Sakinys

Taškas nukrito per anksti, dar nespėjus iškvėpti,
balsas nutrūko vidury skiemens, prie lūpų briaunos.
Liko tik atvira, virpanti sakinio pusė,
kurią kasdien bandau užpildyti savo tamsa.

Kablelis pakibo ore kaip sulaužytas stuburas,
po jo turėjo sekti dar vienas žodis…
Dabar ten tik tuščia, balta popieriaus erdvė,
kur vėjas varto neparašytus, sunkius žodžius.

Stoviu ties ta nukirsta eilute, klausau,
kaip tėvo balsas bando peržengti rando ribą.
Raidės stingsta, virsta juodais šaltais akmenimis,
kurie nebemoka suaugti į vieną gyvą mintį.

Tęsiu jo pradėtą žodį savo sulėtintais žingsniais,
bandau surasti pabaigą to, kas neturėjo baigtis.
Tačiau prasmė pabėga pro atvirą sakinio galą,
palikdama namuose tik ilgą, neužrakintą tylą.

Nebaigtas sakinys nešioja jo veidą,
žiūri į mane iš kiekvienos knygos, nuo tuščio stalo.
Tėvas neišeina – jis lieka gyventi tarp žodžių,
kurių nespėjo ištarti, kai žemė sugėrė jo balsą