Turtingas vakaras užmiestyje

Baigėsi miestas. Apsnigtame miško kelyje atsirado juodos vėžios. Priemiestyje vėjas pustė sniegą į mažas krūveles, iš tolo primenančias vaistų sandėlį. Iš prietemos sunkvežimių žibintai išplėšdavo porą, sėdinčią mašinoje.
Genuševičius dairėsi, kur nusukti nuo kelio ir sustoti, praleisti, kaip jis pagalvojo, juos persekiojančią mašiną.
Judėjo lengvai, tarsi vežtų svarbų žmogų.
Tas nepaprastai svarbus žmogus vardu Vilė nenustojo pasakoti apie savo šeimą.
Genuševičiui jos pasakojimas sukėlė draugišką šypseną. Jis dažnai girdėdavo moteris pasakojančias apie šeimos gyvenimą.
Linksmas jos draugas, pagyvenęs verslininkas, juodosios buhalterijos buhalteris, juodu mersedesu, ėjo su Vile įsikibęs į parankę, o vyras su pirkiniais išlindo iš parduotuvės tiesiog prieš akis...
Senas draugas kilstelėjo ranką, bet Vilė, laikydamasi padorumo, pristatė savo „bendradarbį“.
Solidus draugas pajuokavo:
– Mano profesija – sargas.
Vyras jam nepaspaudė rankos, kaip to reikalavo padorumas, nes jis nešė du maišus vakarienės.
Jis vėliau paklausė:
– Čia gi banditas. Jis negali būti tavo bendradarbis.
Vilė atsakė:
– Pinigai nekvepia.
Tai sukėlė dar vieną nuoširdžią juoko bangą.
Už puikų pasakojimą Genuševičius palietė jos geltonas kasas.
Sniegas leidosi aplink automobilį tarsi krištolo lašai.
Jausminga mėnulio šviesa tarsi nešė į baltą mišką.
Genuševičius pasuko į šalutinį kelią, į tankmę.
Vilė ėmė rengtis.
Greitai ji sėdėjo su degančia cigarete.
Genuševičius spėjo nusirengti ir netikėtai pakibo ant vairo.
Juos, sėdinčius mašinoje, apšvietė automobilis ir sustojo tiesiog už nugaros.
Vyras vos sugraibė raktelius, ir mašina pajudėjo į priekį.
Kiek pavažiavus, kelias šakojosi į du kelius.
Vairuotojas pasuko ten, kur, jam pasirodė, bus geriau apsisukti.
Jį sekusi mašina šviesomis perspėjo:
– Nesuk. Tai mano kelias, kvailį. Tu ne namie.
Genuševičiui nieko neliko, tik grįžti atgal ir pasukti ten, kur jo laukė gūdi tamsa.
Jie apsikabino ir pradėjo juoktis. Juokėsi ilgai. Nuotaika buvo gera.
– Koks gražus sniegas. Man primena Adrijos jūros bangų keteras. Tu žinai...
Į mašinos langą pabeldė.
Tamsoje nesimatė, kas galėjo pabelsti.
Genuševičius griebėsi raktelio. Mašina kelis kartus skausmingai suvaitojo, bet užsivedė.
– Dieve mano, ten Albinas... – Vilė ėmė mosuoti rankomis, temptis ant savęs drabužius.
– Kas tas Albinas? – nervingai, piktai paklausė Genuševičius.
– Spausk, kiek gali, o tai sužinosi, kas tas Albinas...
– Niekur nevažiuosiu, kol nepasakysi.
– Vyras mano, brangusis. Vyras, kas gi daugiau...
Priekyje šmėkštelėjo sniege paskendusi miško aikštelė.
Vilė degėsi cigaretę.
Mašina apsisuko, ir jie pamatė skubantį mašinos link vyrą, einantį apšviestu keliu.
– Kur dabar? Čia tik vienas išvažiavimas...
– Sustok. Aš išlipsiu.
– Važiuojam.
Albinas bėgo priekyje, apšviestomis vėžėmis, niekur nepasukdamas. Nesiruošė praleisti mūsų mašinos.
Sustojo.
Užgesino žibintus, kad pokalbis vyktų padorioje tamsoje. “
– Klausyk, matau, tu irgi su mergina. Noriu pasiūlyti bizniuką... Keičiam merginas. Aš primokėsiu tau. Gerai primokėsiu.
Genuševičius sutriko.
Žvilgtelėjo į Vilę, nors ji sėdėjo šalia, jos veido nesimatė.
Tada pajuto, kaip moteris sugriebė jo ranką ir paspaudė.
Tai buvo ženklas – sutik, pritark, geras biznis.
O gal tai buvo ženklas – važiuojam ir spjauk į tą biznierių?
– Imk, – Albinas ištiesė pluoštą pinigų.
Genuševičius suprato: jeigu jis uždegs šviesą, Vilė bus iš karto atpažinta...
Jis intuityviai mintyse pasvėrė pluoštą pinigų ir suprato, kad tokiai sumai jis neturi kaip prieštarauti.
– Gerai, – pasakė jis. – Jeigu dar pridėsi šimtinę...
– Atleisk, norėjau sutaupyti...
Jis ištiesė dar vieną popierinį banknotą.
– Lipk, – atsisuko į Vilę Genuševičius.
Jis tikėjosi isteriško priekaišto, lengvų kumštelių, ilgo daužymo, nagų ant veido, o pajuto stiprų rankos paspaudimą.
Vilė išlipo ant sniego.
Albinas pasitraukė.
Automobilis pajudėjo.
Veidrodėlyje jis sekė apšviestą porą, kuri stovėjo viena prieš kitą.
Genuševičius spaudė, kiek mašina veža.
Vakare jis atsivertė „Tris muškietininkus“.
Tada supypsėjo žinutė:
„Negalvok vienas išleisti pinigų. Dalinsimės. “