KŽ Pakeleivis, Dr. Gonzo

KŽ PAKELEIVIS, DR. GONZO:
23. Keistasis Tower Unite kurortinis miestelis
24. Tikras komikas išbando Comedy Night
25. Paskutinis Wurm Online karalius
26. Skrydžių instruktoriaus globoje
27. Žaidžiant Rocket League su profesionalais
28. Grand Theft Auto V filmų kūrėjas
29. Pogrindiniai Dark Souls III kovų klubai
30. Planetside 2 užmirštojo karo generolai
31. Minecraft bjauriausio serverio žlugimas
32. Flotilė, kuri kirs galaktiką


23. Keistasis Tower Unite kurortinis miestelis

Jis niekada nemirksi. Raudonos, švytinčios „KrazyKillerSheep“ akys įsmeigtos į plačiaekranį televizorių – ir jis niekada nemirksi. Norėtųsi manyti, kad taip yra todėl, jog jis nenori prarasti iš akių to, ką turi. Jo „penthausas“ – tai prabangūs apartamentai, pilni stilingų baldų ir muzikos instrumentų. Viršutiniame aukšte įrengtas baseinas, kampe stovi būgnų komplektas, o kambario centre – ilgas pietų stalas, paruoštas trims asmenims. Ant įmantrių raštų marmurinių grindų stovi fortepijonas, apsuptas stiklinių sienų, pro kurias atsiveria vaizdas į nepasiekiamą miesto panoramą. Šeimininkas visa tai turi, tačiau jo skaisčiai raudonos akys tvirtai ir nepaliaujamai įsmeigtos į milžinišką televizorių. Jis nesijaudina dėl savo turto ir nėra užburtas televizijos laidos. „Killer“ negali mirksėti, nes jis – skeletas.

Jis – ne vienintelis bekūnis žmogus „Tower Unite“ pasaulyje. Tai - internetinis pramogų parkas, kuriame, be namų savo veikėjui statymo, galima žaisti tokius žaidimus kaip minigolfas ar viktorinos. Čia perkami baldai bei įvairūs daiktai būstui papuošti, o rinktis galima iš keleto skirtingų tipų: brutalistinio stiliaus pajūrio namelio, šeimos namo priemiestyje, povandeninės būstinės arba – kaip „KillerSheep“ atveju – prabangių apartamentų dangoraižyje. Tačiau prieš patenkant į šį lėlių namelių simuliatorių, tenka pereiti veikėjo kūrimo etapą. Galima pasirinkti būti paprastu žmogumi arba vaikštančia kaulų krūva. Dėl to „Tower Unite“ pasaulyje iš esmės egzistuoja trys lytys: vyras, moteris ir skeletas.

Žvelgiant iš šalies, čia galima įžvelgti panašumų į namų dekoravimo žaidimą „The Sims“ bei nesėkmingąjį „PlayStation Home“ – konsolėms skirtą „socialinį centrą“, kuriame kiekvienas lankytojas gaudavo vienodus, niekuo neišsiskiriančius apartamentus. Tai buvo savotiškas uždaras pasaulis, kuriame, norint pamatyti naujų filmų anonsus, tekdavo eiti į žaidimo viduje esantį kino teatrą, užuot tiesiog pažiūrėjus juos „YouTube“ platformoje. Žinoma, „Tower Unite“ turi ir lėlių namelius, ir kino teatrus, būdingus minėtiems dviem žaidimams, tačiau tikroji jo kilmė siejama su „Gmod Tower“. Tai buvo viena iš chaotiškų erdvių, kurias buvo galima aplankyti per „Garry’s Mod“ – laisvo pobūdžio modifikacijų kūrimo įrankį, sukurtą naudojant „Valve“ kompanijos „Source“ varikliuką. „GMTower“ turėjo vestibiulį, namus, kartingų trasą, minigolfą, „zombių“ žaidimą, naktinį klubą ir vandens parką.

„Turėjome apie 48 000 unikalių GMT vartotojų“, – vienu metu teigė kūrėjai, o pats Garry kartą pasakė: „Prisiekiu, į tai buvo įdėta daugiau darbo nei į patį „GMod“. “ Tačiau 2016 m. balandį projektas buvo uždarytas, o jį sukūrusi modifikacijų kūrėjų komanda pristatė naujieną – savarankišką senojo pramogų parko įpėdinį: „Tower Unite“.

Pirmą kartą atsidūręs „KillerSheep“ apartamentuose, pasijutau lyg įsibrovėlis. Šiame pasaulyje prie kitų žmonių namų jungiamasi per serverių sąrašą; aš pasirinkau „Killer“ būstą vien todėl, kad jo pavadinimas buvo keisčiausias: „KrazyKillerSheep“ KRAUNAMA KRAUNAMA KRAUNAMA KRAUNAMA... (Atkreipkite dėmesį: tai nėra visas būsto pavadinimas – tiesiog įrašiau tiek žodžių „KRAUNAMA“, kiek man tilpo). Vos tik atsidūriau viduje, pamačiau šeimininką, stovintį prie durų ir besikalbantį su draugu – kitu žaidėju, vardu Andreasas. „Killer“ jam kažką aiškino.

„Nuėjau į kažkokio nepažįstamojo butą su kino sale... „

Tada jis atsisuko į mane.

„Beje, labas. „

Dabar jis vėl kalbasi su Andreasu – jaunuoliu, kurio veido bruožai visiškai niekuo neišsiskiria. Sakau tai be jokios piktos intencijos. Šioje karalystėje visų vyriškų avatarų veido bruožai yra identiški; tas pats galioja ir moteriškiems avatarams. Visgi atrodo, kad Andreasas tai supranta. Kol aš vilkiu niekuo neišsiskiriantį džemperį su gobtuvu ir džinsus, jis pasipuošęs ryškiais aksesuarais: Kalėdų Senelio kepure, kuprine su katės snukučiu ir pripučiamu guminiu ratu, primenančiu antį. Be to, jį supa būrelis mažų vaiduoklių.

Tuo metu, abu mano naujieji pažįstami jau lakstė po butą, nekreipdami į mane dėmesio ir šnekučiuodamiesi apie stebuklingus gėrimus. Aš tuo tarpu nieko neveikdamas grojau „Killer“ priklausančiais būgnais ir pianinu – klaviatūros klavišai atitiko atskirų instrumentų garsus. Tame pačiame kambaryje ant statinių buvo sustatyta daugybė alaus butelių. Ant ilgo valgomojo stalo gulėjo trys nepaliesti vafliai.

Tai buvo akimirka, kai šiame pasaulyje pasijutau labiausiai laukiamas.

„Mūsų klientams bus malonu sužinoti, kad šį mėnesį nebuvo – nė vienos – aukos. „

Esu traukinių stotyje, ką tik išlipęs iš metro, kuris, kaip teigiama, atgabena žaidėjus iš niūrios realybės į svajonių kupiną „Tower Unite“ pramogų parko rojų. Garsiakalbis praneša dar vieną žinią, įspėdamas laikytis atokiau nuo bėgių. Viršuje – nė gyvos dvasios. Mane pasitinka tik tuščia aikštė su didelėmis, prietemoje švytinčiomis iškabomis: „Arcade“ (žaidimų salė), „Theatre“ (kino teatras), „Casino“ (kazino), „Boardwalk“ (pajūrio promenada). Serveriai toli gražu ne pilni, o šio virtualaus kurortinio miesto gatvės – šiurpiai tylios.

Už prabangių, įspūdingų butų ribų aiškiai matyti nebaigto kurti žaidimo realybė. „Tower Unite“ vis dar tobulinamas – tai ankstyvosios prieigos stadijoje esantis žaidimas, todėl daugelis mieste esančių mini žaidimų zonų ir parduotuvių užkaltos lentomis. Ir ne taip, kad tai kurtų poetišką kontrastą, tvarkingai padalijantį pasaulį į marmuriniuose bokštuose gyvenančius turtinguosius ir gatvės lygyje tūnančius vargšus (“NPC“), o tiesiog taip, kaip atrodo bet kuris nebaigtas statyti pramogų parkas. Prie atrakcionų kabo užrašai: „Netrukus“. Medinės plokštės neleidžia žaidėjams patekti į neveikiančias parduotuves. Yra vienas didelis pastatas, papuoštas keistu šriftu užrašytu pavadinimu „Bumper Cars“ (liet. „Autodromas“); jame aptinkamos neįveikiamos juodos durys, vedančios į niekur.

Tai - nebaigtas kurti pasaulis. Gatvės tuščios, tačiau stebėtinai švarios. Kiekvienas statinys ir neoninė iškaba atrodo nauji bei blizgantys, visgi, tvyro apleistumo atmosfera. Įsivaizduokite prastos kokybės „Disneilendą“, ką tik atidarytą negyvenamoje planetoje, kur pusė atrakcionų pažymėti užrašu „neveikia“.

Pagrindinio bokšto papėdėje yra kambarys, kuriame įrengta „meno paroda“. Tai - statulų erdvė: ant kiekvieno akmeninio pjedestalo pritvirtinta auksinė lentelė su tikro žmogaus, finansiškai parėmusio žaidimo kūrimą, vardu. „SpongePierre“, „Cold Finger“, „SonicSNES“ – visi jie sumokėjo po 500 JAV dolerių, kad būtų įamžinti žaidime. Tačiau pačios statulos dar nesukurtos.

Grįžtu į gatvę. Ir trumpam pamatau gyvybės ženklą. Pro mane su reaktyviniu skraidymo aparatu praskrieja žaidėjas, dėvintis 3D akinius. Jis skuba link pajūrio promenados, o iš paskos rieda arbūzas. Šis arbūzas – vienas iš žaidimo augintinių; jie rieda paskui savo šeimininkus, pasipuošę džiugiomis „emoji“ šypsenomis. Bėgu vytis arbūzo bei vyro ir pamatau, kaip žaidėjas įeina į fejerverkų parduotuvę. Prieinu ir užkalbinu jį, pasakydamas, kad esu čia naujokas, bet jis manęs nepaiso. Jis perka prekes iš fejerverkų parduotuvės darbuotojo – roboto, kurio veidą nuolat puošia plati šypsena, o ant kūno be perstojo byra konfeti lietus. Šis nevaldomas veikėjas (“NPC“) vadinasi „Per daug susijaudinęs vyras“ (angl. „Overly Excited Man“).

Sandoriui pasibaigus, žaidėjas vėl pralekia pro mane ir reaktyviniu varikliu pakyla į dangų; paskui jį, tarsi tampoma gumine virve, visą kelią skrieja besišypsantis augintinis arbūzas. Vėl lieku vienas vaikščioti gatvėmis. Žvalgausi, gal kas nors galėtų aprodyti apylinkes. Tačiau randu tik „NPC“ – baldų pardavėją, paukštį, prekiaujantį medžiais, dar neatidaryto naktinio klubo apsauginį ir nejudrų skeletą, vadinamą „Karaliumi Artritu“. Galiausiai pasiekiu „Tower Casino“ kazino.

Prie įėjimo stovi vienišas žaidėjas su užrašu „AFK“ virš galvos – lyg koks girtuoklis, išmestas iš pastato. Riebaluotos juodos kazino durys atrodo keistai; dairausi aplink įėjimą, bandydamas įžvelgti, kas viduje. Skaidrių langų nėra. Prieinu prie durų ir paspaudžiu „E“. Ar jos tik nuves į įkėlimo ekraną, ar...

Durys šiurpiai atsiveria lyg alkanas nasras, ir aš įtraukiamas į juodą tuštumą. Pro šalį švilpia oras. Kazino mane prarijo visą.

Skeletas, vardu „Killeris“, sėdi biuro kėdėje su ratukais ant savo prabangaus buto stogo. Prieš mus atsiveria miestas – tolimi betoniniai kvartalai, paskendę migloje.

„Panaudok tai ant kėdės“, – sako Andreasas.

„KrazyKillerSheep“ atsistooja ir nukreipia į kėdę kažkokį daiktą. Tai - ginklas. Ne, mastelio keitimo įrankis. Šis nedidelis prietaisas ką tik buvo įtrauktas į žaidimą; jis leidžia didinti ir mažinti objektus. Norite mažesnės ar didesnės sofos? Šis įrankis kaip tik Jums. Jis keičia daiktų dydį Jūsų būste, skleisdamas į elektrošoko prietaisą panašius spragsėjimo garsus, kai objektas susitraukia arba išsipučia iki neįtikėtino dydžio.

Andreasas mato, kad „Killeris“ atsistojo nuo kėdės. Kitais žodžiais, jis tarsi pavartydamas akis kreipiasi į savo draugą skeletą.

„Žinoma, kai ant jos sėdi, – sako jis. – Kitaip neveiks. „

Atrodo, „Killeris“ supranta. Jis vėl atsisėda į biuro kėdę ir nukreipia įrankį tiesiai žemyn. Galiausiai nuspaudžia gaiduką. Spragt, spragt, spragt, spragt.

Ir kėdė, ir skeletas staigiai susitraukia iki pelės dydžio. „Killeris“ nulipa nuo kėdės ir ima bėgioti mums aplink kojas tarsi pernelyg įsiaudrinusi smiltpelė – jis sparčiai tupinėja aukštyn žemyn, taip išreikšdamas džiaugsmą dėl to, koks yra komiškai mažas.

„Veikia ir didinant“, – taria Andreasas.

„Killeris“ akimirksniu nubėga atgal prie biuro kėdės. Pasigirsta spragsėjimai – sumažinimo spindulys dabar persijungia ir virsta didinimo spinduliu. Dydį keičiantis pistoletas – kuris dabar, kai matau jį taip aiškiai, išties primena 9 mm kalibro šaunamąjį ginklą – vis spragsi ir spragsi. Netrukus prieš mus su Andreasu iškyla milžiniškas skeletas. Jo cilindras, peteliškė ir švytinčios raudonos akys atrodo kažkaip grėsmingiau nei bet kada anksčiau.

Jiedu dar šiek tiek paeksperimentuoja su dydį keičiančiu pistoletu: sumažina vienas kitą ir laksto aplinkui tarsi vabzdžiai. Galiausiai pradedame kalbėtis apie jų namus. Butas ir visi jame esantys baldai – pianinas, mikrobangų krosnelė, plačiaekranis televizorius – kainuoja pinigus. Tiksliau, „vienetus“ – taip čia vadinama valiuta. Jų galima užsidirbti žaidžiant aikštėje esančius mini žaidimus; už kiekvieną jų gaunama vienetų. Čia nėra jokių mikro-transakcijų ar vienetų rinkinių. Tad, neskaitant paties žaidimo kainos, viską tenka užsidirbti žaidžiant.

Andreasas ir „Killer“ pasakoja, kad nebuvo ankstyvieji projekto rėmėjai. Jokių statulų jie negavo. Tačiau „Tower Unite“ jie žaidžia jau metus (su pertraukomis), tad turi pakankamai lėšų įvairiems daiktams įsigyti. Pavyzdžiui, šiam batutui.

Susigrąžinę įprastą ūgį, jie užšoka ant batuto ir pradeda šokinėti. Prisijungiu prie jų ir toliau klausinėju. Koks geriausias būdas čia užsidirbti pinigų? – teiraujuosi šokinėdamas. – Tiek, kad galėčiau įpirkti tokį būstą su visais jame esančiais žaislais ir įtaisais.

„Jei turi draugą, – šokinėdamas sako Andreasas, – sakyčiau, tiesiog nuolat žaisk lazerių mūšį (angl. „lasertag“). Per kokias dešimt minučių lengvai susirenki 100 tūkst. „

„Ar tai smagu? „ – klausiu.

„Taip, bet jei žaidi vien dėl taškų rinkimo (angl. „farming“), smagumo nelieka, – atsako Andreasas. – Cha-cha. „

Kol kalbėjomės, „Killer“ panaudojo dydį keičiantį pistoletą batutui. Dėl to batuto poveikis smarkiai sustiprėjo. Dabar šokinėjame daug aukščiau nei anksčiau. Iš kažkurio vieno iš jų kūno pradeda veržtis balti dūmai. Abu mano bendražygiai įsitaisę po pistoletą, kuris purškia konfeti ir skleidžia nesiliaujančius šventinius garsus. Visa ši situacija virsta miglota, ore tvyrančia migrena, kupina „boing“ garsų ir šventinių trimitų gaudesio. Tai jau per daug – privalau nulipti. Pasiekęs aukščiausią šuolio tašką, žengiu į šoną, norėdamas pabėgti nuo triukšmo ir nusileisti atgal ant stogo. Tačiau neteisingai įvertinu savo padėtį ir nuskrieju nuo dangoraižio krašto.

Kazino – tikras iššūkis akims. Grindis dengia rėksmingo raudonumo ir geltonumo kilimas. Virš vaizdo pokerio ir automatinio „blackjack“ aparatų eilių lėtai sukasi didžiuliai iškabų ratai. Iš lošimo automatų sklinda vaisių simbolių sukimosi garsai ir monetų skambesys. Kazino stovi 70 tokių lošimo aparatų – tiek, kiek reikia aptarnauti 40 žaidėjų.

Alkanas durų-burnos pavidalo įėjimas, prarijęs mane visą, išspjovė pastato viduje; čia žmonių daugiau, nei kada nors mačiau gatvėse. Tai nereiškia, kad jų čia gausu – vis dar tėra saujelė, – tačiau ši vieta atrodo populiariausia visame mieste.

Užeinu į pokerio salę, tikėdamasis sutikti žaidėjų. Lengva bendrauti su žmonėmis, kai juos užliūliuoja „eilės“ ir „spalvos“. Deja, stalai tušti. Niekas nesėdi kartu. Vietoj to visi žaidėjai tūno prie lošimo automatų, spaudinėja „hold“ (liet. „laikymo“) mygtuką vaizdo pokeryje arba prašo dar vienos kortos žaisdami „blackjack“. Violetinis skeletas su virėjo kepure žaidžia prie „Triple Diamonds“ aparato. Pagrindinis prizas – 4745 vienetai.

Netoliese – margaspalvė pagalbinė salė su keturiais didžiuliais besisukančiais „laimės ratais“. Ant milžiniškos iškabos užrašyta: „SUK IR LAIMĖK“. Čia galima rizikuoti iš anksto nustatyta 500 vienetų suma ir bandyti laimėti vieną iš 16 prizų. Vienas prizų – 10 000 vienetų, kitas – ištikimas augintinis. Rašoma, kad galima laimėti fortepijoną, lazerinį projektorių arba „tikrą aukso krūvą“. Dauguma prizų – tai tiesiog namų interjero detalės. Vėliau sugrįšiu prie šio rato turėdamas pinigų ir suksiu jį ne kartą. Rodyklė visada sustos tame pačiame sektoriuje su menkaverčiais prizais – ties kiaulės formos taupykle ar vienu vafliu. Viename iš labiausiai niūrių rato „picos gabalėlių“ tiesiog parašyta: „Absoliučiai nieko“.

„Turiu liautis lošęs“, – sako žaidėjas kazino bendrame pokalbių lange.

Tai vaikinas, pasivadinęs „Call Me Leo“. Kaip ir aš, jis čia neseniai atvykęs, vilkintis paprastus marškinėlius ir džinsus. Tačiau jis geriau orientuojasi aplinkoje ir pasiūlo aprodyti man vietovę.

Kartu išeiname iš kazino; jis nusiveda mane į lauką, prie šalia esančio raudonų plytų pastato, kuriame švyti raudona aura. Tai teleportas, nukeliantis žaidėjus į mini žaidimus. Leo stovi priešais šią aurą, tarsi ją tyrinėdamas. Iš tiesų jis rašo man žinutę.

„Yra žaidimų, kuriuos galima žaisti už kreditus, – sako jis, – ir (tikėkimės) smagiai praleisti laiką. „

Tada jis įbėga į teleportą. Seku paskui jį ir atsiduriu didžiuliame sode, įrengtame milžiniškame geodeziniame kupole. Čia stovi senoviniai šviestuvai, o žolė atrodo kaip plokščia tekstūra. Palei sodo sienas išdėstyti objektai, kuriuos galėčiau apibūdinti tik kaip „žaidimų fasadus“. Tai atrakcionai – pavyzdžiui, primenantys vaiduoklių traukinio įėjimą, – prie kurių galima užsiregistruoti į vieną iš šio pasaulio mini žaidimų kartu su draugais. Yra „Virus“ – žaidimas, kuriame užkrėstieji žaidėjai įvairiuose žemėlapiuose gaudo išlikusiuosius. Yra „Little Crusaders“: vienas žaidėjas valdo drakoną, o visi kiti, tapę riteriais, bando jį nugalėti. Taip pat yra mini golfas, „Ball Race“ ir varžybinis žaidimas „Planet Panic! „.

Mes su Leo prieiname prie šio žaidimo – tik dviese – ir netrukus jau skriejame aplinkui, įkalinti animaciniuose katės ar šuns kūnuose bei valdydami „NSO“, renkančius švytinčius rutuliukus. Šaudome vienas į kitą, slepiamės, vagiame vienas kito rutuliukus. Po kiekvieno raundo uždirbame po kelis šimtus vienetų.

Tačiau greitai prarandame susidomėjimą ir paliekame mini žaidimą. Kaip ir gatvės lauke, šis žaidimų sodas vis dar statomas. Dideli sienų plotai tušti – ant jų matyti tik „Tower“ logotipas ir užrašas „statoma“. Atsisveikinu su Leo ir padėkoju jam. Kad ir kokios tuščios būtų gatvės, jos man mielesnės už tą neišsipildžiusių svajonių kupolą.

Likusią vakaro dalį praleidžiu nežinodamas, ko griebtis. Užsuku į savo standartinį būstą. Kiekvienas, įsigijęs žaidimą, gauna raktus nuo šio tipinio namo – nepriekaištingo, modernaus statinio ant tropinio rifo, turinčio du baseinus, didingą židinį ir privatų paplūdimį. Patikrinu vonios kambarį. Klozetas nenuleidžia vandens.

Grįžtu į gatves. Vienas pažaidžiu viktoriną. Užsuku į žaidimų automatų salę, bet ji remontuojama. Vienas pasivažinėju amerikietiškaisiais kalneliais. Nueinu į kino teatrą ir dideliame ekrane pasižiūriu Robo Cantoro „Shia LaBeouf Live“.

Salėje esu vienintelis žiūrovas.

Virš „Killerio“ apartamentų stogo nusileido naktis. Visi sėdime pripučiamoje valtyje, esančioje ant stogo.

Pasirodo, jei nukrenti nuo dangoraižio, tiesiog akimirksniu grįžti į centrinį tašką buto viduje. Štai kodėl „Killeris“ nė nedvejodamas šauna į mūsų valtį lynų laidykle – ir mes pašėlusiai sukdamiesi skriejame į naktinį dangų. Kylame aukštyn, vis greičiau ir greičiau sukdamiesi aplink savo ašį. Tai - tarsi plaukimas sraunia upe, tik vietoj jos – penkių šimtų metrų kritimas žemyn. Sukamės ir sukamės, kol staiga – *blipt* – ir vėl atsiduriame svetainėje, kartu su visa valtimi.

Dėl keistai veikiančios fizikos įstringu sofos viduje. Tačiau „Killeris“ mane išlaisvina, teleportuodamas mano kūną tiesiai pas save. Tai viena iš galių, kurias jis turi kaip savo apartamentų administratorius. Visagalis būsto šeimininkas. Jis gali savo nuožiūra perstumdyti baldus, apklijuoti sienas internete rastais paveikslėliais ir išmesti bet ką, ko nenori matyti savo erdvėje. Visgi, jis nustatė šią vietą kaip viešus apartamentus ir, regis, neprieštarauja svetimiems žmonėms. Juk ir aš esu vienas iš jų.

„Kodėl jums patinka šis žaidimas? „ – klausiu.

„Atsipalaidavimas, – sako Andreasas, – ir „smėlio dėžės“ tipo laisvė. „

Jis nukreipia savo šventinį šautuvą į televizorių ir iššauna. Pabyra konfeti.

„Gali kurti įvairius dalykus, – priduria „Killeris“. – Geriau nei „Minecraft“. „

Jis atsistoja ant sofos atlošo ir sviedžia į televizorių aštuonis sniego gniūžtės.

Andreasas trumpam kažką pakrapšto prie televizoriaus ir atsisėda ant sofos.

„Vienas geriausių įrašų, „ – taria jis.

Tai „YouTube“ vaizdo įrašas. Laidoje „Cops“ (liet. „Farai“) pareigūnas Evanas Rosenthalis bando suimti nykštuką. Galbūt esate tai matę. Įrašui pasibaigus, prasideda kiti. Įkyrus „Twitch“ transliuotojas, kabinėjantis praeivius gatvėje. „Ar gali numesti man dar vieną „Capri Sun“? „ Andreasas ir „Killeris“ sėdi ir žiūri kiekvieną įrašą tarsi užburti, o pokalbių lange retkarčiais šmėsteli „lol“ ar „lmao“. „Killerio“ tamsiai raudonos akys, įtaisytos kaukolėje, žvelgia nemirksėdamos ir švyti.

Į namus įeina vyras su maišų ant galvos ir prisijungia prie mūsų. Jo vartotojo vardas – „Poor Life Choice“ (liet. „Prastas gyvenimo pasirinkimas“). Palieku skaitytojui spręsti, ar tai simboliška. Mes keturiese sėdime arba stovime, įsmeigę akis į tą ekraną ekrane, kuriame rodomi seni „YouTube“ įrašai – jie transliuojami į skaitmeniniu būdu atkurtą plačiaekranį televizorių, dirbtinai padidintą pasitelkus stebuklingų galių turintį 9 mm kalibro pistoletą; šį ginklą griaučių būtybė, vardu „Kileris“, panaudojo norėdamas pavirsti milžinu. Sėdime ir žiūrime, kol vaizdo įrašų eilė baigiasi.

„Geri „memai“, „ – taria vyras su popieriniu maišeliu ant galvos ir išeina.

Atsisveikinu su „Kileriu“ bei Andreasu ir pats išeinu iš namo. Kertu aikštę, miglotai svarstydamas, ką čia nuveikus. Einu toliau, beveik nesuvokdamas, kur link judu. Sustoju priešais glotnias juodas duris ir pasiduodu kazino „siurblio“ nasrams. Viduje apžiūrinėju laimės ratą ir paskutinį kartą jį pasuku. Jis plazdena ir žybsi, sprogdamas skambčiojančia kakofonija. Galiausiai sustoja.

Laimėjau kaktusą.

24. Tikras komikas išbando Comedy Night

„Negaliu to pakęsti, – sako Glennas. – Tikras pragaras. „

Glennas Moore’as jau daugelį metų dirba komiku. Jis rašė scenarijus televizijai ir dalyvavo diskusijų bei humoro laidoje „Mock The Week“. Pernai jo pasirodymas Edinburgo „Fringe“ festivalyje pelnė apdovanojimą už geriausią debiutinį šou. Tačiau šioje scenoje visa tai neturi jokios reikšmės. Čia jis jaučiasi nejaukiai ir nervinasi. Ir tai visiškai suprantama – ką tik kažkas jam nuolat šaukė įžeidžiantį žodį, nukreiptą prieš juodaodžius.

Žaidžiame „Comedy Night“. Tai - žaidimas, kuriame žaidėjai išeina į scenos šviesą mažame kambaryje ir atlieka humoristinius numerius ar dainuoja likusiai auditorijai. Viskas vyksta internetu, tad kiekvienas didžiagalvis animacinis avataras žiūrovų vietose – tai tikras žmogus, sėdintis namuose ir laukiantis savo eilės papokštauti. Įsivaizduokite pokalbių kambarį, kuriame kiekvieno žmogaus balsas tam tikrą laiką skamba tarsi per mikrofoną. Iš esmės „Comedy Night“ yra erdvė, kurioje pradedantieji komikai ir atlikėjai gali tobulinti savo pasirodymus. Tačiau realybėje dauguma kambarių, talpinančių po 12 žmonių, virsta šlykščiomis anoniminių didžiagalvių figūrėlių rietenomis.

Glennas nėra visiškai svetimas žaidimų pasauliui, tačiau ir ne užkietėjęs kompiuterinių žaidimų mėgėjas. (“Esu tradicinių pažiūrų vartotojas“, – vienu metu prasitaria jis). Pasiūlau jam įsidiegti žaidimą. Iš pradžių, jis mano, kad tai bus kažkoks ėjimais paremtas vaidmenų žaidimas (panašus į „FIFA“ žaidimo „Journey“ režimą ar kažką panašaus). Jis nesupranta, kad tai – scena, kurioje žaidėjai bendrauja gyvai. Tai - tarsi atviro mikrofono vakaras žmonijos atmatoms. Kai galiausiai prisijungia prie vieno iš serverių, norėdamas apsižvalgyti kaip tylus žiūrovas, jis suvokia, kokio iššūkio ėmėsi.

„Šis žaidimas toks neįtikėtinai keistas, – sako jis. – Niekada anksčiau nesu atlikęs „stand-up“ pasirodymo tiesiog sėdėdamas prie stalo. „

Kartu įeiname į kambarį Amerikos serveryje. Norint patekti į sceną, reikia paspausti nedidelį mygtuką „perform“ (liet. „pasirodyti“). Taip patenkate į norinčiųjų pasirodyti scenos šviesoje eilę. Čia taip pat yra emocijų rodymo mygtukų. Vieni mygtukai skirti plojimams, kiti priverčia jūsų veikėją papurtyti galvą ir švilpti iš nepasitenkinimo. Paspaudus tam tikrus mygtukus, veikėjas pakelia kumštį į viršų, o kitais – žiovauja ar švilpauja. Yra netgi klavišų, valdančių atskirus antakius, tad būdami scenoje galite keisti veido išraišką.

Visa tai turėtų padėti įvertinti emocinę publikos reakciją, „perprasti“ salės nuotaiką ir atitinkamai į ją reaguoti. Tačiau emocijų demonstravimas – mažiausias rūpestis pradedančiajam „stand-up“ komikui. Įžeidžiantys žiūrovų šūksniai čia ne tik dažni, bet ir įprasti. Nustatymuose galima išjungti „publikos triukšmą“, tačiau tai reiškia tik tiek, kad patys negirdėsite savo skriaudėjų būdami scenoje. Visi kiti juos vis tiek girdės.

Bet kuriuo metu galima savo noru nulipti nuo scenos. Priešingu atveju, kambario administratorius gali priverstinai grąžinti Jus į vietą, jei nesugebate prajuokinti publikos arba tiesiog dėl to, kad nenori Jūsų ten matyti. Kambarį gali sukurti bet kas, tad administratoriumi tampa tas, kas pirmas atvyksta į barą.

Baras, kuriame sėdime su Glennu, vadinasi „Prancūzų kalbos mokymosi kambarys“. Netrukus suprantame kodėl. Tai - pašaipa iš prancūzės, kuri užlipo į sceną ir siūlosi išversti į prancūzų kalbą viską, ką tik pasiūlo publika. Neaišku, ar tai pasirodymo dalis, ar tiesiog netradicinis būdas susidoroti su situacija, kai staiga atsiduri priešais tuziną žmonių. Šiaip ar taip, jos beveik negirdėti dėl rėkiančios minios triukšmo.

Garsiausiai besielgiantis vyras kambaryje – su žaliais žandenos plaukais ir kalinio apranga – reikalauja, kad ji išverstų pačius įžeidžiamiausius žodžius, kokius tik sugeba sugalvoti.

Glennas sėdi pirmoje eilėje ir laukia. Jo avataras – daugiau ar mažiau tiksli jo paties kopija. Akiniai, banguoti plaukai, tvarkingas kostiumas ir kaklaraištis. Žaidime „Comedy Night“ negalima demonstruoti prakaitavimo, bet jei būtų galima, susidaro įspūdis, kad Glennas būtų visas suprakaitavęs.

Galiausiai ateina jo eilė. Jis užlipa į sceną.

„Oho, panašu, kad jums labai patinka tas žodis iš „n“ raidės“, – sako jis. – „Smagu būti čia, ... „

Virš kelių žiūrovų galvų nušvinta kalbėjimo burbuliukai.

Jie pradeda garsiai kalbėti, perrėkdami Glenną ir vieni kitus. Įžeidžiantys žodžiai liejasi toliau ir, tiesą sakant, jų tik daugėja. Negirdžiu jokių juokelių – jie visiškai paskęsta šnekose ir įžeidinėjimuose. Kalinys žaliomis žandenomis tiesiog nuolat kartoja savo rasistinę frazę, nė kiek nesukdamas galvos, kad ją irgi beveik užgožia kitų triukšmadarių keliamas garsas. Vos po 58 sekundžių, praleistų pasakojant niekieno neišgirstus juokelius, administratorius – šviesiaplaukis, ryškiai dažytomis lūpomis ir „Luigi“ kostiumu vilkintis vyras, prisistatantis „Cucking Funt“ vardu, – išvaro Glenną nuo scenos.

„Atsiprašau, – taria Funtas, – aš čia vienintelis britas, kuriam leidžiama būti šioje patalpoje. „

Jis trumpam nutyla, o tada priduria:

„Kitas eilėje – Jėzus. „

Į sceną žengia vyras baltais drabužiais, ilgais plaukais ir barzda. Jis tylėdamas kilnoja antakius.

„Negaliu to pakęsti, – sako Glennas. – Tikras pragaras. „

Paskambinau jam norėdamas sužinoti, kaip, jo manymu, praėjo pirmasis pasirodymas.

„Kas čia per žaidimas? – klausia jis. – Tai buvo viena nejaukiausių akimirkų mano gyvenime... Bandau įsivaizduoti, kas tai apskritai galėtų būti. „

Jis susimąsto.

„Sunkiausia komedijoje – pradžia... Kai pradedi, griebiesi bet kokio pasirodymo, kad tik gautum kelias minutes scenoje. Kartais tenka lipti į sceną kokiame nors baro kampe, kur niekas tavęs neklauso – tokiuose renginiuose, kur gali pasirodyti bet kas; pavyzdžiui, prieš tave pasirodęs žmogus pasirodo esąs pamišęs rasistas, visiškai sugadinęs nuotaiką salėje ir privertęs visus jaustis nejaukiai... Manyčiau, tai kažkuo panašu. Tačiau čia viskas kitaip... Tą akimirką jaučiau didesnę scenos baimę nei pasirodydamas per televiziją ar prieš didžiules auditorijas... Tai buvo tiesiog beprotybė. „

„Comedy Night“ kūrėjai pristato šį žaidimą kaip negailestingą erdvę, kurioje galima įrodyti savo, kaip komiko, vertę. Yra net režimas, kuriame varžomasi su kitu žaidėju: abu vienu metu lipate į sceną ir bandote vienas kitą perrėkti. Kiekvienas žiūrovas gali pažymėti jus garsiu, zvimbiančiu „X“ ženklu, jei mano, kad jūsų juokeliai – tragiški. Trys tokie įvertinimai – ir iškrentate iš žaidimo, o nugalėtoju tampa kitas komikas.

„Jei svajojate tapti komiku, – teigiama „Lighthouse Games“ aprašyme, – tai - puiki erdvė eksperimentuoti su nauja medžiaga ir tobulinti savo pasirodymą. „

Paklausiu Glenno, ar jis mano, kad tai - geras patarimas.

„Šis žaidimas tikrai nebus naudojamas pagal paskirtį, – sako jis. – Jis pasirodė esąs kažkoks pamišęs kraštutinių dešiniųjų rasistų forumas, kuriame žmonės kurstė prancūzes ištarti tą įžeidžiantį žodį iš „n“ raidės. Niekada nesu nieko panašaus matęs. Tai buvo visiška beprotybė. „

Jei kas nors svarsto apie „stand-up“ komiko karjerą ir jam pasiūlomas šis variantas – negaliu pakankamai pabrėžti, kaip mažai tikroji komedija panaši į tai... Tai buvo pats baisiausias mano pasirodymas.

Tai buvo tarsi bandymas surengti „stand-up“ pasirodymą metro, kreipiantis į nepažįstamuosius... tarsi pasirodymas naktiniame klube be mikrofono, kai niekas net nežino, kad tu čia bandai juokinti žmones... Tai buvo nerealu. Tiesiog siaubinga. “

Jis trumpam nutyla.

„Gal grįžtame ir pabandom dar kartą? „

Antrasis kambarys, į kurį įeiname, pavadintas „Hirošimos atminimo ceremonija“. Toksiška atmosfera mus užgriūva beveik akimirksniu.

„... nes ji – moteris, o moterys nesupranta juokelių, nes jos – moterys, cha-cha... „

Sulaukęs savo eilės, Glenas vėl lipa į sceną. Šįkart jis nusprendžia negaišti laiko įžangoms.

„Ei, mano močiutė – Elvio antrininkė... „

Jis dingsta. Glennas spėja ištarti vos penkis žodžius savo pasirodymo metu, kai yra ne tik nuvaromas nuo scenos, bet ir išprašomas iš patalpos. Tikriausiai tai net į gera, nes visi vėlesni pasirodymai sukosi aplink senelių temą ir virto vulgariais, juokingais net nepavadinamais pasakojimais apie močiutes. Į sceną žengia dredus turintis vyras, pasivadinęs „Fetus Fajitas“, ir sunkiai atsidūsta.

„Velniop viską, – taria jis. – Grosiu „Wonderwall“. „

Pasprukti iš patalpos spėju dar prieš suskambant antrajai gitaros stygai.

Ieškodami kito klubo, Glennas man prasitaria apie naują taktiką. Jis ketina greitai išberti penkis pačius trumpiausius savo sugalvotus juokelius.

„Po pirmųjų poros pasirodymų supratau, kad žmonių dėmesys išlaikomas labai trumpai, – sako jis. – Tiesiog reikėjo pasakyti pačius trumpiausius juokelius, kokius tik sugebėjau sugalvoti. Jei kas nors būtų bandęs pradėti pasakoti kokią istoriją ar panašiai, tai būtų buvę tiesiog nepakeliama. „

Užeiname į kitą vietą – „Papa John’s Pizzeria“. Prie pulto – putliažandis vaikinas su skiautere ant galvos. Jis demonstruoja savo iškalbą, berdamas svetimus juokelius (“Jis tiesiog kartoja Timo Vine’o pokštus“, – pastebi Glennas) tyliai sėdinčiai keturių žmonių auditorijai.

„Ar girdėjote apie restoraną Mėnulyje? – klausia „Papa John\'as“. – Maistas ten puikus, bet trūksta atmosferos. „

Išgirdusi šį juokelį, džiūgauja ta pati prancūzė, kurią matėme anksčiau; ji irgi čia. Po kelių minučių patalpa prisipildo žmonių. Sąrašas ekrano šone – jau pilnas. Į sceną veržiasi septyni norintieji pasirodyti, o publika ima švilpti ir laidyti replikas picų magnatui bei jo „tėveliško“ stiliaus trumpiesiems juokeliams. Galiausiai organizatorius nusileidžia ir leidžia pasirodyti kitiems, pats įsiterpdamas tarp jų kaip savotiškas renginio vedėjas. Po daugybės trumpų pasirodymų Glennas kyla į sceną paskutiniam savo numeriui.

„Pralaimėjau teismo bylą prieš populiarų audinių minkštiklį, – sako jis. – Kovojau su „Lenor“, ir „Lenor“ laimėjo. „

Jam pavyksta papasakoti dar du juokelius be jokių žiūrovų replikų, kol „Papa Johnas“ jį išprašo laukan. Tai – viskas, ką mes abu galime ištverti. „Tai buvo labiau... įprasta, – vėliau sako jis. – Viskas vyko pagal... normalių žmonių bendravimo modelį. Tas vaikinas, pasakojantis labai senus anekdotus, visai neblogai atliko renginio vedėjo vaidmenį. Jis suteikė pasirodymui tam tikrą struktūrą, išeidamas į sceną tarp atlikėjų, tad viskas neatrodė kaip koks nors pamišėliškas alternatyviosios dešinės (angl. „alt-right“) mitingas.

Nes čia buvo ir performanso elementų. Žmonės tarsi vaidino... tačiau prieš tai viskas atrodė... Dieve mano... Tai priminė milžinišką interneto forumą – vieną iš tų nekontroliuojamų 2003–2004 m. forumų. „

Nors galiausiai Glennui pavyko ištarti kelis juokelius, jis vis tiek laikosi nuomonės, kad tokia patirtis nėra naudinga jaunam komikui, norinčiam patobulinti savo sąmojį ar pasirodymo techniką.

„Tai - visiškai nenaudinga tiems, kurie nori išbandyti savo jėgas. Tai kur kas baisiau nei įprastas komedijos vakaras... Dieve, jei kas nors sugeba suvaldyti tokią auditoriją, tas galėtų pasirodyti ir „Wembley“ stadione. „

Glenno manymu, tai ne tik prastas būdas praktikuotis. Šis „komedijos vakaras“ iš esmės yra anarchiška interneto erdvė, kurioje kiekvienas turi mikrofoną ir privalo būti „juokingas“. Tokioje aplinkoje neišvengiamai atsiranda žalingas įžeidžiamumas – kad ir kokie geri būtų dalyvių ketinimai.

„Tai tiesiog provokuoja piktnaudžiavimą... Čia tiek daug galimybių krėsti šunybes, kad žmonės, žinoma, nesilaiko taisyklių. Tikrame komedijos vakare triukšmadarys... visada sėdi pačiame salės gale, žinodamas, kad į jį nenukreipta šviesa. Jis taip elgiasi nebijodamas pasekmių, nes sėdi labai toli. O šis [žaidimas] – tai aukščiausio lygio triukšmadarių bailumo pavyzdys. Gali prisijungti ir visiškai nebaudžiamas šaukti prisidengęs avataru, sakydamas bet ką, kas tik šauna į galvą. Žinoma, kad tuo bus piktnaudžiaujama. „

25. Paskutinis Wurm Online karalius

Vyras atjoja ant balto žirgo, vilkėdamas puošnius šarvus. Užvedus pelės žymeklį ant šio veikėjo, šalia jo vardo matomas titulas „Drakonų žudikas“ (angl. „Dragonslayer“). Tačiau retas titulas ir vertingi šarvai klaidina. Šis spindintis riteris gyvena mažame ūkyje užmiesčio vietovėje. Žirgas, kuriuo jis joja, žaidimo aprašyme vadinamas „riebiu“ ir „senu“. Be to, tai net ne jo žirgas. Jis jį „pasiskolino“ iš kaimo, esančio šalia jo ūkio; kartu pasiėmė ir kitą riebų kumeliuką bei seną bulių – šie seka jam iš paskos pririšti prie pavadžio. Kai kam Wossoo gali pasirodyti apgailėtinas reginys – juk tai žmogus, kadaise buvęs karaliumi.

„Wurm Online“ pasirodė 2006 m., kai Wossoo buvo vos 13 metų. Praėjus dešimtmečiui, jis sutiko sugrįžti ir aprodyti man žaidimo pasaulį. Tai nėra įprastas MMO žaidimas. Dėl sunkiai perprantamos sąsajos ir visiškos anarchijos jis savo laiku aplenkė epochą: žaidėjams buvo suteiktas atviras pasaulis, kuriame ištekliai seko, o viską – absoliučiai viską – turėjo sukurti patys žaidėjai. „Wurm“ pasaulyje galėjai pasistatyti namą ir jame pasislėpti. Tačiau bet kas kitas galėjo tiesiog palaukti, kol išeisi, tave nužudyti ir atimti visą tavo turtą. Žaidimas plėtojo „Ultima Online“ ir „EVE Online“ suteiktas laisves dar gerokai prieš tai, kai atsirado „Rust“ ar „DayZ“ idėjos. Kartu jis buvo bjaurus lyg lašinė žuvis (angl. „blobfish“) ir toks pat sunkiai suprantamas.

Laukiu Wossoo „Strongbox“ uoste – mieste, esančiame vieno iš didžiųjų žaidimo žemynų širdyje. Pradinę zoną juosia sienos, saugomos vaiduokliškų sargybinių. Būtent čia atsiranda nauji žaidėjai, atvykę per portalą iš mokomosios salos. Ką tik pats čia atkeliavau, vilkėdamas odinius skarmalus. Virš vandens iškilusi didžiulė, žaidėjų pastatyta pilis, apsupta tiltų ir gynybinių pylimų. Miestą saugo daugiakampis žalias milžinas – vieno iš daugelio žaidimo dievų įsikūnijimas, – o šalia stovi ir paties dievo statula.

Wossoo čia nebuvo daugybę metų, tad stebisi, kaip stipriai ši vieta pasikeitė. Jis vaikšto po uostą ir garsiai svarsto apie pilį. Jis parodo į kvadratinę tvirtovę, pastatytą netoli „Strongbox“ sienų.

„Anksčiau ten gyvenau“, – sako jis.

Jis pradeda ristele bėgti link pastato ir garsiai perskaito jo pavadinimą.

„“Blackmarket“ (angl. „Juodoji rinka“). Anksčiau jis taip nesivadino. Jis vadinosi „Leadmart“... Veisiau arklius, bet tada atėjo priešiškai nusiteikę žaidėjai, įsiveržė į vidų ir išžudė visus mano arklius. Nes jie – piktadariai. „

Tuo ir baigėsi jo laikas „Leadmart“ gyvenvietėje. Vėliau jis išsikraustė.

Tai buvo nuolatinė Wossoo problema. Nuolat kintančioje žaidimo politinėje aplinkoje jis spėjo pabūti plėšiku, žyniu ir čempionu. Kartą jis netgi ėjo kito žaidėjo „informacijos ministro“ pareigas. Kai kas jį prisimena kaip karalių. Tačiau ilgiausiai trukęs jo vaidmuo – klajūno. Jis niekada niekur neįleido gilių šaknų, nuolat kilnodamasis tarp žemynų ir genčių su tokiu nepastovumu, koks būdingas paaugliui, įsitraukusiam į uždarų grupuočių intrigas. Koks jis, ko gero, ir buvo.

„Arba politika, arba mane nužudantys žaidėjai... Nuo to laiko „Wurm“ šiek tiek pasikeitė. Galbūt esu vienas tų senamadiškų „Wurm“ žaidėjų – jei taip galima pasakyti, – bet „Wurm“ buvo kur kas įdomesnis tais laikais, kai jautėsi didesnė galios pusiausvyra ir buvo daugiau žaidėjų. Kovodavai dėl žemių, jas prarasdavai, žmonės pereidavo į kitą pusę, atsirasdavo lyderių. Išties nuostabu, kokią įtaką gali turėti vos vienas ar du žmonės, organizuojantys kitus ir panašius dalykus. „

Tačiau tai buvo seniai. Wossoo žvelgia į dabartinį žaidėjų skaičių. Visame jų „klasteryje“ (keturių PvP serverių grupėje) žaidžia vos 23 žmonės. Pasak jo, dar prieš porą metų šis skaičius siekė šimtus. O dar anksčiau žaidime buvo tiek daug žmonių, kad lengvai galėjai žūti tiesiog užsiimdamas savais reikalais – pavyzdžiui, prižiūrėdamas daržą ar dirbdamas savo kasykloje. Būtent taip prieš daugelį metų nutiko ir paties Wossoo broliui.

„Būtent jis supažindino mane su „Wurm“... Jam nepatiko, kiek daug laiko tam reikėjo skirti. Žinai, kažką pastatyti užtrunka gana ilgai – kol gauni plytų ir kitų reikiamų dalykų... „

Kitus žaidėjus brolis nuolat puldinėjo ir žudė – vėl ir vėl. Negana to, broliai netrukus tapo liūdnai pagarsėjusio žaidėjo, pravarde „Hammas Vagis“ (angl. „Hamm the Thief“), aukomis.

„Jis visiems gadindavo gyvenimą. Tai buvo tikras „Wurm“ chuliganas. Žinai, turi kokį nors aptvertą laukelį, o jis priešais tvorą iškasa milžinišką duobę, kad negalėtum nei įeiti, nei išeiti. Ir dar nužudydavo, jei tik pavykdavo... Tai be galo erzino. Manau, būtent dėl to brolis ir metė „Wurm“. „

Tačiau jaunesnysis brolis liko žaidime ir bandė kurti savo gyvenimą šiame krašte, pilname chuliganų bei žudikų. Jie sunaikino ne tik brolio veikėją, bet ir jo entuziazmą. Visgi Wossoo nenustojo žaisti. Ir vieną dieną jis atkeršijo tam vagišiui.

„Sužinojau, kur jie įsikūrę, – išdidžiai pasakoja jis, – ir išrausiau visus jų laukus. „

„Galbūt skamba keistai – koks čia kerštas? – bet tuo metu tikrai jaučiau, kad atsakau jiems tuo pačiu – padariau kažką nemalonaus. Jie turėjo milžiniškus laukus, o aš visus juos išrausiau. „

Tai buvo tik pradžia Wossoo, kaip žaidimo pasaulio klajūno, gyvenimo: jis keliaudavo tarp „deeds“ (žaidėjams priklausančių žemės valdų) ir ieškodavo nuotykių. Vieną dieną jis atsidūrė vandenyno viduryje, plaukdamas iš vieno serverio į kitą.

„Tai vyko dar tais laikais, kai žaidime nebuvo galima nuskęsti“, – sako jis. „Iš esmės, reikėdavo nuplaukti pakankamai toli – tada pasirodydavo pranešimas: „Jei nuplauksite pakankamai toli, pateksite į kitą serverį“. Žaidimas tarsi persikraudavo... ir atsidurdavai kitame serverio gale.

Tuo metu, neturėjai žemėlapio – netgi jokios jo kopijos. Tai buvo žaidimo pradžia. Nepažinojai vietovės, niekas negalėjo pasakyti, kur eiti – net patys kūrėjai, nes reljefas buvo generuojamas daugiausia atsitiktinai; jie tik darė tam įtaką. „

Dėl to tokios ilgos kelionės, kaip jo persikėlimas per vandenis, tapdavo ypač pavojingos.

„Viską reikėjo atlikti vienu ypu; jei žūtum – bėda, – pasakoja jis. – Aš nežuvau. „

Nusprendžiame pasivaikščioti ir paliekame „Strongbox“ gyvenvietę. Jis duoda man plieninį kardą ir skydą – „jei kartais būtume užpulti“. Tada įduoda virvę ir liepia aprišti ją aplink jaučio kaklą bei pabandyti užsėsti ant gyvulio. Žaidimas praneša, kad mano įgūdžiai nepakankami jautį valdyti.

Tačiau kai aprišu virvę aplink kaklą, gyvulys pradeda sekioti paskui mane visur, kur tik einame. Pradedame eiti sausumos tiltu, tolyn nuo miesto. Lėtai tipenu šalia šarvuoto vyro ir jo stambaus žirgo, stengdamasis neatsilikti ir jausdamasis lyg Sanča Pansa šalia Don Kichoto.

„Nors žaidime esu jau labai seniai, mano įgūdžių lygis visada išliko gana žemas, nes nesu tas žaidėjas, kuriam patinka nuolatinis, monotoniškas darbas (angl. „grinding“), nors žaidimas būtent toks ir yra. Tiesiog krėsdavau įvairias išdaigas, kurdavau karalystę ir užsiimdavau panašiais dalykais. „

Tai - pirmas kartas, kai jis užsimena apie savo senąją karalystę. Kai kurias detales jau buvau skaitęs ilgoje Wossoo gyvenimo kronikoje žaidimo „Wiki“ puslapyje, tačiau norėjau apie tai išgirsti iš paties karaliaus lūpų. Kaip atsirado ši valda?

„Iš esmės, „Wurm“ turėjo labai paprastą priešistorę, o viena iš karalysčių buvo „Lomaner“. Ją nugalėjo „Jenn-Kellon“ – karalystė, kurioje esame dabar. Ir aš pagalvojau: „Na, kodėl „Lomaner“ turėjo būti nugalėta? „ Tad nusprendžiau sukurti savo karalystę. „

Tačiau praėjo nemažai laiko, kol kas nors pripažino save pasiskelbusį „Lomaner“ karalių. Tuo metu, kai Wossoo kilo ši idėja (kuri, kaip teigiama „Wiki“ kronikoje, jam atėjo „sapne“), žaidėjai neturėjo jokio realaus būdo sukurti karalystę. Jaunasis būsimasis karalius kreipėsi į kūrėjus – Rolfą Janssoną ir Notchą (dar prieš jam sukuriant „Minecraft“), – prašydamas sukurti galimybę steigti tokias valdas. Jie sutiko – su sąlyga, kad jis įrodys, jog tam yra poreikis. Reikėjo surinkti tam tikrą skaičių žaidėjų, ir tada jie būtų apsvarstę galimybę įdiegti šią funkciją tiesiai į žaidimo kodą.

„Na, – sako Wossoo, – tuo metu man buvo 14 metų. Man nepavyko to padaryti. „

Visgi, tai nebuvo šio jaunuolio ambicijų pabaiga. Vieną dieną jo svajonė vis dėlto išsipildė.

Pradedame eiti akmenimis grįstu keliu palei vandenį, kai priešais mus pasirodo veršelis. Wossoo nutraukia pasakojimą – nori parodyti, kaip vyksta kova. Jis liepia man nužudyti veršelį.

„Nori, kad nužudyčiau šitą... „ – užvedu pelės žymeklį ant gyvūno, kad pamatyčiau išsamų aprašymą, – „šitą „Jauną rudą karvę“? „

„Taip“, – atsako jis.

Spustelėju dešinįjį pelės mygtuką ant gyvūno ir naršau po nepatogų meniu, kol randu puolimo parinktį. Dabar, kaip man paaiškina, tereikia stovėti vietoje, kol padaras nugaiš. Veikėjas automatiškai tęs puolimą. Žiūriu į karalių, kol paklusniai kelis kartus smeigiu karvei. „Taip veikia ir PvP“, – sako jis. – „Ir tai... smagu? „

Galiausiai veršelis griūva negyvas. Jaučiuosi nieko neišmokęs.

Vaikas karalius Wossoo keliavo iš vienos gyvenvietės į kitą, bandydamas įtikinti žaidėjus suvienyti jėgas. Jis keturis kartus mėgino įkurti svajonių karalystę – įtikinėjo vis naujus miestus jam padėti, tačiau galiausiai arba susižavėdavo kokia nors nauja galimybe ar žemės plotu, arba stebėdavo, kaip jo naujųjų sekėjų entuziazmas ir ryžtas „išsikvepia“.

Šiuos nesėkmingus bandymus jis vadino „keturiomis Lomanerio inkarnacijomis“. Viena gyvenvietė buvo įkurta šalia jau egzistavusio miesto. Kita – negyvenamoje saloje. Ketvirtoji – miestelis prie ežero; ten jis įtikino vietinius žaidėjus tapti jo pavaldiniais ir buvo priverstas sudaryti apsaugos sutartį su vietos samdomuoju karo vadu. Visi šie bandymai galiausiai žlugo arba buvo apleisti – pritrūkus jėgų ir iniciatyvos, klajojančiam vaikui monarchui tekdavo keliauti toliau.

Praėjo treji metai, per kuriuos Wossoo išgyveno virtualiojo pasaulio suirutėje. Nuo apokaliptinės serverio avarijos, kurią jis vadina „Wurmageddon“ (ir dėl kurios buvo anuliuoti visų žaidėjų veikėjų duomenys), iki daugybės „PvP“ susirėmimų – vaikas karalius užaugo ir tapo paaugliu kariu. Jis įkūrė daugiau gyvenviečių ir dar daugiau jų apleido. Jis pelnė daugybę titulų ir dar daugiau randų. Jis netgi nukovė tris drakonus ir taip užsitarnavo „Drakonų žudiko“ titulą, kurį išlaikė iki šiol. Jis nuėjo ilgą kelią nuo kerštingo laukų kasinėjimo. Tačiau karūnos vis dar neturėjo.

Dabar Wossoo sėdi ant savo seno, stambaus žirgo. Mes ir toliau judame keliu. Po kelių minučių prieiname sargybos bokštą. Jis stūkso virš vartų ir aukštų akmeninių sienų. Tai - didelė, įspūdingai atrodanti gyvenvietė.

„Ši vieta priklausė man“, – sako Wossoo.

Gyvenvietė - tuščia. Sienos nyksta; dideli įtrūkimai rodo, kad žaidėjai jų jau seniai neprižiūri. Vienoje pusėje žaidime įvykęs žemės drebėjimas suplėšė akmenines ir medines konstrukcijas – sienos visiškai sugriuvo. Pro apgriuvusių blokų tarpus matyti centrinė gyvenvietės salė. Ji vis dar vadinama „Lomanerio sale“ – tokį pavadinimą jai suteikė Wossoo.

Paklausiu, kaip jis įsigijo šią vietą, ir jis atsako, kad ją nusipirko. Jis mokėjo užsidirbti pinigų – įvairiausiais būdais. Gaudydavo ir pardavinėdavo žuvis arba gamindavo įrankius kitiems žaidėjams. Tačiau nevengdavo ir suvienyti jėgų su žaidėjų gauja, kad sugriautų kitos gyvenvietės sienas ir pavogtų viduje paslėptus pinigus. Vienu metu, būdamas samdiniu, jis sukaupė pakankamai lėšų šiai vietai įsigyti.

„Ką turi dabar? „ – klausiu žvelgdamas į šarvuotą vyrą.

„Nieko“, – atsako jis.

Tai nėra visiška tiesa. Kitame serveryje jis turi žemės sklypą su nedideliu vynuogynu. Tačiau ten ne visada lankomasi. Tikrasis gyvenimas jau seniai nustelbė „karaliaus“ gyvenimą.

Staiga, iš miško išlenda trolis ir mus nuveja. Panašu, kad ir mums tenka trauktis toliau. Pabėgę nuo trolio, patraukiame per netoliese esantį mišką.

Tapęs „PvP“ (liet. „žaidėjų prieš žaidėjus kovų“) kariu, Wossoo nusprendė imtis rizikingo žingsnio. Jis nusprendė tapti čempionu. Tai buvo speciali klasė žaidime „Wurm“ (daugiau nebeegzistuojanti); ją pasirinkus, žaidėjas įgydavo ypatingų galių ir didžiulių pranašumų kovojant su bet kokiu priešu. Tačiau tekdavo nuolat lankytis priešo teritorijoje, kitaip galios išblėsdavo. Dar griežčiau buvo ribojamas mirčių skaičius: paskyrai buvo leidžiamos tik trys mirtys. Žuvus tris kartus, paskyra būdavo prarandama. Kitaip tariant, čempionas galėjo mirti visam laikui.

Wossoo „kelis kartus“ buvo atsidūręs per žingsnį nuo mirties, tačiau taip ir nežuvo. Tuo metu, jis buvo gerai žinomas visų stovyklų žaidėjams. Jis išnaudojo šią galią. Jis žudė slibinus, prisidėjo prie grupės nusikaltėlių, kadaise jį ištrėmusių, sunaikinimo, surengė pasalą ir nužudė seną bičiulį – žaidėją, tapusį vienos iš trijų žaidimo frakcijų imperatoriumi. Tuo metu, jis jau buvo apipiltas įvairiais titulais, kuriuos jam suteikė pats žaidimas arba frakcijų lyderiai – Karališkasis pasiuntinys, Karūnos gynėjas, Erlas maršalas... Karalžudys.

Tačiau jo svajonė neišsipildė. Jis vis dar neturėjo savo karalystės.

Išėję iš miško, aptinkame dar vieną sargybos bokštą. Tai - statiniai, kurie, regis, ilgiausiai išlieka žaidėjų nuniokotame „Wurm“ pasaulyje. Nuo tada, kai palikome „Strongbox“, nesutikome nė gyvos dvasios, tačiau šiuose bokštuose budi „NPC“ sargybiniai. Tai priminimas, kad kažkada čia būta kažko, ką vertėjo saugoti. Šiuo atveju, lygumą nusėję lovų rėmai. Kadaise čia stovėjo namų gyvenvietė. Tačiau neliko nei sienų, nei stogų, nei kaminų. Tik lovų rėmai – apleisti ir pamiršti.

Wossoo randa apleistą vežimą ir nulipa nuo žirgo. Jis pririša savo du žirgus prie grąžulo, paima vadžias ir liepia man įlipti.

„Tai bus tarsi ekskursijų autobusas, – sako jis. – Dabar keliausime su tam tikra prabanga. „

Pakeliui pravažiuojame daugiau apleistų vietų. Kai kur medžiai tiesiog ataugo aplink žaidėjų pastatytas sienas. Pakrantėje stūkso apleistos, bet stačios valtys ir laivai; jie užrakinti visiems, išskyrus žaidėjus, kurie apie juos jau seniai pamiršo. Visas pasaulis – vien griuvėsiai. Vienintelės gyvos būtybės laukinėje gamtoje – galvijai ar arkliai, vorai ar pragaro šunys; tai „NPC“ priešai, kurie vejasi mūsų vežimą keliais, kol jiems nusibosta arba kol jie žūsta nuo senojo karaliaus kardo.

„Labai liūdna. Nemanau, kad taip bus visada. „Wurm“ populiarumas tai kyla, tai krinta... „

Paklausiu, ar jis tikrai mano, kad žaidimas gali atsigauti po šio nuosmukio.

„Kas savaitę pasirodo vis daugiau MMO žaidimų; „Life Is Feudal“ buvo įkvėptas „Wurm“... tokie žaidimai atima dalį „Wurm“ auditorijos... sunku išlaikyti žaidėjus. Taip pat, svarbūs pamokos ir sudėtingas mokymosi procesas. Tai didžiulis sukrėtimas, be to, žaidimas reikalauja daugybės laiko. Aš pats nebegaliu žaisti. Žinai – darbas ir visa kita veikla už darbo ribų. Tiesiog nebeturiu laiko įsitraukti taip stipriai, kaip anksčiau. „

Išlipame nedideliame uoste norėdami pažiūrėti, ar pavyks pasisavinti kokį nors laivą, tačiau visos valtys užrakintos. Pamatau karstą ir iš smalsumo jį atidarau. Viduje nieko nėra.

„Dažniausiai jie naudojami daiktams laikyti, o ne kūnams laidoti, – sako už manęs stovintis karalius. – Tiesą sakant, nemanau, kad į tą karstą apskritai tilptų kūnas. „

Susiraukiu.

„Žinau, skamba beprotiškai. Tai - dalis to, ką vadiname „Wogic“... kai kurie dalykai „Wurm“ pasaulyje tiesiog neturi logiško paaiškinimo. „

Grįžtame į vežimą ir tęsiame kelionę keliais.

Wossoo buvo karūnuotas Lomanerio karaliumi 2011 m. spalį, būdamas vos devyniolikos. 150 žmonių grupė – kai kurie iš jų gerokai vyresni už patį Wossoo – susirinko pripažinti jį naujos, pačių žaidėjų sukurtos karalystės valdovu. Ši funkcija, kurią jaunasis karalius kūrėjams pasiūlė dar prieš penkerius metus, pagaliau buvo įdiegta į žaidimą, ir Wossoo nedelsdamas ėmėsi kurti savo valdas. Jo teigimu, tai buvo pirmoji žaidėjų sukurta karalystė šiame žaidime. Be to, naujai karūnuotas valdovas „savotiškai privertė“ tris kitas serveryje veikusias karalystes sudaryti sąjungą su jo valdoma karalyste, taip tapdamas faktiniu ir jų žemių valdovu.

Savo klestėjimo laikais, Lomaneris valdė tris ketvirtadalius žemyno teritorijos. Prireikė vos penkerių metų skelbimosi karaliumi, kol žmonės tuo pagaliau patikėjo. Žaidėjai plūdo į Wossoo, norėdami įteikti jam geriausią savo pagamintą įrangą, prisiekti ištikimybę ir pasiteirauti, ką bei kur statyti. Jis turėjo didžiulę įtaką visam kraštui.

„Bet dabar esu čia, – juokiasi jis vairuodamas vežimą. – Net savo arklio nevaldau. Šiuos du tiesiog pavogiau iš savo kaimo. Nieko nebeturiu. Matyt, taip jau būna. O Lomaneris dabar nebevaldo nieko.

Turbūt vienintelis žmogus, vis dar vadinantis save Lomaneriu, esu aš. „

Lomanerio karalystė, kaip ir visi ankstesni jos pavidalai, buvo pasmerkta žlugti. Tačiau ją sugriovė ne kitų grupuočių puolimai, pilietiniai neramumai ar klastingas viziris. Tai padarė laikas. Karalius vaikas užaugo. „Vosu“ (Wossoo) – arba tiksliau „Rosas“ (Ross), žaidėjas, valdantis šį avatarą, – jau studijavo universitete. Jis rinkosi politikos mokslus.

Kadangi nebegalėjo skirti „Wurm“ tiek laiko, kiek anksčiau, sostas dažnai likdavo tuščias. Valdovui dingus, karalystė ėmė pati save griauti.

„Dažnai manęs nebūdavo, nes buvau užsiėmęs paskaitomis ir studijomis... Tačiau mano nebuvimas ėmė erzinti žmones; jie pradėjo svarstyti, kad galbūt vadovauti turėtų kas nors kitas, kilo ginčai, prasidėjo nesutarimai... žmonės ėmė palikti žaidimą ir viskas kažkaip... o, žiūrėk – ruonis! „

Wossoo sustabdo vežimą. Ir iš tiesų – priešais mus guli ruonis. Wossoo pažvelgia žemyn ir spustelėja ant ruonio. Iš galimų veiksmų sąrašo jis pasirenka emociją. Žaidimo įrašų lange pasirodo pranešimas ir pasigirsta atpažįstamas bučinio garsas.

„Wossoo bučiuoja seną ruonį“, – skelbia žaidimas.

„Anksčiau tokio nebuvau matęs“, – paaiškina jis.

Jis vėl pajudina vežimą. Staiga suprantu, kad įlipęs į vežimą palikau savo jautį. Tikiuosi, jam viskas gerai. Wossoo toliau pasakoja apie Lomanerio žlugimą.

„Galiausiai nusprendžiau, kad man jau gana visų tų nuolatinių pranešimų – tai buvo tiesiog siaubinga. Tad atidaviau karūną vienam savo draugui, kuris tuo metu buvo vienas ištikimiausių... ir gabiausių žmonių. „

Jo pavaldiniai nesiskundė. Tačiau net ir tada jie ėmė rodyti nekantrumą.

„Atidaviau jam karūną – o aš mėgstu įsijausti į vaidmenį, – tad bandžiau surengti iškilmingą ceremoniją. O jie reagavo maždaug taip: „Tiesiog atiduok jam tą prakeiktą karūną! „ Jiems jau buvo gana, jie tiesiog norėjo judėti toliau su kuo nors kitu. „

Visgi, netrukus ir tas žaidėjas atsisakė valdymo naštos. Valdant trečiajam įpėdiniui, padėtis Lomaneryje ėmė prastėti. Žmonės išvyko arba perėjo į kitas karalystes, o pačią karalystę užpuolė „Blacklight“ pajėgos – viena iš žaidimo religinių grupuočių. Galiausiai karalystės valdžioje liko tik vienas kaimas. Kai „Blacklight“ žaidėjai serveryje atkasė artefaktą, leidžiantį iškviesti drakoną, nebeliko kam organizuoti veiksmingos gynybos. Paskutinį Lomanerio kaimą iki pamatų sugriovė žaidėjas, jojantis ant drakono.

„Kurį laiką buvau šiek tiek nusivylęs, – sako Wossoo. – Tačiau „Wurm“ pasaulyje viskas laikina – tiesiog turi tai priimti. „

Toliau važiuojame per mišką ir akmenimis grįstais keliais. Pro šalį slenka vis daugiau griuvėsių. 20 minučių kelią pastoja troliai. Tenka važiuoti per mišką. Vienu metu, medžiai virsta rąstų krūvomis – kažkas čia kirto mišką. Sustojame prie mažos trobelės; už tvoros matyti arklių, karvių ir paršelis. Tai pirmasis gyvybės ženklas, kurį pamatėme išvykę iš „Strongbox“. „Šeimininko nėra namuose, bet jis aktyvus“, – sako Wossoo. Tai jis supranta pažvelgęs į pasėlius.

„Tai - labai panašu į mano ūkį kitame serveryje. „

Išlipu iš vežimo ir apsidairau. Į namą užeiti ar atidaryti tvoros vartus negalime, tačiau galime pasigrožėti sodyba. Lauke ant žemės patiestas meditacijos kilimėlis – daiktas, kuris po pakankamai ilgų meditacijų suteikia galių, įskaitant gebėjimą akimirksniu nusikelti namo. Iš to Wossoo supranta, kad žaidėjas gerai išmano žaidimą.

„Smagu matyti, kad čia dar kažkas liko. „

Vėl įlipame į vežimą ir tęsiame kelionę. Wossoo dar kartą patikrina mūsų „PvP“ klasterio serverių duomenis. Dabar čia likę vos 20 žaidėjų, o du iš jų – mes. Pravažiuojame pro daugiau griuvėsių. Štai - senovinė užtvara upėje, pastatyta siekiant apsisaugoti nuo plėšikų. Ten – tvirtovė ant kalno viršūnės; iš jos patogu apžvelgti visas apylinkes. Visi šie statiniai tušti ir nykstantys.

Temsta, ir Wossoo išsitraukia raudoną žibintą – raudona yra „Lomaner“ spalva, tad nešiotis tokį žibintą jam jau seniai tapę tradicija. Nors žibintas skleidžia šviesą, aplinkos prieblanda greitai tampa tokia tiršta, kad nieko nebeįžiūriu. „Wurm“ pasaulyje leidžiasi saulė. Karalius man paaiškina, kad laikas čia bėga aštuonis kartus greičiau nei tikrovėje. Jis nusiima šalmą ir atidengia žilaplaukį vyrą kreiva nosimi bei giliomis raukšlėmis veide. Wossoo greitai paskaičiuoja:

„Mano veikėjui – 88-eri. „

Tęsiame kelionę keliu, skendėdami raudonoje šviesoje ir bėgdami nuo mus persekiojančių vorų.

26. Skrydžių instruktoriaus globoje

Esame 2000 pėdų aukštyje, kai lėktuvas pradeda prarasti greitį ir kyla pavojus, kad jis „užsiblokuos“ ore (angl. „stall“). Esu visiškai tikras, kad sudaužysiu šį orlaivį. Krentame žemyn, o aš girdžiu tik aštrų, įkyrų įspėjamąjį signalą, pranešantį, kad kažkas čia negerai. Tačiau tada išgirstu jį – Dano, pravarde „TX Hills“, balsą. Jis kalba ramiai. Jo akimis žiūrint, viskas vyksta būtent taip, kaip ir turėtų.

Danas yra virtualios oro linijų bendrovės skrydžių instruktorius. Nors sėdime viename kabinos modelyje, aš jo nematau (nors „Microsoft Flight Simulator X“ turi puikų daugelio žaidėjų režimą, net ir dalijantis lėktuvu atskirų žaidėjų modeliai nerodomi). Jis – ir tikras pilotas: licenciją gavo 1969 m., praėjus vos keturioms dienoms po savo septynioliktojo gimtadienio, ir daugelį metų skraidė su Civiliniu oro patruliu (angl. „Civil Air Patrol“). Jis ne tik ilgus metus skraidė tikruose orlaiviuose, bet ir praleido tūkstančius valandų skrydžių simuliatoriuose.

Aš niekuo panašiu pasigirti negaliu. Niekada nesu žaidęs skrydžių simuliatoriaus – nebent vieną kartą būdamas aštuonerių. Vienu metu, mums kalbantis mums esant ant pakilimo tako, išgirstu galingą griaustinio garsą – audra siaučia netoli Dano namų San Antonijuje, Teksase. Jis pasakoja, kad jo katė staiga šovė slėptis po artimiausia lova. Dar nežinau, bet tą dieną bus daugybė akimirkų, kai jausiuosi lyg ta katė. Danas mokys mane skraidyti.

Jo virtuali oro linijų bendrovė „Elite PremAir Virtual“ veikia jau pusantrų metų. Ji vienija porą šimtų narių, tačiau Danas skaičiuoja, kad aktyvūs yra tik apie 60 – tai „įprastas skaičius“ tokio pobūdžio organizacijoms. Virtuali oro linijų bendrovė – tai vieta, kur galima prisijungti norint skraidyti, bendrauti ir imituoti skrydžius su kitais žmonėmis: nuo pilotų ir antrųjų pilotų iki dirbančiųjų skrydžių valdymo bokšte.

„Mes priimame beveik visus norinčiuosius“, – sako Danas. Jo balsas – ramus ir raminantis, būdingas visiems pilotams, kuriuos man yra tekę girdėti. „Pradedama nuo mažesnio orlaivio ir trumpesnių maršrutų, o vėliau kyla karjeros laiptais. Panaši tvarka galioja ir kitose oro linijose. Jei norite dirbti skrydžių vadovu – galite tai daryti. Tačiau tam taip pat reikia atitinkamo pasirengimo ir mokymų. Neleidžiame bet kam tiesiog imtis šio darbo. „

„Kaupiant skrydžių valandas, kyla jūsų rangas – tai turbūt svarbiausias bet kurios virtualios oro linijų bendrovės aspektas. Būtent skrydžių laikas lemia paaukštinimą. O norint tapti skrydžių instruktoriumi, paprastai reikia įrodyti, kad gebate atlikti šias pareigas. „

Sėdime „Cessna C172“ – populiariame mokomajame lėktuve – Ričmondo tarptautiniame oro uoste Virdžinijoje. Per „DAF Sim“ sistemą – serverių tinklą, leidžiantį pilotams matyti vieniems kitus, – esame susijungę su pilotais iš viso pasaulio. Pažvelgęs pro langą, matau šalia angaro stovintį ir variklį šildantį reaktyvinį lėktuvą. Tai - dar vienas pilotas, laukiantis leidimo kilti.

Tai ne vienintelis pilotų tinklas, kuriame dalyviai „susikerta“ bendrame žemėlapyje. Kita didelė bendruomenė yra „VAT Sim“; joje dirba ir skrydžių vadovai, kurie privalo baigti specialius mokymus, o vėliau teikia nurodymus bei įspėjimus pilotams. Tai - sudėtingas darbas, kuriam aprašyti greičiausiai prireiktų atskiro straipsnio.

„Tai suteikia visišką virtualių oro linijų skrydžio tikroviškumo pojūtį, – apie „VAT Sim“ kalba Danas. – Skrendate konkrečiu orlaiviu realiu maršrutu, pateikiate jį kaip skrydžio planą ir patenkate į skrydžių valdymo tarnybos jurisdikciją – visai kaip tikrame gyvenime. „

Kai kuriose virtualiose oro linijose pilotai netgi apdovanojami žaidimo valiuta – bendrovė moka už atliktus tolimuosius keleivinius skrydžius ir panašiai. Kai kurios oro linijos netgi baudžia pilotus už šiurkštų nutūpimą arba skatina už „degalų sąnaudų optimizavimą“. Kai kurios netgi ima iš pilotų mokestį už lėktuvų laikymą angaruose. Laimei, „Elite PremAir“ nėra tokia griežta. Galų gale, jie leidžia man skraidyti.

Tarsi iš smalsumo paklausiu, ar Dano oro linijose dažnai įvyksta avarijų.

„Tikrai aktyviems pilotams tai nutinka itin retai... Net negalėčiau pasakyti, ar tai apskritai kada nors yra nutikę. Retai pamatysi ką nors panašaus. „

Įsidėmiu tai. Nesudužti.

Danas perima orlaivio valdymą, šiek tiek pavažiuoja atbulas ir pasuka taip, kad lėktuvas atsidurtų priešais geltoną liniją.

„Dabar riedėsi tu“, – sako jis, turėdamas omenyje, kad turėsiu nuvažiuoti iki pakilimo tako. „Vėjo nėra, tad šiuo atveju jis įtakos neturės. „

Pradedu riedėti link pakilimo tako, sekdamas geltona linija ant žemės. Tačiau judu gerokai per greitai. Danas sako, kad turėčiau važiuoti maždaug keturis kartus lėčiau.

„Ar čia yra stabdžiai? „

Paspaudžiu vairalazdės gaiduką ir lėktuvas sustoja.

„Štai ir viskas. „

Sustojame prie kitos geltonos linijos – laukimo linijos prieš įvažiuojant į taką; jis paaiškina, ką reiškia pakilimo tako numeris ir kaip jis susijęs su magnetiniu kursu, bei apžvelgia visus priešais mane esančius prietaisus: oro greičio rodiklį, dirbtinį horizontą, aukštimatį, posūkio ir pasvirimo rodiklį bei magnetinį kompasą. Mano smegenys bando visą šią informaciją sutalpinti ir suvokti kiekvieno prietaiso paskirtį. Linksiu galva, klausydamasis instruktoriaus paaiškinimų – nors jis to nemato – ir apsimetu, kad suprantu daugiau nei pusę to, kas ką tik buvo pasakyta, ir kad nesu susitelkęs vien tik į keturis įspėjamuosius užrašus, visam laikui įrašytus prietaisų skydelyje.

Danas parodo į lentelę su skaičiumi, esančią virš visų prietaisų. „N5127G“

Tai - lėktuvo registracijos numeris – tarsi automobilio valstybinis numeris – priklausantis orlaiviui „Cherokee 140“, kuriuo Danas dar septintajame dešimtmetyje mokėsi skraidyti. Praėjus daugybei metų, šis numeris vis dar su juo ir kyla į dangų kartu su kitais mokiniais. Tai bent jau vienas dalykas, kurį puikiai suprantu – vienas raminantis elementas kabinoje (be paties Dano balso ir jo buvimo šalia, žinoma).

Jis tęsia pažintį su prietaisais ir rodikliais, aiškindamas oro greičio matuoklio spalvų reikšmes. Žalia spalva reiškia saugią zoną, balta – kritinį greitį (angl. „stall“).

„Kritinis greitis – tai aerodinaminis reiškinys, kai sparnas iš esmės praranda keliamąją galią, – sako jis. – O jei nepavyksta atgauti valdymo, viskas baigiasi... „

Jis trumpam sudvejoja.

„... labai prastai. „

Susiraukiu.

„Nebent esi labai turtingas – tada baigtis visai nebloga! „

Nusišypsau.

„Bet ne tau. Tavo artimiesiems. „

Susiraukiu.

„Taigi, tai - vienas svarbiausių rodiklių, – sako jis. – Į jį privalai nuolat kreipti dėmesį. „

Prietaisų rodmenis suprasti nelengva, tačiau pamokai įsibėgėjus pradedu juos perprasti. Informacijos gausu, o tikri pilotai privalo puikiai išmanyti šiuos prietaisus ir nuolat juos stebėti skrydžio metu, greitai ir nuosekliai žvilgsniu perbėgdami nuo vieno prie kito.

„Piloto, neturinčio skrydžių pagal prietaisus kvalifikacijos, išgyvenimo trukmė skrendant tik pagal prietaisus (kai nematyti horizonto) – mažiau nei 25 sekundės, – aiškina Danas, rodydamas kitus prietaisus. – Dešinėje nuo šio... „

„Palaukite, – pertraukiu jį. – Ką tai reiškia? „Skrydis tik pagal prietaisus“? „

„IMC, arba instrumentinės meteorologinės sąlygos, – dėsto Danas tonu, primenančiu vadovėlį, – reiškia tokias sąlygas, kai prarandate galimybę orientuotis pagal ant žemės esančius objektus ar kitus stacionarius orientyrus. „

„Kitaip tariant, – sakau aš, – be prietaisų tikimybė žūti yra daug didesnė. „

„Teisingai, bet net ir turint tuos prietaisus, jei neturi leidimo skraidyti pagal juos, vis tiek žūsi. „

„Gerai žinoti. „

Danas pajuda lėktuvu nuo laukimo linijos ir išvažiuoja į kilimo ir tūpimo taką. Jis ketina atlikti vieną ratą, kad suteiktų man šiokį tokį įspūdį. Jis pakyla, sklandžiai pakeldamas mus į orą. Jaučiuosi ramiai. Nebijau skraidyti – man tai netgi patinka, – o kai skrydis imituojamas, baimės tikrai nejaučiu. Nerimauti pradėsiu tik tada, kai vairalazdė atsidurs mano rankose.

Skraidome aplinkui, o jis man aiškina įvairius dalykus: apie balansavimo mechanizmą (trimą), užsparnius ir tai, kaip lėktuvo nosies pakėlimas ar nuleidimas keičia oro greitį. Apsukame ratą virš teritorijos aplink oro uostą. Nusprendžiu dar labiau pasinervinti užduodamas kvailus klausimus. Ar kada nors per tikrą skrydį yra nutikę kas nors tragiško? Ne visai taip, sako jis, bet buvo labai arti to.

Kartą, būdamas jaunas pilotas, jis atliko „touch and go“ (liet. „nusileidimo ir pakilimo“) pratimus oro uoste. Tai reiškia, kad apskrendi ratą ore, nusileidi ant tako ir per kelias sekundes vėl pakyli. Tačiau tas oro uostas pasižymėjo tuo, ką pilotai vadina „apgaulinga properša“ (angl. „sucker hole“): iš pirmo žvilgsnio oras atrodo giedras ir švarus, bet vos nutolus nuo tako, matomumas staiga dingsta – tampa sunku ką nors įžiūrėti.

Danas leidosi – buvo maždaug 600 pėdų (apie 180 metrų) aukštyje ir ruošėsi tūpti, – kai staiga iš debesų išniro „Cessna Super Skymaster“: dvimotoris lėktuvas su sraigtais priekyje ir gale. Jis artėjo tiesiai į jį.

„Ir štai tas idiotas išnyra iš debesų; tokioje situacijoje įprasta pasukti į dešinę, kad išvengtum susidūrimo. Kai du lėktuvai artėja vienas prie kito, pilotai suka į priešingas puses. Bet ką padarė jis? Jis pasuko į kairę. „ Danas išlaikė dešinįjį posūkį ir laukė. Laimei, „Skymaster“ pilotas laiku sureagavo – galiausiai pasuko į dešinę ir išvengė nelaimės. Vis dėlto, pasak Dano, tas pilotas buvo vos už kokių šimto pėdų nuo rūke pasislėpusių elektros perdavimo linijų. Jam – kad ir kas jis būtų – nieko nenutiko, tačiau skrydis buvo pavojingas.

Baigę ratą, leidžiamės; viso proceso metu, jis komentuoja savo veiksmus. Pasak jo, kalbėdamas tūpimo metu jis pažeidžia „sterilios kabinos“ taisyklę. Paprastai tokiu metu nevalia plepėti, perduoti daiktus ar užsiimti panašiais dalykais. Nepaisant to, nusileidžiame taip pat sklandžiai, kaip ir pakilome.

„Manai, perpratai esmę? „ klausia jis.

Esu 90 proc. tikras, kad ne. Tačiau girdžiu, kaip mano balsas meluoja.

„Manau, kad taip, „ sako jis.

Jis perduoda man lėktuvo valdymą, ir aš nukreipiu aparatą išilgai kilimo ir tūpimo tako.

„Tu tai sugebėsi, „ sako jis.

Lėtai iki galo pastumiu droselio svirtį. Pradedame greitai riedėti taku. Pasiekus 40 mazgų greitį, jis liepia pradėti kelti lėktuvo nosį. Orlaivis pradeda kilti nuo žemės. Tai kelia didelę įtampą. Baimė greičiausiai kyla ne dėl paties lėktuvo valdymo – net ir netikro, – o dėl to, kad šalia sėdi sertifikuotas ekspertas. Pakylame, nutolstame ir pradedame skristi horizontaliai. Pasirodo, viskas ne taip jau sudėtinga, – pagalvoju.

Danas perima valdymą, kad pakoreguotų lėktuvo balansavimą. Tuo tarpu aš paspaudžiu mygtukus, kurių nereikėjo liesti, ir dabar mano žvilgsnis sutelktas tik į sėdynę po mano užpakaliu. Prireikia minutės, kol vėl susiorientuoju. Esu puikus pilotas.

Galiausiai, vėl perimu lėktuvo valdymą. Pagaliau randu laiko tikrai įsižiūrėti į dangų. Džiaugiuosi, kad oras geras. Tikriausiai ir Danas džiaugiasi. Jis pasakoja, kaip kartą skrido iš Merilando į Masačusetsą – šįkart tikrai esant puikiam orui – kartu su tėvu ir senu draugu. Jie išlaipino draugą, papildė degalų atsargas ir pasuko atgal. Vos praskridus virš Hadsono upės, tiesiai priešais juos kilo smarki audra.

„Ar suksime atgal? „ – paklausė tėvas.

„Tuojau“, – atsakė Danas, nerūpestingai apžiūrinėdamas debesis.

Ir lygiai po minutės jis pasuko lėktuvą atgal.

„Taip, – tarė jis, – dingstu iš čia. „

Jie susisiekė su skrydžių vadovu, kuris pranešė, kad su ta pačia problema susidūrė dar 26 lėktuvai – neprognozuota audra sujaukė jų skrydžių planus. „Užsiimk kitais“, – pasakė Danas, žinodamas, kad jų lėktuve dar likę pakankamai degalų. Jie dvidešimt minučių suko ratus virš Hadsono, kol skrydžių vadovas vėl su jais susisiekė ir nurodė saugų kelią.

„Tai buvo protingas sprendimas, – sako jis man. – Perkūnijos labai pavojingos. Net ir pilotams, turintiems skraidymo pagal prietaisus kvalifikaciją. Jėgos ir vėjai, kurie gali kilti... jie gali būti labai pavojingi. „

Džiaugiuosi, kad simuliatoriuje dangus giedras. Tačiau pavojus dar nepraėjo. Atlikęs porą posūkių ore ir pasukęs atgal link oro uosto, Danas nusprendžia šiek tiek paįvairinti situaciją.

„Netrukus po to, kai pradėjau mokytis skraidyti, – sako jis, – mokymus, kaip elgtis lėktuvui praradus keliamąją galią, padarė privalomus. „

Aišku.

„Būtent tai ir pražudo daugiausia pilotų – lėktuvo keliamosios galios praradimas ir kritimas. „

Supratau.

„Taigi, paprašysiu tave tai atlikti. Kad pamatytum, kaip tai atrodo. „

Reaguoju taip, kaip ir galima tikėtis.

„MES TAI PADARYSIME? ĮVARYSIME LĖKTUVĄ Į TOKIĄ BŪSENĄ? „ – klausiu.

„Taip, įvarysime. „

Nervingai nusijuokiu. „Tai bus aerodinaminis smukimas; parodysiu, kaip iš jo išeiti – nieko baisaus nenutiks. „

„Gerai“, – sakau aš. Mano balsas skamba lyg cypimas.

Jis liepia man iki galo atitraukti droselio svirtį ir taip faktiškai išjungti variklio trauką. Variklio garsas beveik nutyla. Kol kas turiu išlaikyti lėktuvą horizontalioje padėtyje. Po kelių akimirkų, Danas liepia patraukti vairalazdę į save.

„Pasiruošk pridėti traukos. „

Lėktuvo nosis šiek tiek pakyla.

„Trauk toliau, trauk toliau, trauk toliau... Smukimas neprasidės, kol... „

Lėktuvo nosis staiga sminga žemyn.

