Nakties prie ežero peizažas

Man vaidenasi ežeras drumzlinas
Po dangaus nebylia bedugne,
Ir vanduo toks pajuodęs, toks murzinas,
Kad vien tamsą regiu — ne save.

Nuogos pušys kaip adatos paslepia
Smulkų kaimą ir gryčių šviesas.
Vienos bangos tą juodumą praskelia,
Plukdo kritusias žemėn žvaigždes.

Gal mėnulio tai nuolaužos iriasi
Per sudegusią naktį tolyn?
Bet pavargusios keteros skiriasi,
Baltos nuolaužos grimzta gilyn.

Ir matau, kaip virš ežero juodojo,
Virš pušų išsikėlęs aukštai,
Mėnuo stūkso, nejaukiai boluodamas,
Lyg palaužtas bangų mirtinai.