rašyk.lt: Kūriniai / Liutkus / Žilvytis

Mano tėvas negyvas...
Mano tėvas –
Šyvas arklys...
Jo dvasia prie žilvyčio
Žvelgia tolį –
Valakų erdves
Ir mane bando protint,
Kad už rėžius turėsiu činšu
Savo ponui atpilti... –

Mano tėve,
Aš nemokiau vaikų
Nei akėti, nei arti...
Ir iš plūgo kažką padariau –
Tartum cirką padažęs,
Po sena obelim pastačiau... –
Nebereikia ir trilaukio –
Tas pasaulis permažas net man –
Kad iš gryčios išeisiu,
Akys perveria dangų –
It urėdas jau būčiau ir ten... –

Lėkė paukščiai –
Saviškius pabaidžiau su anais –
Nemaniau, kad taip laikas... –
Mano tėve, neteiski manęs... –

Draskos vėjai,
Nevaliodami naujo prilenkt... –
Dar pabūk – pasidyvinsim,
Žvelk, žilvytis... –
It kad tavo laikais –
Ant ežios...

činšas – duoklė;
trilaukis – žemės, naudojamos žemdirbystėje, panaudojimo būdas

Blogas komentaras Rodyti?

2026-09-10 09:44

Liutkus

Palatai, ačiū. Man patinka tavo komentarai, pastebėjimai taiklūs – bet nemanau, kad visi kūrinėliai turėtų būti vienaplaniai, dėl to ir "..." arba "–" kad reikšmes nuleistum sau į gelmę ir permąsčius gautum rezultatą, o kaip krypties nuoroda – "žilvitis", "ežia". Šiaip, palata esi šaunuolė, neišsigąsk vienokių ar kitokių nepataikymų – praktika yra pagrindinė mūsų mokytoja, o tokios analizės kitiems atveria akis ir padrąsina, spalvas pavadinti tikrais vardais.

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2026-09-08 15:01

Palata Nr 6

Pokalbis su mirusiu tėvu, kuris pasirodo kaip pilkas žirgas prie žilvičio – senosios kaimo, baudžiavinės-feodalinės tvarkos (valakai, činšas, ponas, trilaukis) dvasia, stebinti sūnaus nutolimą nuo žemės.Tėvas čia tampa ne vien žmogumi. Jis yra senasis valstietiškas pasaulis. Pats eilėraštis yra ne tiek apie mirusį tėvą, kiek apie sūnaus nesugebėjimą įžengti į tėvo pasaulį. Sūnus iš to pasaulio išėjęs. Jis nebearia, nebeakėja, plūgą pavertė beveik cirko daiktu. Pasaulis pasikeitė ir sūnaus gyvenimas nuėjo kita kryptimi.

Tai galėtų būti labai geras kūrinys, bet jame trūksta vienos išryškintos vidinės ašies. Kūrinyje yra įdomių vietų, bet jos ne visos traukia į vieną centrą.

Beveik kiekviena eilutė baigiasi "..." arba "–". Tai nužudo ritmą. Reikėtų palikti gal 2–3 tikrai svarbias pauzes visame tekste, kitas – panaikinti ir leisti sintaksei pačiai kvėpuoti.

Kūrinio pabaiga dar nėra smūgis:
„Dar pabūk – pasidyvinsim,
Žvelk, žilvytis... –
It kad tavo laikais –
Ant ežios...“
Čia yra atmosfera, bet mintis dar neišsipildo.
Paskutinis vaizdas turi būti toks, kad po jo nebereikėtų nieko sakyti. Dabar atrodo, kad eilėraštis nutrūksta, o ne baigiasi.

Eilėraščio nereikia perrašyti nuo nulio. Jame jau yra savitas balsas, ypač tarmiškas, archajiškas kvėpavimas. Reikėtų ieškoti vieno vaizdo, kuris sujungtų.

žilvytis > žilvitis

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2026-09-02 10:50

Liutkus

"žilvitis" – nors mūsų krašte toji "i" taip ilgai tarias. Gal kirčiu suilginam, o gal kad medžio šakelės liaunos ilgos, lapeliai pailgos formos. Aišku, čia jau šposiju. Ačiū Žili, tiktais tiek, kad vis vien greit pamiršiu, nes tarmė ima viršų, o jinai man tuki maloni...

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2026-09-02 08:19

Žilis van Go

gal – žilvitis?

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas