Kayonos žemė (21)

1. Senas pažįstamas

Palikome Dvasių kalną anksti rytą. Saulė dar tik kilo virš medžių viršūnių, o rūkas slinko pažeme taip lėtai, lyg ir jis nenorėtų mūsų išleisti. Kalebas laikė vadeles tvirtai, bet neskubino arklių. Kelias prieš akis buvo ilgas, o krypties mes vis dar neturėjome.
Karieta dardėjo nelygiu keliu. Niekas per daug nekalbėjo. Atrodė, kad kiekvienas tyliai dėliojosi savo mintis. Aš vis grįždavau prie tų pačių senų karolių, kuriuos nešiojausi su savimi. Jie gulėjo delne sunkesni nei turėjo būti. Jų šeimininkas jau buvo palaidotas, tačiau vis dar tikėjausi, kad kažkas prisimins ne jį, o tuos, kurie kadaise buvo šalia.
Po kelių valandų priešakyje pasirodė nedidelė gyvenvietė. Keli rąstiniai nameliai, džiūstančios žvėrių odos ir prie tvorų pririšti arkliai išdavė, kad čia gyvena medžiotojai. Vos tik įriedėjome į kiemą, vienas vyras pakėlė galvą ir plačiai nusišypsojo.
– Kalebai! – šūktelėjo jis. – Seniai bematytas.
Kalebas nulipo nuo karietos ir paspaudė jam ranką.
– Dar vis medžiojat tiek, kad žvėrys nespėja daugintis? – pajuokavo jis.
– O tu vis dar ginčijiesi su karvėmis? – nusijuokė kitas.
Jie kelias minutes kalbėjosi apie kasdienius dalykus. Tik tada Kalebas surimtėjo.
– Vyrai... gal pastaruoju metu matėte indėnų? – jis atsiprašomu žvilgsniu trumpai pažvelgė į mane už žodį indėnų.
Susiraukiau, bet nepriekaištavau. Supratau, kad Kalebas turi vartoti šį žodį tik dėl to, kad tai vienintelis žodis, kurį gali suprasti baltieji žmonės. Jeigu pasakytum baltąjam – Amerikos čiabuvis, – greičiausiai palaikytų tave kuoktelėjusiu.
– Matėm, – tarė vienas medžiotojas po gana ilgos ir nejaukios tylos. – Prieš kelias dienas. Nedaug jų buvo. Gal trys... gal keturi.
Aš išlipau iš karietos ir priėjau arčiau.
– Ar matėte šituos karolius? – paklausiau ištiesdama delną.
Vyresnis medžiotojas paėmė juos į rankas. Ilgai vartė, braukė nykščiu per spalvotus karoliukus, paskui papurtė galvą.
– Šitų neatsimenu. Bet vienas iš tų indėnų tikrai nebuvo vienas. Atrodė, kad jie kažko ieškojo. Paskui nujojo į šiaurės rytus. Link Brimstono kalnagūbrio, – paaiškino jis ir grąžino man karolius.
Aš su Kalebu susižvalgėme. Tai buvo pirmoji kryptis. Padėkojome medžiotojams ir išvykome.
Kelias vis siaurėjo. Miškai tankėjo. Kurį laiką sutikdavome tik pavienius keliautojus, kol priešais pasirodė senas kailiadirbys, vedinas mulais.
Kalebas sustabdė arklius.
– Gal ką nors girdėjote apie indėnus?
Vyras palingavo galvą.
– Girdėti teko. Prieš porą dienų kažkas užpuolė stovyklą. Sakė, ten buvo indėnų. Daugiau nieko nežinau. Tik tiek, kad viskas nutiko netoli Brimstono kalnagūbrio, – virpančiu balsu atsakė senolis.
Jis atsisveikino ir nuėjo savais keliais. Aš tylėjau. Tai buvo antra užuomina ir ji vedė ten pat.
Dar po kelių valandų mus aplenkė lengvas vežimas su raudonu kryžiumi ant šono. Jį vairavo vidutinio amžiaus vyras. Išgirdęs mūsų pokalbį apie indėnus, jis pats sustabdė arklius.
– Atsiprašau, – tarė. – Netyčia nugirdau.
Kalebas linktelėjo.
– Ieškome kelių žmonių.
– Keistas sutapimas, – atsiduso gydytojas. – Visai neseniai teko gydyti vieną jaunuolį. Jis buvo sužeistas strėle.
– Kokia buvo strėlė? – paklausiau greičiau, nei spėjau apie tai pagalvoti. Mano širdis buvo tarsi sustojusi.
Gydytojas akimirką pamąstė.
– Kotas tamsus. Labai lygiai nušlifuotas. Antgalis siauras, ilgas, iš juodo akmens. O gale... tik dvi plunksnos. Viena balta, kita juoda. Abi trumpai pakirptos, – papasakojo vyras ir gūžtelėjo pečiais. – Keista strėlė. Dar nebuvau tokios matęs.
Aš užsimerkiau: Čerokių.
Nekilo nė menkiausios abejonės.
– Kur radote tą žmogų? – tyliai paklausė Kalebas.
– Jį atgabeno iš Brimstono kalnagūbrio pusės į Aironhilą, kur ir dirbu, – atsakė gydytojas. – Daugiau nieko nežinau.
Jam nujojus, ilgai tylėjome.
– Trys žmonės, – pasakiau pagaliau. – Visi kalba apie tą pačią vietą.
– Jeigu važiuosime ten... yra viena bėda. – Kalebas sunkiai atsiduso.
– Kokia?
– Į Brimstono kalnagūbrį veda tik vienas kelias. Per Grimstoną.
– Ir?
Kalebas kurį laiką tylėjo.
– Tai vienintelė vieta Amerikoje, į kurią net šerifai bijo įjoti, – pasakė jis.
– Negi ten taip blogai? – Neitanas pažvelgė į jį.
– Blogiau, – atsakė Eliza. – Ten nėra nei taisyklių, nei įstatymų. Jeigu vienas žmogus netyčia iššauna – po akimirkos šaudo visas miestas. Ir dar... jeigu mums nepasiseks... – ji nutilo.
– Kas? – paklausė Neitanas.
– Gali būti, kad sutiksime žmogų, kurio bijo net pats Grimstonas, – pasakė Kalebas.
Aš nieko neatsakiau. Man nerūpėjo nei miestas, nei jo gyventojai. Jeigu mano gentainiai buvo ten... aš vis tiek ketinau vykti. Net jeigu reikėtų pereiti per patį pragarą.
Būtent tokį nuosprendį pasakiau Kalebui ir jis nebesipriešino. Todėl visai netrukus karieta lėtai riedėjo paskutiniais kelio vingiais, kol prieš akis išniro Grimstonas.
Jis nebuvo panašus į jokį kitą miestą, kokį man buvo tekę matyti. Turėjau pripažinti, kad atrodė daug labiau apleistas nei Mudfordas, bet čia bent jau nebuvo tokio purvo. Žemė čia buvo kieta lyg akmuo.
Į akis krito ne namai, o dulkės. Jos kabėjo ore taip tirštai, kad atrodė, lyg visas miestas būtų užmiršęs, kokios spalvos yra dangus.
Kažkur prie salūno du vyrai daužėsi kumščiais. Kiek toliau ant šaligatvio gulėjo girtas žmogus, o šalia jo ramiai pririštas žirgas rupšnojo sausą žolę. Per atvirą langą sklido kortų pliaukšėjimas ir juokas.
Staiga nuaidėjo šūvis. Aš instinktyviai kryptelėjau galvą į garso pusę. Niekas nesureagavo: nei moteris, nešanti kibirą, nei prie parduotuvės stovintys vyrai, nei ant laiptų sėdintis senukas. Lyg šūvis būtų buvęs toks pat įprastas kaip bažnyčios varpas.
– Sveika atvykusi į Grimstoną, – tyliai tarė Kalebas.
Jo balse nebuvo ironijos. Tik nuovargis.
Mes lėtai judėjome pagrindine gatve toliau, nes kaip ir sakė Kalebas, menkiausias judesys čia gali kainuoti gyvybę.
Žmonių buvo daug. Beveik visi ginkluoti. Vieni nešiojosi revolverius ant klubų, kiti šautuvus laikė tiesiog permestus per petį. Veidai buvo šiurkštūs, įtarūs. Kiekvienas praeivis trumpam nužvelgdavo mūsų karietą, bet nė vienas neužlaikydavo žvilgsnio ilgiau nei reikėjo. Ir tada kažkas pasikeitė.
Pirmiausia tai pajutau, o ne pamačiau. Triukšmas pradėjo slopti. Vienas po kito pokalbiai nutrūko. Prie salūno stovėję vyrai lėtai pasitraukė nuo gatvės vidurio. Net tie du besimušę vyrai nuleido kumščius.
– Kalebai... – tyliai prabilo Neitanas.
– Matau, – atsakė šis nė neatsisukdamas.
Iš gatvės galo artėjo keli raiteliai. Priekyje jojo aukštas blondinas geltonu cilindru ant galvos, geltonais languotais marškiniais. Tokios pat spalvos kelnėmis.
Smilga kyšojo tarp jo lūpų, o žydros akys tingiai slydo per žmones, tarsi nė vienas iš jų nebūtų vertas didesnio dėmesio.
Man užteko vieno žvilgsnio.
– Na jau ne... – tyliai sumurmėjau.
– Tu jį pažįsti? – Kalebas pažvelgė į mane.
– Deja.
Raiteliai sustojo tiesiai prieš mūsų karietą, kurią Kalebas taip pat jau gerokai seniau sustabdė. Blondinas lėtai nulipo nuo žirgo. Viena ranka nusibraukė dulkes nuo kelnių, kita išsiėmė smilgą iš burnos ir nusišypsojo. Ta kreiva šypsena ir gelsvi dantys buvo pažįstami.
– Na, jeigu čia ne mano mėgstamiausia indėnė.
Aš atsidusau.
– O aš jau tikėjausi, kad šį kartą mano batai liks nepastebėti.
Jis nusijuokė. Nuoširdžiai. Net keli jo vyrai šyptelėjo.
– Matai? – palingavo galvą jis. – Vis dar prisimena mane.
– Sunku pamiršti žmogų, kuris garsėja moteriškų batų vagystėmis.
– Ką aš galiu pasakyti? – jaunuolis skėstelėjo rankas į šalis ir dar plačiau išsišiepė. – Turiu gerą skonį.
– Turi keistą skonį.
– Gal, – jis trumpam primerkė akis. Tada jo žvilgsnis nuslydo nuo manęs prie Kalebo, tada prie Neitano. – Nauji draugai?
– Kelionės draugai, – ramiai atsakiau.
– O kur važiuojat?
– Ne tavo reikalas.
– Mano mieste viskas mano reikalas.
– Man atrodo, Grimstonas nepriklauso tau.
– Popieriuose – ne, – jis nusišypsojo dar plačiau. – Bet paklausk bet kurio čia stovinčio žmogaus.
Akimirką gatvėje tvyrojo tyla. Niekas neišdrįso nė krustelėti. Tik tada mano žvilgsnis nukrypo į vyrą, stovėjusį kiek atokiau nuo jo.
Žemas, tvirtai sudėtas, rausvi drabužiai, cigaretė dantyse. Veidas senesnis, labiau išvagotas laiko, tačiau suklysti negalėjau.
– Ralfai?
– Seniai matyta, Yara, – jis trumpai linktelėjo ir išpūtė didelį dūmą.
Akimirką net nežinojau, ką pasakyti. Paskutinį kartą mačiau jį su maršalo žvaigžde ant krūtinės. Žmogus, kuris gaudė nusikaltėlius, dabar stovėjo petys petin su pavojingiausiu žmogumi, kokį tik buvo tekę sutikti.