„Štai ir viskas! „

Pasigirsta smukimo įspėjamasis signalas – piktas, nenutrūkstamas pypsėjimas. Pradedame kristi žemyn.

„Dabar stumk vairalazdę į priekį ir pridėk traukos. „

Tai prieštarauja visai mano intuicijai. Man atrodo, kad stumiant vairą pirmyn lėktuvas turėtų leistis žemyn. Tačiau mes ir taip leidžiamės. Vis dėlto, Dano balsas toks ramus, toks nesutrikęs, kad tiesiog neįmanoma neklausyti jo nurodymų. Ir iš tiesų – vos tik variklis vėl atgyja, jis liepia man vėl traukti vairą į save ir kilti aukštyn. Vos per kelias sekundes lėktuvas vėl skrenda horizontaliai, tarsi nieko nebūtų nutikę. Visa tai truko apie 60 sekundžių. Gausiai prakaituoju.

„Nebuvo taip jau blogai, „ tariu garsiai iškvėpdamas.

Kai tai baigiasi, pradedame tikrąjį nusileidimą. Danas įjungia autopilotą ir atlieka vieną iš paskutinių posūkių už mane. Pirmą kartą per visą amžinybę atitraukiu ranką nuo valdymo svirties. Delnas suprakaitavęs, o pirštai sustingę. Mokytis šių dalykų gana varginantis užsiėmimas. Pasak Dano, viena valanda skrydžio prilygsta trims valandoms vairuojant automobilį – tiek daug energijos tai atima.

Iš tikrųjų, jis pats jau nebeskraido. Anksčiau jis priklausė Civiliniam oro patruliui (angl. „Civil Air Patrol“) – savanoriškai organizacijai, įkurtai dar ketvirtajame dešimtmetyje kaip pagalbinė oro pajėgų struktūra; dabar ji vykdo kadetų programas, teikia mokymus bei pagalbą vykdant paieškos ir gelbėjimo ar stichinių nelaimių likvidavimo operacijas. Tuo metu, jis buvo bendrosios aviacijos pilotas. Tačiau jau daugelį metų jis nebeskraidė. Be didelių išlaidų, tam, kad išlaikytum reikiamus įgūdžius, reikia skirti tiek laiko, kiek šiais laikais tiesiog neįmanoma. Norint gerai valdyti lėktuvą, būtina nuolat praktikuotis.

„Mes tuo nebeužsiimame, nors galbūt kada nors ir grįšiu prie to. „

Visgi, net jei jam nebūtų uždrausta skraidyti, jis vis tiek rinktųsi skrydžių simuliatorių. Pasak jo, taip elgiasi daugelis pilotų. Vienas iš jo kolegų „Elite PremAir“ kompanijoje realiame gyvenime pilotuoja „Airbus 320“ lėktuvą „Air New Zealand“ oro linijose.

Jis išjungia autopilotą, o prietaisų skydelis vėl skleidžia aštrų garsinį signalą. Jis sako, kad turiu pasukti, kai atsidursiu vienoje linijoje su kilimo ir tūpimo taku (angl. „abeam“). Tenka paklausti, ką reiškia šis terminas. Atlikę paskutinį posūkį, skrendame maždaug kilimo ir tūpimo tako link. Sakau „maždaug“, nes atrodo, kad artėju ne visai tiesiai. Visą tą laiką, Danas man nurodinėja, reguliuoja užsparnius ir žingsnis po žingsnio viską aiškina. Įtampa tokia didelė, kad net skauda; vos išdrįstu kvėpuoti.

„Dabar sumažink galią... nusitaikyk į taką... šiek tiek į kairę... gerai, dabar šiek tiek daugiau galios... viskas atrodo puikiai... esi vos per aukštai, bet tako dar daug... švelniai trauk vairą į save, švelniai, švelniai. „

Ratai paliečia žemę. Danas sveikina mane sėkmingai atlikus pirmąjį nusileidimą. Giliai atsidūstu.

„Fiu! „

„Gerai, įjunk maksimalią galią“, sako jis.

Ką?

„Įjunk maksimalią galią. „

Padidinu galią.

„Gerai, kilsime. Tiesiog švelniai patrauk vairą į save, aš pakelsiu užsparnius, ir... „

Vėl pakylame į orą praėjus vos kelioms sekundėms po nusileidimo.

„... atlikai pirmąjį nusileidimą, o dabar – ir pirmąjį manevrą „nusileidimas ir pakilimas“ (angl. „touch and go“). “

Vėl prakaituoju. Tačiau Danas skraidina mane dar vieną ratą – tiesiog norėdamas įsitikinti, kad viskas gerai. Pilotai nuolat kartoja šiuos manevrus: pakilimas ir nusileidimas, prisilietimas prie žemės ir vėl į orą. Šįkart grįžti ant tako mums prireikia vos septynių minučių. Nusileidęs pasakau Danui, kad daugiau nebeskrisiu. Ranką sutraukė mėšlungis, jaučiuosi visiškai išsekęs, o nuo manęs sklinda baimės kvapas. Tiesiog negaliu prisiversti vėl kilti į dangų.

„Tau puikiai sekėsi, „ sako jis. „Tikrai puikiai. „

Padėkoju Danui už viską ir einu išsivirti arbatos. Jaučiu, kaip nuslūgsta įtampa – ir ne tik dėl to, kad nusileidau iš debesų. Koks netvirtas buvo tas antrasis nusileidimas. Koks nejaukus – kiekvienas posūkis. Keista: galiu pilotuoti erdvėlaivį siaurose dokų angose ar bėgti per Normandijos apkasus, tačiau vos pusantros valandos šio skraidymo mane visiškai išsekino. Nemanau, kad skraidymas – man skirta veikla, net ir simuliatoriuje.

Vėliau gaunu Dano laišką. Jis atsiuntė mūsų atlikto skrydžio nuotrauką – maršruto pėdsaką, primenantį „duonos trupinių“ takelį.

„Tas „tobulas stačiakampis“ – būtent tai, ko siekiama, „ sako jis, „ir tu praktiškai pataikei tiesiai į dešimtuką. „

27. Žaidžiant Rocket League su profesionalais

Prasideda atgalinis skaičiavimas, ir „Fireburner“ paklausia, ar dažnai žaidžiu „Rocket League“. Dar nespėjus iki galo atsakyti, jis pelno pirmąjį įvartį. Žaidžiame vos penkias sekundes, o jis jau pirmauja. Neturėčiau stebėtis. Juk šis žmogus – profesionalas.

„Fireburner“ atstovauja „Kings of Urban“ – profesionaliai komandai, kuri nuolat dalyvauja tiek turnyruose, tiek reitinguojamose žaidimo varžybose (angl. „ranked mode“) – konkurencingoje lygoje, atviroje visiems žaidėjams. Šiuo metu komanda dalyvauja oficialiame „Rocket League Championship Series“ (“RLCS“) čempionate, kurį organizuoja kūrėjai „Psyonix“ ir „Twitch“, o bendras prizinis fondas siekia 75 000 JAV dolerių. Tai vis dar atrankos etapas, tad net ir žaisdamas su manimi vienas prieš vieną, jis galvoja apie rungtynes, kurias kartu su komandos draugais „Jacob“ ir „Sadjunior“ turės laimėti, kad patektų į finalą.

„Šiaurės Amerikos scenoje visada buvome viršūnėje arba šalia jos“, – sako jis, turėdamas omenyje Šiaurės Amerikos komandų reitingus. „Šiuo metu esame antri – tiesą sakant, bendruomenės sudarytuose pajėgumo reitinguose dalijamės pirmąja vieta.

Nuolat rengiame treniruočių rungtynes. Paprastai treniruojamės intensyviau, kai artėja svarbus turnyras, pavyzdžiui, pastarąsias kelias savaites vykstantis „RLCS“. Bet taip, kai nežaidžiame treniruočių rungtynių, kartu dalyvaujame bendrose varžybose ir panašiai, kad palaikytume gerą žaidimo technikos formą. „

Jis pelno dar vieną įvartį. Aš vos prisiliečiau prie kamuolio. Jis tęsia žaidimą: skrieja per aikštę naudodamas pagreitį (angl. „boost“) ir šuolius, o nuo sienos atsispiria gąsdinančiu tikslumu – tarsi koks dresuotas driežas. Vos po minutės žaidimo rezultatas – 4: 0. Tęsiu pokalbį. Ar jam tai atrodo kaip darbas – panašiai kaip profesionalūs „Dota“ ar „Counter-Strike“ žaidėjai skiria daugybę laiko taktikai ir komandiniam darbui?

„Na, man nebūtinai“, – sako jis. „Kalbant apie mano patirtį – žaidžiau originalųjį žaidimą, t... „

Pasinaudoju proga visu greičiu taranuoti jo automobilį ir jį susprogdinti – tai - desperatiškas bandymas atitraukti jį nuo mano vartų. „Tai buvo įžūlu“, – sako jis ir toliau atsakinėja į mano klausimą.

„Žaidžiau originalųjį žaidimą. Prieš šį buvo kitas žaidimas, priešistorė... „Supersonic Acrobatic Rocket-Powered Battle-Cars“ – beprotiškas pavadinimas, – bet taip, žaidžiau jį trejus metus. Pradėjau žaisti būdamas dvylikos, tiesiog savo malonumui. Tai buvo labai mažas žaidimas su labai maža bendruomene – vienu metu prisijungę būdavo vos apie 20 žmonių. Žaidžiau, nes man patiko pats žaidimas ir jo idėja. Galvojau: „O, tai futbolas su automobiliais – kaip niekas anksčiau apie tai nepagalvojo? „

„Vėliau nustojau žaisti, nes paaugau ir atsirado kitų reikalų. Tačiau pernai pasirodė šis žaidimas ir tapo itin populiarus, nes kūrėjai puikiai padirbėjo jį reklamuodami ir populiarindami. Kadangi jau turėjau patirties ir supratau žaidimo mechaniką, man savaime sekėsi neblogai, tad prisijungiau prie profesionalų komandos ir visa kita. „

„Niekada nebūčiau įsivaizdavęs, kad tapsiu profesionaliu vaizdo žaidimų žaidėju... todėl nelaikau to darbu – man tai labiau galimybė. „

Kol „Fireburner“ kalba, jis manevruoja aplink mane ir varinėja kamuolį beveik ten, kur tik nori. Kol atsakinėjo į mano klausimą, jis įmušė dar du įvarčius. Trečiąjį įmuša iškart po kito smūgio iš aikštės vidurio – vos vienu prisilietimu bamperiu. Toliau uždavinėju klausimus, veltui bandydamas jį išblaškyti.

Vidury sakinio jis supranta, kad atsijungė jo valdiklis. Išplečiu akis. Tai - mano šansas. Kiek įmanoma geriau pasisuku link kamuolio ir įjungiu greitėjimo funkciją. Praskrieju tiesiai pro šalį.

„Gerai, – nusijuokia varžovas, vėl prijungdamas valdiklį, – įvarčio neįmušei. „

Atsikeliu ir žaidžiu toliau. „Fireburner“ žaidžia iš namų Jungtinėse Valstijose. Guodžiuosi mintimi, kad jis nemato gėdos mano veide. Bet nieko tokio – gėdą mums, žaidėjams, kartais tenka patirti. Ar jam sunku paaiškinti, kuo jis užsiima, jei kas nors paklausia?

„Na, kai nežaidžiu, lankau koledžą... ir esu apie tai kalbėjęsis su tėvais. Daugelis mano draugų nežino, kad tuo užsiimu, nes nemanau, jog jie suprastų – na, žinote, visą tą elektroninio sporto dalyką. Tėvams viską paaiškinau, ir jie nieko prieš. Manyčiau, jie mane tam tikra prasme palaiko, bet įsivaizduoju, kad kai šiame žaidime atsiras daugiau pinigų ir jie pamatys, jog iš to uždirbu daugiau, jų palaikymas bus daug didesnis. „

Toks požiūris į šią sritį nėra neįprastas. Daugeliui žmonių, nieko neišmanančių apie elektroninį sportą, žinia, kad čia galima laimėti milžiniškas pinigų sumas, tampa visiška staigmena. Dabartiniame „Rocket League“ čempionate prizinį fondą sudaro 75 000 JAV dolerių. Nors ši suma atrodo įspūdingai, ji nublanksta prieš 400 000 JAV dolerių fondą „League of Legends“ varžybose ar milijonus, reguliariai siūlomus „Dota“ turnyre „The International“ (praėjusiais metais jo prizinis fondas siekė stulbinančius 18 milijonų JAV dolerių).

„Visai neblogai pirmajam turnyrui. Tačiau manau, kad po šio renginio jie pradės didinti prizinį fondą būsimiems sezonams. „

Žinoma, dauguma mūsų niekada nematys tokių pinigų. Aš – tikrai ne. Kai nuaidi baigiamasis rungtynių švilpukas, paaiškėja, kad „Fireburner“ mane įveikė rezultatu 12: 0.

Tuo pat metu, kitame pasaulio krašte kitas žaidėjas ruošiasi savaitgalį vyksiančioms rungtynėms. „Snaski“ atstovauja „Supersonic Avengers“ – profesionaliai Europos komandai. Žaisdamas iš Danijos, jis muša įvarčius „Rocket League“ žaidime nuo pat jo pasirodymo praėjusių metų liepą. Tačiau, skirtingai nei daugelis kitų žaidėjų, jis nežaidė ankstesnio to paties kūrėjo žaidimo – tai galėtų atrodyti kaip trūkumas, kol nesužinai, kad „Supersonic Avengers“ yra viena geriausiai vertinamų komandų Europoje.

Mūsų planus sužaisti vienas prieš vieną sugadina interneto ryšio problemos ir absurdiškai didelis vėlavimo laikas (angl. „pingas“) mano pusėje – 999 ms, todėl surengti tokias rungtynes, kokias žaidžiau su „Fireburner“, tampa neįmanoma. Vietoj to pasikalbame apie profesionalų sceną. Šiuo metu jis labai užsiėmęs.

„Dabar turnyrai vyksta pirmadieniais, antradieniais, ketvirtadieniais, penktadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais. Taigi, štai taip. „

Žaisti su dabartiniais komandos draugais jis pradėjo pamatęs juos „Twitch“ platformoje ir tiesiog susisiekęs. Po kelių bendrų žaidimų vienas iš jų pastebėjo, kad „Snaski“ žaidžia gana gerai, nors yra praleidęs prie žaidimo „tik 300 valandų“. Nuo tada jie žaidžia kartu ir dalyvauja daugybėje mažesnių turnyrų – tokių, kokių trūksta Šiaurės Amerikoje. Kadangi tvarkaraštyje nėra laiko treniruočių rungtynėms (angl. „scrims“), „Supersonic Avengers“ turi tobulėti tiesiog dalyvaudami vienose varžybose po kitų. Pasak Snaski, tai turi savų privalumų: nuolat žaisdamos Europos komandos geriau pažįsta savo varžovus, nors ši patirtis ir turi tam tikrų ribotumų.

„Turbūt yra tam tikras būdas žaisti prieš konkrečias komandas. Kai kurios jų žaidžia agresyviau, kitos – pasyviau, tad reikia suprasti, kada žaisti agresyviai, kada – gynybiškai, ir panašiai. Tačiau mes dažniausiai tiesiog einame ir žaidžiame... viskas dar nėra taip jau taktiškai sudėtinga. „

Jo komanda, kaip ir „Kings of Urban“, šiuo metu varžosi „RLCS“ turnyre; kitas rungtynių etapas vyks šį savaitgalį – liepos 9 ir 10 dienomis. Šių atrankos varžybų nugalėtojai rugpjūtį vyks į Holivudą (Los Andželą), kur dalyvaus gyvai vykstančiame finale ir kovos dėl pagrindinio 55 000 JAV dolerių prizo. Dėl pirmojo oficialaus šios naujos elektroninio sporto šakos trofėjaus susigrums keturios Europos ir keturios Šiaurės Amerikos komandos. Nors varžybos dar palyginti naujos, Snaski vis tiek nerimauja dėl jaunųjų talentų, galinčių netikėtai iškilti ir mesti jiems iššūkį.

„Žiemą kalbėjausi su „ELMP“ [komandos draugu] ir svarstėme: „Velnias, juk tikriausiai atsiranda naujų žaidėjų, galinčių mums pasipriešinti ar net mus pakeisti“. Tikrai bijojome. Aš pats greitai perpratau žaidimą ir pasiekiau aukštą lygį, palyginti su daugybe kitų, kurie nebuvo žaidę ankstesnės versijos, tad tikėjomės, kad kitiems pavyks padaryti tą patį, tik per ilgesnį laiką.

Tačiau praėjo jau dešimt ar vienuolika mėnesių, o to neįvyko. Geriausiųjų dešimtuke nuolat matome tuos pačius žaidėjus, tad visada žinome, ko iš jų tikėtis. Kai žaidi jau dešimt ar vienuolika mėnesių... susiformuoja tam tikras žaidimo stilius: galbūt mėgsti važinėti sienomis, galbūt gerai valdai kamuolį (t. y. „driblinguoji“), o gal puikiai atlieki smūgius. Apie kiekvieną žaidėją tai žinome. Tad nesvarbu, kokia komanda pasirodo – visada žinome, kaip prieš ją žaisti ir koks yra jos stilius. „

„Problema ta, kad komandos, kurios kartu žaidžia ilgą laiką – pavyzdžiui, „FlipSid3“, – yra tokios geros, jog net ir žinant, ką jos darys, jų taktika prieš tave vis tiek suveikia. „

„FlipSid3“ – tai ne tiek „Rocket League“ komanda, kiek elektroninio sporto organizacija. Jai bendrai vadovauja „NFL“ žaidėjas; organizacija turi komandą šiose varžybose, tačiau taip pat suburia profesionalius „Counter-Strike“ šaulius bei „Street Fighter V“ kovotojus. Nors tarp didelių organizacijų, tokių kaip „FlipSid3“, ir savarankiškai susibūrusių komandų, pavyzdžiui, „Supersonic Avengers“, gali būti skirtumų, visus žaidėjus vienija vienas dalykas. Jie visi labai jauni. Būdamas 19-os, net ir Snaski kartais turi aiškinti tėvams, kuo patrauklus profesionalus žaidimas ir kokią naudą jis teikia.

„Žaidimuose visada pasižymėjau dideliu azartu ir noru laimėti. Anksčiau buvau aukšto lygio „League of Legends“ žaidėjas, neblogai sekėsi ir „CS: GO“ – tam skyriau daug laiko. Tad tėvai žino, kad man tai svarbu, be to, supranta, kiek pinigų galima uždirbti.

Tai panašu į situaciją, kai gerai žaidi futbolą ir nori tai daryti nuolat. O jei iš futbolo gali užsidirbti – tai puiku, be to, uždarbis būna didelis. Tad bandžiau jiems paaiškinti, kad čia iš esmės tas pats, tik „Rocket League“ dar nėra pasiekęs tokio pripažinimo lygio. „

Paklausiu apie baimę perdegti. Vienas iš profesionalaus žaidimo trūkumų – žaibiškas kelias nuo karjeros viršūnės iki pasitraukimo; ypač tai būdinga tokiems žaidimams kaip „Starcraft“. Futbole geriausios sportinės formos tikimasi sulaukus maždaug dvidešimt penkerių. Tuo tarpu elektroniniame sporte gali būti geriausias pasaulyje būdamas šešiolikos, o sulaukęs dvidešimt ketverių – jau baigti karjerą. Snaski mano, kad „Rocket League“ žaidėjams, tokiems kaip jis, ši problema nebus tokia opi.

„Suprantu, kodėl taip nutinka „CS: GO“, „League of Legends“, „Dota“ ar „Starcraft“ žaidimuose – ten reikia itin greitos reakcijos ir šviežio, aštraus proto. „ Tuo tarpu „Rocket League“ žaidime svarbiausia ne tiek refleksai, kiek nuolatinis situacijos suvokimas. Visada privalai mąstyti vienu žingsniu į priekį ir numatyti, kas įvyks... Svarbiau yra mąstyti, elgtis sumaniai ar gudriai, o ne tiesiog reaguoti į įvykius.

Kova su patyrusiomis komandomis ir emocinis išsekimas – ne vieninteliai sunkumai, su kuriais susiduria ekipos. Čempionate numatyti du atrankos etapai – savaites trunkantys mačai ir atkrintamosios varžybos, – tačiau tarp šių etapų pasitaiko atvejų, kai žaidėjai pereina į kitas komandas. Iš esmės, jie turnyro metu „pakelia savo vertę“ ir kartu išstumia kitą žaidėją iš komandos, į kurią ką tik perėjo, paversdami tarpinį laikotarpį tarp atrankos etapų neoficialiu „perėjimų langu“.

„Netrūksta dramos, – sako Snaski. – Bet būna ir taip, kad žmonės tiesiog supyksta vieni ant kitų. „

Vėl žaidžiu su „Fireburneriu“. Negaliu palikti be atsako pralaimėjimo rezultatu 0: 12. Klausiu jo apie žaidėjus, kurie pakeitė komandas pačiame turnyro įkarštyje.

„Man taip yra nutikę, – sako jis. – Ne aš išėjau. Bet, sakyčiau, atsidūriau kitoje pusėje – toje, kuriai tai buvo padaryta. „

Per pertrauką tarp atrankos etapų jo komandos draugas perėjo į kitą ekipą. Iš „Fireburnerio“ pasakojimo atrodo, kad viskas jau atleista, tačiau tuo metu tai sukėlė nesutarimų.

„Tuo metu buvau gana piktas – kaip ir kitas komandos narys Jacobas. Komandą sudarėme mes trys: aš, Jacobas ir tas vaikinas, kuris išėjo... Pykome ne tiek dėl paties išėjimo, kiek dėl to, *kaip* jis tai padarė. Būtent tai labiausiai ir erzino. „

Paklausiu, koks to vaikino vardas.

„Gambit. Dabar jis žaidžia „IBuyPower“ komandoje. „

Nusprendžiu pakeisti temą (ir žaidimo režimą). Po pralaimėjimo rezultatu 0: 12 futbolo aikštę iškeičiu į ledo aikštelę, o kamuolį – į ritulį; tikiuosi, kad tai neleis mano profesionaliam varžovui atlikti įprastų akrobatinių triukų ore.

„Šiuo režimu nelabai žaidžiu“, – sako „Fireburner“ ir akimirksniu pelno dar vieną įvartį.

Įpusėjus žaidimui, trumpą, nuostabią akimirką jo vartai lieka visiškai atviri. Skrieju link ritulio, delnams drėgstant iš vilties. Nepataikau.

Susitaikau su neišvengiamybe ir tęsiu savo klausinėjimą. Paklausiu, ką jis pasakytų komandai žmonių, kuriems „automobilių futbolas“ sekasi taip pat prastai, kaip ir man. Įsivaizduok, sakau, kad treniruoji prasčiausią pasaulio komandą – „Jamaikos „Rocket League“ rinktinę“. Ką jiems pasakytum?

„Tai vienas dažniausiai užduodamų klausimų. Pavyzdžiui: „Ką galiu padaryti, kad patobulėčiau? „ Šis žaidimas juk grindžiamas mechanika ir sprendimų priėmimu. Vienintelis būdas patobulinti abu šiuos dalykus – tiesiog vis daugiau žaisti... kuo daugiau valandų skiri, tuo labiau žaidimas tave apdovanoja.

Net ir aukščiausiame lygyje, kai žaidėjai ar komandos sumažina žaidimui skiriamą laiką, tai dažnai pasimato turnyruose. Kai kurie žaidėjai ir komandos pasirodo prasčiau, jei kurią nors savaitę neskiria pakankamai laiko treniruotėms... Skirtumas tikrai jaučiamas.

Pavyzdžiui, kartą buvau išvykęs savaitei. Grįžęs įsijungiau „Rocket League“ ir pasijutau visiškas naujokas. Reitinguojamose varžybose nuolat pralaimėdavau... „

Praėjo penkios minutės, o aš nepelniau nė vieno įvarčio. Žaidimas vis dar skiria man asmeninių taškų už tai, kad pirmas paliečiu ritulį žaidimo pradžioje – tarsi tai turėtų kokią nors reikšmę. Paskutinės dešimt sekundžių praeina be jokių įvykių. „Fireburner“ vėl laimėjo.

„Tai žaidimas, kurį žaidžiant reikia nuolat treniruotis, norint išlaikyti įgūdžių lygį. „

Po trijų dienų stebėsiu čempionatą „Twitch“ platformoje. Tai - antrasis Šiaurės Amerikos atrankos etapas. Tik keturios geriausios šių varžybų komandos pateks į kitą etapą ir taip priartės prie galutinės pergalės. Kad išliktų žaidime, „Kings of Urban“ privalo užimti bent ketvirtąją vietą.

Stebiu, kaip „Fireburner“ kartu su kitais „Kings“ nariais skrieja per aikštę, drąsiai ir įspūdingai atlikdamas sudėtingus triukus. Jie žaidžia prieš komandą „IBuyPower Cosmic“ – tą pačią, kurioje dabar žaidžia jų buvęs komandos draugas „Gambit“, palikęs juos pačiame turnyro įkarštyje.

Tai - įtempta penkerių rungtynių serija. „IBuyPower“ kovoja puikiai ir demonstruoja tokį komandinį darbą bei meistriškumą, kokie sunkiai suvokiami tokiems mėgėjams, kaip aš. Tačiau nuaidėjus paskutiniam švilpukui, pergalę švenčia „Kings of Urban“, laimėję seriją rezultatu 3: 2. „Kings“ per plauką patenka į kitą etapą, turnyrinėje lentelėje užimdami ketvirtąją vietą. Jų varžovai „IBuyPower“ lieka laipteliu žemiau – penktoje vietoje.

Kitą dieną, Europos varžybose ketvirtąją vietą taip pat užima „Snaski“ komanda „Supersonic Avengers“. Dabar įmanoma, kad finale susitiks abu mano kalbinti žaidėjai. Tokiu atveju nežinočiau, ką palaikyti: ar tą talentingą jaunuolį, tapusį profesionalu sužaidus vos 300 valandų, ar trejus metus „Battle Car“ žaidžiantį veteraną. Tačiau viena žinau tikrai: futbolas su žaisliniais automobiliais dar niekada neatrodė taip profesionaliai.

28. Grand Theft Auto V filmų kūrėjas

Ką tik įsigijau naują kostiumą, apsikirpau ir nusiskutau. Dabar savo senu, griūvančiu automobiliu kuo greičiau lekiu per miesto centrą susitikti su Duggy. Kalbuosi su juo per ausines ir stengiuosi neatsitrenkti į priešpriešais atvažiuojančias transporto priemones.

„Tai gali būti ilgas ir varginantis procesas, – sako jis, – bet bent jau šiais laikais tam yra reikiamų įrankių. „

Jis kalba apie filmų kūrimą. Duggy – filmų kūrėjas „GTAV“ pasaulyje. Jis naudoja žaidime integruotą redaktorių filmams apie nusikaltėlius, serialams apie zombius ar komediniams trumpametražiams filmukams apie girtus darbininkus kurti. Kad tai darytų, jo „GTAV“ aplankas paprastai būna sausakimšas įvairių modifikacijų ir scenarijų. Tačiau jam teko viską pašalinti, kad nebūtų automatiškai užblokuotas mums susitikus „GTA Online“ žaidime.

Kai kurios modifikacijos leidžia kurti scenas ir išdėlioti rekvizitą. Kitos suteikia galimybę perkelti kamerą į sunkiai pasiekiamas vietas.

„Tai atveria visiškai naują pasaulį“, – sako jis.

Staigiai pasuku vairą, kad nepartrenkčiau pėsčiojo. Gretimoje eismo juostoje važiuojantis automobilis pypteli.

„Be tos modifikacijos... esi tarsi įkalintas burbule. Negali, tarkime, nufilmuoti įspūdingų vaizdų iš aukštai ar atsitraukti toli į priekį ir nufilmuoti sceną iš didelio atstumo. „

Kitos modifikacijos leidžia Duggy peržiūrėti tūkstančius veikėjų animacijų ir priversti jo „aktorius“ (nevaldomus žaidimo veikėjus – „NPC“) atlikti norimą veiksmą. Jei jie visko neatlieka tiksliai taip, kaip jis nori, tenka filmuoti dublį iš naujo.

„Kartais viskas gali pakrypti ne ta linkme, – sako jis, – pavyzdžiui, aktoriai gali suklysti. Arba „GTA“ tiesiog pradeda gyventi savo gyvenimą... ir staiga visai šalia filmavimo vietos prasideda atsitiktinės policijos gaudynės: aidi šūviai, aktoriai išsigąsta ir pabėga. „

Duggy dažniausiai „išjungia“ automobilius ir pėsčiuosius, kad turėtų kuo daugiau laiko filmavimui – panašiai kaip tikras režisierius, norėdamas nufilmuoti sceną, gali užtverti ištisas gatves. Tačiau net ir tada viskas gali klostytis ne taip, kaip planuota. „Kartais netikėtai atsiranda koks nors automobilis, pervažiuoja vieną iš tavo aktorių, į kažką atsitrenkia – tada aktoriai pradeda klykti ir bėgti šalin. „

Įveikiu posūkį ir galiausiai tolumoje pamatau Duggy. Privažiuoju prie jo savo senu, aplamdytu automobiliu. Jis vairuoja ryškų raudoną kabrioletą – tokį, kokio ir tikėtumeisi iš kino režisieriaus.

