Berželiai siūbuoja,
juos vakaro vėjas liūliuoja.
Noriu tik būti, žengiu su
skaičiuotėmis koja kojon.
Man taip niūru bus rudeniu...
Ir tik džiaugiuosi spalvomis.
O man berželį apibūdinti,
lyg tą lopšinę naktimis. . .
Berželiai kalba, lyg dainuoja.
Aš noriu klaust tavęs -
ar mes aktualijomis sėjome,
tą ąžuolą - šakotį?
Berželių pozityvumu einu.
Noriu, Vėjau, būtum draugu.
Man yra tik nesaugu...
Bijau prarasti aš namus. Medus.


Krisčiukas Gudmonaitė




