Iš sovietinio kario gyvenimo

Jau sviedinys į mūsų šarvuotį lekia – riaumoja kapitonas Tutovas.
Jam antrina vyr. seržantas Odikoziolas Huseinovas – turkas oguzas.
Taip ir šokinėjam iš šarvuočio ir vėl į šarvuo­tį, o kapitonas vis su chronometru.
Dešimt vyrų, apsikarstę barškančiais ginklais, kastuvėliais ir dujokaukėmis.
Pagaliau – otlično.
Sulindom į geležinę dėžę per septynias sekundes.

Išsirikiavom – visi muile, iš dujokaukės prakaitas bėga kaip vanduo.
Einame pietauti.
Ten irgi viskas vyksta greitai.
Užsižioplinsi – pamirši, kad yra kareiviškas tualetas.
Tualeto, aišku, nepamirši: vakare gali tekti jį drajinti.

Kodėl aš apie tai rašau.
Tiesiog neįsivaizduoju, kaip tie mūsų nelegalūs emigrantai negali valgyti kiaulienos.
Tarnaudamas sovietinėje armijoje mačiau šimtus įvairių tautų kareivių, kuriems „negalima“ valgyti kiaulienos.
Visi ją šveitė – net ausys linko.
Ir kaip įspūdingai atrodė jų storos, riebaluotos lūpos.

Prie mūsų stalo – du seniai dembeliai, mūsų vadai ir mokytojai:
vyr. seržantas Odikoziolas Huseinovas, azerbaidžanietis,
ir jaunesnysis seržantas Josifas Fleišneris – žydas, apsimetantis ukrainiečiu.

Košerinio maisto niekas nepatiekdavo.
Apskritai – ar tas maistas buvo tinkamas valgyti?
Seržantai seniai susikraudavo sau trečdalį mėsos, nugraibydavo riebalus nuo sriubos ir košės.
Tas veiksmas vadinosi sniat spec žiry.
Jeigu dabar pasrėbčiau tos marmalienės – turbūt iškiltų pavojus gyvybei.
O tada – pasaka.
Vieni vitaminai, iš raugintų kopūstų betoninės duobės, iš kurios kopūstus semdavo kareivis, įšokęs su guminiais batais.

Mes – ne žydai.
Bet čia ne apie košerį.
Kas gerai lietuviui, kitam gali būti ne kas.
Kiaulė toks gyvūnas, kad net Nojaus laive galėjo būti ramus.
Viešpats ją priskyrė prie nešvarių – Nojaus šeima jos nevalgė.
Begemotams buvo blogiau: pasakoja, kad tvanui pasibaigus dar buvo likę nemažai sūdytos begemotienos.

Jokių problemų valgant tą menką mėsos davinį nekildavo nei turkui oguzui Huseinovui, nei žydui Fleišneriui.
Joskė mokėjo pajuokauti – rimtu, net rūščiu veidu, kad nesuprasi.
Kai storos Odikoziolo lūpos apsiveldavo kiaulienos taukais, jis paleisdavo geliančią pastabą:

– Tu, Odikoziolai, rudenį grįši namo. Kaip manai – artimieji neužuos, kad čia kiaulieną ryjai? Galvoji, Alachas nemato? Klysti, brolau. Tėvas tavęs nė per šūvį neįleis, o Leila – nei už ką nepabučiuos.

Tai sakydavo grauždamas kiaulienos kauliuką, kuris „netyčia“ pakliuvo į davinį.
Jis tikėjosi, kad vyr. seržantas savo porciją atiduos jam.

Mes, eiliniai učebkės naujokai – keturi lietuviai, trys rusai (du iš Lietuvos, vienas iš Pavolgio) ir vienas lenkas – pagrįstai manėme, kad dėl religinių tradicijų tą maistą jie turėtų palikti mums.
Mūsų religija nedraudžia.
Deja, badas – ne teta.
Ir vyresnis už visus Dievus.
Pas Dievą dar kada… ypač tokioj jaunystėj.

Tiesa, toks Vilniaus rusas Volodia, ko gero, irgi buvo žydas.
Labai jau nerusiškai elgėsi.
Jo pagrindinis rūpestis tikrai nebuvo tapti armijos pažiba – otličniku.
Jis galvojo tik apie tai, kaip išvengti muštro arba visai nusišalinti nuo garbingos sovietinio piliečio pareigos.

Mus nuolat veždavo į Pabradės poligoną ir ten driučindavo iki pamėlynavimo.
Net žiemą miegoti palapinėse buvo galima.
Iš viso tarnavau gal aštuonis mėnesius palapinėse.
Daugiausia vasarą, bet ir rudenį, ir pavasarį, ir net žiemą.
Kai prisimenu – iki šiol išsprūsta: nekenčiu.
Kalėjimas.
Gryna izdevalkė.
Aš – šimtas procentų pacifistas, nors buvau atsargos karininkas ir puse velnio apmokytas.
Toliau – tik nuo tų brangių vėliavų ir mylimų vadų, kad juos kur sutrauktų.
Buvo ir neblogų vaikinų.
Negalima apie visus.
Bet visumoje – supuvęs reikalas.

Volodia, kaip Šveikas, visaip stengėsi simuliuoti.
Kartą pastatė mane su juo į užkardą Pabradės miške.
Buvo vasaris, gyvenome palapinėse.
Mūsų užduotis – neleisti vietiniams važinėti po poligoną, nes vyko intensyvus šaudymas.
Turėjome kirvį – kūrenti laužą – ir sausą davinį.

Volodios akyse degė žalias ilgesys.
Jis buvo rubuilis, bet sparčiai tirpo.
Mano pilvas irgi buvo prilipęs prie stuburo.
Sėdėjome prie laužo, kramtėme kruopas.
Aš buvau beveik patenkintas: nereikėjo lakstyti su dujokauke paskui taikinius ir melstis, kad pataikytum.
Nepataikysi – gausi per guminę galvą dviem vėliavėlių kotais nuo įniršusio kapitono, svajojančio tapti majoru.
Net zampolitas jį barė, bet jis savo darė.
Volodia jį praminė krovopijca.

Volodia vartė kirvį.
Paskui padavė man, ašmenimis į viršų.

– Kirsk man per koją, – pasakė.

– Ne, – atkirtau. – Čia ne pyragai. O kalėjime bus dar blogiau. Pats komisuokis.

Volodia pabandė.
Stuktelėjo bukuoju kirvio galu sau per blauzdikaulį.
Aiktelėjo.
Pats susilaužyti negalėjo.

Vienas lietuvis susilaužė raktikaulį treniruotėje ir turėjo puikią progą komisuotis, bet nenorėjo.
O paskui mačiau jį važiuojantį okupuoti Čekoslovakijos – viršila, sėdintį ant šarvuočio ir kažką reguliuojantį.
Aš jo vietoje būčiau movęs neatsigręždamas.
Atpylė žmogus tris metus.

Volodia vis tiek išsigudrino.
Šiaurės miestelyje pamačiau jį sanitarinės dalies lange – berūkantį, laimingai išsišiepusi.
Mes tuo metu žingsniavome rikiuotės žingsniu ir atidirbinėjome posūkius.
Jis kažkaip apsirgo dizenterija.
Gulėjo ilgai.
Grįžęs pradėjo karininkams gaminti medalių ir ordinų kolonėles iš spalvotos plastmasės.
Buvo frontininkų – poreikis nemažas.
Nuo tada jį dažnai palikdavo kareivinėse, manydami, kad vienas neapmokytas seržantas armijos nesugadins.