Kayonos žemė (20)

20. Namai be balso

Morisonų ranča pasitiko be šurmulio. Be ženklų, kad kažkas sugrįžo. Tvora buvo ta pati – kiek labiau pasvirusi, nei ją prisiminiau. Žemė po kojomis – kieta, išdeginta saulės, bet dar gyva. Oras kvepėjo gyvuliais, dulkėmis ir tuo sunkiai nusakomu dalyku, kuris vadinamas namais tik tada, kai juos jau esi praradęs.
Kalebas Morisonas išėjo iš arklidžių lėtai. Jis neatrodė nustebęs. Labiau... pasiruošęs.
– Yara, – pasakė jis, tarsi vardas būtų gulėjęs jam ant liežuvio visus tuos pusę metų ir dabar pagaliau rado vietą ištarti. – Tu grįžai.
– Grįžau, – atsakiau. Mano balsas buvo ramesnis, nei jaučiausi viduje.
Jis žvilgtelėjo į Neitaną trumpai, bet ne priešiškai.
– Kalebas Morisonas, – prisistatė. – Ranča vis dar stovi. Kol kas.
– Neitanas Vestas, – atsakė šis. – Ačiū, kad mus priimate.
Kalebas linktelėjo.
– Užeikite.
Mes peržengėme slenkstį. Viduje buvo vėsiau. Ne dėl sienų – dėl šešėlio. Aš jau buvau spėjusi įkvėpti, kai ją pamačiau.
Ji stovėjo prie stalo nugara į mus. Ilgi plaukai buvo supinti į vieną kasą, tokia tvarkinga, kad atrodė lyg būtų buvusi pinama ne rankomis, o laiku. Jie buvo žili. Ne pilkai pavargę, o šviesūs, beveik sidabriniai. Ir tai buvo keisčiausia dalis – moteris atrodė per jauna tokiems plaukams.
Ji atsisuko ir kažkas manyje sustojo. Veido bruožai, akių forma, lūpų linija. Ne tas pats žmogus, bet per arti, kad būtų atsitiktinumas.
Milė.
Ne ji, bet beveik jos kopija.
– Eliza Harper, – tarė Kalebas, tarsi nujausdamas, kad reikia įvardinti, kol aš dar nepamiršau kvėpuoti. – Eliza, čia Yara. Indėnė, apie kurią pasakojau.
– Kalebai, nesakykit to žodžio, – paprašiau vos girdimai, tačiau per sukastus dantis.
– Kokio? – jis atrodė pasimetęs.
– Indėnė... – atsakiau ir suspaudžiau lūpas.
– Atsiprašau, – jis supratingai linktelėjo. – Labai netaktiškai pasielgiau. Turėjau pasakyti, kad esi Amerikos čiabuvė.
Eliza pažvelgė į mane atidžiai, tačiau ne smalsiai ir ne vertindama. Jos žvilgsnis buvo tylus, bet gilus, lyg ji bandytų prisiminti ne mane, o jausmą.
– Malonu, – pasakė ji. Jos balsas buvo moteriškas, švelnus ir... gyvas.
– Man taip pat, – atsakiau, nors gerklėje buvo per sausa.
Ji šyptelėjo tik lūpomis. Akys liko rimtos.
– Milės čia nėra, – pasakė Kalebas jau man, lyg būtų išgirdęs mano mintis. – Ji išvyko į Europą. Mokytis. Seniai.
Aš linktelėjau.
– Ranča... – jis apsidairė, – laikosi. Ne taip, kaip anksčiau, bet laikosi.
Eliza priėjo arčiau. Ji kvepėjo žolelėmis ir dūmu. Ne kvepalais, kaip buvo įprasta taip gražiai ir santūriai atrodančioms moterims.
– Jei pavargote, – tarė ji, – galit padėti daiktus čia. Arbata dar šilta.
Neitanas pažvelgė į mane ne klausdamas leidimo, o laukdamas. Kalebas pasiūlė pasilikti taip, lyg tai būtų buvę savaime suprantama.
– Kiek reikės, – pasakė jis, stovėdamas prie durų su ta pačia ramybe, kurią turėjo ir anksčiau. – Žaliasis slėnis ir Morisonų ranča nemėgsta skubos.
