Gyventi prasmingai

Genuševičius jau penkiasdešimt metų mylėjo gyvenimo malonumus. Įmerkęs trumpais plaukeliais apaugusias baltos odos kojas į skystą Druskininkų purvą, pajuto, kad jo beprasmis gyvenimas prasitęsė dar dešimčiai metų ir vyrą priartindavo prie rojuje vaikščiojančio jaunimo.
Sanatorijos gydytojai susirinkdavo pasižiūrėti, kai ligonis Genuševičius, su malonumu gulėdamas purve lengvai prasitesia savo beprasmį gyvenimą mažiausiai dešimčiai metų. Jis jausdavosi toks reikšmingas lyg mergina, palietusi šaltieną ant šventinio stalo.

Gulėti taip begėdiškai baltai iki pagurklių panirus juodoje vonioje buvo laimė. Vyras jau keletą sekmadienių negėrė, nerūkė. Pajuto nepaprastą norą atlikti didvyrišką poelgį ir, galbūt, prasmingai numirti. Genuševičius žinojo, iš kurios pelkės tą purvą siurbia, ir užsimerkęs girdėdavo senovės lietuvių žingsnius, atskirdavo iškart besivejančių kryžiuočių batų terškėjimą. Tai leidavo įsklausyti į senovės moterų šauksmus ir melodingą vyrų dejavimą. Matė šansą.

Kitos procedūros metu jis sekė kryžiuotį, besivejantį lietuvišką kunigaikštytę, ir iškėlęs ranką, sustabdė kalaviją ties moters galva... Kunigaikštytė parašė kažkokį adresą ant prabangaus popieriaus ir pasakė: „Visada rasi mane. “ Ji atsuko veidą, kaip tik tuometu poilsio namų sanitarė Počkutė skubiai griebė už iškeltos ranką riešo ir ištraukė vyrą iš  purvo vonios.
Per tą šurmulį, deja, nepamatė kunigaikštytės veido.
O jeigu ji tokia negraži, kad gelbėti nereikia?
Kodėl jam neleido sėdėti ramiai purve ir stebėti moters veidą?

Genuševičius bandė vėl užsimerkti, bet pastebėjo, jog vos tik sanitarė nuplauna purvą – išnyksta ir kunigaikščiai, ir kryžiuočiai... Vyras spėjo įsikišti raštelį su adresu į užpakalinę kišenę. Dabar jis skubėjo į purvą ir bijojo, kad jeigu moteris pasirodys – jis gali jos nepažinti. Jautė vyrišką nerimą dėl nepažįstamos moters likimo. Kas žino, gal kryžiuotis, kol jis valgė valgykloje, reabilitavosi, rūkė parkelyje ant pilko suolo –įvyko nepataisomas įvykis, ir dabar jo laukė nuskriausta svetimšalio mergina.

Genuševičius metė šalin didžiulę nuorūką ir nutrepsėjo vonių link.
Vyro akys skausmingai išsiplėtė, rankos tapo baltos, o barzda ėmė rausti nuo pat šaknų.
Vonioje, kurioje am pasivaideno kunigaikštytę ir gyvuliško išvaizdos kryžiuotis, – kaip tyčia – buvo užimta.
Plūduriavo raudonas miręs veidas su akiniais.

Genuševičius sėdėjo ant medinio suolelio ir laukė, kol moteris pasikels iš purvo.
Išlipusi iš vonios moteris su akiniais, purvu išteptu veidu...
Patalpoje grojo džiazą, ir matėsi – moteris šoko.
Ji nejudėjo, bet jos akys sukosi, šokinėjo ir merkėsi iš malonumo.
Genuševičiaus galvoje pasirodė prašančios pagalbos kunigaikštytės akys.

