Į pilnatį rausvą nubėgam

Užsimerkus matau – naktys tolstantį šviesulį seka,
O ant mano pečių krenta miegančio miško aksomas,
Samaninė tyla kyla medžiais ir gyslomis teka –
Žalias kvapas laukų susigėręs į vakaro tonus.

Mano rankos laukinėm šakom į tave vėlei tiesias,
Pajuntu kaip pulsuoja širdis į gilumą nakties,
Visas kūnas alsuoja tavim – mūsų lūpas paliečia
Išvarvėjęs naktinis dangus iš rausvos pilnaties.

Nebebus kur man baigtis, o tau kur prasidėti,
Kai rytas, užlietas šviesos, mus šioj žemėj suras.
Aš išmokau plakimą širdies medžių syvuos girdėti
Ir kas naktį glaudžiuos prie tavęs, užauginus šakas.

Per silpni mes – vienas kito surast nepajėgiam,
Toj akimirkoj liko kažkas – užsimerkus matau,
Kaip nuo viso pasaulio į pilnatį rausvą nubėgam,
Kad iš naujo galėtume vienas prie kito užaugt.