Globos

Paliestas paukštis
Bundančių šešėlių,
Suklusęs baimėje, lyg vengia atsimerkt...
Ausis tikriau – užuominomis sklendžia
Vėjelis – vėjas?..
Žingsniai?!. –
Gal rasos lašai?..

Žolė už tylą
Tylėliau šilvena –
Dėtis lizde –
Jai kūno šilumos... –
Juk ne klastos ten veikiamas
Puvėkas stena?!.
Nejau vėl prietemoms
Širdies svajas palikt...

Į lizdą gviešis žvarbos
Ir jų mintys...
Kiaušeliams kosmoso globos?.. –
Atversiu akeles,
Joms burti bendrą vaizdą... –

Šįkart, tikriausiai, laikas
Supos ant šakos...