Aš padėkojau. Neitanas taip pat. Žodžiai buvo trumpi, bet tikri.
Svečių kambarys buvo antrame aukšte. Mediniai laiptai girgždėjo tyliai, tarsi stengtųsi neprisipažinti, kad kažkas čia apsistojo. Kambarys buvo paprastas: langas į laukus, nedidelis stalas, kėdė, ir lova – tik viena.
Ne siaura. Ne ankšta. Plati, tvirta, su sunkia antklode, kuri atrodė skirta laikyti šilumą, o ne ją dalinti. Aš sustojau prie slenksčio. Neitanas – per žingsnį už manęs. Abu tai pastebėjome tuo pačiu metu, bet nei vienas nieko nepasakė.
– Jei tau nepatogu... – jis pradėjo.
– Ne, – nutraukiau. – Tiesiog... pastebėjau.
Jis linktelėjo be palengvėjimo, be juoko. Tarsi tai būtų buvęs faktas, o ne problema.
– Aš moku miegoti tyliai, – pasakė jis po akimirkos.
– Aš irgi, – atsakiau.
Tai nebuvo flirtas. Tai buvo bandymas išlaikyti pusiausvyrą.
Mes pasidėjome daiktus. Mano krepšys atsidūrė prie sienos. Jo – prie stalo. Langas buvo pravertas, ir iš laukų sklido nakties kvapas – žolė, dulkės, kažkas gyvo ir seno. Tas kvapas mane pasiekė per kūną, ne per atmintį.
– Čia kitaip nei Paryžiuje, – pasakė Neitanas tyliai.
– Čia žemė dar kalba, – atsakiau. – Tik reikia mokėti klausytis.
Jis nieko neatsakė, bet pajutau, kad klausosi.
Mes nusirengėme ne vienas priešais kitą, o atsukę nugaras, bet be gėdos ir be teatrališkumo. Tik su keistu sąmoningumu, kad erdvė tapo per maža dviem žmonėms, kurie jau per daug žino vienas apie kitą.
Aš atsiguliau pirma ir iškart prie krašto. Jis – po akimirkos, taip pat palikdamas tarpą. Antklodė mus dengė kaip bendras sprendimas, ne kaip kvietimas. Ilgą laiką gulėjome tylėdami.
Aš jaučiau jo kvėpavimą. Ne garsų – tikslų. Jis buvo per arti, kad būtų atsitiktinis, ir per toli, kad būtų peržengta riba. Mano kūnas reagavo anksčiau nei protas – ne geismu, o budrumu. Kaip tada, kai žinai, kad šalia yra kitas gyvas žmogus ir nuo tavo judesio gali pasikeisti viskas.
– Yara, – jis ištarė mano vardą labai tyliai. – Jei tau bus per sunku... pasakyk.
Aš neatsakiau iš karto. Įkvėpiau ir iškvėpiau.
– Man sunku ne dėl to, kad tu čia, – tik tada prabilau.
Jis trumpam sulaikė kvėpavimą.
– Suprantu, – tarė jis. Ir aš žinojau, kad nemeluoja.
Mes daugiau nekalbėjome. Naktis slinko lėtai. Kartais mūsų rankos netyčia prisiliesdavo – ne ieškodamos, o tiesiog būdamos per arti. Kiekvieną kartą tas prisilietimas buvo trumpas, bet palikdavo pėdsaką.
Aš užmigau ne iš karto. Klausiau, kaip Neitanas kvėpuoja. Kaip namas gyvena. Kaip laukai už lango juda be liudininkų. Ir pirmą kartą nuo sugrįžimo į Ameriką pagalvojau ne apie tai, kas buvo prarasta.
Ryte nubudau nuo šviesos. Ji krito per langą tiesiai ant sienos, švelni, be spaudimo. Neitanas dar miegojo. Ant šono. Veidas ramus, lyg kūnas būtų pagaliau radęs vietą, kur nereikia gintis. Aš gulėjau nejudėdama. Nenorėjau nutraukti šios tylos. Nes supratau viena: ši lova nebuvo išbandymas. Ji buvo ženklas, kad mes jau esame arčiau, nei leidžia sau pripažinti žodžiai. Ir kad nuo šiol kiekvienas žingsnis turės svorį.