Jis dėvi saulės akinius ir odinę striukę (“mano personažas visai nepanašus į mane tikrame gyvenime“, – sako jis). Nusprendžiame pasivažinėti po Los Santosą jo automobiliu. Išlipu ir palieku savo seną mašiną stovėti tiesiog kelio viduryje.

Pradedame važiuoti „Vinewood“ – žaidimo versijos Holivudui – link ir kalbamės apie jo „YouTube“ kanalą bei turinį, kurį žmonės galėjo matyti, pavyzdžiui, tęstinę zombių tematikos seriją „GTA Z“. Staiga, jis pasuka iš kelio ir pradeda kilti į kalvą.

„Norėjau sukurti tokią zombių istoriją, kokią pats norėčiau pamatyti... tarsi „Los Santoso žlugimą“. Daugelis zombių filmų iškart peršoka į apokalipsę – tarsi ji jau būtų įvykusi, viskas baigta, dabar – apokalipsė. O aš norėjau parodyti laikotarpį, kai policija ir kariuomenė vis dar veikia, o aplink vis dar yra žmonių. Tai dar ne visiška apokalipsė – ji artėja, bet viskas dar tik pradinėje stadijoje. „

Jis sustoja po „Vinewood“ užrašu; išlipame iš automobilio ir pakeliame į jį akis. Matau grafičius, išpaišytus ant raidės „V“ apačios. Prisimenu, kad kiti kūrėjai praleisdavo daugybę valandų bandydami atlikti tobulą triukšmą – praskristi lėktuvu pro raidę „D“.

Praėjusiais metais, Duggy kantriai laukė „GTA V“ pasirodymo asmeniniams kompiuteriams, kai „Rockstar“ paskelbė, jog žaidime bus įdiegtas visapusiškas vaizdo įrašų redaktorius – gerokai pranašesnis už paprastesnį įrankį, buvusį ankstesnėje žaidimo dalyje.

„Tai pamatęs, supratau, kad man tai svarbiau už vieno žaidėjo režimą. Pagalvojau: dabar tiksliai žinau, ką darysiu įsigijęs GTA – kursiu vaizdo įrašus, filmus ir viską, kas tik įmanoma. „

„Tai buvo ir puikus saviraiškos būdas, hobis, leidžiantis pačiam mokytis tokių dalykų. Ir tai nuostabu, nes didžiąją dalį trečiojo gyvenimo dešimtmečio praleidau be didelio kūrybinio įkvėpimo. Jaučiausi lyg nuolat susidurdamas su kūrybine krize... tačiau vos tik pasirodė GTAV, galva tiesiog prisipildė idėjų. „

Dėl to Duggy sukūrė trumpų vaizdo įrašų apie lėktuvų katastrofas, mirtinai pavojingus pantomimos artistus, siurrealistinius airių barus ir girtus mechanikus. Taip pat – duoklę filmui „Grobuonis“ (angl. „Predator“) bei didžiajam kosmoso filosofui Carlui Saganui. Tačiau dabar jam svarbiausia – išbandyti žaidimo redaktoriaus galimybių ribas.

„Kurdamas istoriją apie zombius, – pasakoja jis, – nuo pat pradžių galvojau: juk visi iš eilės kurs „GTA“ zombių vaizdo įrašus. Tad privalau sukurti ką nors tokio, kas leistų man bent šiek tiek išsiskirti. Todėl tiesiog stengiausi maksimaliai išnaudoti žaidimo variklio galimybes. Pavyzdžiui, vienu metu ekrane rodydavau 150 ar net 200 veikėjų. Tiesa, dėl to žaidimas dažnai strigdavo ir „lūždavo“. „

Padarę keletą „Vinewood“ užrašo nuotraukų, vėl sėdame į automobilį. Duggy leidžiasi žemyn nuo kalvos. Jis pasakoja, kad sulaukus didelio žiūrovų susidomėjimo ir teigiamų atsiliepimų (bei „Rockstar“ kompanijai paviešinus jo darbus), jam kilo noras mesti darbą IT srityje ir rimtai užsiimti filmų ar net žaidimo siužetinių intarpų kūrimu. Tai – ateities planai, sako jis, tačiau svajonė – gauti atlygį už tokią veiklą.

Privažiuojame sankryžą, kuri atrodo pažįstamai. Taip yra todėl, kad ji buvo panaudota viename iš naujausių Duggy vaizdo įrašų apie zombius. Vėl išlipame, ir jis pradeda pasakoti apie darbą kuriant tą sceną: reikėjo suderinti „aktorių“ – Trevoro ir Franklino – veiksmus su tuo pačiu metu vykstančia policijos automobilio avarija. Visa tai sujungti į visumą reikalauja daug montavimo darbo. Šiai naujausiai serijai sukurti jam prireikė mėnesio. Tai ilgiausias Duggy vaizdo įrašas – jis trunka dvidešimt minučių.

„Visa ta serija buvo nufilmuota čia pat, – aiškina jis. – Naudodamasis žemėlapio redaktoriumi, išdėliojau apleistus automobilius visoje toje gatvėje. Redaktorius leido pastatyti apie šešiasdešimt automobilių, bet to vis tiek nepakako, tad teko pasitelkti sudegusių automobilių modelius ir pridėti dar šimtą. Turėjau kiekvieną jų atskirai pastatyti kelyje, kad sukurčiau maždaug 200 apleistų automobilių iliuziją. „

Tai ne vienintelis būdas, kuriuo jis kuria scenas. Pavyzdžiui, norėdamas, kad minios judėtų kameros link, jis turi į jas šaudyti ir taip patraukti jų dėmesį. O kad kiti „aktoriai“ eitų ten, kur reikia, jis turi jiems duoti tikslias komandas per savo modifikacijas.

„Arba gali tiesiog šiaip sau šauti į žemę ir juos išgąsdinti. O tada viskas priklauso nuo montažo: sukuri įspūdį, kad jie bėga lengva risčia ar panašiai, nors iš tikrųjų šaudžiau į juos ir jie tiesiog sprunka. „

Stovime ant šaligatvio. Duggy pasakoja apie naudojamas montažo programas, kai staiga už kokių dvidešimties metrų nugriaudi galingas sprogimas. Virš mūsų galvų, vos kelių metrų aukštyje, praskrieja naikintuvas. Tai - kitas žaidėjas, šaudantis į mus raketomis. Manau, taip yra todėl, kad už mano galvą paskirta 3000 dolerių premija – tai likutis iš ankstesnio žaidimo seanso.

„Tai gal traukiamės iš čia? „ ramiai klausia Duggy.

Jau per vėlu. Gatvėje prasideda tikras pragaras. Dar viena raketa pataiko tiesiai į taikinį ir nubloškia mane į kitą gatvės pusę. Atvyksta policija, kaukia sirenos, o gatvėmis rėkdami bėgioja civiliai. Netrukus per visą žemėlapį mane ima persekioti įpykęs žaidėjas, kaltinantis mane „skriptinimu“ (t. y. programinio kodo naudojimu pranašumui įgyti). Nušoku nuo netoliese esančio tilto tiesiai ant geležinkelio bėgių. „O, žiūrėk, – pagalvoju, – tai dar viena Duggy zombių serialo filmavimo aikštelė. „ Tačiau nespėjus pasigrožėti aplinka, persekiotojas mane pasiveja ir nušauna iš „Uzi“ automato. Ką gi, bent jau premijos nebeliko. Po kelių minučių vėl susitinkame su Dagiu. Išvažiuoju iš chaoso sūkurio. Paklausiu jo, kurie vaizdo įrašai yra populiariausi. Jo nelaimei, tai buvo ir tas įrašas, kuris sukėlė didžiausią ažiotažą.

„Nuo tada, kai [žaidimas] pasirodė asmeniniams kompiuteriams, buvo praėję vos pora ar trejetas dienų; tiesiog nuėjau į sankryžą ir nufilmavau, kaip šaudau į visus iš eilės. Idėja buvo paprasta – norėjau išbandyti redagavimo įrankį ir pažiūrėti, ką su juo galima nuveikti: pavyzdžiui, parinkti įvairius kameros kampus ir panašiai.

Bėda ta, kad naudojantis kompiuterine redagavimo versija smurtą buvo galima pamatyti labai iš arti. Daugelis žmonių – įskaitant ir mane – nesuvokė, koks šiurpus ir tikroviškas tas smurtas iš tikrųjų buvo. Kai pamatydavai, kaip kas nors pašaunamas ir kaip kūnas reaguoja į kulkos smūgį, kildavo mintis: „Oho, velnias, tai atrodo tikrai tikroviškai. „

Kai įkėliau vaizdo įrašą į „YouTube“, sulaukiau daugybės peržiūrų, bet kartu ir gausybės laiškų bei žinučių su raginimais jį pašalinti. Žmonės piktinosi, vadino įrašą „siaubingu“, „monstrišku“ ir gąsdino, kad jei kas nors kada nors surengs šaudynes mokykloje, dėl to „bus apkaltintas aš“.

„Sulaukiau daugybės piktų komentarų ir užgauliojimų. O juk mano tikslas buvo tiesiog pasakyti: „Ei, žmonės! Pažiūrėkite, ką galima nuveikti su „Rockstar“ redagavimo įrankiu! „

„Kai kūriau tą vaizdo įrašą, didžiavausi juo – ir vis dar didžiuojuosi (dėl kameros kampų ir kitų techninių sprendimų), – tačiau kalbant apie turinį, tai tėra beatodairiškas smurtas. Tiesiog žmogus išeina į gatvę ir šaudo į žmones. „ „Norėčiau, kad kitas vaizdo įrašas būtų populiaresnis... tikiuosi, „Grobuonies“ vaizdo įrašas jį aplenks. „

Mūsų automobilio padanga netikėtai sprogsta. Sulėtinu greitį ir sustoju kelkraštyje. Visiškai atsitiktinai sugendame tiesiai priešais „Richards Majestic“ kino studiją. Išlipame iš automobilio apsižvalgyti.

„Tiesą sakant, niekada nenaudojau šios vietos filmavimams“, sako Duggy, vesdamas mane į vieną iš filmavimo aikštelių. „Bet galiu šiek tiek papasakoti, ką čia galima nuveikti. „

Įžengiame į aikštelę, primenančią senovinį Europos miestą. Galbūt Veneciją iš kokio nors Džeimso Bondo stiliaus veiksmo filmo. Šone technikas reguliuoja apšvietimą ir kabelius. Už kelių metrų aktorius, vilkintis kosminį kostiumą, kalbasi su kitu filmavimo grupės nariu.

„Matai tą žalią ekraną prie sienos? „ klausia Duggy.

„Taip. „

„Yra modifikacija, kuri pakeičia kino teatro ekrano tekstūrą ir sukuria milžinišką žalią ekraną. Tarkime, žaidžiu vieno žaidėjo režimu. Galiu bet kur iškviesti tą milžinišką žalią ekraną. Tai atveria daugybę galimybių.

Naudojau jį du ar tris kartus, bet svarbiausias atvejis buvo kuriant „Grobuonies“ vaizdo įrašą – norėjau sukurti nematomumo efektą... Tam pasitelkiau žalią ekraną ir paprastą efektą „Sony Vegas“ programoje. „

Man atrodo neįtikėtina, kad „GTAV“ „machinima“ kūrėjai sugalvojo, kaip panaudoti žaidime esantį žalią ekraną. Pradedu svarstyti, ką dar Duggy yra panaudojęs savo filmuose.

„Ar jau anksčiau naudojai šį astronautą? „ klausiu eidamas link aktoriaus.

„Taip“, atsako jis. „Naudojau jį kurdamas vaizdo įrašą apie Carlą Saganą. „

„Visi nuolat klausinėjo: „Kaip privertei jį sklandyti ore ir atrodyti taip, lyg jis būtų kosmose? „ Turėjau tokį gravitacijos ginklą ir ką tik buvau jį gerokai pakratęs ore. Tiesiog dariau šitaip...

Duggy staiga išsitraukia 9 mm pistoletą ir mosuoja juo virš astronauto galvos, demonstruodamas, kaip judino aktorių. Pamatę ginklą, visi filmavimo aikštelėje esantys žmonės ima šaukti. Astronautas susigūžia ir klykaudamas sprunka šalin.

„Viskas gerai! Viskas gerai! „ šaukia Duggy. „Aš tik aiškinu, kaip kūriau tą sceną. Grįžk! „

Beveik iškart išgirstu policijos sirenų garsą.

„Turbūt geriau mums nešdintis. „

Pradedame bėgti per studijoje įrengtas gatves, grįstas dirbtiniais akmenimis.

„Vis dar manau, kad „Rockstar“ redaktoriuje slypi didžiulis potencialas“, sako Duggy.

Nuo aukštos sienos šokame į automobilių stovėjimo aikštelę.

„Žinau, kad daugelis jau persigėrė GTA... „

Filmo režisierius išdaužia juodo visureigio langą.

„... arba tiesiog pereina prie kitų dalykų... „

Jis pradeda užvesti automobilį apeidamas uždegimo spynelę.

„... tačiau man tai – tarsi vyšnaitė ant torto. „

Automobilis užsiveda, ir aš į jį įlipu.

„Nekreipk į mane dėmesio, – sako jis, uždarydamas dureles. – Tai tiesiog įprasta darbo diena. „

Greitai nuvažiuojame tolyn nuo kino studijų.

Didžioji svajonė, sako jis mums tolstant nuo policijos automobilių, – sukurti pilnametražį filmą, kuris išlaikytų žiūrovų dėmesį; tokį, kuris neprimintų paprasto vaizdo žaidimo stebėjimo, o atrodytų kaip televizijos laida ar tikras filmas. Tačiau čia esama apribojimų. Kurdamas savo darbus, Duggy remiasi žaidime pateikiamomis dialogų eilutėmis – pavyzdžiui, kai Trevoras ir Franklinas šaukia vienas ant kito trumpomis, šiurkščiomis frazėmis. Norėdamas jas rasti, jis turi peržiūrėti tūkstančius eilučių milžiniškuose garso failuose – ir viskas tik dėl kelių sekundžių medžiagos.

„Tai - milžiniškas kiekis. Tačiau galima sukurti praktiškai bet kokį pokalbį... Turiu omenyje – taip, frazės gali ir baigtis, bet kadangi jų tiek daug ir jos tokios įvairios, galima sudėlioti dialogą taip, kad jis tiktų turimoms scenoms. Blogiausiu atveju, jei pritrūktų medžiagos, yra daugybė įgarsintojų, kurie aktyviai įsitraukia į tokius vaizdo įrašus.

Galėčiau ir pats įgarsinti veikėjus, bet nesu tikras, ar tai pavyktų. Bandžiau įgarsinti vieną epizodą... bet rezultatas manęs netenkino“ „Matėsi, kad tai ne „GTA“ – tiesiog kambaryje sėdintis žmogus su mikrofonu. „

Dienai baigiantis, važiuojame iki pat molo galo. Ant bangų supasi prabangi jachta.

Duggy pasakoja man apie „Reddit“ esančią filmų kūrėjų bendruomenę, kuriai priklauso – „r/GTA_Vinewood“, – kai prie mūsų prieina kitas žaidėjas. Jis akimirką į mus pažiūri, o tada patraukia link praeivio. Smogia jam tiesiai į galvą. Tada atsisuka ir parodo mums „taikos ženklą“ abiem rankomis.

„Viešpatie“, taria Duggy.

Žaidėjas dingsta ir netrukus pasirodo su sraigtasparniu. Nusprendžiame pasivažinėti. Jis nuskraidina mus tiesiai prie jachtos. Kai tik jis dingsta iš akių, pasiūlau Duggy pasiimti jo sraigtasparnį ir jį palikti. Interviu galėtume tęsti ore. Be to, tai būtų daug geriau nuotraukoms. Jis įlipa, ir mes pakylame be to psichopato.

Duggy filmų kūrimui „GTAV“ žaidime skyrė 800 valandų – tai įrodo, kiek daug laiko reikalauja režisūra ir montažas bet kokiu formatu. Tačiau daugelis žmonių tik pradeda, sako jis. Ir jo nuolat prašo patarimų bei gudrybių.

„Visiems sakau tą patį. O sakau štai ką: tiesiog kurkite vaizdo įrašus. Dažnai žmonės sako: „O, aš kuriu savo įrašus, bet pamatau taviškius ar kieno nors kito – jie daug geresni už manuosius, ir man dingsta noras, prarandu motyvaciją, manieji – šūdas. „

„Tokiam žmogui tiesiog pasakai: neturėk tokio požiūrio – tiesiog kurk toliau. Nes kiekvienas sukurtas vaizdo įrašas yra pamoka kitam... tapsi geresnis... Nekreipk dėmesio į tai, ką kalba kiti. Kurk tai, ką nori kurti. „

„Tai puikus patarimas bet kam“, sakau aš.

Duggy nusijuokia ir numoja ranka į komplimentą.

„Nesu jau toks kaip Carlas Saganas. „

Dabar su pavogtu sraigtasparniu sklendžiame virš miesto. Apačioje žybsi oranžinės žvaigždės. Tolumoje ryškiai šviečia „Vinewood“ užrašas.

29. Pogrindiniai Dark Souls III kovų klubai

Kai Dinglas atvyksta prie apskritų griuvėsių šalia senosios bažnyčios, pirmiausia pamato vyrą su karūna, laikantį švytintį deglą – tai tas pats žmogus, kurį jis privalo nužudyti. Tačiau karūnuotasis vyras nebijo; jis tiesiog pamojuoja ir kviečia prieiti arčiau. Dinglas smalsauja. Jis atsargiai prisiartina ir pažvelgia į žole apaugusią areną apačioje, kur mato dvi tamsiąsias dvasias – raudonuosius fantomus, tokius pat kaip jis pats, – besikeičiančius smūgiais. Vyras su karūna tylėdamas pradeda vieną po kito mėtyti švytinčius akmenis. Netoliese, ant akmeninės atbrailos, tupi dar du raudonieji fantomai ir tyliai stebi dvikovą apačioje.

Dinglas (pilnas vardas – Dinglas Donglas) žvelgia į kovą, tada į vyrą, kurį turėtų nužudyti, o tada – į žiūrovus. Galiausiai, jis pasielgia taip, kaip vis dažniau daro tamsiosios dvasios Lotrike: pasideda ginklą, atsisėda ir laukia savo eilės.

Sveiki atvykę į „Dark Souls 3“ kovų klubus – improvizuotas arenas, kuriose žaidėjai renkasi kautis tarpusavyje stebint šeimininkui (angl. „host“), nepaisant jų priklausomybės ar tikslų. Kovų klube nesvarbu, ar priklausai pamišusiai „Mound Makers“ (liet. „Pilkapių kūrėjų“) bendruomenei, kurios nariai nuolat žudo savo senus draugus, ar esi „Saulės brolis“ (angl. „sunbro“) iš „Warriors of Sunlight“ (liet. „Saulės karių“) gretų, įsipareigojęs padėti kitiems žaidėjams. Kovų klube svarbi tik „PvP“ (t. y. „žaidėjas prieš žaidėją“) kova, tik pats susirėmimas.

„Supratau užuominą ir atsisėdau šalia kitų fantomų“, – pasakoja Donglas, tą lemtingą vakarą atradęs šiuos klubus ir vėliau pats tapęs nedidelių susibūrimų šeimininku. Vėliau jis paskelbė gidą „Reddit“ platformoje, kuriame paaiškino, kur rasti tokias vietas ir kaip išvengti mirties pažeidus lanksčias bei ne visada aiškias etiketo taisykles. Tačiau norėdamas tai suprasti, jis turėjo pats išmokti keletą skaudžių pamokų.

Pavyzdžiui, kai atėjo laikas Donglui kautis savo pirmajame klube, jis įšoko į areną ir metė iššūkį tuo metu pirmavusiam kovotojui. Tačiau kovos metu viršų paėmė instinktas ir jis panaudojo „Estus“ gertuvę – taip mūšio įkarštyje atstatė dalį savo gyvybės. Tuo jis ką tik pažeidė vieną iš nedaugelio klubo taisyklių. „Supratau padaręs didžiulę klaidą, kai šeimininkas nušoko į areną ir ėmė mojuoti į mane deglu. Buvau kiek sutrikęs, bet supratau, kad jis neketina manęs nužudyti. Tada jis mano akivaizdoje išgėrė visą „Estus“ gėrimo atsargą, kol suveikė tuščio buteliuko animacija. „

Dongle suprato užuominą. Jis išgėrė visą savo „Estus“ buteliuką ir stebėjo, kaip šeimininkas patenkintas užlipa atgal laipteliais į „tribūnas“ ir suskambina varpeliu, duodamas ženklą, kad kova tęsiasi.

„Nereikia nė sakyti, kad mano pirmoji dvikova baigėsi pralaimėjimu. „

Po to, Dongle tai įtraukė. Jis vėl paliko savo kvietimo ženklą ant akmeninių grindų virš arenos ir laukė, kol naujasis karalius jį vėl pakvies. Tačiau kelio atgal rasti nepavyko. Vėl ir vėl, jis patekdavo į pasaulius, kuriuose žaidėjas norėjo tik dvikovos vienas prieš vieną. Jis kovojo, žuvo, laimėjo ir pralaimėjo. Tačiau karaliaus niekur nebuvo.

„Apie valandą kovojau su atsitiktiniais žmonėmis, kol supratau, ką turiu daryti. Grįžau į šventovę, apsirūpinau prizminiais akmenimis, nusipirkau deglų, pasiėmiau „išdžiovintą pirštą“ (angl. „Dried Finger“) ir išsikeičiau medinius drožinius. „

Surinkti daiktai buvo būtent tai, ko jam reikėjo. „Išdžiovintas pirštas“ – tai prakeikta, susiraukšlėjusi ranka be kūno. Sutraiškius jos sąnarį, į savo pasaulį galima pasikviesti daugiau fantomų. Tuo tarpu, medinius drožinius galima numesti ant žemės – jie sudūžta ir giliu balsu ištaria trumpas frazes, pavyzdžiui, „labas! „ arba „ačiū! „. Su šiais daiktais jis tapo savo paties karaliumi. Savo paties kovų klubo šeimininku.

Kad žmonės suprastų, jog jis nėra priešiškas – ir kad tai ne šiaip eilinės muštynės – jis vilki keistus drabužius ir stengiasi bendrauti. Jis apsirengia šventiko drabužiais, užsideda keistą milžinišką „Xanthous“ karūną ir abiem rankomis laiko liepsnojantį deglą. Vos tik pradeda rinktis žmonės, padedu „Hello“ užrašą ir imu „šikti“ prizminiais akmenimis. Pirmieji atvykusieji, pamatę, kad kviečiu daugiau žmonių, dažniausiai greitai viską supranta, įsitaiso ir laukia prasidedančio pasirodymo.

„Dark Souls 3“ daugelio žaidėjų režimas yra sudėtingas. Įprastai raudonieji fantomai įsiveržia į Jūsų pasaulį, norėdami nužudyti kitus žaidėjus. Geltonuosius fantomus (vadinamuosius „saulės brolius“) galima pasikviesti, kad jie parodytų kelią arba padėtų nugalėti bosus. O violetiniai fantomai gali būti tiek draugai, tiek priešai: vieną akimirką jie jums padeda, o kitą – smeigia peilį į nugarą. Tai tik nedidelė dalis galimų vaiduoklių, pasirodančių Jūsų pasaulyje – tai kiti žaidėjai, ieškantys nuotykių ar norintys pelnyti dėkingumą tarp Lotriko spąstų ir skalikų.

Kiti žaidėjai gali įsiveržti tik tam tikrose vietose, pavyzdžiui, vaiduoklių pilnoje pelkėje, o dar kiti atskuba į pagalbą tik tada, kai į Jūsų pasaulį jau kas nors įsiveržė – tarsi melsvo atspalvio asmens sargybiniai. Kiekvienas fantomas gauna nedidelį atlygį įvykdęs savo užduotį – nesvarbu, ar tai būtų žudymas, ar apsauga. Būtent šis motyvų tinklas ir palaiko žaidimo daugelio žaidėjų režimo dinamiką.

Tačiau kovų klubuose visa ši tvarka griūva. Techniškai kiekvienas atvykęs raudonasis fantomas turėtų trokšti „žarijų šeimininko“ (angl. „host of embers“) mirties. Jei šeimininkas į savo pasaulį pasikviečia penkis raudonuosius fantomus, geriausias rezultatas kiekvienam iš jų būtų šeimininko mirtis, nes jam žuvus visi gautų „blyškųjį liežuvį“ (angl. „pale tongue“) – daiktą, leidžiantį stiprinti ištikimybę tam tikrai bendruomenei (angl. „covenant“) ir atrakinti naujų daiktų. Net jei šis daiktas jiems nėra būtinas, žaidime vyrauja nuostata, kad raudonasis fantomas visada bandys Jus nužudyti.

Taigi, teoriškai kiekviena tamsioji dvasia kovų klube turėtų nedelsdama subadyti, sumušti ir sukapoti į gabalus savo malonųjį ceremonijų meistrą. Tačiau taip nenutinka. Jie atvyksta, nusilenkia ar pamojuoja ir laukia – ne tam, kad kovotų su žaidėju, kurį žaidimas ragina juos nužudyti, o su visai kitu fantomu. Kartais jie stovi visai šalia šeimininko, kur bet kurią akimirką galėtų smogti, tačiau to nedaro. Jie garbingai laukia savo eilės kovai.

Na, bent jau dažniausiai.

Kovų klubus atradau atsitiktinai – beveik taip pat, kaip ir Dingle Dongle\'as. Įsiveržiau į niekuo dėto žaidėjo pasaulį drėgnoje, krabų knibždančioje pelkėje ir radau du vyrus, sėdinčius tarp drėgnų lapų. Užuot susivieniję ir mane nužudę, jie tiesiog sėdėjo ir į mane nekreipė jokio dėmesio. Prisėdau šalia, tvirtai nusprendęs juos nudurti, kai tik pelnysiu jų pasitikėjimą. Galiausiai įsitraukiau į tai, ką laikiau vieno žaidėjo surengtu asmeniniu gladiatorių pasirodymu. Maniau, kad tai – unikalus reiškinys, kol nesužinojau, jog tokie dalykai vyksta daugybėje vietų: „Kryžiavimo miške“ (angl. „Crucifixion Woods“), „Apsivalymo koplyčioje“ (angl. „Cleansing Chapel“) ir prie „Aukštosios Lotriko sienos“ (angl. „High Wall of Lothric“). Tai nebuvo vienkartinis įvykis. Tai buvo tikras reiškinys.

Žinoma, garbingas tariamų priešų bendravimas ar kovos „PvP“ arenose „Dark Souls“ žaidimuose nėra naujiena. Tačiau šįkart žaidėjai neturi kur dėtis – nėra jokio papildinio (“DLC“), kuriame galėtų susirinkti ir pasigalynėti. Šįkart jie patys sugalvojo šiuos susibūrimus ir nustatė laisvas taisykles net nenaudodami mikrofonų.

Vėliau žaidime pamačiau tą pačią iškvietimo ženklų gausą, kokią buvo matęs Dongle\'as – jie buvo išraižyti akmenyje prie koplyčios, kurioje ką tik buvau nugalėjęs dar vieną apgailėtiną „Dark Souls 3“ bosą. Nusirengiau viską, išskyrus „Exile“ šalmą (šiurpų metalinį veidą), ir pasiėmiau tik deglą – taip tapau panašus į „Žmogų su geležine kauke“. Vos po kelių minučių, jau rengiau savo kovų klubą. Praėjo daugiau nei dvi valandos, kol kas nors man į nugarą dūrė peilį: žvėrišką apsiaustą vilkintis vyras smogė man didžiuoju kalaviju ir vienu triuškinamu smūgiu akimirksniu atėmė gyvybę.

„O taip, kartais taip nutinka“, – apie išdavystę pasakoja Dongle\'as. „Pastebėjau, kad tai dažniausiai nutinka tada, kai laukiu, kol bus iškviesti dalyviai... ir abu gladiatoriai vienas kitam suduoda mirtinus smūgius. Dažniausiai ant atbrailos lieku tik aš ir vienas kovotojas, laukiantys naujų varžovų. Maždaug pusė jų laukdami su manimi pajuokauja, tačiau kita pusė negali atsispirti pagundai lengvai pelnyti pergalę. „

Šis pavojus suteikia susibūrimams aštrumo. Bet kurią akimirką tave gali nužudyti vienas iš varžovų. Juk būtent tai ir turėtų daryti tamsiosios dvasios. Visgi, įdomus šių kovos klubų socialinis ypatumas yra tas, kad pavojus tampa didžiausias tada, kai niekas kitas nežiūri.