– Negalvojau, kad kada nors pamatysiu tave... šitoje pusėje, – tyliai pasakiau.
– Gyvenimas kartais pasirenka už mus, – Ralfas sunkiai atsiduso.
– Ar tikrai?
Jis nebeatsakė. Gavinas mostelėjo ranka, lyg jiems abiem būtų nusibodusi ši tema.
– Gerai jau. Užteks sentimentų. Sakykit geriau... ko ieškot Brimstono pusėje?
Aš trumpam pažvelgiau į Kalebą, paskui vėl į Gaviną.
– Savo žmonių, – atsakiau.
Šypsena jo veide vos pastebimai priblėso vos vienai akimirkai, bet aš tai pastebėjau.
Gatvėje tvyrojo tyla. Ne ta, kuri ateina naktį. Šita buvo kitokia. Gyva. Visi laukė.
Gavinas stovėjo priešais mūsų karietą, viena ranka pasirėmęs į balną. Žydros akys ramiai klaidžiojo nuo manęs prie Kalebo, paskui prie Neitano. Jo veide vis dar žaidė ta pati tingi šypsena, lyg visas pasaulis būtų sukurtas vien tam, kad jį linksmintų.
– Tai sakai, savo žmonių ieškai? – paklausė jis.
– Taip, – atsakiau ramiai.
– O jeigu jų neberasi?
– Vis tiek ieškosiu.
– Užsispyrusi kaip visada.
– O tu vis dar erzini žmones iš nuobodulio.
– Ne iš nuobodulio, – jis papurtė galvą. – Iš malonumo.
Keli jo gaujos vyrai tyliai nusijuokė. Ralfas liko stovėti kiek atokiau. Jis neįsiterpė. Tik stebėjo mane taip, lyg bandytų suprasti, kiek iš tos merginos, kurią kadaise matydavo rezervate, dar liko.
– Na gerai, – atsiduso Gavinas. – Papasakok man, kodėl turėčiau tau padėti?
– Neprašiau pagalbos, – pasipriešinau.
– O ko tada prašai? – jis atrodė nustebęs.
– Atsakymo.
– Tai tas pats, – vaikinas numojo ranka.
– Ne.
– Matau, Paryžius tavęs neišmokė mandagumo, – jis primerkė akis.
– O tavęs gyvenimas neišmokė nevogti batų.
Šį kartą nusijuokė jau visa gauja. Net Ralfui lūpų kamputis vos pastebimai krustelėjo.
Gavinas palingavo galvą.
– Matot, vyručiai? Sakiau gi, kad patinku jai.
– Nepersistenk, – sausai atsakiau.
– Kodėl? Bijai, kad patikėsiu?
– Bijau, kad vėl pradėsi domėtis mano batais.
– Ne... – jis demonstratyviai nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. – Šitie neblogi. Atrodo, nauji. Galėčiau...
– Gavinai, – jo vardą ištarė Ralfas. Ramus balsas, be jokio pykčio.
Gavinas net neatsisuko.
– Palauk, – numojo ranka. – Mes dar tik pradedam susipažinti iš naujo, – jis žengė dar vieną žingsnį arčiau karietos. – Tai kur sakai važiuoji?
– Į Brimstono kalnagūbrį.
Jo šypsena nė kiek nepasikeitė. Tik akys trumpam sustingo.
– Bloga vieta, – jis caktelėjo liežuviu per dantis.
– Žinau.
– Ne, nežinai.
– Žinau, – pakartojau pro sukastus dantis. – Todėl ir važiuoju.
– Drąsi.
– Užteks, – Neitano balsas pirmą kartą nuskambėjo kiek irzaliai. – Jeigu žinai ką nors naudingo, tai sakyk. O jeigu ne...
Viskas įvyko taip greitai, kad net nespėjau suvokti. Gavino šypsena dingo lyg jos niekada nebūtų buvę. Revolveris jau buvo jo rankoje.
Spragt.