Virtuvė buvo šilta. Ant stalo jau stovėjo duona, sviestas, kiaušiniai, puodeliai su kava. Kalebas sėdėjo prie lango, o šalia jo – Eliza. Ji judėjo lėtai, bet tiksliai, tarsi kiekvienas jos gestas būtų buvęs apgalvotas dar prieš rankai pakylant.
Ji pakėlė akis, kai įėjau.
– Gerai miegojai? – paklausė.
– Taip, – atsakiau. Tai buvo tiesa. Keista, bet tikra.
Neitanas netrukus nusileido ir atsisėdo šalia manęs. Jo petys trumpam palietė manąjį. Ne tyčia, bet ir ne atsitiktinai.
Mes valgėme tylėdami. Ne nepatogiai. Tiesiog taip, kaip valgoma, kai kiekvienas dar klausosi ryto. Peiliai švelniai braukė per lėkštes. Kava buvo stipri, nebuvau prie tokios įpratusi. Duona – sunki ir soti, tokia, kuri skirta darbui, ne pokalbiams.
Aš bandžiau valgyti. Tikrai bandžiau. Bet mintys vis grįždavo į tą patį tašką – į laišką, į negyvą kūną, į žodžius, kurių dar niekam neištariau garsiai.
– Tas vyras, – ištariau staiga. – Kurį matei.
Kalebas pakėlė akis. Eliza nuleido žvilgsnį į savo puodelį.
– Aš galvojau apie tai visą kelią, – tęsiau. – Kaip jis atrodė. Ar buvo vienas. Ar matei ženklų, kad jis bėgo. Ar kad buvo persekiojamas.
Kalebas kurį laiką nieko nesakė. Tik stebėjo mane taip, kaip stebima žemė prieš audrą.
– Yara, – tarė jis ramiai. – Tau tai per daug rūpi.
Aš sustingau.
– Ne todėl, kad tai nesvarbu, – pridūrė jis. – O todėl, kad matau, kaip tu tai nešioji savyje. Lyg tai būtų ne klausimas, o atsakymas, kurį jau žinai.
– Aš negaliu kitaip, – pasakiau. Mano balsas buvo tylesnis, nei norėjau. – Jei tai buvo vienas iš mūsiškių... jei dar kažkas liko... aš negaliu apsimesti, kad to nėra.
Eliza pakėlė akis. Jos žvilgsnis buvo aštrus, bet ne piktas.
– Kartais žinojimas kainuoja daugiau nei nežinojimas, – pasakė ji. – Ypač čia.
– Aš jau sumokėjau savo kainą, – atsakiau.
Neitanas neįsiterpė, bet aš jaučiau jo buvimą šalia kaip atramą, kuri nespaudžia. Kalebas atsiduso ir padėjo rankas ant stalo.
– Aš pasakysiu tai, ką žinau, – tarė jis. – Kūnas buvo netoli pietinės pievos. Be ginklų. Be žirgo. Tai nebuvo mirtis iš ligos ar nelaimės, bet neatrodė, kad ir būtų kovojęs su kažkuo. Kažkas... staigiai nutraukė jo gyvybę.
Mano pirštai suspaudė puodelį.
– Ar buvo ženklų, kad jis priklausė genčiai? – paklausiau.
– Buvo randų, – atsakė Kalebas. – Tokie, kokių žmogus paprastai neturi. Tačiau negaliu pasakyti ar tai tavo gentainis. Nebuvau jo matęs niekad anksčiau.
– Aš noriu pamatyti tą vietą, – pasakiau.
Kalebas pažvelgė į Elizą. Ji neatsisakė. Tik trumpai linktelėjo.
Pusryčiai baigėsi. Darbai laukė. Bet manyje jau buvo aišku: šitas sugrįžimas nebus tylus. Ir aš jau nebetilpau savyje.
Mes išėjome keturiese be skubos, bet ir be delsimo. Kalebas ėjo priekyje, Eliza šiek tiek atsilikusi, tarsi sąmoningai palikdama erdvės. Neitanas laikėsi šalia manęs – ne per arti, bet taip, kad jo buvimas būtų jaučiamas be prisilietimo.
Pietinė pieva atrodė ramesnė, nei tikėjausi. Žolė buvo suguldyta nelygiai, vietomis jau vėl pakilusi, lyg žemė būtų bandžiusi užglaistyti tai, kas čia įvyko. Nebuvo nei kraujo, nei pėdsakų, nei to sunkumo ore, kurį pažįsti, kai vieta dar neprisitaikė prie netekties.
– Čia, – pasakė Kalebas ir sustojo.
Aš priėjau arčiau. Kūnas pats žengė į tą vietą, kurioje, pasak Kalebo, buvo rastas mirusysis. Žiūrėjau ne į žemę, o į tai, ko joje nebeliko. Į tuštumą, kuri visada pasako kur kas daugiau.
– Teisėsauga viską sutvarkė, – tarė Kalebas. – Greitai. Kaip jie moka.
– Kaip jie nori, – pataisiau tyliai.
Jis nieko neatsakė. Aš nuleidau akis ir pradėjau eiti lėtai, įdėmiai apžiūrėdama žolę ne žvilgsniu, o instinktu. Taip, kaip ieškoma ne daikto, o ženklo. Neitanas suprato be žodžių – jis pasuko kitu ratu, leisdamas man turėti savo tylą. Ir tada pamačiau.
Ne iš karto. Ne ryškiai. Tik kai saulės šviesa krito kitu kampu, kai šešėlis pasislinko, pastebėjau kažką tarp žolių. Atsitūpiau, o mano pirštai palietė odą, paskui – karolius.
Jie buvo seni. Truputį nutrinti, spalvos praradusios ryškumą, bet vis dar laikėsi. Mazgas buvo surištas kitaip, nei mano genties moterys rišdavo. Aš juos pakėliau, leidau papuošalui nuslysti per delną. Mano krūtinė trumpam sustingo.
– Aš jų neatpažįstu, – pasakiau garsiai, labiau sau nei kitiems.
Eliza priėjo arčiau.
– Tai gerai? – paklausė ji.
– Tai reiškia, kad jis galėjo būti ne iš Káyonos, – atsakiau. – Ne mano gentainis. Galbūt tiesiog klajoklis.
Viltis manyje buvo atsargi ir ne šviesi, bet gyva. Kaip mažas gyvūnas, kuris išdrįsta išlįsti tik trumpam.
Kalebas pritūpė šalia manęs.
– Mudforde šerifai turės daugiau informacijos, – pasakė jis.
Aš pakėliau akis.
– Tu siūlai ten keliauti? – paklausiau su abejone.
– Taip, – atsakė jis. – Jei nori suprasti, kas vyksta, geriau girdėti tai iš pirmų lūpų, o ne iš gandų.
Aš suspaudžiau karolius delne. Jie nebuvo mano istorijos dalis. Ir būtent tai juose buvo svarbiausia.
– Sutinku, – pasakiau. – Keliaukime į Mudfordą.
Neitanas priėjo arčiau ir trumpam palietė mano ranką lyg klausdamas ar esu įsitikinusi. Aš linktelėjau. Pieva liko už nugaros. Kažkur giliai savyje aš pajutau: šitas grįžimas jau nebe vien apie paieškas. Jis apie tai, ar žemė dar atpažįsta tuos, kurie išdrįsta jos klausytis.
Į Mudfordą važiavome karieta. Kalebas sėdėjo priešais, laikė vadeles tvirtai, bet be įtampos. Eliza – šalia jo. Mes su Neitanu gale. Medinė sėdynė buvo kieta, lentos girgždėjo kiekviename nelygesniame kelyje, ir tas garsas man kažkodėl buvo pažįstamas.
Kelias buvo sausas, dulkėtas. Kuo labiau artėjome prie Mudfordo, tuo labiau žemė atrodė ištrypta, tarsi jau seniai būtų nustojusi tikėti, kad kas nors ją dar gerbs. Medžiai retėjo, žolė žemėjo. Viskas aplink rodė ne judėjimą, o įstrigimą. Aš tylėjau ne todėl, kad neturėčiau ką pasakyti. Todėl, kad kūnas prisiminė greičiau nei protas.
Mudfordas manyje niekada nebuvo tik miestas. Jis buvo kvapas – arklidžių, šlapio purvo, prakaito ir seno alkoholio mišinys. Jis buvo garsas – keiksmažodžiai, juokas be džiaugsmo, batai, trankantys medinius šaligatvius. Jis buvo žvilgsniai, kurie neslepia, kad mato tave kaip daiktą, o ne kaip žmogų.
Kai pasirodė pirmieji pastatai, mano nugara nevalingai įsitempė.
– Viskas gerai, – tyliai pasakė Neitanas, nežiūrėdamas į mane, bet lyg jausdamas. Jo balsas buvo ramus, bet ne globėjiškas.
Aš linktelėjau – ne jam. Sau.
Mudfordas nepasikeitė. Per tuos šešis mėnesius jis tapo dar labiau savimi. Mediniai pastatai, apsilupę dažai, purvas gatvėse net ir sausą dieną. Arklių mėšlas niekur nedingęs. Žmonės stovėjo prie durų, prie langų, prie nieko – tarsi lauktų, kol kas nors nutiks, bet netikėtų, kad tai bus gerai.
Kai karieta sustojo, aš pajutau tą patį jausmą kaip ir anksčiau: lyg būčiau grįžusi į vietą, kuri niekada manęs nelaikė, bet visada norėjo pažymėti.
Šerifinė stovėjo taip pat kaip visada – per daug centre, per daug atvira, per daug užtikrinta, kad čia sprendžiami dalykai. Medinės durys buvo pravertos. Viduje – prieblanda, tabako kvapas ir popieriai, kurie niekada nieko neišgelbėjo.
Įžengiau pirma. Ne dėl drąsos. Dėl to, kad žinojau: jei leisčiau kam nors eiti už mane, galėčiau nebeįeiti visai. Viduje buvo du vyrai. Vienas sėdėjo prie stalo, kitas stovėjo prie sienos, atsirėmęs į ją taip, lyg pats pastatas jam priklausytų. Abu pakėlė akis.
– Ko reikia? – paklausė sėdintysis, nepakilęs.
– Mes dėl rasto indėno kūno netoli Morisonų rančos, Žaliajame slėnyje, – pasakė Kalebas ramiai, bet tvirtai. – Mergina nori sužinoti detales.
Vyro žvilgsnis slystelėjo manimi per daug atvirai, tačiau atsainiai.
– Jau sutvarkyta, – tarė jis. – Kūnas buvo be dokumentų. Vardas nenustatytas. Palaidotas pagal tvarką.
– Pagal kieno tvarką? – paklausiau.
Jis kilstelėjo antakį.
– Pagal įstatymo.
Šie du žodžiai manyje sukėlė seną, gerai pažįstamą jausmą: abejonę ir susierzinimą tuo pačiu metu.
– Ar jis buvo nužudytas? – paklausiau.
– Buvo peiliu padaryta žaizda, – atsakė jis. – Nieko neįprasto.
– Ar jis buvo vietinis?
– Neatrodė, – tarė vyras. – Bet ir ieškoti nebuvo kam.
Aš ištraukiau karolius ir padėjau ant stalo. Medis po jais buvo subraižytas, lyg jau būtų matęs per daug panašių daiktų.
– Radau juos vietoje, – pasakiau. – Ar jie jums pažįstami?
Abu vyrai pažvelgė. Vienas papurtė galvą. Kitas gūžtelėjo pečiais.
– Indėniški, – pasakė stovintysis. – Bet ne vietinių. Gal koks klajoklis.
– Ar kas nors jo ieškojo? – paklausiau.
– Ne, – atsakė sėdintysis. – Ir, panašu, neieškos.
Aš lėtai įkvėpiau. Šerifinė buvo tokia pati, kaip ir tada: ne pikta, ne žiauri. Tiesiog tuščia ten, kur turėtų būti atsakomybė.
– Ačiū, – pasakiau ir susigrąžinau karolius.
Kai išėjome į lauką, oras atrodė sunkesnis nei prieš įeinant. Neitanas trumpam padėjo ranką man ant nugaros – ne stumdamas, ne laikydamas. Tiesiog primindamas, kad jis yra šalia. Ir kad visada bus.
Mudfordas mus stebėjo. Kaip visada. Ir aš žinojau: nors atsakymų čia nebuvo, šitas miestas dar nepasakė paskutinio žodžio.
