Kayonos žemė (22)

22. Raudonas kelias

– Yra vienas miestelis, – prabilo Kalebas, laikydamas vadeles tvirtai, bet be įtampos. Mes jau visi keturi: aš, Neitanas, Eliza ir pats Kalebas, – sėdėjome karietoje. – Ten raudona žemė, tačiau gėlės žydi net ten, kur jų niekas nesodino. Žmonės kalba maloniai. Siūlau ten užsukti, galbūt kas nors ką nors girdėjo ar matė.
Aš iš karto sutikau, net nepasitarusi su savimi. Kai ieškai savųjų, bet koks kelias yra geresnis nei stovėjimas vietoje.
Mes važiavome kurį laiką tylėdami, lyg kiekvienas dar nešiotųsi savas mintis ir nenorėtų jų išjudinti per anksti. Vienoje rankoje laikiau sulaužytą lanką, kitoje gniaužiau karolius, o per randuotą ir vis dar tvinksintį dilbį, persimečiau Takinio apsiaustą.
Tik tada, kai kelias pasuko į minkštesnę žemę, o ratai pradėjo lėčiau grimzti, aš paklausiau:
– Kaip vadinasi tas miestelis?
– Redvilis, – atsakė paprastai ir man to užteko.
Kelias vedė per pelkes. Oras čia buvo kitoks. Drėgnas. Sunkesnis. Kvapai – saldūs ir pūvantys tuo pačiu metu. Vanduo stovėjo tarp žolių, o virš jo kilo smulkūs vabzdžiai, tarsi pati žemė alsuotų. Ir tada mano kūnas prisiminė anksčiau nei protas.
Pelkių kraštas. Tas pats klampus žingsnis. Tas pats jausmas, kai žemė gali bet kada paleisti arba praryti. Aš staiga vėl buvau ten.
Tą dieną, kai aš, Takinis, Takoda ir Zinjia – visi kaip vienas kumštis, ėjome derėtis su Šiaudiniais dėl Takodos pavogto žirgo.
– Tau viskas gerai? – tyliai paklausė Neitanas.
– Taip, – atsakiau po akimirkos. – Tiesiog prisiminiau.
Jis neklausinėjo. Tik liko šalia.
Karieta judėjo toliau, pelkės pamažu retėjo, o žemė po ratais darėsi kietesnė. Raudonesnė. Kažkur ten, už trijų valandų kelio, laukė Redvilis. Ir aš nežinojau, ar jis duos atsakymų, bet jaučiau, kad kelias į jį yra teisingas. Ne todėl, kad jis žadėtų ramybę. O todėl, kad tai vedė pirmyn.

...

Vos tik įvažiavome į Redvilį, mane perskrodė keistas, beveik fizinis atpažinimas. Ne mintimi – kūnu. Raudona žemė po ratais buvo tokia pati kaip ten, prie upės, kur takas vesdavo per medinį tiltelį, o paskui kilstelėdavo aukštyn, link Dvasių kalno. Toje vietoje, mūsų žemėje, buvo mažas lopinėlis – raudonas, dulkėtas, tarsi svetimas aplinkui augančiai žolei, bet kartu ir neatskiriamas. Lyg pati žemė būtų prisiminusi kažką senesnio nei žmonės.
Šiame mieste raudona buvo visur.
Raudonos dulkės kilo nuo ratų, nusėdo ant batų, ant moterų sijonų apačios, ant medinių pastatų slenksčių. Tai nebuvo purvas. Tai buvo spalva, kuri laikė miestelį kartu.
Pravažiavome banką – nedidelį, bet tvarkingą, su plačiais langais ir švariai nušluotu įėjimu. Ir tada, visai netikėtai, pačiame miestelio viduryje, mus pasitiko bronzinė statula. Senyvo amžiaus vyras, apsirengęs fraką, viena ranka laikantis lazdą. Jo veidas buvo ramus, žvilgsnis nukreiptas kažkur į tolį, lyg jis matytų ne miestą, o tai, kas buvo prieš jį ir kas dar ateis.
Sustojome netoli medvilnės fabriko. Pastatas buvo didesnis nei visa kita aplink, bet ne grėsmingas. Jo sienos buvo nuspalvintos laiko, o langai atviri, lyg kvėpuotų kartu su miestu.
Kalebas nulipo pirmas, pririšo arklius, ir vos jam padėjus koją ant žemės, kažkas jau šaukė jo vardą.
– Morisonai! – pasigirdo balsas iš kitos gatvės pusės. – Seniai nesimatėm!
Eliza nusišypsojo ir pakėlė ranką pasisveikinti, tarsi būtų grįžusi į vietą, kur ją prisimena ne iš pareigos, o iš džiaugsmo. Žmonės artėjo. Ne smalsiai. Ne atsargiai. Rankų paspaudimai, trumpas juokas, keli sakiniai apie orą, apie derlių, apie tai, kad šiemet gėlės žydi per anksti.
Miestelis buvo toks mažas, kad, atrodė, visi vienas kitą mato. Užteko šimto pėdų, kad pagautum kieno nors žvilgsnį, mostelėjimą, galvos linktelėjimą. Bet judėjimo čia buvo daugiau nei Mudforde. Ne triukšmingo, o gyvo. Žmonės ėjo ne todėl, kad turėjo, o todėl, kad to norėjo.
Man nereikėjo nei penkių Misisipių, kad suprasčiau skirtumą.
Mudforde oras visada buvo sunkus, lyg kažkas nuolat kabotų virš galvų. Čia oras skambėjo. Juokas kilo lengvai, pokalbiai pynėsi tarpusavyje, niekas nekalbėjo puse balso, niekas neperrėkė vienas kito ir nesikeikė. Žmonės stovėjo arčiau vienas kito, bet ne iš įtarumo – iš įpročio.
