktinį naudingumą. Jei informacija teisinga, jūsų rūšies naikinimo tempas bus pakoreguotas. Laukite. “
Šviesos figūra išsijungė, o juodasis monolitas akimirksniu pradingo iš stoties radarų, nepalikdamas jokių pėdsakų.
Kai jie liko vieni, Tomas suklupo ant kelių, griebdamasis už galvos.
– Sere... ką jūs padarėte? Jūs ką tik pasirašėte mirties nuosprendį visam mūsų laivynui! Vanas jus pakars!
Aurelijus lėtai priėjo prie jaunuolio, uždėjo ranką jam ant peties ir pasilenkė. Jo balsas buvo toks tylus, kad jį vos galėjo girdėti stoties mikrofonai.
– Vanas pats man davė šias koordinates, Tomai, – sušnypštė diplomatas. – Bet tai, ką aš jiems nusiunčiau, nėra mūsų tikrosios vietos. Tai suklastoti signalai, kurie nuves jų avangardą tiesiai į senąsias, apleistas pramonines stotis, kurias mes užminavome termobuoliniais užtaisais. Mes ką tik įviliojome juos į spąstus. Tačiau kad šis melas suveiktų, Archontai turi matyti, kad mes tikrai pasiruošę paaukoti savo žmones.
Aurelijus tiesiogiai pažiūrėjo į Žemę.
– Mes sužaidėme savo kortą. Dabar viskas priklauso nuo to, ar tie bando rasti senąjį ginklą Žemės gelmėse, spės jį aktyvuoti iki tol, kol Archontai supras, kad buvo apgauti.
“
5 SKYRIUS: Užmirštas ginklas
Kol viršutiniuose planetos sluoksniuose liepsnojo politinės intrigos ir netikros pergalės paradai, giliai po Žemės pluta, Marianų įdubos tektoniniame lūžyje, slėpėsi vieta, kurios nebuvo jokiuose moderniuose imperijos žemėlapiuose. Laboratorija „Hefestas“ buvo pastatyta dar prieš didįjį žmonijos išsibarstymą po žvaigždes – laikais, kai Žemė bijojo išorinių grėsmių ir investavo į baisiausius masinio naikinimo ginklus.
Admirolė Kreg ir vyriausiasis mokslinių tyrimų vadovas daktaras Elas leidosi žemyn gravitaciniu liftu. Aplink juos pro storą kvarcinį stiklą matėsi tik verdanti magma ir milžiniškos, geoterminę energiją siurbiančios kolonos.
– Kiek laiko projektas „Sintezė“ buvo įšaldytas? – paklausė Kreg, tikrindama savo mechaninio protezo nustatymus. Jos balsas skambėjo tuščiai tarp plieninių lifto sienų.
– Beveik tris šimtmečius, admirole, – sausai atsakė daktaras Elas, taisydamasis akinius. – Kai žmonija kolonizavo pirmąsias dešimt sistemų ir suprato, kad kaimyninės civilizacijos yra technologiškai silpnesnės, šis projektas buvo pripažintas per daug pavojingu ir neetišku. Taryba nusprendė, kad geriau jį pamiršti čia, gimtojoje planetoje.
Liftas sustojo su sunkiu metaliniu kaukštelėjimu. Durys atsivėrė į milžinišką skliautuotą salę, kurios centre kabojo objektas, privertęs net visko mačiusią admirolę sustingti.
Tai buvo sferinis branduolys, apsuptas šimtų judančių magnetinių žiedų. Jis neatrodė kaip ginklas – labiau kaip dirbtinė, juoda miniatiūrinė žvaigždė, kuri pulsuodama rijo šviesą. Tai buvo projektas „Sintezė“.
– Kaip tai veikia? – Kreg priėjo prie apsauginio barjero.
– Tai nėra įprastas užtaisas, – daktaras Elas pradėjo spausti konsolės klavišus, aktyvuodamas senąsias sistemas. – „Sintezė“ veikia mikro-juodųjų skylių principu. Aktyvuotas įrenginys sukuria kontroliuojamą gravitacinį singuliarumą. Jis per kelias sekundes gali sutraukti ir susukti į erdvės tašką visą priešo flotilę, nepriklausomai nuo jų skydų galios. Archontų gravitacinė technologija taps jų pačių spąstais.
