Ką ten tas istorikas kliedi apie Lietuvos kelią į Europą?! Kas ten Paryžiuj tą kelią mato ir girdi?.. Vakar klifa sakė: tiesa - geriausia draugė. O mano tiesa ir draugė dabar - miegas… Atsibodo viskas… Užsimaskuosiu už Vyto nugaros – gal nei istorikas, nei Europa nepastebės… nepastebės… Patėvis - ir tas tik girtas pamato ir išgirsta…
Velnias!.. Ko tie kvailiai juokiasi?.. Žandai kaip idioto rausta… Gal mokytojas nieko nesuprato… Gerai, kad Julius pažadino… Panašu, kad šį kartą per vėlai – visgi pamatė… Kad jį kur velnias!.. Ne, nepamatė – tai tie prakeikti žandai mane išdavė. Nekenčiu… Ko? Žandų, Juliaus, mokytojo… Užmušiu… Ką? Visus, visus, visus! Kas iš manęs bus? Girdite – jis klausia, kas iš manęs bus?! Aš jam pasakysiu! Ne… šį kartą dar patylėsiu…Negi supras? … Jie nesupranta… Tegul pats pasako… Vagis, girtuoklis, valkata…Iš manęs bus vagis ir girtuoklis! Geras – gal dar ir narkomanas?! Lyg ir viskas… nieko nebesugalvoja… Jam patiko - jį visi girdi: aš, Julius, klasė… Jo kalboje daug monologų… pats klausia, pats atsako…Geras žodis – mo-no-lo-gas. Atsiminsiu jį visą savo varganą narkomano, vagies, girtuoklio… gyvenimą. Kontroliniame ne monologas, o nekrologas parašiau… Julius pasakė… ne taip išgirdau… nors juoko buvo - visai pamokai užteko…O klasė dar dvi dienas vaipėsi. Užkniso jie visi mane. Užmušiu ir tą istoriką, ir juos… tikrai… Skambutis! Būna ir valkatų gyvenime malonių akimirkų…Na ir prikibo… Ko jam dar iš manęs reikia? Moralą skaitys…Eilinį kartą savo sampratą apie mano ateities perspektyvas išdėstys…Ko per pamokas miegu? Nieko negirdžiu? O kas mane girdi?! Ką naktį veikiau?.. Kaukuolinio parnešt patėviui variau…tris kartus!.. Dabar pats laikas patylėti… Lyg tai kam rūpėtų…nesupras…Velniai griebtų tą suknistą akimirkos atvirumą…prakeiktas liežuvis - ir jį, ir jį užmušiu!.
Dar tas isterikas - istorikas kažką veblena…Negi nemato, kad man reikia… Rankos dreba…Velnias jas taip krato?.. Pagaliau susiprato… Atsikniso…Dar kiek ir būčiau!.. Ką būčiau? Nieko… niekas …nesupras…Na greičiau, greičiau!.. Kol nulėksiu iki rūkyklos, jau ir paskutiniai kancarai bus užgesę…Bet chebra supratinga… Gal kas ir visą duos… Prakeikti penktokai…maišosi… Dinkit! Užmušiu! O! Gabalas iš rūkyklos grįžta… Jis tai tikrai visą duos – skolingas. Šikt? Šikt eit?! O kai vakar patėvį apšvarinau, tai neliepė eit… Kartu rūkėm…skolingas… Tu ką – tik į galvą nespirk… Girdi?! Ačiū Dievui! Ai! Skauda!.. Kad jį kur velnias! Užmušiu!.. Kaip tyčia nė vieno kancaro… niekur… Matyt, vėl Pėtia susirinko… Ubagas…Užmušiu…O! Beveik sveika! Turbūt koks pradedantis šeštokas numetė… neįveikė…Kaifas!..
Bet laimė viena nevaikšto - nelaimę vedasi… Šįkart net šešias – Sierkos gauja…Fanieros? Iš kur aš gausiu… Klausykit – tikrai neturiu… Ką vakar? Irgi neturėjau…A, Gabalas sakė… Užmušiu… Išdūrė jis jus, skiedė – suprantat? Nemuškit…Girdit - rytoj… atiduosiu… nemuškit… Kvailiai… Nespirk į… Ačiū Dievui!.. Kad juos kur velnias, visus juos… Užmušiu! Vėluoju… Lietuvių, anglų, matematika?.. Velnias žino… Neisiu, išvis neisiu – o tai vėl šita nesuprasta poezijos mylėtoja tyčiosis, kad šiuolaikinės literatūros nesuvokiu…
Geriau jau eisiu ir išsimiegosiu. Namo neisiu…Patėvis pagiriotas… ne tik kitų, bet ir savęs nebesupranta…Velnio girtuoklis… Rūsyje miegosiu…Gal niekas nepamatys ir… neišgirs?..
-------------------------------------------------------------------------------------------------------
užmušiau…