Aš stovėjau šalia Neitano ir tylėjau. Stebėjau, kaip Kalebą kas nors pliaukšteli per petį. Kaip Eliza nusijuokia, palenkusi galvą. Kaip vaikas perbėga gatvę, nebijodamas būti sudrausmintas vien už tai, kad juda per daug laisvai.
– Čia kitaip, – tyliai pasakė Neitanas, lyg bijotų sudrumsti tą ritmą.
– Taip, – atsakiau. – Čia žemė dar kalba.
Jis pažvelgė į mane klausiamai, bet nieko neatsakė. Ir tai buvo gerai. Ne viską būtina paaiškinti.
Aš giliai įkvėpiau. Raudonos dulkės nusėdo plaučiuose, bet nedegino. Jos buvo tokios pačios kaip ten, prie Dvasių kalno. Ir pirmą kartą nuo tada, kai išvykau, pajutau ne tik ilgesį, bet ir labai tylų, atsargų jausmą: galbūt čia kažkas dar liko. Galbūt ne visi pėdsakai nuplauti. Galbūt Redvilis žino daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Netrukus pajutau tai dar prieš pamačiusi – tą vos juntamą oro pasikeitimą, kai erdvė aplink tave ima reaguoti. Ne priešiškai. Smalsiai. Redvilis buvo mažas, ir du nauji veidai čia negalėjo likti nepastebėti.
Žvilgsniai slydo per mus trumpai, be įtarumo, bet su atpažinimu: šie – ne iš čia. Neitanas tai pajuto taip pat – jo laikysena vos pastebimai pasikeitė, bet jis liko ramus, stovėjo šalia manęs, leisdamas miestui mus apžiūrėti pirmam.
Prie mūsų su Neitanu priėjo rudaplaukis, neaukštas, vidutinio sudėjimo vyras, su akiniais, kurie laikėsi ant nosies taip, lyg bet kurią akimirką galėtų nuslysti. Balti marškiniai buvo tvarkingi, bet ne nauji, pilkos kelnės ir tokios pat spalvos beretė ant galvos atrodė labiau praktiška nei stilinga. Jo akys – mėlynos, ramios, stebinčios ne kūnus, o reakcijas.
Jis nežiūrėjo į mus kaip į grėsmę. Greičiau – kaip į istoriją, kuri ką tik įriedėjo į miestą kartu su dulkėmis.
– Ne vietiniai, – pasakė jis galiausiai, priėjęs pakankamai arti, kad jo balsas nebūtų skirtas visiems, bet ir ne šnabždesys. – Trumpam ar ilgiau? – tęsė jis, žvilgsniu perbėgdamas per mane, paskui per Neitaną. Ne vertindamas. Fiksuodamas.
– Ieškom žmonių, – atsakiau. Mano balsas buvo ramus, bet viduje kažkas sujudėjo. Redvilyje žodžiai ieškom žmonių skambėjo kitaip nei Mudforde.
Vyras kilstelėjo antakį.
– Čia visi vienas kitą pažįsta, – tarė jis. – Jeigu norit ko nors paklausti, – pridūrė jis, – geriausia vieta pradėti yra ten, kur žmonės kalba per daug.
Jis mostelėjo galva link kiek tolėliau stovinčio balto pastato.
– Ir su kuo mes kalbamės? – paklausė Neitanas, jo balse buvo mandagumas be spaudimo.
– Otis Karteris, – tarė jis. – Aš salūno savininkas, kuris rūpinasi, kad miestelėnai ir prašalaičiai visada būtų sotūs ir atsigėrę.
– Yara, – prisistačiau. – O čia Neitanas.
Otis linktelėjo, įsidėmėdamas.
– Na, Yara ir Neitanai, – tarė jis, – Redvilis nėra didelis, bet jis mėgsta būti sąžiningas. Užeikit į mano salūną. Net jei nieko negersit.
Aš pažvelgiau į Neitaną. Jis trumpai linktelėjo.
Eidama link salūno durų nejučia man kilo mintis: jeigu kas nors šiame miestelyje ką nors matė, kažką girdėjo ar nutylėjo – Otis Karteris bus pirmasis, kuris tai žino.
Į salūną įėjome be jokio iškilmingumo. Tiesiog atvėrėme duris ir buvome praryti šviesos, balsų, muzikos bei judesio. Čia nebuvo dūmo slogumo, kuris slėgtų krūtinę. Kvapas buvo paprastas: alus, medis, šiek tiek keptos mėsos. Žmonės juokėsi ne garsiai, bet nuoširdžiai. Stalai buvo arti vienas kito, bet niekas nesistumdė.
Aš sustojau. Neitanas liko šalia, bet ne per arti – taip, kad jei kas nors norėtų kalbėti, galėtų rinktis, į kurį iš mūsų kreiptis. Ir tada tai įvyko. Prie vieno stalo kažkas nusijuokė garsiau nei reikėjo ir tarė:
– Sakau tau, mačiau juos. Ne vieną. Ne šiaip bastūnus.
Aš neatsisukau. Tik ranka nejučia sustingo ant kėdės atlošo.
– Kada? – paklausė kitas balsas
– Prieš porą savaičių. Prie upės. Ne vietiniai.
– Kaip jie atrodė?
– Grėsmingi, tačiau ramūs. Veidai išpaišyti baltai, apdriskę. Ant kaklo pasikabinę kaulus, karolius, su lankais ant pečių, – kažkas atsakė.
Aš pasukau galvą. Ne staigiai. Tik tiek, kad būčiau tame pačiame regos lauke.
– Aš ieškau žmonių, – prabilau taip garsiai, kad, man ėmė rodytis, kad perrėkiau net muziką.