Admirolės veide pasirodė palengvėjimo šešėlis, tačiau mokslininkas greitai jį išsklaidė, pakeldamas ranką.
– Nesidžiaukite per anksti, Kreg. Yra priežastis, kodėl mūsų protėviai užrakino šį monstrą po žeme. „Sintezė“ neturi selektyvaus taikinio režimo. Singuliarumas reikalauja milžiniško pradinio energijos impulso. Kad jį paleistume, turime nukreipti visą likusią Žemės geoterminę ir elektrinę energiją į šį branduolį.
– Ir kas nutiks Žemei?
– Planeta išgyvens, bet jos biosfera – ne, – Elas tiesiai šviesiai pažiūrėto admirolei į akis. – Kai ginklas išsiurbs energiją ir sugeneruos lauką, Žemės magnetinis skydas sekundei išsijungs. Kosminė radiacija, tektoniniai lūžiai, masiniai žemės drebėjimai... Visi, kas tuo metu bus planetos paviršiuje ar paprastose slėptuvėse, žus. Liks tik tie, kurie sėdės pačiuose giliausiuose kariniuose bunkeriuose. Tai ne ginklas, admirole. Tai savižudžio paktas.
Kreg nusisuko į pulsuojantį juodą branduolį. Ji prisiminė Viktorą Vane’ą ir jo žodžius apie tai, kad išlikimas reikalauja tapti monstru. Dabar ji suprato, ką sekretorius turėjo omenyje. Jie ruošėsi paaukoti milijonus Žemės gyventojų, kad išgelbėtų karinį elitą ir sunaikintų Archontus.
Tuo pat metu konsolėje sužibo avarinis signalas. Ryšio modulis pagavo koduotą pranešimą iš paviršiaus.
– Admirole, – daktaro Elo balsas sudrebėjo. – Turime problemą. Žemės sukilėliai, vadovaujami Elenos, prasiveržė į vieną iš paviršinių energijos paskirstymo stočių Islandijoje. Jie bando perimti energijos srautus, kad aprūpintų savo požeminius miestus. Jei jie pakeis magistralių kodus, mes negalėsime nukreipti energijos į „Sintezę“.
Kreg stipriai sugniaužė savo mechaninį kumštį, pasigirdo metalo girgždesys.
– Paruoškite branduolį transportavimui į orbitinę platformą, – įsakė ji. – Aš pati pasirūpinsiu sukilėliais. Jei jie trukdys mums pasiruošti šiam smūgiui, jie mirs anksčiau, nei Archontai pasieks orbitą.
6 SKYRIUS: Sugriautos kaukės
Islandijos geoterminė jėgainė „Geizeris-1“ skendėjo tirštuose garuose ir lediniame vėjyje. Ši stotis buvo viena iš nedaugelio vietų Žemėje, kuri vis dar tiekė švarią energiją šiaurinio pusrutulio požeminiams miestams. Elena ir jos sukilėlių būrys jau kontroliavo pagrindinį valdymo pultą. Jų tikslas buvo paprastas – nukreipti energijos srautus į Naujojo Berlyno gyvenamuosius kvartalus, kuriuos Taryba neseniai atjungė, taupydama išteklius kariuomenei.
– Kodai nesutampa, – karštligiškai spausdama klavišus sušuko Elena. Jos pirštai lakstė senoviniu terminalu. – Taryba blokuoja magistrales iš pagrindinio serverio Alpių bunkeryje. Jie bando izoliuoti visą planetos geoterminį tinklą.
– Kam jiems tiek energijos? – paklausė sukilėlis šalia jos. – Kariniams laivams įkrauti užtektų dešimtadalio šito srauto.
Elena perėmė giliojo karinio tinklo duomenų paketus, kuriuos slaptasis agentas netyčia paliko atvirus per praėjusį reidą. Ji paleido dešifravimo algoritmą. Po kelių sekundžių monitoriuje pasirodė schemos, kurios privertė ją sustingti. Tai buvo ne laivų įkrovimo planai. Tai buvo projekto „Sintezė“ aprašymas ir energijos nukreipimo grafikas.
Ekrane švietė didžiulė, raudona įspėjamoji žinutė: „Aktyvacijos fazė: Magnetinio skydo deaktvacija. Prognozuojami paviršiaus nuostoliai: 98. 7%. “
– Jie nesiruošia mūsų ginti... – Elenos balsas virpėjo, o akys išsiplėtė iš siaubo. – Jie naudos ginklą, kuris sudegins planetos paviršių. Jie paaukos mus visus, kad sunaikintų ateivius ir išgelbėtų savo kailį požeminiuose kariniuose bunkeriuose. Visi paradai, visos kalbos apie pergalę... viskas buvo melas.
Tuo pat metu stoties lubos subyrėjo. Į salę, naudodami gravitacinius lynus, nusileido Tarybos specialiųjų pajėgų kariai, vadovaujami pačios admirolės Kreg. Jos mechaninis protezas švietė melsva energija.
– Elena! – per garsiakalbius nuaidėjo šaltas Kreg balsas. – Atisveikinkite su ginklais. Jūs kišatės į reikalus, kurie lemia visos rūšies išlikimą.
– Jūs norite mus nužudyti! – rėkė Elena, pasislėpusi už betoninės konsolės, kai aplinkui pradėjo švilpti lazerių šūviai. – Jūs vadinate tai išlikimu? Jūs esate baisesni už Archontus!
– Jei reikės, aš pati sudeginsiu šią planetą, kad žmonijos vardas neišnyktų iš galaktikos! – sušuko Kreg ir paleido trumpąją bangą iš savo rankos, akimirksniu išlydydama sukilėlių gynybines pozicijas.
Prasidėjo trumpas, bet itin kruvinas mūšis. Tačiau Elena spėjo padaryti tai, ko Taryba bijojo labiausiai. Prieš pat sukilėlių pozicijų griūtį, ji paspaudė vieną raudoną mygtuką – visi gauti duomenys apie „Sintezę“, tikrieji Oriono žūties vaizdai ir Tarybos planai paaukoti Žemę buvo išsiųsti į visus atvirus planetos dažnius.
Po dešimties minučių tiesa pasiekė kiekvieną Žemės kampelį.
Naujajame Berlyne, Ženevoje ir Neo-Detroite prasidėjo chaosas. Netikros pergalės šventė akimirksniu virto įniršio banga. Žemės gyventojai, supratę, kad yra pasmerkti mirčiai, griebėsi visko, ką turėjo po ranka. Kareiviai, sužinoję, kad jų šeimos bus paaukotos vardan elito išlikimo, atsisakė vykdyti įsakymus. Prasidėjo atviras pilietinis karas. Karinės bazės liepsnojo, o gatvėse aidėjo šūviai. Žmonės kariavo su žmonėmis dėl vietos giliausiuose bunkeriuose.
Tuo pat metu stebėjimo postas „Sargas-4“ užfiksavo tai, kas turėjo nutildyti visas kovas. Saulės sistemos pakraštyje, ties Plutono orbita, erdvė pradėjo lūžti. Archontų pagrindinės pajėgos – šimtai milžiniškų, šviesą sugeriančių monolitų – išniro iš hipererdvės. Jie judėjo tiesiai link Žemės.
Žmonija pradėjo naikinti pati save likus vos kelioms dienoms iki galutinio teismo dienos.
7 SKYRIUS: Pirmasis kraujas danguje
Saulės sistema virto masiniu kapinynu. Archontų laivynas pro išorines planetas skriejo negailestingu, geometriniu tikslumu. Jupiterio palydovai, kadaise buvę klestintys žmonijos kasybos centrai, dabar liepsnojo danguje kaip mažos, dirbtinės žvaigždės. Ateivių monolitai nenaudojo taktikos – jie tiesiog stūmėsi į priekį, palikdami už savęs tik degančias nuolaužas.
Paskutinė organizuota žmonijos gynybos linija buvo suformuota prie Marso. Tai nebuvo didinga imperijos armija. Tai buvo sulamdyti, paskubomis sulopyti kreiseriai, kurių įgulas sudarė demoralizuoti kariai, ką tik sužinoję apie pilietinį karą Žemėje.
Sunkiasvorio kreiserio „Nenugalimasis“ kapitonų tiltelyje stovėjo admirolė Kreg. Jos veidas po mūšio Islandijoje buvo nusėtas nudegimais, o mechaninis protezas virpėjo nuo perkrovos. Ji atsisakė likti saugiam bunkeryje. Ji žinojo: jei jie nesulaikys priešo čia, projekto „Sintezė“ nespės pakelti į orbitą.
