Popieriniai laivai

Ir vėl, per rasotą tylą,
lėtai atsidaro takai.
Jie kvepia senais pažadais,
kurie niekad negrįžo atgal.

Ant pirštų tirpsta sekundės,
lyg sniegas, pamiršęs žiemą.
O aš dar klausau, kaip dunda
širdies užrakinta žemė.

Ten, kur vaikystės šešėliai
pavargę nuo mano akių,
jie grįžta tik trumpam —
kaip paukščiai, praradę lizdą.

Ir rūkas, vis dar žydintis rūkas,
uždengia tai, ko nebuvo.
Bet aš jame randu save —
tą, kuris niekad neseno.

Ir vis dar plaukia laivai
per gelsvo lietaus properšas,
lyg iškarpyti iš vakaro tylos,
lyg iš pamirštų kiemo maldų.

Vėjas, senas kiemo žynys,
šlama burėm mano vardą.
Jis žino, kur slypi uolos,
kur vaikystė slepia lobius.

O kai sutemsta lagūnos,
ir paukščiai grįžta į debesis,
aš vėl tampu kapitonu –
iš popieriaus, iš sapno, iš druskos.