Ožkinių sklypas

Solidus, kažkada garbanotas vyras, popieriniame padėkle nešė kavą ir dairėsi kur prisėsti. Lauko kavinė šalia miesto projektavimo instituto. Kaimynystėje ilgas morgo pastatas, paslėptas ilgos, tankios želdinių juostos. Tamsiai mėlynas kostiumas, ekspreso kavos pirštelis – aiškiai rodė, kad žmogus vadovas. Atėjo pro želdinių užtvarą iš morgo.
Jis paklausė:
– Atleiskite, galiu prisėsti?
Greitai paaiškėjo jo tikslas:
– Esu nekilnojamo turto agentas. Per dvidešimt metų šiame darbe mačiau visko – ir ašarų dėl paveldėto namo, ir šampano dėl pirmojo buto. Perka žmonės turtą, bet ir parduoda. Oi, kaip parduoda.
– Deja, parduoti nieko neturiu, – nusijuokiau. – Nebent sklypas Ožkiniuose...
– Pati naujausia mano istorija susijusi su sklypu būtent Ožkiniuose.
Jis nusišypsojo, bet šypsena užtruko per ilgai – tarsi sakinys jam buvo pažįstamas, tarsi jis pats jį buvo ne kartą pasakęs sau, prieš pasakydamas garsiai.
– Kur Ožkiniuose?
– Šalia Kaltanėnų, posūkis į Ignaliną. Šito sandorio, tikriausiai, niekada nepamiršiu. Aš tik padėjau sudaryti sandorį. Likusią dalį sudėliojau vėliau, iš to, ką pasakojo kaimynai, policija ir viena moteris.
„Padėjau sudaryti sandorį“ – jis tai pasakė lygiai taip, kaip žmonės sako, kai nori, kad frazė nuskambėtų kukliau, negu yra iš tikrųjų.
Turto agentas atsegė sagą ant pilvo ir pasakojo:
– Sklypas geras – tas prie pat Žeimenos kranto, su savo šuliniu, seni kriaušių medžiai palei langus. Tomas, sklypo tikrasis savininkas, nenorėjo parduoti, bet vieną dieną susirado mane, o aš pardaviau greitai. Kaina maža, sklypas auksinis, o Tomas net nesiderėjo, skubėjo tarsi jam degtų žemė po kojomis.
Jis nutilo, žiūrėdamas į kavos puodelį, tarsi ten, garuose, matytų kažką, ko nesakė.
– Ar jums tada nepasirodė keista, kad jis taip skubėjo?
– Man daug kas per dvidešimt metų pasirodė keista, – atsakė jis, ir tai buvo vienintelis kartas per visą pokalbį, kai jo balsas prarado tą pardavėjo lengvumą. – Bet klausimų neuždaviau. Ne mano reikalas, iš kur žmogui slysta žemė po kojomis. Mano reikalas – kad parašai būtų vietoje.
– Pas notarę viskas užtruko neilgai: parašai, antspaudai, ir Tomas išėjo su vokeliu, kuriame visas jo naujas gyvenimas – suvestas į banko sąskaitą ir tuos kelis pluoštelius grynųjų, kurių jis, lyg kažką nujausdamas, paprašė „dėl visa pikto“.
„Dėl visa pikto“ – jis pakartojo šią frazę lėčiau, nei pasakojo likusią dalį, tarsi ji jam vėliau, po visko, įgavo naują, sunkesnę prasmę.
– Kaip vėliau paaiškėjo, iš notarės biuro jis nevažiavo tiesiai namo. Sustojo miške, neprivažiavęs namų. Pasuko keliuku per eglyną – tuo pačiu, kur prieš metus vaikščiojo su ištekėjusia mergina. Jums įdomus jos vardas?
– Man tai nieko nepasakys, jeigu ji ne iš Ožkinių...
– Jos vardas Virga. Jauna ištekėjusi mergina. Gaila, kad ištekėjusi, bet žavi. Žavesys atneša keistas istorijas.
Jis tai pasakė kaip žmogus, kuris merginą matė ne kartą – nebūtinai tą dieną, bet žinojo ją geriau, negu turėtų žinoti žmogus, kuris tik „sudėliojo istoriją iš to, ką pasakojo kaimynai“.