Balsai nutilo ne visi iš karto. Tik tie, kurie kalbėjo. Keli žmonės pažvelgė smalsiai, keli – be jokio vertinimo. Vienas vyras, pasviręs ant kėdės, primerkė akis.
– Tu ieškai ko nors konkretaus? – paklausė jis.
– Ieškau žmonių, kurie keliauja iš vienos vietos į kitą ir turbūt niekada nesustoja, – atsakiau. – Tai ne bėgliai ir ne nusikaltėliai. Galbūt labiau tiktų žodis: klajokliai.
– O kam tau jų reikia? – įsiterpė moteris, stovinti už baro. Ji pilstė gėrimus lankytojams.
Aš neskubėjau atsakyti. Tai buvo tas momentas, kai kūnas pats nusprendžia, kiek pasakyti.
– Jie man svarbūs, – pasakiau.
Kažkas gūžtelėjo pečiais.
– Jie neužsiliko, – tarė kitas. – Tik trumpai pasikalbėjo su šerifais ir išvyko.
– Prisėskit ir atsigerkit mūsų naujo gėrimo „Atsigaivink“, – pasiūlė ta pati moteris už baro.
Mano krūtinė vos pastebimai įsitempė, tačiau pažiūrėjusi į Neitaną supratau, kad galbūt verta kelioms akimirkoms atsipalaiduoti. Tad priėjau prie baro ir užsisakiau to naujojo gėrimo.
Moteris įpylė drumsto, gelsvai rusvo skysčio mažiau nei pusę stiklinės tad supratau, jog gėrimas labai porcijuojamas. Ant paviršiaus dar plaukiojo kelios smulkios putos.
Paėmiau stiklinę – kvapas pasirodė pažįstamas, tačiau mintyse greitai tai nuvijau. Lėtai gurkštelėjau – skystis nubėgo liežuviu, trumpam maloniai atvėsino burną. Po akimirkos gerklę lengvai nudegino silpnas alkoholis. Aš sustingau.
Ne.
Dar vienas mažas gurkšnis – tas pats skonis. Šiek tiek saldus, lengvai rūgštus. Jaučiamas kukurūzų poskonis. Ir kažkas... ko neįmanoma supainioti.
Prieš akis trumpam išniro motinos veidas, Matákų stovykla, vakaro laužas. Didelis molinis indas. Rankos, maišančios tą patį gėrimą: čiča.
Pirštai patys stipriau suspaudė stiklinę. Pajutau, kaip skruostus užliejo karštis. Ne nuo alkoholio, nuo pykčio. Lėtai pastačiau stiklinę ant stalo.
Neitanas pažvelgė į mane.
– Kas atsitiko?
Nieko neatsakiau. Tylėdama paėmiau sulaužytą Takinio lanką, kruviną apsiaustą ir karolius, kuriuos buvome atsinešę su savimi. Po akimirkos viską sudėjau Neitanui į rankas. Jis nesuprasdamas sumirksėjo.
– Yara...
– Palaikyk.
– Kur tu...
– Tuoj grįšiu.
Net nelaukiau atsakymo. Išėjau į lauką. Karštas vasaros oras trenkė į veidą, bet nepadėjo. Atrodė, kad pyktis manyje tik dar labiau auga. Akimis greitai suradau Otį Karterį. Jis stovėjo kitapus gatvės, kalbėjosi su keliais miestelio gyventojais. Pamačiusi jį, iš karto nuėjau ta kryptimi.
– Pone Karteri.
– Panele, Yara, – jis atsisuko.
– Ar galėčiau su jumis trumpai pasikalbėti? Vieni?
Jis kiek nustebo, bet linktelėjo. Atsiprašęs pašnekovų, nusivedė mane kiek toliau nuo gatvės šurmulio.
– Kas nutiko? – susirūpinęs paklausė ir stebėjo mano veidą, kūno judesius.
– Tas gėrimas jūsų salūne, – aš nė akimirkai nenuleidau nuo jo akių.
– Kuris?
– „Atsigaivink. “
– Nejaugi taip patiko? – jis šyptelėjo?
– Kas jus išmokė jį gaminti? – net pati nustebau, kaip pikai nuskambėjo mano balsas.
– Kodėl klausiate? – šypsena nuo pono Očio Karterio veido kaip mat išblėso.
– Prašau atsakykite, – sušvelnėjau.
Jis kelias akimirkas tylėjo. Atrodė, kad pats nesupranta, kodėl šitas klausimas man toks svarbus.
– Prieš porą savaičių čia užklydo vienas indėnas, – pagaliau prabilo. – Kelias savaites padėjo virtuvėje. Ramus žmogus. Mažai kalbėjo.
Aš tylėjau.
– Vieną vakarą jis parodė, kaip gaminti šitą gėrimą. Sakė, kad jo tikrojo pavadinimo geriau niekur nevartoti. Paprašė sugalvoti kitą, – Otis giliai atsiduso. – Sugalvojau pavadinimą „Atsigaivink“. Žinau, kiek kvaila, bet jokia kita mintis neatėjo į galvą.
– O kas buvo tas indėnas?
– Nežinau, – Otis papurtė galvą. – Vardo taip ir nepasakė. Tik... prieš išvykdamas dar pasakė vieną keistą sakinį.
– Kokį?
Otis trumpam nutilo, lyg bandytų prisiminti kiekvieną žodį.
– Jis pasakė... „Jeigu mūsų žmonių kada nors nebeliks, tegul bent skonis primena, kad mes kažkada gyvenome. “
Mano gerklėje kažkas skausmingai susispaudė. Tas nepažįstamas žmogus galvojo, kad išsaugo dalelę savo tautos, o aš galėjau galvoti tik apie viena: kažkas iš mano žmonių atidavė pasauliui tai, kas niekada neturėjo palikti mūsų laužų.
