Tos pačios akys

Į palatą įžengiu pačiame pokalbio įkarštyje. Penkios ponios jau “parištos”. Įvairaus amžiaus, kuri su skarele, kuri su kepurėle ar peruku.
Tuoj savo lašinę gausiu ir aš - “pariš”.
Iš kairės maždaug mano bendraamžė plikutę galvą stilingai papuošusi kepurėle su snapeliu, net mojuodama laisva ranka savo istoriją karštai pasakoja gražiai pasirėdžiusiai močiutei, sėdinčiai priešais mane. Aš, likusi vidury, priversta, nors ir nebyliai, dalyvauti.
-O man nedarbingumą pensione padarė 35 procentus! Įsivaizduoji, Jūratėle, 35!
-Kiek, Meilute, sakai?
32?
-35!
-Tai mažai?
-Kur mažai? Aš anksčiau visai darbinga buvau! Nereik man jo! - piktinasi Meilutė.
Kiek jaunesnė ponia iš gretimos lovos bando įsiterpti:
-Tai ar trukdo tas neįgalumas? - bet lieka demonstratyviai neišgirsta.
-Man anksčiau ir neveiksnumas buvo padarytas, bet po to iškovojau, kad panaikintų. Dabar atsatyta viskas, - tęsia kaimynė su snapeliu.
-O tai su galva kas nors? - domaujas Jūratėlė.
-Ligą tokią turiu.
-O tai kas per liga? Kokia paranoja užeidavo? Ar balsai?
Kaimynė klausimą nuleidžia negirdom.
-O mano vyras ir liko neveiksnus, ir nepanaikino. Nežinojo ką ten sakyt - mykė tik mykė… tai ir kortelė jo pas socialinę.
-O tai ženytis leido? - močiutė priešais smalsi.
-Tai jis ir balsuoja!
-Matai kaip… O man, Meile, nerimas rytais užeina! Jau kad užeis! Kalatotis širdis kad ims!
-Tai gal pergyvenimų turi?
-Neee… Viskas gerai, jokių rūpesčių, jokių bėdų. Va, tuoj atvažiuos manęs, iš hospiso. Dėl sunkios ligos man hospisą prirašė daktarė. Ir poliatyvinę.
-O čia kas?
-Nežinau. Bet pasiima, nuveža. Gerai ta poliatyvinė. Va, reik hospisui paskambint. Anksčiau tai tik socialinė buvo.
-Aš tai pensione visą laiką. O maniškis tai mėgėjas, šito…- staiga pritildo balsą Meilė, lyg paslaptį išduodama.
-Ajei! O ką geria? Degtinę, vyną? - irgi tylomis klausia Jūratė
-Tai ne, tik alų!
-Tai daug? Porą bambalių išgeria?
-Oi ne, jis skarbonkėm, ne kasdien.
-Brangu skarbonkėm. Bambaliais pigiau, - reziumuoja močiutė.
-Tai kortelė juk pas socialinę, iš manęs iki siūlo iškaulytų. Aš negailiu. Apsiženyjai - kelio atgal nėra, - dalykiškai paaiškina ponia su snapeliu.
-O jau seniai vedę? - močiutei Jūratei netrūksta klausimų.
Meilė tuoj lanksto pirštus, tyliai skaičiuodama, - du, keturi, penki… devyni metai.
Dabar gerai. Visada gerai. Ir mama kažkada mane mylėjo, tiek daug gyvenime padėjo. Tik nesuprantu, kodėl taip mušė. Vis galvą daužė. Oooi kaip mušė. Nežinau… - susimąsto Meilė, - toks jos sunkus gyvenimas. Taip mylėjo ir taip daužė. Bet gera buvo. Tos pačios akys verkia, tos pačios juokiasi…
Staiga Meilė puola kuistis po kišenes, - skambina!
Telefone girdisi susirūpinęs senyvas, kiek gergždžiantis vyriškio balsas:
-Skambinu, vis skambinu. Gal nutiko kas, bijau. Ar viskas gerai?
-Labai gerai, - ramina Meilutė, - Birutė garsą nuėmė, negirdėjau. Va, jau paskutinė bonka baigia varvėt, kviesiu mašiną. Lauk.
Kaimynė dar trumpam įsitaiso fotelyje, pažiūri į baigiančius sulašėt vaistus.
-Matai, Jūratėle, kaip man gerai, - plačiai šypsosi, - tuoj skambinsiu, kad pasiimtų. Su škoda atvažiuos socialinė. Tokia balta. Žinai tokią? Su pribambasais, socialinė net vairuoti nemokėjo.
Moteriškės skirstosi. Palata tuštėja. Tuštėja  ir mano buteliukas.
-Sveikatos, tik sveikatos, -  būtinas kiekvienos palinkėjimas atsisveikinant. Kaip šventas ritualas.