Vyliausi ir dirbau uoliai.
Iš nuoširdumo net pravirko senoliai.
Berželiai virkavo lietuje už lango.
Tą popietę jausmus pasiekė kulminacinės bangos.
Tikėjau jausmais. Tikėjau savais.
O man baugu... Iš tikro pasidarė kitaip.
Kačiukas draskėsi - žaisliukas beždžionėlė už lango.
Ir kaip užtemdė juodi paukščiai Dangų...
Pasitikėjau, ir kruvinas ašaras liejau...
Tos išdavystės tiek tereikėjo.
Rožę raudoną priėmiau į širdį,
o jis ne nuoširdus, atmetė ir jau gėrio negirdi.


Krisčiukas Gudmonaitė