Pamačiusi Neitaną išeinantį iš salūno, atsiprašiau Očio Karterio už sutrukdymą ir palikau jį vieną nuošalioje vietoje. Greitu žingsniu priėjau prie Neitano ir paklausiau, kaip sekėsi salūne, ką pavyko sužinoti.
– Žmonės sakė, kad kažkokie vyrai buvo čia prieš geras dvi savaites. Užėjo į salūną, pavalgė, paklausė kelio. Vienas jų buvo su apsiaustu. Senesniu. Rankomis siūtu. Sakė, kad tas apsiaustas buvo su keistais raštais, – papasakojo Neitanas.
Aš klausiausi, tačiau mano mintys buvo visiškai kitur. Negalėjau pamiršti fakto, kad kažkas iš mūsiškiai tokia lengva ranka galėjo taip paprastai parduoti tai, kas priklausė mums nuo senų senovės.
– Kas atsitiko? – paklausė Neitanas. – Tu išbėgai iš salūno taip, lyg būtum pamačiusi vaiduoklį.
Kelias akimirkas tylėjau. Žvilgsnis buvo įsmigęs kažkur į gatvę, bet mačiau visai ne ją.
– Tas gėrimas... – pasakiau.
– „Atsigaivink“?
– Jis nėra joks „Atsigaivink“, – mano balsas šiek tiek pakilo ir aš pajutau aplinkinių žvilgsnius. Čia nebuvo įprasti šūkauti iš pykčio, tai buvo akivaizdu.
– Kas tai yra? – Neitanas suraukė antakius.
– Čiča.
Jis nieko neatsakė. Žinojau, kad šis pavadinimas jam nieko nesako.
– Tai senas Matákų gėrimas, – tęsiau. – Daug senesnis už mane. Daug senesnis už mano motiną. Dar tada, kai mano tauta gyveno savo žemėse Pietų Amerikoje, receptas pasiekė mus iš Andų tautų. Per daugybę metų Matákai jį pakeitė. Šiek tiek. Pridėjo tai, ką turėjo savo žemėse, pakeitė kai kuriuos ingredientus, kol skonis tapo savas. Bet pavadinimo niekada nepakeitė, – trumpam nutilau. – Tai visada buvo čiča.
Neitanas klausėsi tylėdamas – būtent taip, kaip ir mokėjo tai daryti. Ir aš buvau jam už tai dėkinga.
– Kai mano motina ištekėjo už mano tėvo ir apsigyveno tarp Čerokių, ji atsinešė ne tik savo kalbą ar prisiminimus, – kalbėjau toliau, nors žodžiai strigo gerklėje. – Ji atsinešė ir dalį savo tautos. Išmokė Čerokius gaminti čičą. Tai buvo jos dovana žmonėms, kuriuos pradėjo laikyti savo šeima, – lėtai įkvėpiau. – Ji niekada nebūtų leidusi tam receptui palikti genties.
Neitanas pažvelgė į mane.
– O dabar tas pats gėrimas pardavinėjamas salūne, – sukuždėjo jis.
– Taip.
– Gal tai tik sutapimas?
– Ne, – papurtiau galvą.
– Iš skonio gali tai pasakyti?
– Iš kvapo taip pat.
Prisiminiau salsvą kvapą ir pirmą gurkšnį. Tą patį lengvą kukurūzų saldumą. Vos juntamą rūgštumą. Silpną alkoholio kaitrą. Tai buvo tas pats gėrimas. Tik baltųjų pasaulis jam davė kitą vardą.
– Otis Karteris prisipažino, – tyliai pasakiau. – Vienas indėnas pats atidavė receptą. Paprašė tik pakeisti pavadinimą.
– Tu galvoji, kad tai buvo vienas iš tavo žmonių? – nedrąsiai paklausė Neitanas.
– Aš tuo beveik neabejoju.
– Bet juk nežinai, kas jis buvo.
– Ne.
– Gal jis net nebuvo Čerokis.
– Gal, – aš pažvelgiau į jį. – Bet jeigu buvo... – žodžiai vėl užstrigo gerklėje. – Tuomet kažkas iš mūsų pardavė dalį mūsų kultūros.
– Gal jis neturėjo kito pasirinkimo, – Neitanas susimąstė.
– Pasirinkimą žmogus turi visada.
– Net jeigu gentis badauja?
Aš neatsakiau.  Tas klausimas buvo per sunkus. Po kelių akimirkų tariau tyliau:
– Aš dar nežinau visos istorijos. Galbūt yra priežastis, kurios nesuprantu. Bet šiandien... šiandien man atrodo, kad kažkas išdavė ne tik receptą, – pirštais paliečiau Takinio paltą ant Neitano dilbio. – Man atrodo, kad kažkas pardavė prisiminimą apie žmones, kurių jau beveik nebeliko.
Tarp mūsų stojo tyla. Ji nebuvo nejauki. Ji buvo pilna klausimų, į kuriuos dar nė vienas neturėjome atsakymo.
– Klausimus apie čičą palikime ateičiai, Yara, – Neitanas laisvaja ranka paslėpė mano išsileidusią sruogą už ausies ir meiliai pažvelgė į mane. – Manau, dabar turime tęsti apklausą apie tavo gentainius. Ir tęskime ties šerifais. Jeigu kas nors ką nors gali žinoti po Očio Karterio, tai tik įstatymo sergėtojai.
Neitanas buvo teisus. Turėjau nusiraminti ir kažkaip sugebėti šią akimirką nukreipti mintis kitur. Džiaugiausi, kad šią akimirką savo rankose neturėjau lanko – kitu atveju, turbūt būčiau nesusivaldžiusi ir kažką sužeidusi.

...

Šerifinė Redvilyje neatrodė kaip vieta, kur žmonės ateina ginti save. Ji atrodė kaip vieta, kur žmonės ateina kalbėtis. Pastatas buvo šviesus, durys praviros, viduje girdėjosi balsai ir juokas. Ne garsus. Ne pašaipus. Toks, kuris kyla tada, kai niekas neskuba nieko įrodyti.
Vos įžengus, keli vyrai pakėlė galvas. Vienas stovėjo arčiausiai durų – aukštas, tiesus, su laikysena, kuri nereiškė grėsmės, bet ir neleido pamiršti, kad jis čia atsakingas. Kitas sėdėjo prie stalo, pasisukęs šonu, su ramia šypsena, tarsi viskas, kas vyksta, jam jau pažįstama. Trečias buvo atsirėmęs į sieną, rankos sukryžiuotos, akys stebinčios, bet ne vertinančios. Toliau – dar keli jaunesni, su šiek tiek per didelėmis uniformomis ir per lengvais judesiais.
Prie lango stovėjo vyras, kuris tylėjo, bet akivaizdžiai girdėjo viską.
– Ar yra kas nors kuo galėtume padėti šiai žaviai jaunai moteriai? – paklausė tas, kuris stovėjo arčiausiai durų. Jo balsas buvo ramus. Ne oficialus. Ne draugiškas. Tiesiog atviras.
– Aš ieškau žmonių, – pasakiau. – Ne nusikaltėlių. Ir ne pabėgėlių.
Tas prie stalo trumpai šyptelėjo.
– Dažniausiai būtent tai ir būna sunkiausia.
– Jie keliavo kartu, – tęsiau. – Buvo pavargę, bet ne palūžę.
– Kaip atrodė? – paklausė vyras prie sienos.
Iš Neitano rankų švelniai ištraukiau Takinio apsiaustą. Audinys buvo nutrintas, vietomis patamsėjęs, bet jo forma vis dar išlikusi. Kai padėjau jį ant stalo, kalbos pačios nutilo.
– Čia ne šiaip drabužis, – pasakė vienas iš jaunesnių.
– Turiu ir karolius, – padėjau juos šalia, taip pat perimdama vėrinį iš savo mylimojo delno.
Kitas jaunas vyras pasilenkė arčiau. Jo veidas akimirkai tapo rimtas.
– Aš mačiau panašius, – pasakė jis. – Ne šituos, bet... daug smulkių kauliukų ant kaklo. Ir veidai – baltai išpaišyti.
Mano krūtinė vos pastebimai susitraukė.
– Kaip jie kalbėjo? – paklausiau. Mano klausimas nebuvo neapgalvotas. Tarp genčių visada egzistavo skirtingos, tačiau viena į kitą panašios kalbos bei tarmės.
– Keistai, – atsakė jis. – Lyg žodžiai būtų ne jų. Lyg verstų galvoje prieš ištardami.
Tada prabilo tas, kuris iki tol stovėjo prie lango.
– Jei dabar pasisveikintume, – tarė jis ramiai, – jie sakytų: būti pasveikintas. Jei norėtų paklausti: gentis vadas norėti paklausti šerifas.
Jis norėjo tęsti, aš tai jaučiau, bet man jau to nereikėjo. Kažkas manyje sustojo. Ne iš nusivylimo. Iš aiškumo. Tai nebuvo mano žmonės. Tai buvo kita gentis. Kita kalba. Kitas kelias.
– Ačiū, – pasakiau tyliai.
Aukštas vyras prie durų linktelėjo.
– Jei išgirsim ką nors daugiau, – tarė jis, – duosim žinią.
– O jeigu sugalvosi grįžti, – pridūrė vienas iš jaunesnių – Redvilis durų neuždaro.
Aš trumpai nusišypsojau ir išėjau laukan. Oras vis dar buvo šiltas. Gatvė gyva. Už nugaros – balsai, juokas, judėjimas.
Neitanas pažvelgė į mane klausiamai.
– Čia lankėsi ne maniškiai, – pasakiau. – Nors vienas iš jų ir lankėsi čia parduoti čičos receptą, bet akivaizdu, kad tai skirtingi žmonės.
Aš pažvelgiau į miestelį – šviesų, gyvą, pilną balsų. Redvilis buvo šiltas, bet tai nebuvo atsakymas. Ir kažkur manyje aiškiai susidėliojo viena mintis: mano žmonės traukė ne ten, kur lieka tuštuma; jie visada ėjo ten, kur dar įmanoma gyventi.
????????????
Naktį Redvilis nurimo greičiau, nei tikėjausi. Pro viešbučio langą mačiau tik kelis žibintus ir raudoną dulkėtą gatvę, kuri atrodė minkštesnė tamsoje. Miegojau trumpai, bet giliai – be sapnų, be trūkčiojimų. Tarsi kūnas būtų nusprendęs taupyti jėgas.
Ryte pažadino ne triukšmas, o Neitanas. Jis nežinia iš kur gavo baltą plunksną ir švelniai braukė per mano skruostą, kaklą, šiek tiek žemiau, tačiau ties raktikauliu ir stabtelėjo. Giliai įkvėpiau, o iškvėpdama, nurijau seiles. Tada atsimerkiau ir išvydau savo mylimojo šypseną.
– Labas rytas, mano indėniuke, – sukuždėjo jis ir priartėjęs pabučiavo.
Man labai nepatiko tas žodis indėniuke, bet neturėjau, kada papriekaištauti. Atsakydama tuo pačiu, jaučiau, kaip viskas kyla sekundės tikslumu ir nenorėdama peržengti ribos, švelniai atstūmiau Neitaną. Jis supratingai linktelėjo ir greitai išlipo iš lovos. Kažkur apačioje judėjo žmonės, bet ne taip, kaip Mudforde – čia judesys nežeidė.