Dar po akimirkos vamzdis žiūrėjo tiesiai Neitanui į kaktą. Tarp jų buvo geras atstumas. Per didelis daugeliui žmonių, bet ne Gavinui. Jo veidas buvo visiškai ramus. Toks ramus, kad pasidarė dar baisiau. Jame nebuvo nei pykčio, nei įniršio – tik absoliutus įsitikinimas. Jeigu dabar paspaustų gaiduką... Jis neprašautų.
Visa gatvė sustingo. Net vėjas, rodėsi, liovėsi judinęs dulkes. Nė vienas gaujos narys nesureagavo. Lyg tai būtų įprasta. Lyg jie būtų matę tai šimtus kartų.
– Berniuk, – tyliai tarė Gavinas, nė karto nemirktelėjęs. – Kai kalba suaugusieji... nepertraukinėk.
Neitanas nė nekrustelėjo. Kalebas lėtai įtempė žandikaulį, tačiau ir jis nejudėjo. Aš giliai įkvėpiau.
– Gavinai.
Jis neatsisuko.
– Padėk ginklą, – paprašiau.
Kelias akimirkas niekas nepajudėjo. Tada jo lūpų kampučiai vėl pakilo lyg prieš tai nieko nebūtų nutikę. Jis nuleido revolverį, įsikišo jį atgal į dėklą ir nusivalė nuo rankovės nematomą dulkelę.
– Matai? – ramiai tarė, pažvelgdamas į Neitaną. – Ji mane pažįsta geriau negu tu.
Gatvė lyg vienu metu iškvėpė. Pokalbiai pamažu atsinaujino. Kažkur vėl sukaukšėjo salūno durys. Tarsi Grimstonas būtų trumpam sulaikęs kvėpavimą ir dabar vėl prisiminęs, kaip gyventi.
Gavinas pakėlė akis į mane.
– Dabar galim tęsti, – jo balse vėl skambėjo ta pati lengva pašaipa. Lyg prieš akimirką revolverio apskritai nebūtų buvę. – Tu ieškai savo gentainių, – tarė jis. – O aš svarstau... ar man apskritai verta tau ką nors pasakoti.
Aš kelias akimirkas tylėjau, o Gavino akys nebeklaidžiojo. Jos buvo įsmigusios tiesiai į mane. Nebebuvo nei šypsenos, nei pajuokos. Tik smalsumas.
– Tai ką dabar darysi? – paklausė jis tyliai. – Prašysi?
– Ne, – papurčiau galvą.
– Ne? – vienas jo antakis vos kilstelėjo.
– Tu neprivalai mūsų praleisti.
– O jeigu nepraleisiu?
– Tada ieškosiu kito kelio.
– Tokio nėra.
– Tuomet važiuosiu per tave.
Kelias akimirkas niekas nepratarė nė žodžio. Paskui Gavinas staiga garsiai nusijuokė. Taip, kad net keli miestelio vyrai atsisuko
– Štai šita mergiotė man visada patiko, – palingavo galvą jis. – Turi nagus.
– O tu vis dar turi kvailą įprotį vogti batus, – pasipriešinau.
– Šitas įprotis man vis dar neša daug džiaugsmo, – jis nekaltai skėstelėjo rankas į šalis.
– Užtat batų savininkams – nelabai.
Jis nusivalė nuo pirštinių dulkes ir lėtai priėjo dar arčiau karietos. Dabar mus skyrė vos keli žingsniai.
– Žinai... – tarė jis ramiai. – Jeigu dabar labai gražiai paprašytum...
– Neprašysiu, – kuo ramiausiai atsakiau.
– Kodėl?
– Nes tu vis tiek specialiai temptum laiką.
– Pažįsti mane, – jo lūpose vėl atsirado ta kreiva šypsena. – O aš jau galvojau, kad pasiilgai.
– Labiau pasiilgau savo batų, – mostelėjau ranka į jo batus, kurie buvo pernelyg panašūs į indėniškus. – Man atrodo, net nebetiktų man. Ištampei savo dramblio kojomis.