– Jie artėja, – pranešė taktinio pulto karininkas, jo balsas buvo duslus nuo deguonies trūkumo. – Trys šimtai didžiųjų monolitų. Jie ignoruoja mūsų raketų salves. Skydai nelaiko.
– Nukreipti visą likusią laivo energiją į priekinius plazminius pabūklus! – įsakė Kreg. – Mes neturime kur trauktis. Už mūsų – namai. Net jei tie namai šiuo metu dega iš vidaus.
Mūšis virto tikru pragaru. Archontų ginklai veikė tyliai – jų laivai neskleidė jokių spindulių, tačiau erdvė aplink žmonių kreiserius pradėjo išsikreipti. Milžiniški plieno laivai tiesiog susisukdavo ir lūždavo pusiau, tarsi būtų pagauti nematomų, galingų rankų. Žmonių kariai mirė tūkstančiais, o jų šūviai tik nežymiai braižė juodą ateivių laivų paviršių.
„Nenugalimasis“ sukrėtė galingas smūgis. Kapitono tiltelyje pradėjo klykti avarinės sirenos.
– Praradome trečiąjį ir ketvirtąjį denius! – rėkė karininkas. – Gravitacinis laukas traukia mus link Marso atmosferos!
Kreg priėjo prie holostalo ir įjungė tiesioginį ryšį su Naujojo Berlyno bunkeriu, kur Viktoras Vanas stebėjo situaciją.
– Vanai! – sušuko ji per statinį triukšmą. – Mes čia kraujuojame sekundėmis! Marso gynyba subyrėjo! Kiek laiko tau dar reikia ginklo aktyvavimui?!
Vano veidas ekrane buvo stulbinamai ramus, nors už jo nugaros matėsi bėgantys biurokratai ir girdėjosi sukilėlių šūviai, aidintys bunkerio koridoriuose.
– Žemės sukilėliai sabotažo metu užblokavo tris pagrindinius energijos reaktorius Alpių sistemoje, – šaltai atsakė Vanas. – Mokslininkams reikia dar mažiausiai keturiolikos valandų, kad apeitų saugumo kodus rankiniu būdu. Admirole, jūs privalote laimėti tas valandas.
– Čia nebėra kuo kovoti! – Kreg trenkė mechaniniu kumščiu į konsolę. – Mano žmonės žino, kad tu ruošiesi juos paaukoti! Jie miršta už melą!
– Jie miršta už tai, kad žmonija turėtų rytojų, – atsakė Vanas ir nutraukė ryšį.
Kreg atsisuko į apžvalginį langą. Aplink „Nenugalimąjį“ sproginėjo paskutiniai žmonių laivyno kreiseriai. Marso orbita buvo užpildyta pelenais ir metalo laužu. Ji suprato, kad tradiciniais būdais priešo nesulaikys. Beliko tik vienas, desperatiškas žingsnis.
– Visiems likusiems laivams, – Kreg balsas nuskambėjo visos flotilės dažniu. – Įjunkite hipervariklių perkrovos režimą. Mes nenaudosime ginklų. Mes naudosime savo laivus kaip taranus. Nukreipkite kursą tiesiai į jų pagrindinius monolitų branduolius.
Karė pati perėmė „Nenugalimojo“ valdymą. Sunkiasvoris kreiseris, palikdamas paskui save degančios plazmos uodegą, staigiai pakeitė kursą ir visu greičiu šovė pirmyn, tiesiai į didžiausią juodąjį Archontų laivą.
Dangus virš Marso nušvito akinančia, balta šviesa, kai dešimtys žmonių laivų vienu metu detonavo savo variklius pačiame ateivių armados centre. Tai buvo baisus, pasmerktas aktas, kuris trumpam sustabdė Archontų judėjimą.
Mūšis danguje buvo pralaimėtas, tačiau Kreg ir jos karių pasiaukojimas laimėjo Žemei paskutines brangias valandas. Archontų avangardas sulėtėjo, valydamas kelią pro degančias nuolaužas, ir pasuko tiesiai link paskutinio tikslo – Žemės.
8 SKYRIUS: Šešėlių paktas
Naujojo Berlyno komandinis bunkeris skendėjo dūmuose ir mirksinčiose avarinėse šviesose. Marso gynyba buvo pralaimėta, o admirolės Kreg pasiaukojimas laimėjo tik trumpą atokvėpį. Viršutiniuose bunkerio lygiuose aidėjo automatinių ginklų šūviai ir granatų sprogimai – pilietinis karas pasiekė patį žmonijos valdžios branduolį.