Šoko į vonią.
Skubėdamas jis nespėjo nusimauti nei kelnių, nei marškinių. Visuose drabužiuose buvo kišenės, todėl Genuševičius mintimis bandė prisiminti daiktus, kuriuos panardino į purvą.
„Pinigai, skirti išpirkti moterį iš kryžiuočio rankų. Pasiskolinti iš kaimynės. Kortelės su kriptovaliutos pavyzdžiais, nuomininko dovana, jeigu kryžiuotis užsispirs. Dešra ir duona – produktai, kuriuos jis išmainys. Genuševičiau, – kreipėsi jis į save, – išpirksi pinigais, ar tai garbinga? Už pinigus visi moka, o tu išgelbėk be pinigų. Nuvertinsi poelgį. Prarasi šansą ir beprasmiškai kankinsiesi dar dešimt metų. Prarasta. O gal... “

– Sesute, ištraukite mane, – pasigirdo seno, nuskriausto žmogaus balsas.
– Ei... Ar yra kas nors? Man bloga.
Niekas neatsiliepė. Purvo vonių sekcijoje ne gyvos dvasios.
Genuševičius nėrė gilyn, ištiesė prieš save rankas.
Vyras purve ieškojo seno balso... Kažkas įsikibo jam į pirštą. Dantys aštriai susmigo į rodomąjį. Išsivaduoti darėsi skausminga.
„Kryžiuotis. “
Kando, draskė. Jis apčiuopė savo kišenėje pinigus ir ištiesė šimtinę.
Kryžiuotis įkando į mažąjį pirštelį, bet pinigų nepaėmė. Genuševičius pasirausė šlapioje kišenėje ir apčiuopė dešrą ir duoną.
Kryžiuotis griebė maistą ir paleido vyro pirštus.

Vyrui prieš akis pasirodė kunigaikštytė. Senutė kunigaikštytė.
Genuševičius buvo matęs grožio konkursus, bet ji nebuvo dalyvė.

Sanitarė Počkutė ir pečkurys Mėčka gėrė degtinę pagalbinėse patalpose.
Mėčkos švarko rankovė buvo skylėta.
Počkutė nesustodama kikeno. Nesustodama saikingai gėrė, už blogą valdžią, už tą namą pagiriom atvertą.
Paskui bučiavosi, nes Mėčka mėgo bučiuoti moterims ne tik rankas, bet ir lūpas. Mėčka ėjo toliau. Buvo sulaikytas už rankos tris kartus.

Tada pasigirdo Genuševičiaus riksmas iš purvo vonios.
Apimti aistros Počkutė ir Mėčka negirdėjo pirmo jo signalo.
Mėčka kaip pečkurys buvo labai gražus, garbanotas ir strazdanotas.
Počkutė vaikystėje nukrito nuo sūpynių ir prasikirto lūpą. Labai skaudėjo, bet gražus daktaras užsiuvo. Mėčka buvo panašus į daktarą iš vaikystės ligoninės – garbanotas ir strazdanotas.

Iš purvo vonių salės pasigirdo keistas garsas.
Senutė išleidq burbulą.
Visi skęstantys purve anksčiau vėliau išleidžia burbulą. Paskutinį.
Burbulas sprogsta paviršiuje.
Antrasis Genuševičiaus signalas buvo stiprus.
Počkutė išsilaisvino iš Mėčkos glėbio.

– Įkando, užmušiu! – šaukė Genuševičius, užsimojęs prieš juodą katiną.
Sanitarė šaukė senutę vardu, lyg ji būtų trumpam palikusi vonią.
Počkutė negalėjo viena kelti giliai paskendusios purve senutės.
Pasirodė raudonomis lūpomis Mėčka.
Visi išsimurgdė purve, susiplėšė kelnes, batus, „viengierkas“.

Genuševičius šoko ieškoti kriptovaliutos ir pinigų užpakalinėje kelnių kišenėje. Nerado. Iškniso visas kišenes.
Niekur nebuvo nei pinigų, nei kripto piniginės, kurioje buvo merginos, pasakiusios, kad myli jį tokį, koks jis yra, adresas.
Raštelio  nebuvo. Vyras neprisiminė  adreso.
Kad myli amžinai – prisiminė, o adreso – ne.

Genuševičius stovėjo visas purvinas ir neprisiminė to prakeikto adreso.
– Kad myli – juodai prisimenu, o adreso – nėra...

Počkutei pagailo Genuševičiaus, ir jau būtų pasiūliusi save, bet prisiminė, kad buvo įmerkta į purvą senolė.
Tik tada ji pamatė senutę sėdinčią koridoriuje su rašteliu rankoje:
„Būsiu pas Gediminą“
Senutė meiliai glaudė juodą purviną katiną.