Visa gauja nusijuokė. Net Krokodilas nusikvatojo taip garsiai, kad jo kaukolė ant galvos vos nenuslydo.
Gavinas papurtė galvą.
– Matot? Šita moteris dar ir juokauti moka.
– O tu vis dar neatsakei į mano klausimą.
– Koks jis buvo?
– Ar mus praleisi?
– Neskubink.
Jis demonstratyviai apsisuko nugara į mus ir lėtai nusiėmė cilindrą. Delnu perbraukė per išsitaršiusius šiaudų spalvos plaukus, vėl užsidėjo skrybėlę ir tik tada atsigręžė.
– Žinai, kas man labiausiai patinka? – paklausė, o aš neatsakiau, nes žinojau, kad vis tiek pasakys. – Žmonės, kuriems labai skuba, nes jie pradeda daryti kvailystes, – jis akimis permetė mane. – O tu dabar labai skubi.
– Mano žmonės kažkur ten, – ranka mostelėjau į tolį, ten, kur kažkur galimai stūksojo Grimstono kalnagūbrys su įrodymais apie, tikiuosi, gyvus mano gentainius.
Gavinas trumpam nutilo.
– Gali būti, – ir sumurmėjo kaip niekur nieko.
– Tai traukis iš kelio, – pareikalavau.
Jo šypsena dingo. Šį kartą lėtai.
– Tu man nenurodinėsi.
– O tu manęs nesustabdysi.
Ralfas žengė pusę žingsnio į priekį.
– Gavinai, užteks.
– Ne, – Gavinas paprieštaravo.
Ralfas pažvelgė į mane.
– Ji nemeluoja.
– Tu jos pusėje? – Gavinas nusuko akis į jį.
– Ne.
– Tai ko kišiesi?
– Todėl, kad ją pažįstu.
Daugiau nieko. Jiedu kelias akimirkas tylėjo. Visa gatvė laukė. Gavinas sunkiai atsiduso.
– Žinai, Ralfai... kartais tu mane erzini labiau negu ji.
– Gali būti.
– Ir vis tiek tavęs dar neišmečiau.
– Gali būti.
Tas trumpas apsikeitimas žodžiais buvo toks ramus, kad atrodė keista prisiminti, jog vos prieš minutę revolveris buvo nukreiptas Neitanui į galvą.
Gavinas vėl pažvelgė į mane.
– Gerai. Važiuokit.
Kalebas jau norėjo timptelėti vadeles.
– Bet... Kai grįši... – jo balse pirmą kartą nebesigirdėjo pašaipos. Tik smalsumas. – Papasakosi, ką radai.
– Kodėl turėčiau?
– Todėl, kad dabar jau man pasidarė įdomu.
– O jeigu nieko nerasiu?
– Tada irgi papasakosi.
Aš kelias akimirkas į jį žiūrėjau. Šis žmogus buvo neprognozuojamas, pavojingas. Ir vis dėlto keisčiausia buvo ne tai. Keisčiausia buvo tai, kad jis mūsų nepaleido todėl, jog pasigailėjo. Jis paleido todėl, kad norėjo sužinoti, kuo baigsis mūsų istorija.
– Sutarta, – pasakiau, nors net neketinau nieko jam nei pasakoti, nei tuo labiau grįžti į šį miestą, kaip ir neketinau jo sutikti nei viename kitame Amerikos mieste.
Gavinas patenkintas linktelėjo ir lėtai pasitraukė iš kelio. Jam nė nereikėjo nieko sakyti. Visa gauja vienu metu atsitraukė į gatvės pakraščius. Kelias į Brimstono kalnagūbrį buvo atviras.

...

Brimstono kalnagūbrys mane pasitiko be jokio ženklo, kad čia kažkas baigėsi. Upė tekėjo sekliai, lėtai, lyg pati būtų pavargusi nuo savęs. Vanduo buvo pilkas ne nuo purvo – nuo akmenų po juo, nuo dangaus, kuris čia visada atrodo per žemas. Žemė kieta, akmenuota, vietomis išretėjusi žolė, vietomis – per tanki, kad matytum, kas slepiasi po ja. Čia visada buvo pavojinga vieta. Žvėrių per daug, žmonių – tik tie, kurie neturi ko prarasti.
