oho, tai bent prabanga – langas, iškočioti patalai, keptas obuolys
pabarstytas cinamonu, prisiminimai ir mintis, kad taip bus ir bus dar kartą... o melodijai išjudinti, gal ir galėjai pasitelkti kitus veiksmažodžius, nors jei jie tave veikia, tau jų užteko – kodėl gi ne, juolab, keli ink šiukšlių dėžę.
Pavadinimas „Obuolys ir Ponas Cinamonas“ buvo daug žadantis (ypač „Ponas Cinamonas“), tačiau pačiame tekste pavadinimas lieka visiškai nepateisintas ir nesusietas. "Iškočiotus patalus" — vienintelė užuomina į pavadinimą (obuolys, cinamonas — pyrago, tešlos asociacija), bet ji paskandinta viename epitete ir niekur toliau neišplėtota.
Pavadinimas žada konkretų, juslinį (obuolys, cinamonas), o tekstas lieka drėgno stiklo ir abstrakčių jausmų lygmenyje — pažadas neišpildytas. O juk obuolys ir Ponas Cinamonas iš tikrųjų galėjo įeiti į sceną, o ne likti tik pavadinime.
Trys sakiniai fragmentiškai braižo rytinį miego ir pabudimo siužetą, tačiau jie suvelti į vieną tirštą metaforų košę. „Paukščio braižoma melodija“ languose ar „paskutinis žvalus akimirksnis“ skamba įdomiai, bet neleidžia užsikabinti už jokios konkrečios detalės.
Keturi veiksmažodžiai iš eilės (kuždėjo, skambėjo, virpėjo, budino) apie tą pačią melodiją. Vienas tikslus veiksmažodis būtų pasakęs daugiau nei keturi apytiksliai.
Tekstas kenčia nuo hipertrofuoto estetinio „saldumo“. Tokie junginiai kaip „kuždėjo, skambėjo, virpėjo“, „šiltai širdį gaubiančius iškočiotus patalus“ ar „vakar dienos viltis ir rytojaus ilgesys“ naudoja nusidėvėjusius, saldžias melodramas primenančius epitetus. Žodžiai čia renkami ne pagal jų tikslumą ar gelmę, o pagal tariamą „jaukumo“ ir „lyrikos“ kodą, todėl tekstas greitai virsta tuščiu skambesiu.