Viktoras Vanas sėdėjo prie centrinio taktinio stalo. Jo nepriekaištinga uniforma dabar buvo sutepta suodžiais, o veide atsispindėjo gilus nuovargis. Ekrane mirksėjo užrakinti projekto „Sintezė“ paleidimo kodai. Sukilėlių įvykdytas energijos magistralių blokavimas buvo toks gilus, kad kariniai kompiuteriai tiesiog atsisakė paklusti.
Bunkerio durys buvo išmuštos hidrauliniu taranu. Pro dūmus įžengė Elena, rankose gniauždama sunkiąją karinę šturmo šautuvo versiją. Už jos stovėjo keli suodini, sužeisti sukilėliai.
– Viskas baigta, Vanai, – sunkiai kvėpuodama ištarė Elena, nukreipdama ginklą tiesiai į sekretorių. – Tavo melo imperija sugriuvo. Atjunk „Sintezę“. Mes neleisime tau sudeginti šios planetos paviršiaus ir paaukoti milijonų nekaltų žmonių.
Vanas net nekrūptelėjo. Jis lėtai pakėlė akis ir pažvelgė į Eleną su tokiu šaltu cinizmu, kad merginos pirštas ant nuleistuko akimirkai sustingo.
– O kas toliau, Elena? – ramiai paklausė jis. – Nušausi mane, užimsi šią kėdę ir kas tada? Pažvelk į viršų.
Jis paspaudė klavišą ir virš stalo išsiskleidė didžiulė orbitalinių radarų holograma. Archontų laivynas jau buvo peržengęs Mėnulio orbitą. Juodi, šviesą sugeriantys monolitai artėjo prie Žemės atmosferos. Jiems prireiks vos kelių valandų, kad pradėtų planetos gniuždymą.
– Jie neima belaisvių, – tęsė Vanas. – Jie nesidera. Jei mes neaktyvuosime „Sintezės“, po dvylikos valandų šioje planetoje neliks nė vienos gyvos ląstelės. Nei bunkeryje, nei paviršiuje. Šis ginklas – vienintelis dalykas, galintis juos sustabdyti. Taip, kaina baisi. Magnetinis skydas išsijungs. Visi, kas nespės pasislėpti giliausiuose kariniuose bunkeriuose, žus nuo kosminės radiacijos ir tektoninių smūgių. Bet žmonijos genofondas išliks. Rūšis išgyvens.
– Tu kalbi apie genofondą, o aš kalbu apie gyvus žmones! – sušuko Elena, jos akyse tvenkėsi ašaros. – Tu nori, kad aš pasirašyčiau mirties nuosprendį savo šeimai, savo draugams, visiems Žemės gyventojams, kad tavo biurokratai ir karininkai galėtų gyventi po žeme?
– Tuomet pasiūlyk kitą išeitį! – pirmą kartą per visą laiką Vanas pakėlė balsą, atsistodamas ir trenkdamas rankomis į stalą. – Pasakyk man, kaip su šautuvais ir pasenusiais lazeriais nugalėti civilizaciją, kuri valdo gravitaciją! Tavo sukilėliai užblokavo energijos srautus Islandijoje ir Alpių magistralėse. Kodai užrakinti. Jei tu man neduosi tų kodų, mes visi mirsime kaip gyvuliai skerdykloje. Pasirinkimas paprastas: visiškas visos žmonijos išnykimas arba baisus, kraujas gniaužiantis išlikimas. Štai tavo revoliucija. Priimk sprendimą.
Bunkeryje įstojo slegianti tyla. Girdėjosi tik tolimi viršutinių aukštų sprogimai ir vėsinimo sistemų ūžesys. Elena pajuto, kaip šautuvas jos rankose tampa neįtikėtinai sunkus. Tiesa buvo dar baisesnė, nei ji įsivaizdavo. Taryba melavo, bet be šio baisaus melo ir monstru tapusio Vano sprendimo, jie neturėjo net teorinio šanso pasipriešinti.
Ji atsisuko į savo vyrus. Jie žiūrėjo į ją su siaubu ir viltimi, laukdami nurodymų. Elena suprato, kad patekto į spąstus, iš kurių nėra moralinio išėjimo. Kad išgelbėtų žmoniją, ji turėjo tapti tuo, prieš ką kovojo – Melo architektų dalimi.