Mergina laukė. Pasirodžius Tomui blykstelėjo žiebtuvėlis ir Virga užsirūkė. Ji stovėjo tiksliai ten, kur nulūžęs beržas remiasi į kaimyninę pušį — vieta, kurią būtų sunku rasti, jei nežinotum, kad ji ten yra.
– Parduota, – pasakė Tomas. Balsas skambėjo lengvai, beveik linksmai.
Virga priėjo arčiau, bet ne per arti. Ji visada laikydavosi tokio atstumo — tarsi matuotų jį.
– Tai ką dabar? – paklausė ji. – Gyvensim kartu?
Tomas nusijuokė, atsegė portfelį ir ištraukė voką.
– Tai tik dalis pinigų, – tarė jis. – Ar galiu tave pakviesti į kelionę po pasaulį?
– Gali, – ji apkabino Tomą, bet žvilgsnis jos akimirkai nukrypo per jo petį — į krūmus, į tą pusę, kur medžiai retėja. – Reikės palaukti. Kol su Šarūnu išsiskirsiu — praeis metai, gal daugiau.
– Dabar mes tiesiog sėdam į lėktuvą, ir rytoj mes jau Indijoje. Nori į Indiją?
Virgai tada pasirodė keistas jo elgesys. Bet ji nesureagavo taip, kaip reaguoja žmogus, kurį tai tikrai nustebino. Ji tik giliau įkvėpė.
– Tu net nepaklausei, ar aš noriu bėgti, – pasakė ji.
– Žinoma. Tu nori su manim.
– Nenoriu bėgti.
– Tai aš tau nereikalingas?
– Aš laukiuosi.
– Meluoji.
– Lieku čia.
– Tau reikia pinigų?
– Nori pinigais atsipirkti?
Ji ištiesė ranką ir paėmė pluoštą, kurį jis laikė. Nesviedė iš karto — akimirką pasvėrė jį delne, tarsi tikrindama, ar tikrai tiek, kiek reikia. Tada sviedė jį tolyn, į krūmus, tiksliai į tą pusę, kur samanos švelniai įdubę, kur po sausu sluoksniu tamsėja drėgna žemė.
– Tu rimtai? – paklausė jis šaltai.
Virga ėjo neatsisukdama. Bet žingsnis jos nebuvo skubantis — lygus, tarsi jau žinotų, kiek laiko jai reikės nueiti iki tako.
Tomas apsidairė, keikdamasis po nosimi, jis nubrido į krūmus rinkti išsibarsčiusių pinigų. Vieni gulėjo ant samanų, kiti — įstrigę šakose ir tarp šaknų, tarsi kažkas juos ten sąmoningai būtų pastūmęs.
Jis pasilenkė, dar vienas žingsnis — ir žemė po koja netikėtai pasidavė.
Samana prasivėrė lyg žaizda, ir jis pajuto, kaip purvas apglėbia koją iki kelio.
– Po velnių... – sumurmėjo iš pradžių ramiai, tikėdamasis lengvai išsitraukti.
Bet klampynė įsikibo tvirtai.
– Virga! – sušuko jis. – Virga, grįžk!
Pakilo paukščiai, išgąsdinti garso. Šakų traškėjimas girdėjosi vis tolyn, kol išnyko — bet ne ta puse, kur, atrodė, turėjo eiti takas į sodybą. Ta puse, kur, jei kas atidžiau klausytųsi, žingsniai tiesiog... sustojo.
Krūmuose išniro Šarūnas — ne uždusęs, ne skubantis, tarsi būtų čia buvęs visą laiką. Jo batai buvo sausi. Nė vienos šlapios dėmės ant kelnių, nors jis, jei tikrai atbėgo iš tolo per pamiškę, turėjo bristi per rasotą žolę.
– Nu ir papuoliau, Šarai... Skęstu, kaip Dievą myliu, – iškvėpė Tomas. – Pamesk man kokį pagalį...
Šarūnas atsitūpė ant kranto per kokį metrą nuo skęstančio. Ne per arti, ne per toli — kaip žmogus, kuris jau žino, koks tas atstumas yra saugus.
– Ir po to, ką girdėjau... tu dar tikiesi mano pagalbos? – tarė jis lėtai, kiekvieną žodį ištardamas atskirai, tarsi sakinį būtų sakęs ne pirmą kartą.
– Šarai, aš rimtai... Ištrauk mane!