Kalebas pasiūlė tai beveik tarp kitko, kai karieta jau vėl riedėjo iš Mudfordo, o miestas liko už nugaros su visu savo purvu ir neatsakytais klausimais.
– Jei nori, galime nuvažiuoti iki rezervato, – tarė jis. – Pažiūrėsi pati. Kartais žemė pasako daugiau nei žmonės.
Aš net nesvarsčiau.
– Taip, – atsakiau iš karto. – Noriu ten būti.
Neitanas į mane nepažvelgė, bet pastebėjau, kaip jo kūnas sustingsta vienai Misisipei, o tada atsipalaiduoja.
Kelionė šįkart buvo ilgesnė. Karieta judėjo lėtai, ratai grimzdo gilyn į išvažinėtą žemę, kelias vis siaurėjo, kol galiausiai tapo labiau nuojauta nei tikru keliu. Dulkės kilo ir nusėdo ant drabužių, ant batų, ant rankų. Vėjas buvo sausas, bet ne piktas. Toks, kuris nebešaukia, tik seka.
Kuo toliau važiavome, tuo labiau keitėsi oras. Dangus – jis liko tas pats. Keitėsi kvapas. Dingo Mudfordo kartumas, dingo miestas, dingo žmonių perteklius. Atsirado atpažįstamas tuštumos jausmas – ne kaip nebuvimas, o kaip laukimas.
Aš sėdėjau tiesiai. Rankos gulėjo ant kelių, pirštai kartais nevalingai suspausdavo audinį. Kūnas pradėjo elgtis kitaip dar prieš man spėjant tai suprasti. Pečiai nusileido. Kvėpavimas tapo gilesnis, bet sunkesnis. Tarsi oras čia būtų tankesnis.
– Mes jau netoli, – pasakė Kalebas po ilgos tylos.
Rezervatas pasirodė ne staiga. Jis neiškilo ir neatsivėrė. Jis tiesiog buvo. Lyg niekada nebūtų išnykęs, tik pasitraukęs į vietą, kur nereikia akių.
Kai karieta sustojo, aš išlipau pirma. Kojos akimirką sudrebėjo, bet ne nuo silpnumo. Nuo to jausmo, kai grįžti ten, kur kažkada buvai laikoma, bet pats save paleidai.
Žemė buvo sausesnė nei prisiminiau. Žolė – žemesnė. Kai kur – visiškai išdegusi. Bet vis tiek tai buvo ta pati žemė. Aš ją atpažinau ne akimis. Pėdomis.
Palapinių nebebuvo. Tik vietos, kur jos stovėjo. Apskritimai žemėje, pelenų pėdsakai, akmenys, kurie liko ten, kur kažkas kadaise sėdėjo. Ugnies vietos buvo šaltos, bet neišardytos. Kažkas jas paliko ne iš aplaidumo, o iš pagarbos. Aš ėjau lėtai.
Štai vieta, kur Puka juokėsi per garsiai. Čia – kur Vaja stovėdavo, kai niekas kitas nežinojo, ką daryti. Čia – kur naktimis klausydavau žemės, kol ji mane priimdavo.
Neitanas laikėsi už kelių žingsnių. Ne šalia, bet ir ne toli. Jis nebandė užpildyti tylos. Ir tai buvo svarbiau už bet kokius žodžius.
Aš sustojau ten, kur anksčiau stovėjo mano palapinė. Žemė čia buvo labiau sutrypta. Lyg kažkas būtų ilgai vaikščiojęs ratu, nežinodamas, kur dėti rankas. Atsiklaupiau ir paliečiau žemę. Ji buvo kieta, bet ne šalta.
– Čia viskas baigėsi, – pasakiau tyliai. – Ir čia viskas prasidėjo.
Aš pakilau ir pažvelgiau aplink. Nebuvo kūnų. Nebuvo ženklų, kad čia vyko smurtas. Tik tuštuma, kuri nebuvo atsitiktinė. Per daug tvarkinga.
– Kažkas čia buvo, – pasakiau.
Kalebas linktelėjo.
– Girdėjau, kad šerifai buvo atvykę, – tarė jis. – Ne tik dėl kūnų. Dėl visko. Jie nemėgsta vietų, kurios lieka be šeimininko.
Tas sakinys manyje suskambo per aštriai.