– Kiek laiko trunka energijos nukreipimas? – tyliai, užkimusiu balsu paklausė ji.
Vanas akimirką stebėjo ją, jo žvilgsnyje pasirodė kažkas panašaus į niūrų pripažinimą.
– Keturios valandos nuo tada, kai bus suvesti magistraliniai kodai. Mums reikės masalo. Archontai turi nusileisti pakankamai žemai, į tankiąją atmosferą, kad singuliarumo laukas pagautų visą jų laivyną iškart. Jie turi patikėti, kad Žemė pasiduoda.
Elena lėtai priėjo prie pulto, išsitraukė savo sukilėlių duomenų raktą ir įstatė jį į karinį terminalą. Jos ranka drebėjo, kai ji pradėjo vesti reaktorių atblokavimo seką.
– Mes duosime tau energiją, Vanai, – pasakė ji, nežiūrėdama jam į akis. – Bet mes liksime čia, kontroliuoti tavęs iki pat galo. Ir jei tu pabandysi išgelbėti tik save, aš asmeniškai užtikrinsiu, kad šis bunkeris sprogtų kartu su ginklu.
– Sutarta, – šaltai atsakė Vanas, stebėdamas, kaip ekrane viena po kitos pradeda šviesti žalios geoterminio tinklo linijos.
Šešėlių paktas buvo pasirašytas krauju. Du didžiausi priešai suvienijo jėgas, kad įvykdytų didžiausią nusikaltimą žmonijos istorijoje vardan pačios žmonijos išlikimo.
9 SKYRIUS: Žemės apgultis
Žemės dangus išnyko. Purviną gelsvą atmosferą užglaistė absoliuti tamsa, kai šimtai milžiniškų Archontų monolitų sinchroniškai užėmė žemąją planetos orbitą. Jie buvo tokie didžiuliai, kad užstojo saulės šviesą, panardindami kontinentus į dirbtinę, ledinę naktį.
Tada prasidėjo valymas.
Ateiviai nenaudojo įprastų sprogmenų. Jų laivai suaktyvino didelio intensyvumo gravitacines bangas, nukreiptas tiesiai į planetos paviršių. Žemė pradėjo dejuoti. Šiaurės Amerikos ir Azijos likučiai, senieji miestų griuvėsiai ir sukilėlių gamyklos tiesiog smego į žemę, gniuždant betoną ir plieną iki dulkių. Tektoninės plokštės nubudo – Ramiojo vandenyno ugnies žiedas sprogo dešimtimis ugnikalnių išsiveržimų, o vandenynų pakrantėse kilo šimtų metrų aukščio cunamio bangos.
Giliai po Alpių kalnais esančiame komandiniame centre žemės drebėjimo banga pasijuto kaip ištisinis, kurtinantis riksmas. Sienos skeldėjo, nuo lubų byrėjo betono gabalai, o elektros instaliacija sproginėjo kibirkštimis.
– Energijos nukreipimas pasiekė aštuoniasdešimt procentų! – per triukšmą šaukė viena iš sukilėlių inžinierių, prisirišusi prie drebančios konsolės. – Bet magistralės perkaista! Islandijos jėgainė tiesiog lydosi nuo tokio srauto!
Elena stovėjo prie taktinio stalo, abiem rankomis įsikibusi į jo briauną, kad neiškristų iš baisaus kratymo. Jos akys buvo įsmigusios į orbitos monitorių. Kiekviena sekundė reiškė dar kelis tūkstančius žuvusiųjų paviršiuje.
– Vanai! Jie gniuždo Alpių masyvą tiesiai virš mūsų! – rėkė Elena. – Viršutiniai bunkerio lygiai jau sugriauti. Jei jie pasieks „Sintezės“ reaktorių iki jo visiško įkrovimo, mes neturėsime kuo šauti!
Viktoras Vanas, nepaisant aplinkui tvyrančio pragaro, sėdėjo savo kėdėje, nors jo kaktą puošė gilus, kraujuojantis įbrėžimas nuo nukritusios lubų atplaišos. Jo rankos ramiai, mechaniškai įvedinėjo avarinius stabilizavimo kodus.
– Kad Archontai nepaliestų reaktoriaus, jie turi tikėti, kad šiame bunkeryje yra paskutinė žmonijos vadovybė, pasirengusi pasiduoti, – šaltai atsakė Vane’as. Jo balsas per komunikatorių skambėjo keistai ramiai. – Aš aktyvavau atvirą diplomatinį dažnį. Aš transliuoju jiems mūsų kapituliacijos protokolus. Aš vilkinu laiką.
– Jie tavimi nepatikės! – Elena prišoko prie jo. – 4 skyriuje Aurelijus juos jau apgavo! Jie žino mūsų melo kainą!
– Jie žino Aurelijaus melą, – Vanas pakėlė akis, jo žvilgsnis buvo tuščias ir pasmerktas. – Bet jie nežino mano. Aš jiems siunčiu realius, gyvus duomenis iš mūsų vidinių sistemų. Jie mato, kad mūsų reaktoriai dega. Jie mano, kad mes katastrofiškai perkrauname sistemas bandydami pabėgti iš planetos. Jų logika sako, kad bėglius galima sunaikinti vėliau – pirmiausia jie nori paimti mus gyvus, kad gautų likusių kolonijų kodus.
Tuo metu bunkeryje dingo pagrindinė šviesa. Įsijungė tik raudonos avarinės ugnys, apšviesdamos suodinus abiejų pusių kovotojų veidus. Kompiuterio balsas mechaniškai pranešė:
„Įspėjimas. Išorinis atmosferos slėgis viršijo kritinę ribą. Magnetinis skydas pradeda svyruoti. Iki pilno „Sintezės“ įkrovimo – septynios minutės. “
– Žemės paviršius... – sukilėlis prie radaro užsidengė veidą rankomis. – Ryšys su Naujuoju Berlynu dingo. Visos paviršinės slėptuvės... jų nebėra. Kosminė radiacija jau skrodžia atmosferą.
Elena pajuto, kaip jos viduje kažkas sulūžta. Šešėlių paktas pradėjo savo baisų darbą. Milijonai žmonių, kuriais ji rūpinosi, kuriuos pažinojo, šią akimirką degė ir žuvo tamsoje, kol ji sėdėjo čia, saugoma storų Alpių uolienų. Ji tapo šio masinio naikinimo bendrininke.
Ji lėtai priėjo prie pagrindinio ginklo paleidimo pulto. Čia reikėjo dviejų raktų – vieno karinio ir vieno sukilėlių, kuriuos jie sukonstravo paktui užtvirtinti.
– Štai jie, – pasigirdo baisus metalinis garsas iš viršutinių koridorių. Archontų desantinės kapsulės, prasilaužusios pro šimtus metrų granito, pradėjo smigtis į komandinio centro prieigas. Durys už pulto pradėjo linkti į vidų po siaubingu išoriniu slėgiu.
– Elena, – Vanas atsistojo, laikydamas savo paleidimo raktą. Jo ranka pirmą kartą nežymiai virpėjo. – Laikas išpirkti mūsų rūšies nuodėmes. Įstatyk raktą.
Ateivių kariai – biomechaniniai, šviesą sugeriantys padarai – jau laužėsi pro paskutines barikadas. Elena pažvelgė į savo raktą, tada į degančius ekranus, rodančius mirštančią Žemę. Ji giliai įkvėpė ir įstūmė metalinį strypą į konsolę.
– Tegul dievai mums atleidžia, – sušnypštė ji.
10 SKYRIUS: Paskutinė korta
Bunkerio durys sprogo į vidų, virsdamos aštriomis metalo šukėmis. Pro dūmus įsiveržė pirmieji Archontų desantininkai – aukšti, begarsiai, biomechaniniai siluetai, kurių šarvai rijo raudoną avarinį bunkerio neoną. Jų ginklai akimirksniu pavertė pelenais paskutinius Elenos vyrus, bandžiusius užstoti konsolę.
– Dabar! – per kurtinantį triukšmą suriko Viktoras Vanas.
Elena ir Vanas sinchroniškai pasuko savo paleidimo raktus iki galo.
Laikas tarsi sulėtėjo. Giliai po jais, Marianų įduboje esantis projekto „Sintezė“ branduolys išleido visą sukauptą Žemės geoterminę ir elektrinę energiją. Garsas dingo – jį pakeitė žemas, kūną virpinantis dažnis, nuo kurio abiem bėgo kraujas iš ausų.
Orbinėje platformoje, tiesiai virš Alpių, materializavosi singuliarumas. Maža, mikroskopinė juodoji skylė atsivėrė pačiame Archontų laivyno centre.
