Šilumos dovana (tęsinys 4)

- Aš tave palydėsiu, - tarė Eimis, - ir jie išėjo į vakaro tylą. Gera vėl kartu žingsniuoti, susikibus rankomis, jausti jų šilumą - tiesiog mėgautis vienas kito buvimu.
- Migle, ar tu mėgsti keliones?, - pasidomėjo Eimis. Jam labai norėjosi daugiau sužinoti apie Miglę, jos pomėgius.
- O, taip! – Miglė net pradžiugo, nes Eimis palietė jos mėgstamą temą. – Jei nori, aš galiu trumpai papasakoti apie vieną kelionę.
- Mielai išklausysiu.
- Sėdėjau lėktuve prie lango ir negalėjau atplėšti žvilgsnio nuo įspūdingų vaizdų. Lėktuvas kėlė mane vis aukštyn, o aš žiūrėjau, kaip tolsta žemės kontūrai, kaip ji darosi panaši į žemėlapį, išbraižytą kvadratėliais, rombais, didžiuliais miškų masyvais, laukų plotais, ežerų apskritimais, upių vingiais ir galvojau, kokia nuostabi Lietuva iš lėktuvo skrydžio. Apėmė mane toks lengvas laisvės pojūtis: skrendu lyg paukštis, nardau tarp pūkinių debesų ir jokių rūpesčių nebeturiu. Kai lėktuvas artėjo prie Graikijos, vėl grožėjausi vaizdais. Kokios vandenų platybės! Rodėsi, kad skrendu virš begalinio okeano, kuris niekada nesibaigs. Pagaliau laimingai šis milžiniškas paukštis mane nutupdė ant žemės, ir išlipusi bei įkvėpusi gaivaus jūros oro, pajutau malonios šilumos dvelksmą. Palmės lengvai siūbavo, tankūs krūmai rožiniais ir baltais žiedais šypsojosi, ir mano veidą taip pat papuošė šypsena.
Einant link jūros, kas dieną lydėjo gausiai žydinčių krūmų alėja, iš kitos pusės – trumpų kamienų medeliai su žaliais vaisiais, panašiais į mūsų kriaušes, tik žymiai mažesniais ir statmenai augančiais, o šalia tų medžių – plokštieji kaktusai, bet įspūdingai dideli.
Jūros mėlis viliojo. Šiltame vandenyje malonu buvo plaukioti.
Nuostabi gamta ir šiltas oras teigiamai veikė nuotaiką. Kalnų peizažas traukė žvilgsnį – norėjosi pakilti link jų viršūnių ir žvalgytis į tolimą horizontą.
Vaikštant šimtamečių storakamienių medžių alėja, dainingosios cikados nepaliaujamai svirpė tik joms vienoms suprantamas melodijas, kurios nustelbė visus kitus garsus, tuo lyg bylodamos apie savo su niekuo nepamatuojamą svarbą šioje saulėtoje saloje.
Neišdildomą įspūdį paliko Rodo miestas su gražia pakrante, gausybe burlaivių, bei žaviu istoriniu senamiesčiu. Grįžau pailsėjusi, pasisėmusi naujų įspūdžių, atsigavusi.
- Štai aš ir namie, - šyptelėjo Miglė, pamačiusi užsisvajojusį Eimio veidą.
Netikėtumas! Pasirodo, Miglė gyveno visai netoli Eimio – gretimoje gatvėje, pačiame Vilniaus centre.
Jie šiltai padėkojo vienas kitam už puikų vakarą ir atsisveikino iki kito karto.