Mes radome dvi baltųjų palapines prie upės. Tuščias. Paliktas ne skubiai, bet ir ne ramiai.
Aplink jas dar buvo matyti gyvenimo pėdsakai. Vežimo ratų vėžės giliai įsirėžusios į minkštesnę žemę, daugybė arklių kanopų žymių, prie vienos palapinės numestas apverstas skardinis dubuo, o ant tarp dviejų medžių ištemptos virvės vis dar kybojo pusiau išdžiūvęs rankšluostis. Atrodė, kad žmonės ketino čia pasilikti ilgiau, tačiau kažkas privertė juos išvykti anksčiau, nei planavo.
Laužavietėje dar ruseno pelenai. Ugnis jau buvo beveik užgesusi, bet po storu pelenų sluoksniu vis dar slėpėsi šiluma.
– Jie čia buvo visai neseniai, – tyliai pasakė Kalebas.
Aš neatsakiau. Pamažu išsiskirstėme po stovyklą. Kiekvienas ieškojo bent menkiausios užuominos.
– Yara.
Pakėliau galvą. Neitanas stovėjo prie didelio akmens netoli upės kranto. Kai priėjau arčiau, pamačiau tai, į ką jis rodė. Ant pilko akmens buvo sudžiūvęs kraujas. Jo nebuvo daug, tik kelios tamsios dėmės, įsigėrusios į akmens nelygumus.
Neitanas priklaupė ir pirštų galais lengvai palietė vieną iš jų.
– Senokas, – tyliai tarė. – Bet ne tiek, kad lietus būtų spėjęs nuplauti.
Aš tyliai linktelėjau. Kraujas dar nieko nereiškė, bet jis reiškė pakankamai. Kalebas tuo metu apėjo kitą stovyklos pusę. Šalia jo visada laikėsi ir Eliza. Regis, ji bijojo nutolti nuo vyro bent per pusę žingsnio, tačiau taip pat įdėmiai stebėjo teritoriją.
– Ateikit čia, – pašaukė.
Prie jo vedė ištrypta žolė. Krūmai buvo nulaužyti, lyg pro juos būtų prasiveržę keli arkliai vienu metu. Vietomis žemė buvo taip išmalta kanopomis, kad nebeliko nė vieno sveiko žolės stiebo.
– Čia kovota, – tyliai pasakė Kalebas.
Niekas tam neprieštaravo. Aš pasisukau ketindama eiti toliau, kai kažkas tarp žolės patraukė mano žvilgsnį. Iš pradžių pamačiau tik medį. Paskui – tamsią odinę rankeną. Priėjusi arčiau sustingau.
Lankas.
Sulaužytas.
Ne šiaip įskeltas – perlaužtas pusiau.
Kelias akimirkas negalėjau pajudėti. Mano žvilgsnis nuslydo žemyn ir sustojo ties maža detale, kurios nebūtų pastebėjęs joks svetimas žmogus: prie viršutinės lanko dalies vis dar buvo tvirtai įrištas juodas stumbro sausgyslės mazgas. Man užgniaužė kvapą.
Prieš akis trumpam iškilo vakaras prie laužo.
Takinis.
Jo ramus balsas.
Pasakojimas apie savo Čerokių gentį ir įšventinimą, po kurio kiekvienas jaunuolis ant protėvių lanko palikdavo vieną vienintelį ženklą. Takinis paliko pažadą sau.
Jo pažadas buvo saugoti savo gentį. Savo šeimą. Savo žemę. Savo kultūrą.
Pirštai patys palietė tą mazgą. Jis vis dar buvo tvirtai surištas. Lėtai pakėliau sulaužytą lanką nuo žemės. Atrodė, lyg laikyčiau ne ginklą, o ne paties Takinio sulaužytą pažadą.