Efektas buvo žaibiškas ir kraupus. Ateivių monolitai, kurie ką tik gniuždė Žemės miestus, patys pateko į neįveikiamus gravitacijos spąstus. Erdvė aplink planetą pradėjo suktis kaip sūkurys. Milžiniški, šviesą sugeriantys ateivių kreiseriai lūžo, tįso ir sukosi, virsdami ilgais plieno ir energijos siūlais, traukiamais į nulinį tašką. Jų pažangi technologija, pagrįsta gravitacijos valdymu, destabilizavo singuliarumą, paversdama jį nepasotinamu monstru. Per kelias minutes visa Archontų armada, kėlusi siaubą galaktikai, buvo suvirškinta ir išnyko kosminėje nebūtyje.
Tačiau daktaro Elo pranašystė išsipildė su kaupu.
Kad sugeneruotų šį lauką, ginklas sekundei visiškai išjungė Žemės magnetinį skydą. Planetą perskrodė nefiltruotas kosminės radiacijos ir saulės vėjo smūgis. Žemės paviršius akimirksniu nupliko – likę augalai ir atmosferos likučiai virto pelenais. Tektoninis smūgis sudraskė planetos plutą. Alpių kalnų masyvas virš bunkerio pradėjo griūti, laidodamas po savimi Melo architektus.
________________________________________
Po dvejų metų.
Virš Žemės orbitoje kyšančio Mėnulio pakilo naujas pasaulis. Tai nebebuvo melsvas gyvybės lopšys. Žemė dabar atrodė kaip pilkas, randuotas, anglies ir sukietėjusios magmos rutulys, apsuptas degančių nuolaužų žiedo. Vandenynai išgaravo, palikdami tik gilias, druskingas dykumas.
„Arka-1“ stoties stebėjimo denyje stovėjo Elena. Jos veidą dengė gilūs randai nuo radiacinių nudegimų, o viena akis buvo pakeista tamsiu kibernetiniu implantu. Šalia jos, neįgaliojo vežimėlyje, prijungtas prie gyvybę palaikančių aparatų, sėdėjo Viktoras Vanas. Jo kūnas buvo visiškai suluošintas bunkerio griūties metu, tačiau šaltas, kalkuliuojantis žvilgsnis išliko.
Jie buvo vieni iš nedaugelio, kuriuos Tarybos gelbėjimo šatlai spėjo evakuoti iš degančių požemių iškart po šūvio.
– Mes laimėjome, – silpnu, mechaniniu balsu pratarė Vanas, stebėdamas pro šalį skrendančius naujuosius žmonijos laivus – keistus, modifikuotus hibridus, pastatytus naudojant išlikusias Archontų technologijų nuolaužas. – Archontų imperija po tokio smūgio subyrėjo. Žmonijos likučiai pakraščių sistemose dabar jungiasi iš naujo. Mes išgyvenome.
Elena nežiūrėjo į jį. Ji žiūrėjo į pilką Žemės rutulį, kuriame kadaise žydėjo gėlės ir bėgiojo vaikai.
– Kokia kaina, Viktorai? – tyliai paklausė ji. Jos balsas buvo tuščias, jame nebuvo jokio džiaugsmo. – Žemė mirė. Visi, kas joje gyveno, virto dulkėmis. Tie, kurie liko gyvi kosminėse stotyse, jau nebėra tie patys žmonės. Mes modifikuojame savo genus, kad ištvertume radiaciją, keičiame kūnus metalu. Mes tapome monstrais, kad nugalėtume monstrus.
Vanas lėtai pasuko galvą į ją, jo lūpose pasirodė silpna, ciniška šypsena – paskutinis Melo architekto parašas.
– Istorija neprisimins kainos, Elena. Ji prisimins tik tuos, kurie liko parašyti jos paskutinio puslapio. Mes išgelbėjome rūšį. O namai... namai tėra koordinačių pradžia. Dabar mūsų namai yra visa visata.
Elena nusisuko nuo lango ir nuėjo tamsiu stoties koridoriumi, palikdama suluošintą politiką vieną su savo pergale. Žmonija išvengė išnykimo, tačiau prarado savo sielą. Jie tapo klajūnais be namų, naujaisiais galaktikos plėšrūnais, gimusiais iš senojo pasaulio pelenų.