Aš tai jau sapnavau

AŠ TAI JAU SAPNAVAU

Yra dalykų, kurių nemoku paaiškinti.

Gal todėl ir nenoriu jų vadinti stebuklais. Stebuklas skamba pernelyg gražiai, o mistika – pernelyg paslaptingai. Aš tik žinau, kad kartais žmogus pajunta tai, ko dar nėra. Arba tai, kas vyksta kažkur toli nuo jo.

Kartais be jokios priežasties pasidaro neramu. Kartais staiga pagalvoji apie žmogų, kurio seniai nematei, ir netrukus jis paskambina. Kartais pabundi naktį su tokiu keistu jausmu, lyg kažkas būtų palietęs ne kūną, o mintį.

O kartais ateina sapnai.

Ne tie kasdieniai, padriki, ryte subyrantys į beprasmius vaizdus. Yra kitokių. Juose kažkas pernelyg tikra. Spalvos, vieta, žmogaus veidas, keli žodžiai ar net jausmas išlieka atmintyje taip, tarsi tai būtų ne sapnuota, o išgyventa.

Man tokių sapnų buvo trys.

Keisčiausia, kad nė vienas neišsipildė kitą rytą ar po kelių dienų. Praėjo laikas. Tiek laiko, kad sapnas jau buvo nugulęs kažkur giliai atmintyje.

Ir tada vieną dieną realybė pakartojo tai, ką jau buvau mačiusi miegodama.

Tokiu momentu nesidžiaugi, kad „atspėjai“. Pirmiausia sustingsti.

Nes staiga nebesupranti, kas iš tiesų yra laikas.

Ar sapnas parodė ateitį?

Ar ateitis kažkokiu nesuprantamu būdu jau egzistavo tą naktį?

O gal žmogaus sąmonė kartais sugeba praverti duris, kurių būdraudamas net nepastebi?

Atsakymo neturiu.

Žinau tik viena: po trečio karto pasakyti „sutapimas“ tapo gerokai sunkiau.

Yra dalykų, kurių nemoku paaiškinti.

Gal todėl ir nenoriu jų vadinti stebuklais. O gal ir žodis „mistika“ čia per siauras. Tiesiog kartais atrodo, kad žmogaus nuojauta, pasąmonė ar dar kažkas, kam neturime pavadinimo, sugeba trumpam peržengti šiandienos ribą.

Man taip buvo tris kartus.

Ne kitą rytą. Ne po savaitės. Mano sapnai kažkodėl mokėjo laukti.

Pirmasis buvo labai seniai, gal prieš keturiasdešimt metų.

Sapnavau Vilniaus autobusų stotį. Susitikimą su žmogumi. Mačiau vietą, aplinką, patį susitikimą, girdėjau tariamus žodžius.

Pabudau.

Gyvenimas ėjo toliau ir sapnas liko kažkur atminties užkaboryje.

Praėjo gal pusantrų metų.

Ir vieną dieną atsidūriau Vilniaus autobusų stotyje.

Susitikau tą žmogų.

Tikrovė pradėjo kartoti sapną.

Vieta. Vaizdas. Žodžiai.

Akimirką turbūt sunkiausia net ne išsigąsti, o suvokti, kodėl visa tai taip pažįstama.

Aš čia jau buvau.

Tik ne gyvenime.

Sapne.

---

Antrą kartą buvau gal trisdešimties.

Susapnavau paskaitas. Ne bet kokias – ezoterikos. Sapne buvo dėstytojas, bendravimas, paskaitų atmosfera. Net jų pabaiga: dėl man nepatogaus laiko turėjau nustoti jas lankyti.

Tuo metu tai tebuvo sapnas.

Praėjo ketveri metai.

Ir jis pradėjo pildytis.

Atsirado tos paskaitos. Dėstytojas. Bendravimas. Situacijos, kurias jau kažkur buvau mačiusi.

O paskui nutiko ir tai, ką sapnas buvo parodęs iki galo – paskaitų lankymą teko nutraukti dėl man netinkamo laiko.

Ketveri metai.

Kur visą tą laiką buvo tas būsimas įvykis?

Tik ateityje?

O gal kažkur manyje jau buvo jo šešėlis?

---

Trečiasis sapnas buvo visai neseniai – maždaug prieš dvejus metus.

Sapnavau Menų sodą.

Žmones. Veiksmą. Pokalbius. Ištartus žodžius.

Ir šiemet atėjo diena, kai stovėjau Menų sode ir tikrovė vėl pradėjo elgtis keistai.

Tie patys žmonės.

Tie patys veiksmai.

Tie patys žodžiai.

Ne panašūs.

Tie patys.

Tarsi kažkas būtų paėmęs prieš dvejus metus susapnuotą sceną ir dabar paleidęs ją tikrovėje.

Ir štai tada pradedi savęs klausti: kas yra sapnas?

Ar tik pavargusių smegenų kuriamas naktinis filmas?

Ar kartais – mažas plyšelis laike?

Aš nežinau.

Nenoriu įrodinėti, kad mačiau ateitį. Lygiai taip pat nebenoriu lengva ranka visko pavadinti sutapimu.

Trys sapnai.

Trys skirtingi mano gyvenimo laikotarpiai.

Ir tarp sapno bei tikrovės – pusantrų, ketveri, dveji metai.

Gal žmoguje iš tiesų yra kažkas, ko dar nemokame perskaityti.

Kažkokia nuojauta, šeštasis pojūtis, pasąmonės galia.

O gal laikas nėra toks tiesus, kaip mums atrodo. Gal kartais naktį sąmonė trumpam nuklysta ten, kur mes patys dar tik ateisime.

Ir paskui, po daugelio metų, belieka stovėti pažįstamoje vietoje, klausytis jau kažkada girdėtų žodžių ir tyliai sau pasakyti:

– Palauk...

Aš tai jau sapnavau.