– Yara... – tyliai ištarė Kalebas.
Aš neatsakiau. Negalėjau. Širdį draskė skausmas, kurį nebežinojau ar ištversiu dar kartą. Jausmas buvo panašus į tą, kai visi netekome Pukos, o po mėnesio Vajos. Nors ir praėjo jau šeši mėnesiai.
Neitanas tuo metu nuėjo arčiau upės. Jis žengė palei pat krantą, įdėmiai stebėdamas srovę, kol staiga sustojo.
– Palaukit... – tyliai tarė. – Ateikit čia. Kažką radau.
Jo žvilgsnis buvo įsmigęs į kažką, kas buvo užsikabinę tarp akmenų, ten, kur vanduo lėtai plakė krantą...
Kalebas ir Eliza priėjo prie Neitano, o aš likau stovėti toje vietoje, kur galimai vyko kova, rankose tebegniauždama sulaužytą lanką – mūsų protėvių palikimą. Jis dabar buvo išniekintas.

...

– Yara, – sušuko Neitanas ir aš tik po kurio laiko atsimerkiau, ir apsidairiau.
Atėjo suvokimas, kad nežinia, kiek laiko buvau tarsi užmigusi. Kol stovėjau čia, Kalebas ir Eliza aiškinosi apie radinį.
Suspaudžiau lūpas, lėtai pakračiau galvą į šalis ir atpakalia ranka nusivaliusi ašaras, priėjau arčiau upės. Žingsniai buvo sunkūs, lyg žemė po kojomis būtų tapusi tankesnė. Ir tada, tankesnėje upėje, beveik nepastebimas, – tarsi pats bandytų pasislėpti, – aš pamačiau audinį.
Apsiaustą.
Takinio.
Aš jį pažinau ne protu, o kūnu. Iš rašto, iš siūlės, kurią pats buvo persiuvęs. Iš kvapo, kuris dar laikėsi audinyje – žemės, dūmų, prakaito. Apsiaustas buvo permirkęs krauju. Ne šviežiu. Senu. Jau įsigėrusiu taip giliai, kad audinys tapo sunkus, lyg prisotintas kažko daugiau nei skysčio. Žinojau, kad tas kraujas ne paties Takinio, net ne baltojo žmogaus. Šį apsiaustą jis gavo per savo genties įšventinimą, kai dar buvo paauglys, dar prieš susitikimą su Čerokiais.
Takinis niekada per daug nepasakojo apie savo gentį ir tai, ką teko patirti iki atvyko pas Čerokius, bet būtent šis apsiaustas jam reiškė labai daug. Šio apsiausto jis nieku gyvu nebūtų nusivilkęs nei savo noru, nei per prievartą.
Man dar skaudžiau suspaudė krūtinę, kad trumpam pamiršau, kaip kvėpuoti. Randas ant mano rankos atsiliepė iš karto. Ne skausmu – tvinksėjimu. Lyg kažkas iš vidaus būtų jį palietęs. Lyg jis būtų pabudęs ir prisiminęs, kodėl apskritai atsirado.
Aš pritūpiau. Rankos drebėjo nuo per didelės įtampos, kuri neturėjo kur išsikrauti. Pirštai palietė audinį atsargiai, lyg bijočiau jį sužeisti dar kartą. Takinis buvo vienas iš tų, kurie paliko rezervatą. Vienas iš tų, kurie pasirinko kelią. Man nutirpo kojos. Atsistojau tik todėl, kad žinojau – jeigu liksiu pritūpusi, nebeatsikelsiu. Akys degė, bet ašaros nekrito. Kūnas buvo per daug sustingęs.
Brimstono kalnagūbrys tylėjo. Ši vieta nieko nepaaiškino. Tik laikė tai, kas liko. Ir tą akimirką aš supratau: aš nebeieškau genties tam, kad ją surasčiau. Aš ieškau tam, kad sužinočiau, kas dar gyvas. Ir kas jau perėjo ten, kur mano balsas jų nepasieks.