Į salūną nuėjome, kai miestas jau buvo pabudęs. Viduje buvo pusiau pilna. Keli vyrai prie baro, moteris su vaiku prie lango, pora darbininkų, kurie kalbėjo tyliai, tarsi nenorėtų išbaidyti ryto. Kažkas gražiai grojo pianinu.
Otis Karteris iš karto mus pastebėjo, bet neprisiartino. Tik linktelėjo – ne kaip salūnininkas klientams, o kaip žmogus žmogui. Mes atsisėdome prie stalo arčiau sienos.
Neitanas kurį laiką tylėjo. Mačiau, kaip jo akys seka erdvę: kas įeina, kas išeina, kas su kuo kalbasi. Jis neklausinėjo – jis rinko informaciją, apie kurią nekalbama, tačiau, kurią galima tik pastebėti.
Kurį laiką valgėme tylėdami. Pusryčiai buvo paprasti, sotūs. Kažkas už nugaros nusijuokė. Kažkas pabeldė į stalą. Redvilis skambėjo gyvai.
– Yara, – galiausiai Neitanas prabilo. – O jei jie keliauja ne per miestus? Jei jie vengia vietų, kur per daug akių? Jei jie pasirinko kelius, kur niekas neklausia, kas tu ir iš kur?
Mano kūnas įsitempė. Neitanas buvo pirmas, kuris pagalvojo apie tai, o aš nė neįtariau, kad galima svarstyti tokią galimybę.
– Tada jie eitų palei vandenį, – pasakiau po akimirkos. – Arba per senus perėjimus. Ten, kur galima sustoti ir nematyti dūmų.
– Ir tokios vietos... – jis trumpam nutilo, ieškodamas tinkamo žodžio, – dažniausiai žinomos ne miestams, o žmonėms, kurie gyvena tarp jų.
Aš pajutau, kaip kažkas manyje susidėlioja. Ne atsakymas – kryptis.
– Galbūt Kalebas žino tokius kelius, – pasakiau.
Neitanas pažvelgė į mane. Jis šiek tiek palinko arčiau. Ne per daug. Tik tiek, kad balsas tapo tylesnis.
– Aš noriu padėti, – pasakė jis. – Ne todėl, kad manau, jog žinau geriau. O todėl, kad nenoriu, jog būtum viena šiame kelyje.
Aš dėkingai linktelėjau, nes iš tiesų Neitanas buvo visiškai teisus: jeigu dabar reikėtų ieškoti savo gentainių vienai, turbūt būčiau praradusi viltį po pokalbio su Mudfordo šerifais.
Kava jau buvo atvėsusi, bet aš vis tiek ją gėriau lėtai. Redvilyje rytas neturėjo skubos – žmonės judėjo taip, lyg diena jų nelauktų su botagu.
Tuo metu prie mūsų stalo priėjo Kalebas. Jis jau buvo kalbėjęsis su keliais žmonėmis, paspaudęs rankas, palinkėjęs gero ryto. Jo judesiai buvo ramūs, bet akys – budrios.
– Mačiau jus pro langą, – tarė jis. – Pagalvojau, kad gal jau laikas judėti.
Aš pažvelgiau į jį.
– Kalebai mes čia su Neitanu kalbėjomės ir jam šovė mintis, – kurį laiką stengiausi teisingai suformuluoti sakinį. – Galbūt maniškiai judėjo ne tiesioginiais keliais, o per upių pakrantes, senus perėjimus. Juk Takinio apsiaustą ir lanką radome būtent prie upės.
Kalebas linktelėjo. Jis atsisėdo priešais mus, pasilenkė arčiau, lyg nenorėtų, kad visa salūno erdvė girdėtų.
– Keletą vietų tikrai žinau, bet perspėju, kelionė nebus lengva ir trumpa, – tarė jis.
– Gerai, – pasakiau. – Tada baigiam pusryčius.
Mes neskubėjome. Redvilis neskubėjo taip pat, bet kažkur po šituo ramumu aš jaučiau kryptį. Ir pirmą kartą nuo atvykimo supratau: galbūt ieškoti nereikia visų. Galbūt pakanka rasti vieną, kuris dar nepamiršo. Ši mintis buvo pavojinga, bet ji jau buvo manyje.
Kelias nuo Redvilio buvo lygus tik iš pradžių. Toliau jis darėsi siauresnis, labiau dulkėtas, tarsi pats rinktųsi, kiek žmogų įsileisti.
Kalebas vadeliojo prie karietos pririštus arklius ramiai, be skubos. Ne taip, kaip važiuoja tie, kurie bijo būti pamatyti, ir ne taip, kaip tie, kurie jaučiasi šeimininkais.
– Pradėsim nuo arčiausiai Redvilio esančių rančų, – pasakė jis, žiūrėdamas tiesiai į priekį.
Aš linktelėjau. Neitano nereikėjo klausti – jis jau buvo supratęs, kad čia svarbiausia ne tai, ką sakysime, o tai, ko nepasakysime.
Eliza sėdėjo tyliai, rankas susidėjusi ant kelių, tačiau kažkuriuo momentu pasisuko per petį į mane, tada žvilgsnis nuslydo į mano rankose besiilsinčius karolius, apsiaustą ir sulaužytą lanką.
Tada tarė:
– Po suolu, kur sėdi, yra senas odinis krepšys, įsidėk į juos daiktus, kad taip nekristų į akis, – ji grįžo žvilgsniu ir kūnu į priekį. Kalebas jai linktelėjo. – Ne valia visiems žinoti, kas esi.
