Lipti į kalną Lisabonoje

Lipti į kalną Lisabonoje yra taip įprasta, kaip pašerti žuvėdrą makaronais.
Garbanota mergina lipo į kalną prieš mane.
Mačiau tik jos garbanas, lankstų liemenį ir juodus batelius su dirželiu.
Ji lipo taip tingiai, erzinančiai ir elegantiškai – pagalvojau, kokia panaši į valgio ieškančią, įžūlią žuvėdrą.
Pirmą kartą, kai ji pažėrė rausvos skaldos ant mano baltų kelnių, tik nusipurčiau.
Antrą kartą rausvas smiltainis pabiro ant batų.
Gal ji pastebėjo mano gerąsias savybes ir bando užkalbinti?
Tarpinėje aikštelėje pamačiau jos veidą.
Gražus, dailus septyniasdešimtmetės veidas, nukreiptas į dangų.
Kavinėje pamačiau, kad ji nusiavė savo juodus batelius su dirželiu.
Parašiau raštelį ir įdėjau jai į batus.
Pakviečiau į pasimatymą po savaitės kavinėje, kalno papėdėje.
Kalno papėdėje, kavinėje, laukiau jos ateinant.
Abejojau, bet užsakiau jai kavą.
Prie mano stalelio prisėdo vyras su juoda kepure rankoje.
Septyniasdešimtmetis vyras žiūrėjo į mane ir neklausė, ar vieta užimta.
– Jūs laukiate? – atsargiai paklausė.
– Taip.
– Tai jūsų raštelis? – ištiesė mano raštelį.
– Taip.
– Ji neateis.
– O jūs kas?
– Aš jos vyras.
– Kodėl neateis?
– Ji mirė.
Vyras kilstelėjo kepurę ir išėjo.
Tas vyras nebuvo niekuo panašus į žmogžudį.