Vis dėlto, žaidėjai dažniausiai susilaiko nuo šeimininko nužudymo. Galbūt taip yra tiesiog todėl, kad niekas nenori prarasti progos pakovoti. Jei šeimininkas žūsta, visi išsiunčiami namo – grąžinami į savo pasaulius. O koks gi čia smagumas? Kita vertus, jei šeimininkas atlieka „inkaro“ vaidmenį, visiems garantuojama bent viena kova (o galbūt ir daugybė kitų, jei pavyksta išlikti ir tapti čempionu daugybėje dvikovų). O galbūt pagarba šeimininkui kyla tiesiog iš savanaudiškumo? Mat jei užpuolikas nesugeba nužudyti šeimininko akimirksniu, jis gali tikėtis, kad jį vienu metu užpuls visi kiti kovotojai.

„Jei kas nors yra pakankamai įžūlus, kad užpultų mane esant aplink žmonių“, – sako Dongle\'as, – „visi susivienija prieš jį ir išmeta iš klubo; nors, tiesą sakant, kartais jiems visgi pavyksta mane nužudyti. „

Tai ne vienintelis atvejis, kai žaidėjai vieni kitus drausmina. „Estus“ gertuvės naudojimas sveikatai atstatyti kovos metu (kaip žino Dongle\'as) nėra gerai vertinamas. Jei taip nutinka, jis bando pamokyti savo svečius, tačiau gladiatoriai kartais turi kitokių minčių. „Jei pamatau dvikovos dalyvį, kovos metu geriantį iš savo gertuvės, stengiuosi elgtis taip, kaip kadaise mano atžvilgiu pasielgė pirmasis šeimininkas... nušoku žemyn ir išgeriu visą savo „Estus“ atsargą jiems matant – taip parodau, kad tai draudžiama.

Sakau „stengiuosi“, nes kartais žiūrovai tiesiog nušoka žemyn ir sunaikina tą gėriką dar prieš man spėjant pamokyti jį mūsų taisyklių. „

Kovų klubai dabar dygsta visame Lotrike. Tačiau pavieniai smūgiai į nugarą tėra menka problema, palyginti su nauja, šmėkliška grėsme, kabančia virš šių keistų naujų arenų kovotojų ir moderatorių. Tai - vienas žaidėjas, kurio niekas nenori sutikti. Jo vardas – „Malcolm Reynolds“; tai hakeris, turintis siaubingą ginklą.

„Mačiau įrašų apie jį „Reddit“ svetainėje, – pasakoja Dongle\'as, – ir visada stengiuosi pastebėti jo ženklą (kad galėčiau jo išvengti). Paprastai užpildau kvietimų limitą priimdamas raudonuosius ženklus, tad įprastai niekas į mano pasaulį neįsiveržia. Visgi, kartais kam nors pavyksta prasprūsti ir įsiveržti. Tokiais atvejais, tiesiog stengiuosi išlikti budrus ir atvykusįjį stebiu – noriu įsitikinti, kad jis nenaudoja neleistinų programų ir supranta, kas čia vyksta. „

Malcolmas Reynoldsas įsibrauna į kitų žaidėjų sesijas ir puola juos modifikuotu ginklu – kai kas teigia, kad tai durklas. Pranešama, kad šis durklas perkelia sielas į durklu sužeistą auką. Tačiau tai nėra koks nors smurtinis palaiminimas; šis veiksmas priverčia žaidimą aptikti įtartiną veiklą, dėl ko aukai pritaikomas vadinamasis „softban“ apribojimas – bandant žaisti gaunamas pranešimas „Invalid game data“ (liet. „neteisingi žaidimo duomenys“), o tai iš esmės sugadina žaidimą. Šis „vaikštantis maras“ ne tik vieną po kito puola nekaltus žaidėjus, bet ir tiesiogiai transliuoja šiuos veiksmus (visgi aukščiau esančiame paveikslėlyje matoma viena iš jo aukų). Vienintelis būdas apsisaugoti nuo mirtino Malo durklo – reguliariai kurti atsargines žaidimo eigos kopijas ir jas atkurti, jei netyčia taptumėte jo taikiniu. Arba, vos pamačius jį atvykstant, galima tiesiog nušokti nuo aukšto pastato.

Visgi, prieš kelias dienas programišius savo „YouTube“ kanale paskelbė vaizdo įrašą, leidžiantį manyti, kad šis veikėjas galėjo būti visam laikui pašalintas iš žaidimo. Tačiau ar jis sugrįš kitu pavidalu – dar neaišku. „Dongle“ išlieka atsargus, juk šis hakeris tokius veiksmus atlieka dar nuo pirmojo „Dark Souls“ žaidimo laikų.

„Kažkas pranešė, kad sutiko jį „Pontiff“ vietoje, tad šiek tiek nerimauju“, – sako jis. „Pradėjau daryti žaidimo įrašų atsargines kopijas – tiesiog dėl visa ko, jei netyčia su juo susidurčiau. Mano atsarginis planas paprastas: jei jis įsiveržtų į mano pasaulį, tiesiog nusižudyčiau. Žaidėjai retai kada būna iškviečiami į šią „areną“, o įsiveržę privalo nubėgti iki vietos, kur vyksta kovų klubas.

Teoriškai turiu pakankamai laiko nušokti nuo skardžio, kol jis pasieks mane ar kurį nors iš mano gladiatorių. „

Kol kas kovų klubai veikia toliau, o vis daugiau žaidėjų kasdien atranda savitą arenos etiketą. Žmonės netgi pradeda skelbti savo buvimo vietą forumuose ir nustatyti slaptažodžius, kad prisijungti galėtų tik tie, kurie žino, kur ieškoti.

Po netikėtos mirties organizuojant ankstesnį klubą, suburiu naują bendruomenę. Esu prastas „PvP“ kovotojas. Kai laimiu dvikovą prieš įsibrovėlį, tai man – didelis įvykis. Dažniausiai tiesiog pasislepiu ir laukiu, kol jiems nusibos laukti ir jie pasišalins. Žaidime „Dark Souls 2“ buvau ištikimas „Žiurkių karaliaus“ (angl. „Rat King“) ordino narys, nes ši grupuotė leido statyti nuodingus spąstus ir pasitelkti žiurkių būrius, kad dvikovos baigtis pakryptų į savąją pusę – galbūt sakysite, kad tai nesąžininga, tačiau man reikėjo bet kokio pranašumo. Kovų klubai man tapo garbingesniu būdu stebėti patyrusių žaidimo kovotojų meistriškumą.

Persikūniju į liesą, pusnuogį drakoną-žmogų, laikantį deglą ir botagą. Tada apjuosiu areną švytinčiais akmenimis ir sukviečiu į ratą būrį naujų dalyvių. Jie nė kiek nesutrinka ir nepuola agresyviai – iškart supranta, kur pateko. Prasideda dvikovos.

Vienas vyras kovoja tik kumščiais, o jo priešininkas atsisako paleisti skydą ir kardą. Boksininkas pralaimi. Kitoje dvikovoje susitinka pora, vilkinti vienodus drabužius ir ginkluota identiškais ginklais. Jie sukasi vienas aplink kitą, tiksliai atkartodami priešininko judesius – kiekvieną smūgį ar dūrį. Vėliau milžinai su buožėmis kaunasi su vikriais samurajais, o piromantai svaido ugnį į lėtus riterius.

Čia pasirodo ir per šią „mėsos malimo mašiną“ pereina dešimtys raudonųjų fantomų. Pamišę violetiniai fantomai, silpni baltieji fantomai ir net pernelyg globėjiški auksiniai „saulės broliai“ atrodo suprantantys taisykles ir susilaiko nuo smūgių, kai susiduria su savo priešais – raudonaisiais ar violetiniais. Dauguma... Žmonės, kuriuos iškviečiu, turėtų trokšti savo drakono pavidalo vergvaldžio mirties. Pagal visus dėsnius, jie turėtų mane nužudyti – aš neįsižeisčiau. Tačiau jie budriai stebi kiekvieną kovą. Atidžiai ir tyliai laikydamiesi taisyklių, kurių niekas jiems neįvardijo. Palauk savo eilės. Jokių „Estus“ gertuvių. Nusilenk prieš smūgiuodamas.

Ir, žinoma: jei kovų klube lankaisi pirmąkart – privalai kautis.

30. Planetside 2 užmirštojo karo generolai

„Gerai, – taria kapitonas. – Jie netrukus sureaguos. „

„CaptainCox“ vadovauja „1st Terran Rangers“ būriui ir vilki visiškai rožinę aprangą. Jis nurodo savo kariams išsiskirstyti prie įėjimų didžiulėje, du aukštus užimančioje erdvėje, primenančioje urvą. Jie užiminėja šį postą, o priešas jau artinasi.

Kažkas sušunka per radijo ryšį:

„Iš pietų artinasi didelis pėstininkų būrys. „

„Traukitės į vidų, – įsako kapitonas. – Likite viršutiniame aukšte. „

Jis liepia kitam kariui pastatyti automatinį šaudymo įrenginį ant laiptų, tačiau šis negali įvykdyti įsakymo, nes ką tik gavo kulką į galvą. Pasirodė „Vanu Sovereignty“ pajėgos. Lauke sustojo trys „autobusai“ (taip žargonu vadinamos karių transporto priemonės), pilni įtūžusių kovotojų. Ant stogo leidžiasi daugiau priešo karių – vilkinčių violetinius drabužius ir ginkluotų šturmo šautuvais. Iš viso jų yra keturis kartus daugiau nei „Terran Rangers“ karių.

Galėčiau sakyti, kad tai svarbus mūšis – lūžio taškas, kurio negali sau leisti pralaimėti purpurinėmis uniformomis vilkinti „Terran Republic“ frakcija. „Paskutinis „CaptainCox“ mūšis“. Tačiau tai būtų perdėjimas. Šis karas sukurtas taip, kad jo neįmanoma nei laimėti, nei pralaimėti; tai - karas, kuris tęsis tol, kol vieną dieną žaidimą kurianti bendrovė San Diege jį tiesiog išjungs.

„Planetside 2“ gyvuoja nuo 2012 metų. Tai - milžiniško masto daugelio žaidėjų mokslinės fantastikos šaudyklė. Šimtai karių gali kautis didžiuliame mūšyje dėl futuristinės tvirtovės, o už kelių kilometrų tankų batalionai gali sukti ratus vieni aplink kitus sprogimų draskomoje lygumoje – ir visa tai vyksta tame pačiame nesibaigiančiame kare.

Tačiau, kaip ir kiekviename kare, čia būta nuostolių. „Eurogamer“ duomenimis, 2012-aisiais vienu metu čia galėjo kautis net 28 000 žaidėjų. Remiantis žaidėjų skaičiaus stebėjimo duomenimis, 2014 m. vasarį visuose serveriuose kovojo net 9400 žaidėjų. Šių metų kovą, didžiausias vienu metu aktyvių žaidėjų skaičius siekė vos trečdalį to skaičiaus – 3400. Jei šie duomenys tikslūs, nuostoliai – didžiuliai. Trys serveriai buvo uždaryti arba „sujungti su kitais“, siekiant užtikrinti, kad žaidimo žemynuose netrūktų karių. Kinijoje ir Pietų Korėjoje žaidimas buvo visiškai nutrauktas.

Tačiau kai kuriems žaidėjams, pavyzdžiui, „CaptainCox“, kova dar nebaigta.

Susipažinkite su „plėšikautojais“
Sėdžiu greitai lekiančio smėlio bagio bokštelyje ir pranešu ECUS būrio vadui, kad negaliu šaudyti į priešo karius, nes privalau laikytis žurnalistinio objektyvumo. Visame būrio ryšio kanale sekundei stoja tyla, o tada pasigirsta garsus juokas. Vadas, slapyvardžiu „Oberchingus“, toliau vairuoja.

ECUS – tai nedidelė, maždaug 30 transporto priemonių valdymo specialistų grupė. Šį vakarą 10 ar 11 iš jų susibūrė kovai“New Conglomerate“ – mėlynosios „PlanetSide 2“ frakcijos – pusėje. Tačiau jie lygiai taip pat gali kovoti ir už kitas frakcijas. Tikrame kare, jie būtų laikomi samdiniais, tačiau kadangi už savo paslaugas neima pinigų, taip juos vadinti būtų sunku. Jie labiau primena plėšikautojus. Jie pasirodo dykumingose Indaro (vieno iš planetos žemynų) lygumose ir laksto bagiais, rengdami staigius, trumpus antpuolius prieš įvairius postus. Kiekviena frakcija turi savo šio bagio versiją su skirtingu ginklu ant stogo. Šios transporto priemonės vadinamos „Harasser“.

„Pačioje pradžioje, kai kūriau šį būrį, norėjau, kad būtume įgudę naudoti visus žaidime „Harasser“ bagiams skirtus ginklus“, – sako „Oberchingus“, kuris taip pat vilki rožinės spalvos aprangą. „Norėjau, kad mano vyrai kautųsi taip pat gerai atstovaudami „Vanu Sovereignty“ ir „New Conglomerate“, kaip tai darė kovodami už „Terran Republic“... nes geriausias būdas kovoti su priešininku – perprasti jo naudojamą techniką. „

Dėl šios galimybės keisti puses šie šarvuotosios technikos specialistai dabar gali drąsiai važinėti po „PlanetSide“ kalvas bei dykynes bet kokiu tanku. ECUS nariams nesvarbu, kieno gretose jie kovoja – svarbiausia pati kova. Ir tai, kad jie tuo mėgaujasi.

„Žinau, kad esame labai atviri ir vieningi – būtent tai ir norėjome sukurti“, – sako Oberchingus. „Tiesiog labai nedidelė žmonių grupė, kuri puikiai sutaria, gali kartu pajuokauti, o jei ir supykdo vieni kitus – viską pradėti iš naujo; tai teikia didelį pasitenkinimą. „

„Kai žaidime nevyksta jokių veiksmų – pavyzdžiui, kovų, – mes tiesiog krečiame daug kvailysčių. „Tačiau vos tik nėra ką veikti, iškart persijungiame“. „

Netrukus pamatau šį „persijungimą“ veiksme. Vieną akimirką, grupės radijo ryšio kanalas pilnas keiksmažodžių bei pašaipų, o būrio nariai kaip hienos kvatojasi iš vienas kito klaidų. Tada, akimirksniu, kas nors surinka apie priešo orlaivį ar tanką, ir įsijungia preciziškas elitinio žudikų būrio veikimas: pasipila karinis žargonas, skamba griežti įsakymai. Per kelias sekundes priešas dažniausiai būna sunaikintas, o vyrai akimirksniu grįžta prie tarpusavio įžeidinėjimų ir kvatojimo.

„Jis pasakys, kad visi tie prakeikti amerikiečiai – asilai“, – sako vienas iš vyrų, komentuodamas žurnalisto dalyvavimą žygyje. Priešingai – man jie atrodo stebėtinai efektyvūs tokiam nedideliam padaliniui. Vienas iš būrio narių tai apibūdina kitaip.

„Ar esi matęs, kaip koks 15 svarų sveriantis šuo užšoka ant 50 svarų sveriančio šuns ir kaip reikiant jį „apdoroja“? – klausia jis. – Maždaug taip elgiamės ir mes. „

Vyrai nusijuokia. Suprantu, kodėl jie save taip mato. Pusvalandį klajojame po žemyno smėlynus ir kanjonus. Vyrai negailestingai naikina viską, ką pamato – lyg filmo „Pašėlęs Maksas“ (angl. „Mad Max“) „Karo berniukai“ (angl. „War Boys“). Nesvarbu, kokios didelės priešo pajėgos – būrys visada įsivelia į kovą. Vieną mūšį jie nutraukia patys, nes priešus žudo pernelyg lengvai.

„Šitas mūšis – niekam tikęs“, – sako vienas iš vyrų, mums važiuojant tolyn.

Po kurio laiko vadas Oberchingusas privažiuoja prie kitų tankų ir transporto priemonių. Pagaliau randame ramią vietą grupinei nuotraukai. Vyrai tvarkingai išsirikiuoja – atrodo beveik profesionaliai. Staiga virš galvų pasirodo priešo orlaivis – į NSO panašus laivas, vadinamas „Scythe“ (liet. „Dalgis“). Visų transporto priemonių ginklai pasisuka į laivą ir vienu metu iššauna. Orlaivis sprogsta, o nuolaužos pažyra už vyrų nugarų. Niekas netrukdo šiai fotosesijai. Jie džiūgauja dėl savo keisto nenugalimumo. Vienas iš vyrų šaukia.

„Nesiartinkit prie manęs su tais šūdais – tais „Scythe“ skraidančiais skrudintuvais! „

Paprašau vyrų išsirikiuoti ir nusiraminti. Vos tik ruošiuosi fotografuoti, visi vienu metu užrinka ir pradeda juoktis. Mane nukovė nematomas priešas. ECUS nariams tai atrodo be galo juokinga.

Tačiau tai - tik viena iš grupuočių, prie kurių galima prisijungti „PlanetSide 2“ žaidime. Iš esmės, tai - klanai, kovojantys petys į petį. Girdėjau, kad tarp grupuočių kyla konfliktų – net ir tarp tų, kurios priklauso tai pačiai pusei; dėl to kiekviena frakcija atrodo labiau susiskaldžiusi ir primenanti atskiras gentis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Paklausiu Oberchinguso, ar tai tiesa.

„Sakyčiau, taip. Šia prasme netrūksta intrigų ir konfliktų. „

Jis papasakoja apie violetinės spalvos „Vanu Sovereignty“ frakcijos grupuotes, kurias apibūdina kaip „zerg“ tipo grupuotes. Jos puola bazes didžiulėmis pajėgomis ir įveikia priešą vien dėl kiekybinio pranašumo.

„Dėl „zergų“ viskas vyksta lėtai, – sako jis. – Įsivaizduok, kad bandai nuvažiuoti su technika iš taško A į tašką B, o kelyje – milžiniška spūstis; štai kas jie tokie. Jie – tarsi didžiulė, nevaldoma masė. „

Jie – tarsi eismo spūstis?

„Jie ir yra eismo spūstis. Kai apie juos galvojame, į galvą ateina žodžiai „masė“, „zergas“, „eismo spūstis“. Jokios koordinacijos, tiesiog būrys žmonių, žaidžiančių labai atsainiai. Tačiau tas atsainumas – apatiškas... nes jie žaidžia tik retkarčiais. „

„Na, taip, yra... sakyčiau, ne „priešiškumas“ – tai būtų per stiprus žodis, – bet iškart pradedi daryti apibendrinimus: kuriuos būrius verta vertinti rimtai, o kurių – ne. Kalbant apie šio serverio „zergus“ (t. y. masines, neorganizuotas pajėgas), į juos rimtai nežiūri – tiesiog pervažiuoji per juos, pasišaipai „Reddit“ tinkle; jų pilna visur. „

„Zergas“
„Nenoriu niekur judėti, kol negausiu patvirtinimo iš vadovybės. Ką tik jie kalbėjosi, o dabar – tyla. „

Pulkininkas Briggensas trumpam nutyla.

„Manau, jie visi žuvo. „

Pulkininkas vadovauja „DaPP“ būriui, kovojančiam „Vanu Sovereignty“ pusėje, pačiame sausos dykumos viduryje. Jie ką tik iš trijų orlaivių į priešo bazę išlaipino violetine spalva pasipuošusius karius ir dabar sėja chaosą netoliese esančiame kopų slėnyje. Virš smėlio skrieja trasuojamosios kulkos, aplink ratus suka priešo lėktuvai, tačiau jie nė nedrįsta prisiartinti prie pačios bazės, bijodami priešlėktuvinės ugnies.

Pulkininko pajėgos garsėja tuo, kad vadovauja didelėms, chaotiškoms pėstininkų grupėms ir puola priešą masinėmis pajėgomis. Tai skamba (ir atrodo) lygiai taip pat, kaip apibūdino ECUS vadas – kaip „blobas“ (t. y. didžiulė, neorganizuota masė). Tačiau pulkininkas Briggensas puikiai žino, kokia reputacija juos lydi.

„Mūsų būrį dažnai vadina „zergfitu“ – tai reiškia požiūrį, jog mūšyje nėra jokios koordinacijos, tėra žmonių masė, o kiekybė nugali tikrąjį meistriškumą... Įdomu tai, kad tie žmonės dažniausiai niekada nėra buvę mūsų būryje. Jie nelabai supranta, kas vyksta. „

„DaPP“ taiko „jungtinių pajėgų“ taktiką. Tai reiškia, kad jie nesispecializuoja vienoje srityje. Vietoj to, jie kovoja naudodami bet kokias priemones, kurių reikalauja situacija – ar tai būtų šarvuotoji technika, pėstininkai, ar orlaiviai. „Mes nesakome: „Esame itin įgudę valdyti šio tipo transporto priemones“ ar „Puikiai naikiname tankus“, ar kažką panašaus. Esame tiesiog pėstininkų būrys, besistengiantis gerai atlikti viską iš eilės. „

Kartu pulkininkas labai gerbia specializuotus būrius, pavyzdžiui, „ECUS“ – „kelių karius“, taikančius staigių atakų ir greito atsitraukimo taktiką.

„Manau, kai žaidimas tik pasirodė, dauguma žmonių įsivaizdavo būrius kaip pėstininkų ar mišrių pajėgų (angl. „combined arms“) vienetus. Idėja, kad kas nors gali suburti būrį, orientuotą į konkrečią transporto priemonę ar apskritai į techniką, man atrodo tikrai įdomi. „

Ši pagarba tokia didelė, kad šio „zergo“ (didžiulės, masiškumu pasižyminčios grupės) vadovai netgi pakvietė vieną iš „ECUS“ plėšikų surengti „kovos mokyklą“ ir pamokyti „Vanu“ frakcijos karius valdyti samdinių grupės pamėgtus „Harasser“ visureigius. Nemačiau tų visureigių smėlynuose, bet jei būčiau pamatęs, tai greičiausiai būtų buvęs besimokantis „Karo berniukas“ (angl. „War Boy“).

„DaPP“ – tas pats „zergas“ – vienija daugiau nei 2000 narių, todėl yra vienas didžiausių būrių žaidime. Stebėti, kaip jie siaučia žemėlapyje ir iššoka iš „Galaxy“ (oro transporto laivų, talpinančių 12 karių) – bauginantis reginys. Tačiau net ir tokia didžiulė jėga susiduria su sunkumais. Tolimame, pelkėtame „Hossin“ žemyne – toli nuo smėlynų, kur violetine spalva pasipuošę „DaPP“ kariai užplūsta mūšio lauką, – nedidelis elitinis priešininkų būrys užėmė svarbią bazę ir atkirto vietines „DaPP“ pajėgas, priversdamas jas atsitraukti kelis kilometrus. Milžinas buvo priblokštas. Ir tai ne vienintelis kartas, kai taip nutiks šį vakarą.

„Vadovai privalo greitai reaguoti ir nuolat tikrinti žemėlapį, kad taip nenutiktų“, – sako ColonelBriggensas. „Mat jei jiems pavyks užimti tą teritoriją mums už nugaros, būsime atkirsti ir turėsime trauktis – o tai mums labai nepalanku. Tai reiškia, kad visas įdėtas darbas užimant tą teritoriją nueis veltui.

Kartais pasirodo nedidelis, galbūt dvylikos karių būrys – itin įgudę žaidėjai, – ir jie sukelia didžiulių problemų net ir 48 žmonių būriui. Tačiau būtent tai ir yra įdomus iššūkis priklausant didesniam daliniui. „

Nors dėl taktikos, kai priešas užplūstamas didelėmis pajėgomis, jo grupuotė gali sulaukti pašaipų, pulkininkui svarbiausia išlaikyti atvirumo politiką. Pasak jo, grupė leidžia prisijungti bet kam – ir ne tik dėl skaičiaus, bet ir norint paskatinti naujokus tęsti žaidimą.

„Žinote, tai, kad neturime griežtų reikalavimų norintiems prisijungti prie būrio ar grupuotės, nereiškia, jog mums tai nerūpi. Iš tikrųjų yra priešingai. Mes sukuriame tą „naujoko patirtį“, kurios pačiame žaidime trūksta. Mes nieko neverčiame ir nesakome: „Ei, jei nesi pakankamai geras, čia tau ne vieta“. „

Jis taip pat tvirtai tiki principu, kad kiekvienas gali pakilti karjeros laiptais nuo nulio. Lygiai taip, kaip tai padarė jis pats.

„Pamenu, kai pirmą kartą žaidžiau šį žaidimą, neturėjau jokios grupuotės – žaidžiau vienas, ir patirtis buvo tikrai siaubinga, labai neigiama. Tai neteikė jokio džiaugsmo, tad nustojau žaisti.

„O tada sugrįžau ir prisijungiau prie „DaPP“... Pradėjau aktyviau bendrauti per mikrofoną, tapau aktyvesnis būriuose; mane paaukštino, o kuo daugiau žaidžiau, tuo dažniau buvau paaukštinamas. Štai praėjo šeši mėnesiai ir viskas apsisuko ratu. Dabar užimu aukščiausią rangą savo būryje – esu vienas iš vadų. Ir tuo labai didžiuojuosi – ne tik kaip asmenybė, bet ir kaip organizacijos, leidžiančios tokius dalykus, dalis. Organizacijos, kurioje paaukštinimas gaunamas iš vidaus, o ne remiantis nužudymų ir mirčių santykiu, žaidimo įgūdžiais ar tuo, koks esi kietas, piktas bei agresyvus tipas, manantis, kad esi kiečiausias kalės vaikas visame prakeiktame pasaulyje.

Mums rūpi žaidėjai, kuriems rūpi mūsų būrys. „

Paskutinis „CaptainCox“ mūšis
„Kirby - nukautas! „

„Artėja pėstininkai. „

„Aš - sužeistas. „

„Laikykitės, tiesiog laikykitės. „

„Viršuje – sunkiojo puolimo kariai! „

„Nespėsiu įbėgti! „

„Laikykitės. „

Patalpą nušviečia šūvių ir sprogimų blyksniai. Seku „CaptainCox“ – „1st Terran Rangers“ būrio vadą, – kai jis bėgiodamas po kambarį kelia kritusius kovotojus ir dalija įsakymus. Už durų kažkur tūno „Vanu“ pajėgos: jos šaudo į vidų ir greitai pasislepia. Stebuklas, bet „Rangers“ atlaiko jų puolimą. Bazės užėmimo laikas tiksi, o karių gretos retėja – jie krenta ir žūsta. Trumpam esu pašautas ir aš, tačiau vienas iš „Rangers“ narių pradeda mane gaivinti.

„Kelkis, Brendanai! „ – sako jis.

Atsistoju ir apsidairau. Net nematau, iš kur sklinda šūviai ar kas šaudo. Visa tai dvelkia Vietnamo karu, o mano buvimas čia – karo korespondento darbu. Tai ne filmas „Generolas eina medžioti Charlie Cong“ ir ne „Generation Kill“. Tačiau tupėdamas tarp iššautų tūtelių susimąstau: tai bus arčiausia, kiek kada nors priartėsiu prie tikro karo reportažo. Ir turbūt gerai, kad taip yra.

Tada kliūva kapitonui.

Jis griūva ant žemės. Puolu prie jo ir pradedu gaivinti kažkokiu medicininiu prietaisu. Aš - pasiruošęs. Jis vėl atsistoja. Jo gyvybės rodikliai atsistatė, o mano žurnalistinis objektyvumas – išgaravo.

„Nemanau, kad kada nors dalyvavau mūšyje, kuriame jėgos nebūtų pasiskirsčiusios santykiu vienas prieš keturis“, – svarsto vienas iš vyrų, aplinkui švilpiant kulkoms.

„Tai padeda tapti geresniu kariu“, – atsako jo būrio draugas.

„O mane tai paverčia lavonu. „

Galiausiai, grupė pamato tai, ko tikėjosi: didžiulį užrašą ekranuose, skelbiantį, kad bazė užimta. Nors priešų buvo keturis kartus daugiau, „Rangers“ pavyko pasiekti pergalę.

Iškart gaunamas įsakymas išsiskirstyti ir palikti teritoriją. Net jei jie fiziškai negali išlaikyti šio taško, 1-asis TR savo darbą atliko. „Rangers“ garsėja gebėjimu greitai pasiekti reikiamas vietas – jie nuolat turi būti judrūs.

„Tai mums jau daugelį metų yra itin svarbu, – sako kapitonas. – Iš pradžių buvome mobilieji pėstininkai: nusileisdavome „Galaxy“ ir „Valkyrie“ tipo orlaiviais ir laikydavome pozicijas. „

Būdamas vadas, kapitonas lakstė aplinkui atlikdamas mediko vaidmenį. Tačiau būrio vadams dažnai tenka atidžiai stebėti žemėlapį. Kodėl kapitonas tiesiog neduoda įsakymų iš toli?

„Koks gi čia malonumas? Juk tada negalėčiau nieko nušauti. „

Pereiname prie kito mūšio, o aš vis galvoju apie kapitono atsakymą. Būtent tai ir žavi – galimybė kautis petys į petį su savo kariais. 3400 brolių, kovojančių dėl tų pačių žemės lopinėlių. Nepaisant mažėjančio žaidėjų skaičiaus, „Planetside 2“ vis dar kupinas gyvybės, ypač veteranams. O kai kurių mūšių, kuriuos mačiau – net ir būdamas tik stebėtoju, o ne dalyviu, – mastas kėlė didžiulį įspūdį. Net jei būtų uždaryta daugiau serverių, net jei žaidėjų gretos dar labiau retėtų, tai visada išliks neįtikėtina mūšio laukas. Kiek ilgai kapitonas tęs kovą? Jis atsako nedvejodamas:

„Iki kol serveris mirs. „

31. Minecraft bjauriausio serverio žlugimas

„Naujokai dažniausiai pasitinkami juos nužudant, – sako man balsas. – Arba liepiant jiems mirti. „

Stoviu dykynėje. Tūkstančius metrų į bet kurią pusę – nieko, tik nelygus akmeninių blokų kelias. Vietomis į dangų kyla milžiniški akmeniniai monolitai, primenantys „Monument Valley“ (liet. „Monumentų slėnio“) uolas. Nėra nei medžių, nei žolės. Jokių avių, jokių karvių – jokios gyvybės. Jei pasirinkčiau kryptį ir bėgčiau tiesiai, įveikčiau vos 1500 blokų atstumą, kol galiausiai griūčiau ir mirčiau iš bado. Lyg to būtų maža, nuolat girdžiu balsus, raginančius nusižudyti. Sveiki atvykę į „2b2t“. Visomis prasmėmis tai – „priešiška aplinka“.

Šis balsas priklauso Jamesui Rustlesui – „2b2t“ veteranui, šiame serveryje žaidžiančiam jau trejus metus; jis kuria žemėlapius ir rašo apie gyvenimą serveryje. Kalbamės per „Skype“, tačiau tarp pilkų blokų jo dar nematau. Užlipu ant nedidelio stulpo, kad geriau matyčiau. Turbūt, jis dar kelyje.

„2b2t“ veikia nuo 2010 m. Pavadinimas reiškia „2 builders 2 tools“ (liet. „2 statybininkai, 2 įrankiai“), o pats serveris neturi jokių taisyklių. Administratorius jį prižiūri minimaliai, o tai, kas kituose serveriuose laikoma „griefingu“ (t. y. „piktybiniu kitų žaidėjų statinių griovimu ar turto niokojimu“), čia – tiesiog įprastas reiškinys, tarsi koks oras. Gyvenimas prasideda (ir dažnai baigiasi) būtent čia – „spawn“ zonoje (t. y. „pradinėje atsiradimo vietoje“). Tai - akmenuoti, nuolat kintantys mirties spąstai, primenantys kitos planetos paviršių. Milžiniškus monolitus sukuria žaidėjai: jie pila lavą ant akmeninių laiptų, o tada ant jos pila vandenį – taip susidaro „lavos liejiniai“. Vietomis šis procesas nepavyksta ir lieka tik lava – milžiniški jos kalnai, degantys amžinai. Vien ištrūkti iš šio košmariško kraštovaizdžio yra didelis iššūkis. Naujokui čia bus nelengva, sako Jamesas. „Galbūt kas nors duos jiems maisto, šiek tiek šarvų ir bendrų nurodymų, kaip ištrūkti iš pradinės zonos. O kai jau ištrūksti – esi paliktas likimo valiai. Tai tikras išlikimo išbandymas.

Dauguma žmonių paprastai pasiduoda po kelių bandymų. Jei žaidi pirmą kartą, gali prireikti 10 ar 20 mėginimų, kol pavyks ištrūkti iš pradinės zonos. Žinoma, jei niekas tavęs nenužudys. „

Paklausiu, ar galima pasitelkti kieno nors pagalbą. Pavyzdžiui, kokio nors padoriai atrodančio žaidėjo.

„Tai - turbūt blogiausia, ką galėtum padaryti. Vienintelė „2b2t“ taisyklė – niekuo nepasitikėti: nieko neklausyti ir nespausti jokių nuorodų pokalbių lange. Jei paspausi nuorodą pokalbių lange, greičiausiai pamatysi kokią nors pornografiją su gyvūnais ar tiesiog tai, ko tikrai nenorėtum matyti. Geriausia tiesiog niekada nespausti nuorodų pokalbių lange. „

Jamesas gali laisvai judėti pradinėje zonoje ir orientuotis aplinkoje, nes turi trejų metų patirtį bei antgamtinį gebėjimą palikti savo kūną – tarsi vaiduoklis – ir stebėti vietovę iš toli. Jis žaidžia naudodamas modifikuotą (t. y. „nulaužtą“) žaidimo versiją. Ji suteikia jam „rentgeno“ regėjimą ir radarą. Be to, jis mato žaidėjų padėtus blokus, todėl gali sekti pėdsakais iki kitų žaidėjų bazių, kuriose šie laiko savo turtą. Visgi, net ir jį gali suklaidinti nuolatiniai kraštovaizdžio pokyčiai bei chaosas netoli pradinės zonos.

„Pradinė zona keičiasi kasdien, kas savaitę. Dabar „spawn“ zona atrodo visiškai kitaip – visiškai jos neatpažįstu. „

Nuolat žvalgausi į horizontą, ieškodamas jo. Jei jam sunku atpažinti šią vietą, aš vienas neturiu jokių šansų. Žvelgdamas į tą blokų kupiną dykynę, pamatau link manęs šuoliuojantį žaidėją. Jis vilki geležinius šarvus ir avi geležinius batus. Dėl ryšio vėlavimo jis šokinėja iš vienos vietos į kitą – toks judėjimas atrodytų grėsmingai, jei nebūtų toks būdingas vaizdo žaidimams. Virš trūkčiojančio veikėjo matomas vardas – „RealStruggle“. Tai - Džeimsas.

„Daugelis nuolatinių žaidėjų turi po kelias paskyras... Niekas iš tikrųjų nežino, kad „RealStruggle“ esu aš – na, galbūt tik vienas ar du žaidėjai, su kuriais kartu kuriame bazę. „

Kai užsimenu, kad mano straipsnis greičiausiai atskleis jo slaptąją tapatybę, jis reaguoja garsu, primenančiu gūžtelėjimą pečiais.

„Nieko tokio, – sako jis. – Tiesą sakant, bus netgi gana juokinga. Mat su šia paskyra esu nemažai žmonių „užsipuolęs“. Kai kurie iš jų – netgi tie, su kuriais kartu kuriame bazę; naudodamasis šia paskyra esu jiems prikalbėjęs baisių dalykų ir baisiai pasielgęs. „

Jis tai sako juokdamasis – tarsi ilgalaikis dvigubas žaidimas būtų neatsiejama „2b2t“ serverio dalis.

„Bus tikrai smagu. „

Tačiau Džeimsas ne visada taip lengvabūdiškai žiūrėjo į draugų bei priešų dėmesį.

„Tikriausiai apie metus žaidžiau serveryje, kol apskritai ką nors parašiau susirašinėjimo lange. Yra saujelė žaidėjų, kurie nieko nesako, ir jie dažnai sulaukia pašaipų. Būtent toks apie metus buvau ir aš. „

Jis pradeda mesti man po kojų įvairius daiktus – atsargas, kurių pakaks, kad išgyvenčiau pakankamai ilgai ir apžiūrėčiau apylinkes.

„Ši paskyra labai skurdi, tad daug neturiu“, – sako jis, numesdamas 192 morkas. Taip pat, duoda man krūtinės šarvus ir kardą.

Pasak Jameso, „2b2t“ traukia techniškai mąstančius žmones. Kai kurie iš jų kartą įtikino administratorių (vyrą, žinomą kaip „Hausemaster“) įdiegti serveryje papildomų įskiepių. Deja, tai suteikė šiems technikos žinovams ir visiškas administratoriaus teises. Jie ėmė kurti bet kokius daiktus ar objektus, kokius tik sugebėjo sugalvoti – milžiniškus statinius, begalinius deimantų blokus. Vienas iš įsilaužėlių sukūrė neįtikėtino galingumo kardą. Kas nutiktų, jei toks kardas tau smogtų?

„Iš esmės – mirtum nė nespėjęs suprasti, kas vyksta. „

Apžiūriu savo pasiskolintą ginklą (paprastą geležinį kardą) ir galvoju apie serveryje esančius įsilaužėlius, turinčius „rentgeno regėjimą“ ir deimantinius šalmus. Įtariu, kad mano kardas tėra simbolinis. Jamesas įteikia man žemėlapį; iš pradžių manau, kad jis pravers, bet atidžiau įsižiūrėjęs pamatau, jog jame pavaizduotas veikėjas iš „Mano mažasis ponis“ (angl. „My Little Pony“).

Esame pasiruošę pradėti kelionę. Jamesas išveda mane iš uolėtos vietovės, ir netrukus atsiduriame tunelių sistemoje. Keliaujame ilgais koridoriais ir siaurais urvais; Jamesas dingsta už posūkių ir vėl pasirodo, kad galėčiau jį pasivyti. Nežinau, kaip jis orientuojasi šioje aplinkoje, kuri man atrodo tik kaip atsitiktinis katakombų labirintas. Susirašinėjimo langas trumpam užsipildo svastikomis ir rasistiniais įžeidimais, o tada viskas išnyksta tarsi kupinas neapykantos aidas. Vienas iš aktyviausių pašnekovų yra roboto paskyra, vadinama „Biblebot“; jai galima duoti komandą cituoti Biblijos eilutes ir tekstus. Jamesas tai pademonstruoja. Jis įveda komandą, priversdamas robotą cituoti pirmąsias Pradžios knygos eilutes. „Pradžioje... „

Susimąstau, kaip atsirado pats „2b2t“. Kur pirmą kartą išdygo šis liūdnai pagarsėjęs serveris? Kieno tai buvo idėja? „Anksčiau tai buvo „Garry\'s Mod“ serveris, – pasakoja Jamesas. – Trumpai tariant, vaikinas, valdęs tą „Garry\'s Mod“ serverį, įkūrė „Minecraft“ serverį su ta pačia idėja – kad čia gali daryti viską, ko tik širdis geidžia. Vėliau jis perdavė serverį vienam iš savo draugų, kurį mes pažįstame kaip „Hausemasterį“. Tačiau „2b2t“ istorija prasidėjo... „

Jamesas staiga nutraukia pasakojimą. Jis įkrito į tarpeklį. Išleidęs ilgą, garsų keiksmažodį, jis praneša, kad žuvo. Atsargiai priartėju prie vietos, kurioje paskutinį kartą jį mačiau – prie šviesios angos tunelyje, kuriuo ką tik skubėjome. Tiesiai po kojomis atsiveria 40 metrų gylio bedugnė, kurioje krūvoje švyti keletas jo daiktų.

„2b2t“ garsėja savo įžeidžiančiu pobūdžiu. Jis vadinamas „blogiausia vieta „Minecraft“ pasaulyje“. Tai - vieta, kurioje dažniausiai vartojami žodžiai pokalbių lange yra rasistiniai bei homofobiški keiksmažodžiai, „prievartavimas“ ir „Heil Hitler“. Vieta, kurioje būsi nuolat žudomas ir provokuojamas.

Visgi, nepaisant nužudymų, įsilaužimų ir nuolatinių bei itin šiurkščių žodinių įžeidinėjimų, Jamesas teigia, kad pasitaiko akimirkų, kai viršų ima bendruomeniškumo jausmas. Pavyzdžiui, kiekvieną balandžio 1-ąją serveris visiškai pasikeičia. Dvi ar tris dienas trunkantis specialus „Melagių dienos“ žemėlapis suvienija visus žaidėjus.

„Užmezgi draugystes, pradedi labiau pasitikėti kitais žmonėmis. Galiausiai pasakai: „Ei, galbūt turėtume kartu įsirengti bazę“. „

Praėjusiais metais šis retas „2b2t“ narių bendradarbiavimo pavyzdys pasiekė rekordą – net 28 žaidėjai susivienijo kurdami vieną bendrą bazę. Matyt, tvyrojusi gera atmosfera juos ėmė slėgti, nes netrukus jie sukėlė chaosą.

„Tai vadinama „spawn incursion“ (t. y. „įsiveržimu į pradinę zoną“), – aiškina Jamesas. – Tai momentas, kai daugybė senbuvių grįžta į pradinę žaidimo zoną ir ją savotiškai užvaldo. Jie atvyksta apsirengę galingiausia, maksimaliai užburta įranga, pastato milžinišką bazę, nužudo daugybę žmonių ir sugriauna daugybę bazių, kurias kiti žaidėjai buvo pradėję statyti toje zonoje. „ Tai - išties loterija – viskas priklauso nuo to, ką jie nužudo ir kuo pasitiki.

Jamesas atgimė ir, sutarus susitikti tikslo vietoje (jis nurodo koordinates, kurių link galiu judėti), vėl pamato mane savo „rentgeno“ regėjimu.

„Tikrai tave matau. Matau tave žemėlapyje... Hm, o kairėje nuo manęs yra kažkoks veikėjas, kuris gana sparčiai artėja prie tavęs. „

Aš sustingstu. Instinktyviai išsitraukiu kardą, nors nuojauta kužda, kad iš jo bus mažai naudos. Koks gi etiketas susitikus su kitu žaidėju šiame serveryje – ypač kai pats jo nematai, o jis tave mato?

„Atrodo, jis mane pamatė ir bėga šalin, – sako Jamesas. – Bėga ir šokinėja aukštyn žemyn. Panašu, kad taip tiesiog bando pasisveikinti. Jo vardo neatpažįstu, tad greičiausiai tai - naujokas. Jis bijo mūsų lygiai taip pat, kaip mes bijotume jo. „

Žinoma, aš nieko iš to nematau – juk mano regėjimas tėra paprasto „Minecraft“ valstiečio akys. Konflikto išvengta: Jamesas prisijungia prie manęs, o aš grąžinu jam kelias morkas. Jis papasakoja apie savo slaptą morkų ūkį, kuris padėjo šiam veikėjui – „RealStruggle“ – išgyventi šiose dykynėse.

Galvoju apie žaidėją, su kuriuo ką tik prasilenkėme. Ar dažnai tenka susidurti su kitais žaidėjais? Jei tave pastebės kas nors, nusiteikęs agresyviai, ar iškart nužudys?

„Taip. Yra grupė žmonių, su kuriais kartu įsikūręs ir, sakyčiau, gana gerai sutariu. Jie nuolat žudo viską, kas juda, vos tik kas nors atsiranda žaidime, ir naikina visus ūkius, kuriuos tik randa. Jei jie mus pamatytų – būtume negyvi. Jie naudoja programas, leidžiančias bėgti greičiau už mus ir net vaikščioti vandens paviršiumi; tiesiog nepavyktų nuo jų pabėgti. O kadangi jie nežino, kas slepiasi po šiuo slapyvardžiu, mums tikrai būtų galas. „

Jis sustoja ir liepia man apsidairyti. Visa vietovė, kurioje stovime, anksčiau buvo „atsiradimo bazė“ – vieta, kurioje žmonės galėjo rasti prieglobstį ir maisto. „Čia buvo žolės, vandens, pasėlių, – sako jis. – Tai buvo gana didelis ūkis. „

Apsižvalgau. Dabar aplink – tik uolos, smėlis ir žemės. Vieninteliai gyvybės pėdsakai – keletas žemų stulpų ir ore kybančio, kampuoto užrašo „EDEN“ griuvėsiai.

„Kaip matai, viskas tiesiog susilieja su atsiradimo vieta... jos nebėra. Ji buvo sunaikinta. Viskas, kas yra kelių tūkstančių blokų spinduliu nuo atsiradimo vietos, tikriausiai išsilaikys vos savaitę. „

Pats Džeimsas kažkada įrengė slėptuvę vos už 300 metrų nuo atsiradimo vietos centro ir siūlė maisto bei ginklų savo pakviestiems naujokams. Jis manė, kad ji išsilaikys vos vieną dieną. Tačiau ji išliko sveika stebėtinas dvi savaites.

Toliau tolstame nuo atsiradimo vietos centro. Po kurio laiko, kraštovaizdis ima atrodyti labiau civilizuotas. Pradedame matyti griuvėsius, kurie vis dar gana gerai išsilaikę. Čia vis dar nėra medžių ar gyvūnų, tačiau matyti obsidiano blokų kolonos ir akmeniniai keliai – gyvybės pakraštyje pėdsakai. Džeimsas parodo į ilgus laiptus ir papasakoja apie dviejų žaidėjų mūšį, trukusį visą valandą. Tai – senoji serverio istorija.

Stovime prie milžiniško obsidiano statinio. Tai - ta pati „atsiradimo vietos invazijos“ bazė, apie kurią Džeimsas pasakojo anksčiau; čia sugrįžo „senieji „2b2t“ dievai“ ir siautėjo atsiradimo vietoje, naikindami viską savo kelyje. Jis parodo simbolį – iš juodų blokų sudėliotą erelį. Tai legendinių „Valkirijų“ – mitinės, gerbiamos ir baimę keliančios žaidėjų grupės (bent jau sprendžiant iš Džeimso pasakojimų) – emblema.

Džeimsas kažko ieško tarp griuvėsių. Netrukus randa. Tai portalas į „Nether“ – „Minecraft“ Pragaro versiją, kurioje kiekvienas žingsnis prilygsta aštuoniems žingsniams „Viršutiniame pasaulyje“ (angl. „Overworld“). Pasak Džeimso, tai - vienintelis būdas ištrūkti iš atsiradimo vietos ir pasiekti tolimas žemes, kuriose įmanomas gyvenimas. Įžengiame į portalą ir atsiduriame tamsiame, raudoname pasaulyje. Pradedame kopti, vengdami ugnies ir lavos duobių. Virš mūsų laukia ilgas kelias – „Nether“ magistralės.

„Manau, kad šie tuneliai sumuša visus Gineso rekordų knygos ilgiausių tunelių rekordus, – sako Jamesas. – Mat keturi pagrindiniai tuneliai tęsiasi milijoną [blokų], o vienas jų, regis, siekia apie 2 milijonus. Tai tikrai įspūdingas ilgis. „

Šiuos kasinėjimo darbus atliko patys žaidėjai. Jamesas pasakoja, kad praėjusių metų vasarą jis priklausė komandai, išgirdusiai legendą apie milžinišką bazę, esančią kažkur toli nuo pradinės atsiradimo vietos (t. y. „spawn“). Jie leidosi jos ieškoti. Prasikasę per 3 milijonus blokų ir išlindę į paviršių, jie įsitikino, kad legendos nemelavo. Didžiulėje bazėje buvo pilių, požeminių SPA centrų, rąstinių namelių, kabančių salų, koliziejų, paminklų žuvusiems žaidėjams ir milžiniška Kristaus Atpirkėjo statulos kopija. Kalėdų dieną bazę sunaikino kitas žaidėjas – kažkas sužinojo jos koordinates. Tai buvo viena garsiausių bazių „2b2t“ istorijoje. Liūdniausia šiame serveryje tai, kad daugelis tokių įspūdingų bazių dabar virtusios griuvėsiais. Tačiau Jamesas dėl to nesijaudina. Jis turi „The Vault“ (liet. „Saugyklą“).

Kas yra „The Vault“?

„The Vault“ – tai slaptas serveris, kurį jis kartu su draugais kuria norėdamas išsaugoti bazes bei statinius, rastus ar sukurtus „2b2t“ pasaulyje, kol šie nėra negailestingai sunaikinti. Jie atsisiunčia ištisas serverio zonas ir nukopijuoja jas į „The Vault“, taip atlikdami archyvarų vaidmenį – vaidmenį, kurio paprastai nesitikėtum tokiame liūdnai pagarsėjusiame serveryje. Jis taip pat sudarė serverio dykynių žemėlapį, norėdamas „pasidalyti atsiradimo vietos istorija“ ir suteikti pagrindinę pagalbą naujiems žaidėjams – padėti jiems ištrūkti iš tos vietos ir „prisijungti prie mūsų“. Mūsų bendros kelionės pabaigoje Jamesą jau laikiau savotišku archeologu. Vienu iš nedidelės žaidėjų grupės atstovų, kovojančių už tai, kad „2b2t“ kūriniai būtų išsaugoti, o ne sunaikinti. Nors jis ir pripažįsta, kad praeityje yra nemažai plėšikavęs. „Manau, kad prisijungęs galbūt ir esu „sutraiškęs“ kokias dvi ar tris [bazes]. Tačiau man tai neteikia jokio pasitenkinimo. Verčiau kartu su kitais žmonėmis ką nors sukurčiau – ką nors didingo ir įspūdingo. Nelabai mėgstu tiesiog vaikščioti ir viską griauti. O! Štai kas čia. „

Bėgdami „Nether“ magistrale, Džeimsas kažką pastebi. Ant sienos vienoje pusėje kabo „ISIS“ vėliava.

„Kažkur čia yra tunelis, kuriuo turime eiti, bet niekaip negaliu suprasti, kur tiksliai. „

Jis apžiūrinėja sieną ir žvelgia į „ISIS“ vėliavą.

„O, – taria jis, – jis už vėliavos. „

Plikomis rankomis prasiskverbiame į paslėptą tunelį. Tunelis ankštas ir nelygus. Jis pradeda krypti įstrižai. Po kojomis atsiveria skylės, giliai apačioje matyti lava, tad tarpus tenka užtaisyti akmenimis. Galiausiai randame dar vieną portalą, vedantį atgal į viršutinį pasaulį.

„Gerai, – sako Džeimsas, žengdamas į purpurinę šviesą. – Išėję pamatysime arba bazę, arba... kas nors bus užpylęs portalą lava. „

Jis dingsta. Laukiu, kol jis ką nors pasakys.

„Ne, viskas gerai, – praneša jis. – Šiandien mirties išvengėme. „

Išlendu kitoje pusėje ir išgirstu save sušunkant: „Medžiai! „ Paėjėję kiek toliau, tolumoje, ežero pakrantėje, pamatome iškilusią didžiulę pilį. Šalia pastatų esančiuose laukuose auga arbūzai ir moliūgai. Palyginti su vieta, kurioje buvome anksčiau, čia – tikras rojus.

Vis dėlto matyti ir griovimo pėdsakų. Pilies kupolai sugriauti. Tačiau sienos vis dar stovi, o kai kuriuose languose netgi yra stiklų. Džeimsas pasakoja, kad paskutinį kartą čia lankėsi prieš metus. Jis buvo atvykęs atsisiųsti šio pasaulio duomenų – tai buvo dalis jo pastangų išsaugoti tokias vietas.

„Jis gana gerai išsilaikęs, – sako jis. – Tiesą sakant, esu gana nustebęs. „

Jis parodo man didžiulį paminklą, primenantį liepsną. Klausia, ar pastebiu jame ką nors keisto.

„Ar tai... žvyras? „

„Tai pamatų uoliena. „

Mirkteliu. „Minecraft“ žaidime pamatų uolienos (angl. „bedrock“) neįmanoma nei iškasti, nei padėti. Tai vienintelis tvirtas ir nepajudinamas dalykas, kurį suprantu apie šį pasaulį. Tačiau net ir šios fizikos taisyklės nepaiso „2b2t“ serverio gyventojai. Džeimsas pasakoja apie programišių, žinomą „popbob“ slapyvardžiu; jis garsus tarp nuolatinių serverio žaidėjų ir atsakingas už daugelį šiame pasaulyje vykdomų keistenybių. Būtent jis sugalvoja įvairius triukus, naršydamas „Minecraft“ kodą ir ieškodamas neįprastų dalykų. Kai kurie iš šių triukų – itin keisti.

„Yra būdas rasti žaidėjus „Minecraft“ pasaulyje pagal griaustinio garsą, – sako Džeimsas. – Mat griaustinis girdimas tik šalia žaidėjo. Tad jei „klausydamasis“ serverio gali nustatyti, kur griaudėja, sužinai, kur yra žmonės. Jis [popbob] sugalvojo būdą, kaip perimti iš serverio siunčiamus duomenų paketus... tad jei pavyksta iššifruoti šią informaciją, gali sužinoti, kur visi yra. O dabar einu pasiimti arbūzų, nes kažkas jų nepalietė. „

Jis įbrenda į arbūzų lysvę, toliau pasakodamas apie „popbob“ ir siūlydamas man vaisių. Vėliau pamatome nedidelę slėptuvę – visiškai nuniokotą, su prie įėjimo kabančia lentele, kurioje parašyta: „sugriovė Acid, dar žinomas kaip popbob“. Kadangi vienas mėgstamiausių „2b2t“ žaidėjų užsiėmimų – kurti papildomas paskyras ir apsimesti kitais žaidėjais, patikrinti šio teiginio neįmanoma.

Patraukiame link smiltainio piramidės. Ji - nedidelė, bet savaip didinga ir išsiskiria tuo, kad yra beveik visiškai nepaliesta.

„Negaliu parodyti iš čia, – sako Džeimsas, – bet po mumis nėra nieko kito, tik priekalai. „

„Ką? „ „Kažkas po žeme prikrovė apie 600 priekalų. Neklausk manęs, kodėl. „

Randame kelią į nedidelį, vandens užlietą praėjimą. Nusileidžiame žemyn ir patenkame į kapavietę po piramide. Džeimsas teisus. Kamera pilna priekalų. Šimtų priekalų. Jaučiuosi lyg egiptologas, kurį erzina Tutanchamonas.

„Štai šis koridorius apačioje, – sako Džeimsas, rodydamas į margaspalvį praėjimą, – matyti, kur jie laikydavo avis. Ir visa siena nudažyta pagal kiekvienos avies spalvą. „

Pačių gyvūnų seniai nebėra. Griuvėsiai tušti. Atrodo, kad čia niekas nesilankė jau kelis mėnesius. Išlipame iš kapavietės ir grįžtame į „Nether“ pasaulį. Patraukiame atgal link Magistralės. Susirašinėjimo lange žaidėjai plūsta vieni kitus, liedami neįtikėtiną tulžį dėl vaikų ir mažumų. Ima ryškėti tamsioji serverio pusė.

„Manau, tai - vienas iš „2b2t“ bruožų, – sako Džeimsas. – Pamažu tampi abejingas dalykams, kurie, ko gero, šokiruotų „normalų“ žmogų – jei taip galima pasakyti. „

Rasistiniai įžeidimai – ne vienintelis dalykas, formuojantis šio serverio reputaciją, kuri, kaip pripažįsta Jamesas, yra pelnyta. Mirtis nuo kito žaidėjo rankos ar grįžimas namo ir radimas sugriautą trobelę nublanksta prieš kai kuriuos kitus čia patiriamus užgauliojimus.

„Asmeninės informacijos viešinimas (angl. „doxing“) yra reali problema „2b2t“ serveryje, – sako jis. – Tai - viena pagrindinių priežasčių, kodėl daugelis žmonių nesišneka. Mat jei kur nors internete esi paviešinęs savo vardą, jie tave suras – sužinos tavo adresą, tavo tėvų adresą. Tai nieko gero nežada. Taip elgiasi tik nedidelė grupelė žmonių, kai kurie senbuviai, tačiau pastaruoju metu jie čia nesilanko, tad didelio nerimo dėl to nėra. „

Kodėl, jo manymu, serveris traukia tokius žmones?

„Manau, todėl, kad „2b2t“ serveryje gali iš tiesų išlaisvinti savo tamsiąją pusę. O jei esi gudrus ir prisijungi su paskyra, kuri anksčiau nebuvo naudota ir nėra susieta su tavo tikruoju gyvenimu, gali daryti bet ką ir išsisukti. „2b2t“ yra žmonių, pagarsėjusių savo žiauriu elgesiu su kitais. Jie gali liepti tau nusižudyti, nužudyti savo šeimą, surengti šaudynes mokykloje ar dar ką nors panašaus. Sakomi dalykai gali tikrai įžeisti. Iš esmės tai – „4chan“ forumo skilties „/b/“ atitikmuo vaizdo žaidimų pasaulyje. „

Artėjame prie „Hub“ – „Nether“ (“Pragaro“) greitkelių tinklo centro, iš kurio į visas puses išsišakoja keliai. Jamesas sako, kad jei kur nors ir turėtume žūti, tai greičiausiai nutiktų būtent čia. Priešais mus kažkoks žaidėjas skubotai blaškosi. Pamatęs mus, jis sprunka lyg tarakonas, palikdamas išdraskytus blokus – dalį statinio, kurį tuo metu griovė. „Hub“ zonoje paliktame užraše skelbiama: „2b2t“ yra musulmonų serveris. „

„Tokie užrašai – visiškai įprastas dalykas. „

Tęsiame kelionę keliu. Priešakyje – dar vienas užrašas.

„Masturbacijos dėmė“, – skelbiama jame. „Manau, kad juokingiausias užrašas, kokį tik esu matęs... – pasakoja Jamesas, – ... buvo tada, kai buvau nutolęs gal 20 000 blokų nuo atsiradimo vietos. Aplink – jokių gyvybės ženklų, vien nepaliestas, natūralus kraštovaizdis. Buvau tikras, kad generuoju visiškai naują teritoriją – taip toli buvau nuklydęs. Ir staiga randu lentelę su užrašu: „Nieko, ką darai, neturi jokios reikšmės“. Tiesiog... vidury niekur. „

Kelionės magistrale metu Jamesas sustoja prie duobių ir jas užtaiso, kad kiti ja keliaujantys žaidėjai neįkristų. Tai - bendruomeniškumo akimirka, kurios nelabai tikėjausi.