Aš giliai įkvėpiau ir pažvelgiau į Neitaną. Jis žiūrėjo į mane, ne į žemę, ne į aplinką. Į mane tokią, kokia buvau čia. Ir tada supratau: kelionė čia nebuvo grįžimas. Tai buvo patikrinimas: ar aš dar galiu stovėti šitoje vietoje ir neišnykti.
Kalebas ilgai tylėjo. Jis stovėjo kiek atokiau nuo manęs, kepurę laikė rankose, nors saulė dar nekepino. Jo akys klaidžiojo po tuščią erdvę ne smalsiai, o atsargiai, lyg bijotų netyčia užlipti ant kažko nematomo.
– Yara... – galiausiai tarė jis, ir jau iš balso supratau, kad tai nebus lengvas prašymas. – Ar galėtum... parodyti, kur palaidoti tie du vyrai? Tas jaunas... ir vadas.
– Puka ir Vaja, – pasakiau ramiai. – Jie palaidoti Dvasių kalne.
– Jei tai netinkama... – pradėjo jis.
– Ne, – pertraukiau. – Tai tinkama. Bet turi žinoti kelis dalykus. Į Dvasių kalną nevažiuojama, – tęsiau. – Su karieta ten nepateksi. Reikės eiti pėsčiomis.
Aš akimirką patylėjau, tada pasakiau tai, kas buvo svarbiausia.
– Ir dar vienas dalykas: jei nori ten melstis, jei nori būti priimtas, reikia atnešti auką. Ne žodžius. Ne daiktus.
– Kokią? – paklausė.
– Geriausia stirną, – pasakiau. – Ji laikoma tyra. Tinkama palydėti mirusiuosius.
Kalebas linktelėjo taip natūraliai, tarsi būčiau paprašiusi vandens.
– Ne problema, – tarė jis.
Neitanas pažvelgė į mane klausiamai. Aš jam linktelėjau – trumpai, bet aiškiai. Jis nesitraukė. Ir tai man buvo svarbu.
Mes pajudėjome be skubos. Kalebas pasiėmė šautuvą, bet laikė jį nuleistą. Eliza liko kiek toliau, sakydama, kad palauks. Ji suprato, jog šita kelionė – ne visiems.
Miškas pasitiko mus tyliai. Ne ta tyla, kuri gąsdina, o ta, kuri stebi. Žingsniai tapo lėtesni, garsai – minkštesni. Net oras čia buvo kitoks, vėsesnis. Aš ėjau priekyje. Ne todėl, kad žinočiau kiekvieną posūkį. Todėl, kad kūnas prisiminė.
– Čia jie ateidavo pamedžioti, – pasakiau tyliai, rodydama į menką taką tarp krūmų. – Puka sakydavo, kad stirnos visada pasirodo ten, kur žemė dar nėra supykusi.
Kalebas sustojo ir pažvelgė aplink. Jo kvėpavimas sulėtėjo.
– Tu kalbi apie juos taip, lyg jie būtų čia, – tarė jis.
– Jie ir yra, – atsakiau. – Tik ne taip, kaip gyvieji.
Stirna stovėjo tarp medžių, liekna, budri, bet nepanikuojanti. Jos akys buvo didelės, tamsios, jos kūnas įtemptas, bet ne bėgantis. Akimirka buvo tokia tyra, kad net kvėpavimas atrodė per garsus.
Kalebas lėtai pakėlė šautuvą. Jis dar akimirką palaukė, tarsi leisdamas man apsispręsti, ar tai teisinga. Aš linktelėjau. Šūvis buvo greitas, tikslus ir be kančios. Stirna krito iš karto, lyg būtų tiesiog atsigulusi.
Priėjau arčiau, atsiklaupiau, paliečiau jos kaklą.
– Ačiū, – sušnibždėjau Matákų kalba. – Tu būsi išgirsta.
Kalebas nusiėmė kepurę. Neitanas stovėjo tyliai, nuleidęs galvą.
– Galime eiti, – pasakiau po akimirkos. – Dabar kelias bus atviras.
Ir kai pasukome link Dvasių kalno, supratau: tai ne tik apie Puką ir Vają. Tai apie tai, ar ši žemė dar leis man sugrįžti – bent jau su pagarba.