– Reikėjo galvoti, – pasakė Šarūnas, ir jo balse neliko nė lašo pykčio — tik kažkoks šaltas, lygus ramumas, koks būna žmogaus, kuris jau seniai apsisprendė, kaip viskas baigsis, ir dabar tik laukia, kol scenarijus pats save išpildys. – Man net įtarimo nebuvo, kada Virga kiek kartų ėjo į tavo pirtį, kad ji vis eidavo grybų, kada žinojo, kad tu atvažiuoji.
Sakinys nuskambėjo keistai — per tiksliai pasakytas žmogui, kuris tik ką „viską sužinojo“.
– Nejaučiu dugno, ištrauk, duok man į snukį...
Tomas nustojo judėti, nes pajuto, kad klampynė, vos jis pradeda judėti, ima traukti gilyn.
Šarūnas pakėlė nuo žemės pagalį, apžiūrėjo jį, tarsi svarstydamas — bet svarstymas truko lygiai tiek, kiek reikėjo, ir nė sekunde ilgiau — ir vėl padėjo šalia savęs. Per toli, kad Tomas galėtų pasiekti. Bet ne per toli, kad Tomas manytų, jog pagalba dar įmanoma.
– Šarai, prašau!
– Palauksiu, kol tu nedvėsi, – atsakė Šarūnas. – Ji sakė, kad laukiasi. Ar man pasigirdo?
– Pasigirdo.
– Taip meluodamas ir mirsi?
– Susitarsim. Atiduosiu tau visus pinigus.
– Už bobą? Ar už šituos grašius aš turėsiu tau vaiką užauginti?
Klausimas skambėjo kaip pasipiktinimas. Bet Šarūnas jo neišdavė nei balso drebėjimu, nei rankos judesiu — jis tiesiog laukė. Kantriai. Kaip žmogus, kuriam laikas dirba naudai.
– Greičiau... nebegaliu, kur tu eini? Palauk...
– Koks kodas?
– Ištrauk...
– Paskutinį kartą klausiu.
– ... ten guli kortelė. Kodas...
Kiek jėgos leido, Tomas šaukė pagalbos, tik garsas buvo duslus, ir kiekvienas šauksmas jį bejėgiškai gramzdino gilyn.
Purvas pasiekė Tomo krūtinę. Paskutinis, ką jis matė, buvo Šarūno veidas — ramus, žiūrintis į saulėlydį, tarsi laukiantis ne mirties, o tiesiog kada baigsis darbo diena.

Virga sutiko Šarūną prie sodybos vartų. Jis buvo vienas, rankos švarios, veidas toks pat ramus, kaip visada. Blykstelėjo žiebtuvėlis ir jie abu užsidegė cigaretes. Ji girdėjo šauksmą, bet vis tiek paklausė:
– Kur Tomas? – ištarė, nors viduje jau žinojo atsakymą.
– Išvažiavo, – atsakė Šarūnas, atidarydamas vartelius. – Kažkur toli. Sakė, į Indiją.
– Sakė į Indiją?  - jie ėmė nervingai kikenti.
– Virga, gal tu žinai jo kortelės kodą?
Ji nepaklausė „kodėl“. Nepaklausė „kur jis“. Tik pažvelgė Šarūnui į akis — ir tame žvilgsnyje nebuvo nei baimės, nei sielvarto. Buvo tik kažkas panašaus į sąskaitų suvedimą.
– Žinau, – tarė ji.
Ir nuėjo į vidų atnešti popieriaus lapelio, ant kurio, dar prieš savaitę, pati parašiusi keturis skaičius, buvo palikusi jį stalčiuje — tam atvejui, jei prireiktų.
– Kas gimė, berniukas ar mergaitė?
– Matau, ir jūs patikėjot...
Jis nusijuokė – bet tas juokas buvo trumpas
– O kaip Virga
– Gyvena kaip visi – laimingai.
Jauna mergina apsirengusi ilga suknele ėjo link prabangios mašinos, stovinčios šalia kavinės.
Jis pasakė tai taip pat lengvai, kaip apie tai jog  Tomas net nesiderėjo, nes „skubėjo tarsi jam degtų žemė po kojomis“. Dabar tai nuskambėjo kaip patogi tiesa papasakoti svetimam žmogui prie kavos staliuko.
Agentas nuskubėjo prie prabangios mašinos, kur  stovėjo jauna moteris.
Blykstelėjo žiebtuvėlis ir užsidegė cigaretę.