„Visgi daugelis iš mūsų yra nusiteikę bendruomeniškai, – sako jis. – „2b2t“ pavadinimą gavo todėl, kad čia rasi dvi visiškai priešingas puses. Yra žmonių, kurie nori tavo mirties, bet yra ir tokių, su kuriais kartu kuri bazę. „

Trumpai pavažiavę magistrale, randame dar vieną portalą ir peržengiame jį, grįždami į žalią ir malonų Viršutinį pasaulį. Šįkart sušunku: „Sniegas! „

Atsiduriame žiemiškoje vietovėje. Kertame ledą ir einame per užšalusį mišką, kol nusileidžia naktis. Galiausiai priekyje pamatome šviesas. Užkopęs ant kalvos ir pažvelgęs žemyn, pamatau daugybę kviečių laukų.

„Radau šią vietą gal prieš pusantrų metų“, – sako Jamesas.

Tai - didelė bazė, tačiau, nepaisant gražių kviečių laukų, ji smarkiai apleista. Iš dalies dėl to kaltas pats Jamesas. Juk būtent jis ją nuniokojo: padegė medines lubas ir užliejo sandėliuką – tai buvo vandalizmo aktas, kurį, pasak jo, įvykdyti jį privertė manipuliacijomis.

„Kai radau šį ūkį, maniau, kad jis priklauso vienam iš mano priešų – taip jis pats man buvo sakęs. Tad negailestingai viską sugrioviau, manydamas, kad tai jo valdos. Vėliau paaiškėjo, kad ūkis - ne jo, o tikrasis savininkas, prisijungęs prie žaidimo, liko labai nepatenkintas. „ Dabar, užuot griovęs bazes, Džeimsas stengiasi jas išsaugoti – perkelia jas į „The Vault“. Tai „2b2t“ architektūrinės istorijos archyvas, kuriame viskas atkurta autentiškai ir nepakeistai – netgi piešiniai su „Dickbutt“ personažu ar svastikos. Vienas dažniausių vaizdinių mūsų kelionėje – „ISIS“ vėliava; ši grupuotė garsėja muziejų ir istorinių objektų griovimu. Negaliu neįžvelgti tam tikros paralelės. Visgi, griovimas čia – „2b2t“ anarchijos kultūros dalis. Jame nėra „Daesh“ būdingo šalto apskaičiavimo.

Senojoje ūkio sandėlio patalpoje per apgriuvusias lubas sunkiasi vanduo. Ant sienos kabo skelbimų lenta, pilna lentelių su padėkos žodžiais. Visos jos pažymėtos datomis – tai dar vienas mažas serverio gyvenimo liudijimas. Vienoje džiaugiamasi pagaliau gavus nendrių, kitoje rašoma: „gavau maisto:) „. Virš šių nuoširdžių žinučių, atspindinčių izoliaciją ir bendrystės jausmą, kabo viena lentelė su paprastu užrašu: „aids“.

„Bendruomenė pati sau yra didžiausia priešė, – sako Džeimsas. – „2b2t“ istorija slypi ir sugriautose bazėse. Tačiau kai kurios jų – tikrai puikios, tad stengiamės jas išsaugoti. „

Ar nemanai, kad kovoji iš anksto pralaimėtą kovą?

„Nelabai. Išsaugojome daugiau nei 50 bazių – dabar mūsų sąraše jų daugiau nei 50. „

Mes lėtai vaikštinėjame, žvalgydamiesi po kambarius ir laukus. Dėl vandens čiurlenimo užlietoje patalpoje aplinka atrodo beveik rami.

„Gražūs griuvėsiai“, – sakau.

„Ačiū“, – atsako Džeimsas.

Jis nusijuokia. Pradedame eiti lauk.

Ir tada priduria: „Nors negaliu sakyti, kad tuo didžiuojuosi. „

32. Flotilė, kuri kirs galaktiką

Iki išvykimo liko šešios valandos; skraidau aplink atokią kosminę stotį, vadinamą „Zillig City“, ir ramiai vairuoju savo naująjį laivą. Netyčia vos neatsitrenkiu į stotį – gaunu įspėjimą dėl neleistino delsimo erdvėje ir skubiai pasišalinu įjungęs greitintuvus. Nenoriu vėl užsitraukti nusikaltėlio statuso.

„Žinai ką, – per radijo ryšį sako daktaras Kaii, – gali drąsiai užsitraukti bet kokią norimą paieškos premiją. Nes po šios kelionės jos visos nustos galioti. Dvylika savaičių – puikus laikas; galėčiau net surengti žudynių maratoną ir vis tiek būčiau visiškai išteisintas. „

Nusijuokiu. Daktaras Kaii yra vienas iš organizatorių ambicingiausios ekspedicijos, kokią tik yra surengę „Elite“ žaidėjai. Šią kelionę jis suorganizavo kartu su komandoru Erimusu – garsiu tyrinėtoju žaidėjų bendruomenėje. Nors daktaras kalba apie paieškos premiją, man sunku įsivaizduoti jį kariaujantį. Iš visų mano pažįstamų užgrūdintų kosmoso keliautojų, jis pasižymi pačiu maloniausiu balsu ir mandagiausiu elgesiu. Manau, kad apie žudynes jis tik juokauja.

„Taip, turiu omenyje – jei ką nors nužudai, problemų turi maždaug savaitę, bet jei pavyksta išvengti suėmimo, vėliau tai niekam neberūpi. Štai koks tas nuostabus „Elite: Dangerous“ pasaulis. „

Įstatymų sergėtojai turės marias laiko pamiršti bet kokius ekspedicijoje dalyvaujančių atskalūnų žygius. Skaičiuojama, kad visa kelionė truks tris mėnesius – ir tai tik kelionė į vieną pusę. Oficialiai ekspedicija baigiasi tada, kai flotilė (arba tai, kas iš jos lieka) pasiekia „Beagle Point“ – tolimą sistemą, esančią pačioje atokiausioje spiralinėje galaktikos atšakoje, toli nuo Saulės sistemos (štai kelionės plano žemėlapis, padėsiantis įsivaizduoti atstumą). Po to, tyrinėtojai gali laisvai keliauti, kur tik nori. Daugelis pasiliks tyrinėti nepaliestų sistemų tolimuosiuose pakraščiuose. Kiti tiesiog grįš į „burbulą“ – nedidelį kosmoso regioną, kuriame gyvena žmonija ir kuriame gausu tokių stočių kaip „Zillig City“. „Tai, kas vyks mums ten atvykus, nėra oficiali programos dalis. Iš esmės, tuo oficialioji ekspedicija ir baigiasi. Erimusas nori, kad žmonės ten pasiliktų ir apsižvalgytų, tačiau tai nėra privaloma. Mes norime pabandyti sudaryti vietovės žemėlapį, veikdami kaip grupė – taip galime nuveikti kur kas daugiau. Aš asmeniškai greičiausiai visu greičiu leisiuosi atgal, nes tuo metu jau būsiu labai pasiilgęs „burbulo“ (pagrindinės žmonijos gyvenamosios erdvės).

Šiuo metu tai ir kelia didžiausią dvejonę. Tiesą sakant, šiek tiek nerimauju dėl šios kelionės, nes ji tokia ilga. Įsivaizduojate? Keturi mėnesiai. Trys mėnesiai keliaujant ten ir dar maždaug mėnuo – grįžtant. Labai, labai ilgėsiuosi visų savo laivų, ilgėsiuosi stočių... „

Nusprendžiame vykti į Pallaeni sistemą – iš ten šį vakarą 20 val. startuoja ekspedicija – ir pažiūrėti, ar kas nors jau renkasi. Erimusas per ryšio kanalą praneša Daktarui, kad ką tik netyčia susidūrė su policijos laivu ir pažeidė 9 proc. savo laivo korpuso. „Puiki ekspedicijos pradžia“, – sako jis.

Pats Erimusas šią kelionę savo laivu „DSS Beagle“ yra atlikęs jau tris kartus (galutinis tikslas – „Beagle Point“ – pavadintas būtent jo pirmosios kelionės garbei). Dėl to, jis yra vienas aktyviausių žaidimo tyrinėtojų, praskynusių naujus kelius. Daktaras Kaii nėra nukeliavęs toliau nei iki „Sagittarius A“ – sistemos mūsų galaktikos centre, kurioje yra supermasyvioji juodoji skylė, jo vadinama „galaktikos inkaru“. Tačiau net ir tokia kelionė yra neįtikėtinai ilga. Pasak jo, verta leistis į ją vien tam, kad pamatytum tą „inkarą“.

„Iš esmės, ji tokia pati kaip ir bet kuri kita juodoji skylė, tik milžiniška. Tai galima suprasti stebint, kaip ji iškraipo aplinkinį pasaulį. Tačiau ji nėra pavojinga – tiesiog pritrenkianti. Ir labai gera ten atvykti. „

Bet ar įmanoma bent kiek suvokti jos mastą?

„Taip, įmanoma. Nes ji pasireiškia kitaip nei žvaigždės. „ Didelės ir mažos žvaigždės iš esmės atrodo vienodai – viskas priklauso nuo to, kaip arti jų pavyksta priartėti. „Sagittarius A“ skiriasi nuo kitų juodųjų skylių. Ji neabejotinai atrodo didesnė, be to, prie jos įvykių horizonto galima prisiartinti kur kas labiau.

Atvykstame į „Pallaeni“ sistemą ir pasukame link planetos, kurioje rinksis flotilė. Jos paviršiuje jau yra žmonių, o laivai nusileidę bazinėje stovykloje netoli vieno iš planetos objektų, kuriame nuolat būna žmonių. Pati planeta – netaisyklingos formos ir gumbuota; ji labiau primena bulvę nei rutulį. Įsitaisau už laivo „DSS Beagle“ paliekamo pėdsako ir pradedu nusileidimą iš orbitos, sekdamas paskui Erimusą – tikrą pionierių – link bazinės stovyklos.

Nesu dažnai leidęsis planetose, tačiau dėl mažos planetos gravitacijos (jos masė sudaro vos apie 0, 02 Žemės masės) tikimybė sudužti yra menka. Mano laivas palieka orbitą ir pereina į „sklendimo“ fazę – iš esmės tai - itin spartus laisvasis kritimas. Tai - labiausiai nerimą keliantis nusileidimo etapas. Žemei sparčiai artėjant, išryškėja smulkiausios paviršiaus detalės. Šiuo metu, derėtų sklendžiant nusileisti kuo žemiau, kad greičiau pasiektum paviršių, tačiau aš, norėdamas apsidrausti, pakeliu laivo nosį ir nutraukiu sklendimą likus 30 km iki paviršiaus. Pradedu lėtai riedėti stovyklos link. Erimusas ir Daktaras jau nusileidę.

Artėdamas prie paviršiaus, pamatau išryškėjančius tris juodus rombus. Tai - stovykloje stovintys „Anaconda“ klasės laivai. Netrukus vienas jų pakimba ant nosies, tarsi darydamas stovėseną ant rankų dulkėtame paviršiuje.

„Tai - tik dalis šios kelionės linksmybių, – sako Daktaras. – Žmonės tiesiog krečia išdaigas. Ketinu atlikti salto. Ar esi netoliese? Galėtum pažiūrėti. Darysiu salto. „

Tačiau esame ne toje pačioje žaidimo sesijoje. Vėl pasireiškia „Elite“ daugelio žaidėjų režimo tinklo kodo problemos. Prireikia kelių minučių, kol vėl susitinkame, o man sugrįžus laivų ant paviršiaus jau daugiau. Iki oficialios ekspedicijos pradžios liko 5 valandos, tačiau grupėje jau prisijungę daugiau nei šimtas žmonių, o dešimtys jų renkasi šioje bazinėje stovykloje. Skrendu žemai, sukdamas ratus virš planetoje susitelkusių laivų. Čia matyti milžiniški „Anaconda“, masyvūs „Asp“, o galiausiai prisijungia ir aptakus, didžiulis „Imperial Clipper“. Keli pilotai važinėjasi mėnulio visureigiais, linksmai nardydami po akmenuotą paviršių. Vietinis susirašinėjimo kanalas pradeda atgyti.

„Pažiūrėkit į tą mielą „Diamondback“, „ – sako vienas iš pilotų. Tik po akimirkos suprantu, kad jie kalba apie mane. Mano naujasis laivas – „Diamondback“. Jis maždaug keturis kartus mažesnis už kitą pagal dydį laivą šioje improvizuotoje stovėjimo aikštelėje.

Tačiau man tai nerūpi. Su grupe keliausiu tik iki pirmojo maršruto taško – vietovės, vadinamos „Fine Ring Sector“ (liet. „Smulkaus žiedo sektorius“); tai - kosmoso sritis, kurioje tvyro nedidelis violetinis dujų debesis. Šis debesis yra „Shapley 1“ sistemos ūkas; žvelgiant iš Žemės, jis primena mažytį dūmų žiedą. Tačiau iš ten įrengtos bazinės stovyklos vaizdas kitoks – sakoma, kad dangus atrodo lyg turėtų „mėlynę“ (t. y. „juodą dėmę“). Pati bazinė stovykla vadinasi „Laika\'s Rest“ (angl. „Laikos poilsis“) – tai kur kas įsimintinesnis pavadinimas pirmajai planetinei stotelei nei oficialus astronominis žymėjimas (“Fine Ring Sector JH-V C2-4“, planeta A1). Nors „Laika\'s Rest“ yra maždaug už 1000 šviesmečių nežinomoje erdvėje, tai – niekis, palyginti su 81 500 šviesmečių atstumu, kurį laivynas įveiks, kol galiausiai pasieks kelionės tikslą. Iš esmės, aš tik palydžiu flotilę iki paties kelionės slenksčio.

Kad geriau įsivaizduotumėte, kokią nedidelę kelionės dalį įveiksiu aš, štai atstumas tarp starto sistemos ir pirmojo maršruto taško „Shapley 1“ sistemoje, žvelgiant į žaidimo žemėlapį iš arti:

Raudoni simboliai kairėje žymi vietas „burbule“ (t. y. „apgyvendintoje erdvėje“), o žali simboliai dešiniajame krašte – bendražygius pirmame maršruto taške. O štai koks atstumas tarp jų galaktiniu mastu:

Tokie maršruto taškai įrengti siekiant palengvinti pilotų dalią. Jie susitiks stovyklose ant planetų paviršių, pavyzdžiui, „Laika\'s Rest“, kad dieną ar dvi pabendrautų su kitais pilotais. O tada – vėl į kelią. Tyrinėjimas žaidime „Elite“ visada buvo nuobodus užsiėmimas dėl ilgų laikotarpių be kosminių stočių ar žmonių veiklos. „The Doctor“ ir „Erimus“ tikisi, kad žmonių laikymas daugiau ar mažiau vienoje grupėje ir tokie nedideli susibūrimai padės palaikyti gerą nuotaiką. Žvelgiant iš šios perspektyvos, „Pallaeni“ bazinėje stovykloje ratu sustatyti laivai primena sėdėjimą prie laužo žaidime „Dark Souls“. Čia pilotai jaučiasi izoliuoti, tačiau kartu ir vieningi.

„Nuobodulys – pernelyg menkas žodis apibūdinti tam, kas, mano manymu, mūsų laukia, – sako Kaii. – Tai - greičiau bus nepakeliamas monotonijos jausmas. Todėl labai svarbu tą monotoniją kažkaip praskaidrinti. Būtent tam maršrute numatėme daugybę tarpinių stotelių – nuostabių vietų, kur galima išlipti, sėsti į visureigį ir pasivažinėti. Galima atlikti, tarkime, 100, 150 ar net 200 šuolių, o tada smagiai pailsėti tose stotelėse. Iš esmės, tik taip ir įmanoma tai įveikti. Juk ne visi turime tiek kantrybės ir ištvermės, kiek Erimusas, sugebantis visą kelionę įveikti vos per mėnesį. „

Mes su Daktaru pramogaujame planetos paviršiuje – važinėjame kosminiais visureigiais iš naujausio „Elite“ papildinio. Jis staigiai padidina savo visureigio variklių galią ir šoka nuo žemių pylimo, ore atlikdamas salto – tam puikiai pasitarnauja silpna gravitacija. Norėčiau ir aš atlikti kokį nors triuką, tačiau karčia patirtimi išmokau nemėginti kartoti profesionalių pilotų manevrų.

Dienai bėgant atvyksta ir išvyksta vis daugiau pilotų; tikėtina, kad jie atlieka paskutinius laivų pakeitimus, kol dar yra „burbule“. Išvykus nebebus stočių ar techninio aptarnavimo punktų, kuriuose būtų galima pakeisti laivo įrangą ar komplektaciją.

„Daktaras“ nepaprastai didžiuojasi organizaciniu darbu, įdėtu rengiant šią ekspediciją. Šiuo metu, ekspedicijos dalyvių sąraše yra apie 900 žaidėjų; daugelis jų savanoriškai prisiima įvairius vaidmenis: kartografų, žvalgų, filmų kūrėjų, fotografų, krovinių gabentojų, ginkluotų palydovų ir „kuro žiurkių“ (angl. „fuel rats“). Pastarasis vaidmuo itin svarbus, nes jis apima pagalbą laivams, įstrigusiems toli nuo žvaigždžių, kurios naudojamos kaip degalų papildymo punktai. „Kuro žiurkės“ gali papildyti tuščią baką naudodamos specialiai tam skirtus dronus. Įstrigę pilotai turi pranešti savo buvimo vietą grupės avariniu kanalu ir išjungti visas nebūtinas sistemas, kol laukia pagalbos, taip taupydami likusią energiją. Būtent tada į pagalbą skuba netoliese esančios „žiurkės“.

Tačiau tai - ne vienintelis pavojus, gręsiantis tyrinėtojams. Didelė problema grupei – netikėti laivo pažeidimai. Staigus stabdymas skriejant „superkreiseriniu“ greičiu (tai „Elite“ žaidime atitinka šviesos greitį viršijantį judėjimą) sukelia nedidelę korpuso žalą. Be to, perkaitimas – tiek dėl netoliese esančios žvaigždės spinduliuotės, tiek dėl paties laivo sistemų veikimo – gali pažeisti įvairius modulius. Pažeidžiami gali būti visi komponentai: nuo variklio ir energijos paskirstymo sistemos iki gyvybės palaikymo įrangos. Būdami „burbule“, su tuo lengvai susitvarkytumėte: tiesiog užsuktumėte į stotį ir atliktumėte remontą. Tačiau atviroje kosmoso tuštumoje net menkiausi pažeidimai kelia nerimą, nes laikui bėgant jie kaupiasi ir silpnina laivą, o galimybės jį suremontuoti nėra. Vienas vadas, kurio laivo korpusas buvo pažeistas vos 3 proc. dėl „nesėkmingo pernelyg staigaus pagreitėjimo įspūdinguose žieduose aplink rudąją nykštukę“, pareiškė grupei: jei pasiekus Galaktikos centrą jo laivo korpuso būklė bus 50 proc. ar prastesnė, jis nedelsdamas pasuks atgal. Ar „Daktaras“ nerimauja, kad pakeliui gali prarasti žmonių?

„Žinoma, neišvengiamai kai kurių žmonių neteksime. Gali nutikti daugybė nenumatytų dalykų. Manau, kad piratų ataka patektų į antraštes ir būtų tikrai įdomus įvykis, nors niekam to nelinkėčiau. „

Ar tai tikėtina? „Elite“ žaidimo piratai (“NPC“) neveikia toliau nei už kelių šimtų šviesmečių nuo „burbulo“.

„Taip, tiesa. Tai galioja „NPC“ pilotams. Tačiau tarp mūsų gali įsimaišyti žaidėjų iš privačių grupių, ir nieko negalime dėl to padaryti. „

Vadinasi, jis nerimauja dėl kitų žaidėjų? Žmonių, kurie seka ekspediciją į nežinomybę, norėdami jiems pakenkti?

„Taip. Būtent... Forumuose ir kitose svetainėse žmonės kalbėjo, kad labai nori infiltruotis į grupę ir pridaryti žalos. Tačiau mes padarėme viską, ką galėjome. Labai griežtai atrenkame, kas patenka į privačią grupę. Iš esmės einu saugumo koordinatoriaus pareigas. Nesu tikras saugumo darbuotojas, bet jei kas nors praneša apie ataką ar panašią problemą, galiu sužinoti kaltininkų vardus ir pašalinti juos iš grupės.

Žinau, kad tai prieštarauja „Elite“ dvasiai, tačiau šios kelionės tikslas – pasiekti kitą pusę. Nenorime, kad prisijungtų žaidėjai ir viską sugadintų vien dėl savo malonumo. „

„Daktaro“ nuogąstavimai pasitvirtino. Praėjus dviem kelionės dienoms, jo partneris ir maršruto žvalgas, vadas Erimusas (“Commander Erimus“), paskelbė žinutę laivyno skubios pagalbos „Skype“ kanale. Jis įspėjo pilotus saugotis trijų priešiškų žaidėjų laivų grupės sistemoje su juodąja skyle – vietoje, kurią daugelis tyrinėtojų tikėjosi aplankyti kaip šalutinę ekskursiją.

„[Nepatvirtinta], „ – pradedama žinutė. – „Įspėjimas pilotams, anksčiau laiko vykstantiems į „Lagoon“ tarpinį punktą: „Thor\'s Eye“ sistemoje pastebėta piratų grupė. Žaidėjai, skrendantys atvirame režime (“Open Play“), būkite budrūs. „

Galima suprasti flotilės atsargumą. Pilotas, aptikęs tą banditų trejetuką (ir vėliau nuo jų bėgęs), pasakojo: „Pabėgau, kai laivo būklė siekė vos 93 proc. – net neįsivaizduoju, kaip man tai pavyko. „ Jei pilotas būtų žuvęs, visi tame laive sukaupti tyrinėjimų duomenys būtų prarasti. O pats pilotas atsidurtų paskutinėje stotyje, kurioje buvo prisišvartavęs – t. y. tektų grįžti visą kelią atgal į „burbulą**“**. Jei tai didelis nepatogumas kelionės pradžioje, įveikus vos 4000 šviesmečių, įsivaizduokite, koks skaudus smūgis tai būtų praleidus mėnesį ar du giliojoje erdvėje.

Visgi ten, kosmoso platybėse, tyko pavojų, baisesnių už piratus.

„Blogiausias scenarijus – programinės klaidos, – sako Daktaras. – Pasitaiko klaidų, dėl kurių SRV [planetų paviršiui skirti visureigiai] tiesiog savaime sprogsta. Jei taip nutiktų du kartus, likčiau be visureigių. O jei dėl kokios nors klaidos tektų grįžti visą kelią į „burbulą“, tai būtų labai apmaudu. Štai koks blogiausias scenarijus. Tiesą sakant, kosmosas gana saugus, jei žinai, ką darai. Net jei atsitrenktum į aštuonias žvaigždes, greičiausiai nieko blogo nenutiktų. Bėdos prasideda tik tada, kai pradedi tėkštis į dešimtą ar vienuoliktą.

O! Dar vienas blogiausias scenarijus – neteisingas planetos gravitacijos įvertinimas... Artėjant prie paviršiaus galima nepastebėti, kokiu greičiu leidi žemyn, o bandymas staigiai kilti aukštyn gali nepavykti. Be to, jei, pavyzdžiui, nuleista važiuoklė arba pamiršai nukreipti energiją į variklius, gali nepavykti staigiu pagreičiu ištrūkti iš tokios padėties. O jei planeta itin sudėtinga – aš net nesu bandęs skristi esant 3, 4 ar 5 G apkrovai, – gali nutikti taip, kad net ir variklio pagreitinimas (engl. „boost“) nepadės. Labai lengva prarasti budrumą ir to nepastebėti. Tiesiog leidiesi žemyn, manai, kad viską kontroliuoji, bet vos pabandžius pakilti aukštyn paaiškėja, jog situacija nevaldoma... štai kas baisiausia. „

Lyg būtų maža problemų dėl piratų, gravitacinių laukų, žvaigždžių ir vabzdžių pavidalo ateivių, Daktaras prognozuoja, kad pagrindine pilotų žūties priežastimi taps paprasčiausios žmogiškosios klaidos.

„Labiausiai nerimą kelia kelionės trukmė... Labai lengva pavargti ir pradėti elgtis aplaidžiai. O aplaidumas – didžiausias tyrinėtojo košmaras, nes dėl jo gali atsitrenkti į planetą, perkaitinti variklį, netyčia palikti įjungtą tyliojo skrydžio režimą ir to nepastebėti. Ir taip toliau.

Manau, kad geras 10 proc. žmonių žus būtent dėl tokių klaidų – tikriausiai ir aš pats. Bet aš pasistengsiu. „

Daktaras grįžta į savo laivą ir „Asp“ modelio aparatu pakimba virš mano visureigio. Jis sako norintis „praskaidrinti man dieną“, o tada nuleidžia milžinišką laivą priekine dalimi tiesiai į mane. Jis sustingsta vos 10 metrų virš mano trapaus visureigio, ir aš tegalvoju apie tai, kaip būčiau sutraiškytas lyg riešutas, jei jis priartėtų bent kiek arčiau.

Dar ne kartą matysiu tokių tyrinėtojų išdaigų: „Anaconda“ laivų statymą vieną ant kito, skraidymą vieniems aplink kitus, visureigio užkėlimą ant „Cobra“ laivo ir važinėjimąsi ant jo stogo. Tai – žaismingas pilotų bendravimas, kokio anksčiau žaidime nelabai teko matyti, tačiau kartu tai ir būdingas elgesys žmonių, savanoriškai atsiskyrusių nuo civilizacijos ir tamsiuose kosmoso pakraščiuose bandančių bet kokiu būdu prastumti laiką.

Atėjo metas man ir daktarui Kaii atsisveikinti. Po kelių valandų, jis tiesioginėje „Twitch“ transliacijoje skaičiuos sekundes iki ekspedicijos pradžios. Stebėsiu daktarą, vardijantį pilotus, prisidėjusius prie šio projekto įgyvendinimo. Ir tada: 3, 2, 1.

Laivai pakyla iš bazinės stovyklos ir nuskrieja į dangų. Vienam iš „Anaconda“ laivų kyla problemų – jis pradeda kristi. Panašu į variklio ar traukos valdymo sistemos gedimą. Laivas nusileidžia žemyn ir galine dalimi vėl trenkiasi į paviršių. Akimirką išsigąstu, kad įvyks siaubingas sprogimas, primenantis katastrofą Kanaveralo kyšulyje. Tačiau „Anaconda“ išlieka sveikas, pilotas greitai atgauna kontrolę ir vėl pakyla. Tuomet daktaras Kaii, iki tol filmavęs išvykimą, įjungia variklius ir staigiai kyla į dangų. Ekspedicija prasidėjo.

Nustatau kursą į „Fine Ring“ sektorių ir seku paskui flotilę. Juk privalau palydėti juos iki pat išvykimo vartų. Pakeliui sutikti pilotai sveikina mane vietiniame pokalbių kanale, o aš atsakau tuo pačiu. Ryšio kanalais sklinda trumpos žinutės – „o7“.

Kelionė iki „Laika\'s Rest“ užtrunka maždaug pusantros valandos. Bazinė stovykla įsikūrusi krateryje, esančiame kitame krateryje – tokio galingo smūgio padarinyje, kad jo pėdsakai nusidriekę per beveik pusę viso paviršiaus. Šią stovyklą lengva pastebėti.

Į sistemą plūsta erdvėlaiviai ir suka poilsio zonos link; aplink planetą žvilga jų paliekami balti pėdsakai. Paviršiuje, kraterio centre, kyla kalva – pagrindinis stovyklos akcentas. Vieni pilotai nutūpė jos viršūnėje, kiti ratu išsidėstė kraterio dugne. Vėl pasirodė bagiai – jie linksmai laksto aplinkui.

Įveikę 80 000 šviesmečių, šie pilotai (tie, kuriems pavyks tai padaryti) susidurs su „Bedugne“ – tamsia kosmoso sritimi retame galaktikos spiraliniame vijyje, kur žvaigždės išsidėsčiusios toli viena nuo kitos. Jei bandyčiau įveikti šią Bedugnę savo „mielu“ „Diamondback“ laivu, kurio šuolio nuotolis siekia 26 šviesmečius, negalėčiau atlikti paskutiniųjų šuolių, nes žvaigždės ten pernelyg nutolusios viena nuo kitos. Tačiau tie, kuriems pavyks tai padaryti didesniais laivais, išvys vaizdą, galintį išvaryti iš proto silpnesnės psichikos pilotus. Jie stovės galaktikos pakraštyje, žvelgs į tolį ir nematys nieko.

Tik tamsa. Jokių žvaigždžių, jokių ūkų. Jei pasiseks, didžiulėje tuštumoje bus galima įžiūrėti tik keletą tolimų galaktikų. Baisu net pagalvoti, kokia tamsa atsispindės tų pilotų akyse, jiems žvelgiant į tą niekį.

Kita vertus, jie visada gali tiesiog apsisukti.