Kai padariau, kaip patarė Eliza ir dar kiek vėliau Kalebas greitai paaiškino, kad vykstame į tabako rančą. Ir vos tik priartėjome prie vartelių, Kalebas sustojo. Varteliai buvo uždaryti, bet ne sunkūs. Kalebas juos atidarė be pastangų, ir mes įvažiavome į vidų.
Važiavome dar keliasdešimt metrų, kol sustojome prie pagrindinio namo vartų. Ten stovėjo du vienodomis aprangomis apsirengę ir apsiginklavę vyrai. Abu ramūs, tvirti, be nereikalingų judesių. Tokie, kurie nežiūri smalsiai, nes smalsumas jiems nereikalingas.
– Ko norite? – paklausė vienas jų, nepakeldamas balso.
– Atvykome pasikalbėti su rančos savininku, – atsakė Kalebas. – Paprašykite jį ateiti.
Vyrai trumpai susižvalgė. Vienas liko vietoje, kitas pasuko į kiemo gilumą. Jis dingo tarp pastatų taip, lyg būtų ištirpęs ore. Mes laukėme.
Laikas čia skaičiavosi kitaip. Ne minutėmis. Ne nerimu. Aš suskaičiavau iki dešimties Misisipių ir tada pasirodė vyras.
Jis buvo neaukštas. Juodaplaukis. Tamsių veido bruožų. Apsirengęs raudonai, su raudona berete ant galvos, lyg spalva būtų jo pasirinkta tyčia, o ne atsitiktinai. Jis ėjo tiesiai, be skubos, bet ir be delsimo.
– Kalebai Morisonai, – tarė jis. – Seniai nemačiau.
– Ivanai Bosvelai, – atsakė Kalebas ir ištiesė ranką. – Dėkoju, kad atėjai.
– Kuo galiu padėti? – paklausė raudonai apsirengęs vyras.
– Mums reikia šiek tiek informacijos, su manimi žmogus, kuris ieško savo giminaičių, – Kalebas labai sąmoningai pavartojo žodį giminaičių, kad Ivanui Bosvelui nekiltų pagundos klausinėti daugiau nei reikia.
Aš išlipau iš vežimo. Paskui mane – Neitanas. Eliza liko sėdėti. Aš priėjau žingsniu arčiau ir sustojau taip, kad nereikėtų nei lenktis, nei artintis.
– Mano vardas Yara, – pasakiau. – Džiaugiuosi galėdama su jumis susitikti.
Ivanas Bosvelas pažvelgė į mane atidžiai, bet ne įžūliai. Jo žvilgsnis buvo kaip žmogaus, kuris įpratęs vertinti, bet ne teisti.
– Ir ko tiksliai ieškote? – paklausė jis.
– Mes ieškome žmonių, – pasakiau. – Tokių, kurie pastaruoju metu galėjo keliauti pro šias vietas. Jie ne vietiniai.
– O kaip atrodo tie žmonės? – vyras trumpam susimąstė.
Trumpai papasakojau Ivanui išskirtinę išvaizdą, parodžiau Takinio apsiaustą ir lanką bei atstiktinio klajoklio karolius.
– Keletą kartų teko matyti žmones, kurie labai panašiai apsirengę, kaip jūs ir apibūdinote, – tarė galiausiai. – Į mano rančą buvo atėjęs vienas ir klausė ar gali pasinaudoti arklidėmis, tačiau labai greitai ir dingo.
Man daugiau nereikėjo. Jo žodžiai susidėliojo tiksliai ten, kur jau buvo girdėti anksčiau. Kita vieta. Kita burna. Tas pats vaizdas.
– Ačiū, – pasakiau ramiai. – Tai labai padėjo.
Ivanas linktelėjo.
– Daugiau nieko nežinau, – pridūrė jis. – Jie neužsibuvo.
– To pakanka, – atsakiau. – Atsiprašau, kad sutrukdėme.
Aš atsitraukiau žingsniu atgal. Tai buvo ženklas, kad pokalbis baigtas. Ivanas dar kartą pažvelgė į mus visus ir nieko daugiau nesakė.
Mes išvažiavome, palikdami tabako rančą už nugaros tokią, kokia ji ir buvo: vietą, kuri pasakė tiek, kiek reikėjo, ir ne daugiau.
Keliaudami sustodavome, kur kelias leisdavo sustoti, ir ten, kur sustojimas neatrodė įtartinas.
Kitos rančos buvo panašios viena į kitą – skyrėsi tvoros, namų spalvos, žmonių veidai, bet ne jų atsakymai. Klausimai buvo tie patys, atsargūs, be krypties. Ir atsakymai taip pat.
Nieko nematė. Nieko negirdėjo. Niekas neužsuko. Niekas neužsibuvo.
Žodžiai kartojosi taip tiksliai, kad ėmė skambėti nebe kaip prisiminimai, o kaip išmoktas eilėraštis.
Gyvenvietėse buvo tas pats. Žmonės kalbėjo maloniai, kartais net per daug. Siūlė vandens, kartais – kavos. Žiūrėjo į akis ir nežiūrėjo tuo pačiu metu. Aš pradėjau jausti, kaip manyje kaupiasi tuštuma, ne staigi, ne skaudi, o lėta. Tarsi kiekvienas ne, nuimtų po mažą svorį, kol galiausiai liko tik pojūtis, kad ieškau nebe žmonių, o jų nebuvimo.
Po kurio laiko klausimai tapo mechaniški. Ne todėl, kad man neberūpėtų, o todėl, kad kūnas pats ieškojo ritmo, kuris leistų nesubyrėti.
Neitanas beveik nekalbėjo. Eliza stebėjo žmones, jų rankas, jų žvilgsnius, bet nieko nesakė. Kalebas vadeliojo arklius tyliai, vis rečiau siūlydamas sustoti dar kartą, tarsi jaustų, kad kiekvienas naujas stabtelėjimas man kainuoja daugiau, nei galiu parodyti.