Kalebas sustojo priešais Vajos kapą pirmas. Atsiklaupė sunkiai, lyg tik vienos dienos būtų užtekę, kad keliai taptų per seni. Jis delną padėjo ant žemės – ne ant akmens, ne ant ženklo, o ten, kur jautėsi pats kūnas.
– Tu visada sakydavai, kad žemė laikys, kol mes jos neišduosim, – tyliai ištarė Kalebas. – Aš ilgai galvojau, ar mes neišdavėm...
Jo balsas buvo žemas, bet jame nebuvo jokios vaidybos. Tik žmogus, kalbantis su tuo, kuris jam atsakydavo visą gyvenimą. Su tuo, kuris jam buvo brangus.
– Aš turėjau būti čia dažniau, – pridūrė jis. – Turėjau klausytis atidžiau. Bet tu visada leidai manyti, kad dar yra laiko.
Jis nutilo. Jo pečiai įsitempė. Aš mačiau, kaip jam sunku rasti kitą kvėpavimą.
– Tu buvai ne tik vadas, – pasakė Kalebas. – Tu buvai mano draugas. Ir aš niekada nesakiau to garsiai, nes maniau, kad suspėsim išgerti dar vieną kavą, dar kartą susipykti, dar kartą susitaikyti.
Jo ranka lengvai sugniaužė žemę. Tada jis persisuko prie kito kapo, nors tai tebuvo tik nedideli žemės kauburiukai – tik dėl vaizdo. Iš tiesų, šių dviejų žmonių kūnai buvo sudeginti ir pelenai paleisti pavėjui išsisklaidyti ore.
– O tu, berniuk, – jo balsas čia suminkštėjo, – visada buvai per drąsus. Visada eidavai pirmas, net kai nereikėdavo. Vaja tave laikė ne todėl, kad valdytų. Todėl, kad saugotų.
Jis trumpam nuleido galvą.
– Mieli bičiuliai, atleiskit, kad neapsaugojau jūsų. Nors būčiau galėjęs, – vyras skausmingai nurijo seiles. – Tiesiog nespėjau to padaryti.
Kalebas padėjo stirnos kūną taip, kaip buvo mokytas – su pagarba, be skubos, be bereikalingų judesių. Neitanas ir Eliza stovėjo atokiau, tylūs, nebandydami būti šio rato dalimi. Neitanas stebėjo Kalebą su tokia pagarba, kuri kyla ne iš supratimo, o iš suvokimo, kad čia vyksta kažkas, ko nevalia pertraukti.
Aš žengiau į priekį tik tada, kai pajutau, kad atėjo tam laikas. Išskėčiau rankas. Delnai atsivėrė dangui. Krūtinė pakilo. Prabilau Matákų senąja kalba:
– Yána matéka no‘ahé. Hánu matéka yóme. Káti hánu ayén. Wáya Púka matéka shéna. Náki shéna ayén. Náki ayén hanóma. Maták yánema. Maníto shéna. Tserók yánema. Káyona yánema. No‘ahé. [1]
Žodžiai kilo iš giliausios vietos manyje – iš tos, kuri išgyveno ne tik netektį, bet ir grįžimą. Mano balsas nebuvo daina. Jis buvo kvėpavimas. Kartais nutrūkdavo, tarsi laukčiau atsakymo. Kartais slinko lėtai, sunkiai, kaip vanduo per akmenį. Akimirką oras pasikeitė. Ne staigiai. Tiesiog tapo lengvesnis. Aš nuleidau rankas. Pirštai dar virpėjo.
Kalebas pakilo. Jo akys buvo drėgnos, bet jis nesišluostė veido. Jis pažvelgė į mane taip, kaip žiūrima į žmogų, kuris grąžino tai, kas buvo beveik prarasta.
– Ačiū, Yara, – pasakė jis.
Neitanas priėjo arčiau ir švelniai palietė mano nugarą. Tik tiek. Bet to pakako. Ir stovėdama ant Dvasių kalno, supratau: ši žemė manęs nebelaikė taip, kaip anksčiau, bet paleido su pagarba.

[1] Mes susirinkome taikoje. Esame viena tauta. Didžioji Dvasia mus globoja. Žemė ir dangus yra mūsų namai. Gyvenkime vienybėje.