Kai karieta pagaliau pasuko link teritorijos, kurią Kalebas vadino sava, aš tai pajutau dar prieš jam pasakant. Rankos nusviro ne iš nuovargio, o iš suvokimo, kad ratas užsidaro, kad vietos baigiasi. Aš atsilošiau ir žiūrėjau į tolį, leisdama sau tą trumpą akimirką sustabdyti ieškojimą. Ne todėl, kad būčiau pasidavusi. O todėl, kad kartais net ir ieškant reikia sustoti, kad suprastum, kur esi.
Važiavome per lygumas ir pievas, kurios atrodė per plačios, kad galėtų ką nors slėpti. Vėjas judino žolę taip ramiai, lyg niekas šiame krašte nebūtų dingęs, lyg viskas vis dar būtų savo vietoje. Aš žiūrėjau į tolį be aiškios minties, kai staiga kažkas manyje sustojo.
– Kalebai, – pasakiau. – Sustok.
Karieta lėtai sustojo, arkliai neramiai perstūmė svorį, bet aš to beveik nepajutau. Išlipau dar ne iki galo suprasdama, kodėl kojos pačios neša mane į šoną, į nedidelę pakalnę. Kiekvienas žingsnis darėsi sunkesnis. Ne nuo nuovargio. Nuo to, kas kilo krūtinėje.
Kai pakėliau akis, pamačiau ją.
Ji stovėjo ramiai, lyg būtų čia buvusi visada. Visiškai juoda, lyg smala, jos kailis sugėrė šviesą, bet joje buvo išsibarsčiusios daugybė smulkių baltų taškelių, tarsi kas būtų pabėręs žvaigždes tiesiai ant jos nugaros ir šonų. Nebuvo nė vieno kito arklio, kuris taip atrodytų. Nebuvo nė vieno, kurį galėčiau taip atpažinti.
Mano akys pradėjo degti, ir aš supratau, kad ašaros vėl veržiasi lauk.
Eidama artyn galvojau, kad ji manęs neatpažins. Kad aš jai būsiu tik dar vienas žmogus, dar vienas kvapas, dar viena forma kraštovaizdyje. Kad tiek laiko praėjo, jog viskas galėjo nutrūkti. Bet ji pakėlė galvą visai natūraliai, lyg apsidairydama, ir pažvelgė į mane. Mūsų žvilgsniai susitiko. Aš sustojau.
Ašaros pačios ėmė riedėti skruostais, be jokio garso, be raudos, tik su tuo giliu, tyliu virpėjimu, kuris ateina tada, kai kūnas nebesugeba laikyti. Aš žiūrėjau į ją, ji žiūrėjo į mane. Nebuvo jokio judesio, jokio šauksmo. Tik tas atpažinimas, kuris niekada neklysta.
Tai buvo Mėnulio žvaigždė.
Praėjus kelioms akimirkoms ji pradėjo eiti tiesiai į mane.
Ne bėgo. Ne skubėjo. Ėjo taip, kaip eina tie, kurie žino, kad bus sutikti. Aš sustojau, nes daugiau nieko nebepajėgiau padaryti. O tada ji priėjo visai arti ir padėjo galvą man ant peties. Sunkiai. Taip, kaip arkliai daro tik tada, kai nebereikia įsitikinti.
Mano rankos pakilo pačios.
Ašaros krito ant jos kaklo, susigėrė į juodą kailį, o ji nė nekrustelėjo. Tik stovėjo ir kvėpavo, ir aš pajutau tai, ko negalėjau jausti anksčiau – jos vienatvę. Tai buvo jos akyse, jos esybėje. Ilgas, lėtas buvimas be žmogaus, kuris skaudina diena iš dienos. Sielvartas, kuris netapo pykčiu, kuris draskė ją iš vidaus ląstelę po ląstelės.
Mano kūnas tai suprato dabar, kai jos šiluma rėmėsi į mane, kai jos svoris buvo ne našta, o grįžimas. Per tuos mėnesius aš kartais stengiausi apie ją negalvoti, o kartais ji būdavo manyje taip aiškiai, kad negalėdavau užmigti. Dabar abu tie dalykai susitiko viename taške.
Mūsų ryšys nebuvo pasikeitęs. Jis buvo toks pats. Bet aš pajutau, koks jis trapus. Kaip lengva jį būtų buvę prarasti.
Aš ją glosčiau, ir ji leidosi. Be atsargumo. Be įtampos. Lyg tarp mūsų nebūtų buvę jokio laiko. Nebuvo jokių abejonių.
– Einam, – pasakiau tyliai. Ir Mėnulio žvaigždė pajudėjo kartu su manimi.
Atsivedžiau ją prie karietos lėtai, leisdama jai pačiai pasirinkti žingsnį. Ji ėjo šalia taip natūraliai, lyg būtų tai dariusi visada. Lyg nebūtų buvę pusės metų tylos, laukimo. Lyg nė nebūtume išsiskyrusios.
– Ji dabar turi mane, – pasakiau Kalebui. – Todėl jus, Kalebai, su savo mylimąja galite keliauti namo. Ačiū už viską.
Kalebas kurį laiką žiūrėjo į Mėnulio žvaigždę, paskui – į mane, tarsi matuotų ne atstumą, o laiką.
– Ne, – tarė galiausiai. – Aš jūsų nepaliksiu. Ne dabar. Laikai pavojingi, Yara. Ir aš neketinu apsimesti, kad to nematau. Grįšime į mano rančą, šoksime ant arklių ir toliau judėsime visi kartu.
Jo balsas buvo tvirtas, bet ne spaudžiantis. Aš supratau, kad tai ne pasiūlymas ir ne sprendimas už mane. Tai buvo laikymasis šalia.