Kayonos žemė (18)

18. Sulaikyta ugnis

Per tuos kelis mėnesius miestas manęs nei priėmė, nei atstūmė. Jis tiesiog leido man jame būti. Aš išmokau vaikščioti tais pačiais keliais, atpažinti gatves ne pagal pavadinimus, o pagal kvapus ir garsus. Žinojau, kur rytais būna ramiau, kur akmenys dar išlaiko nakties vėsą, o kur žmonės eina taip, lyg visada vėluotų. Ir kažkur tame judėjime vis dažniau pasitaikydavo jis – Neitanas Vestas.
Ne planuotai. Ne kaip pažadas. Tiesiog – ta pati gatvė, ta pati valanda, tas pats trumpas sustojimas, kuris nieko nereikalavo.
Mes kalbėdavom apie labai paprastus ir žemiškus dalykus: apie duoną, kuri kartais neiškildavo. Apie miestą, kuris niekada iki galo neužsimerkia. Apie žmones, kurie moka būti arti, bet ne kartu. Aš neklausiau apie jo praeitį. Jis neklausė apie manąją. Ir tai buvo keista – ne tuštuma, o pasirinkimas. Aš supratau, kad su juo nereikia saugotis klausimų, nes jų paprasčiausiai nesulaukdavau. Nebuvo to spaudimo, kai turi kažką paaiškinti, kad būtum suprasta.
Vieną kartą aš paprašiau jo sakyti man tu. Ne todėl, kad būtume tapę artimesni. Todėl, kad jūs tarp mūsų pradėjo skambėti per garsiai. Neitanas trumpam sustingo, paskui linktelėjo, lyg tai būtų svarbu, bet ne pavojinga. Ir nuo tada pokalbiai tapo šiek tiek laisvesni, žmogiškesni.
Aš pastebėjau, kad šalia jo mano pečiai būna atsipalaidavę, kad kvėpuoju giliau ir ramiau. Kad kartais pagaunu save šypsantis, dar net nespėjusi suprasti, kodėl.
Juokas atėjo tyliai. Ne iš karto. Iš pradžių tik trumpi šyptelėjimai, tarsi kūnas bandytų prisiminti, kaip tai daroma. Paskui – trumpas juokas, nustebintas pačios savęs. Ir man buvo keista suvokti, kad tai nevirsta kaltės jausmu. Kad nieko neišduodu. Kad nieko nepamirštu. Tiesiog gyvenu. Ir tas paprastumas buvo beveik bauginantis. Lyg ramybė, prie kurios dar nepripratai ir vis tikrini, ar ji tikra.
Aš buvau dėkinga, kad jis laikosi atstumo ir nelenda į mano asmeninę erdvę. Kad niekada nepriartėja per greitai. Kad kartais sustoja pusiaukelėje, nors galėtų žengti dar vieną žingsnį. Ir tai man patiko. Ne kaip flirtas. Kaip pagarba. Kaip tylus susitarimas, kurio nereikia įvardinti. Aš dar nebuvau pasiruošusi niekam daugiau, bet pirmą kartą po labai ilgo laiko buvau pasiruošusi būti šalia.
Tas lūžis įvyko paprastą dieną. Be ženklų. Be iškilmingumo. Mes stovėjome prie kepyklos, kur jis tą savaitę padėdavo darbuotojoms rytais. Rankose laikiau dar šiltą duoną, kuri kvepėjo taip, kaip niekas šiame mieste anksčiau nekvepėjo – ne prabanga, ne kauke, o pradžia.
Neitanas žiūrėjo, kaip aš įkvepiu to kvapo, ir staiga pasakė, beveik tarp kitko:
– Tu žinai, kad kai juokiesi, miestas trumpam nutyla?
Aš pakėliau akis. Jis nesišypsojo. Tai nebuvo komplimentas. Tai buvo pastebėjimas. Ir kažkas manyje pajudėjo – ne kaip jausmas, o kaip suvokimas, kad šita ramybė nebėra tik mano. Nieko neatsakiau. Tik šiek tiek stipriau suspaudžiau duoną rankose. Ir pirmą kartą nepasitraukiau nuo tos akimirkos.
Vieną vakarą mes ėjome be tikslo. Tiesiog nuo šviesos į tamsą, nuo triukšmo į tylą. Miestas buvo pavargęs, bet dar neužmigęs. Žibintai degė žemai, o žmonių buvo mažiau nei įprastai. Aš galvojau, kad netrukus atsisveikinsime, kaip ir kiekvieną vakarą. Trumpai. Be pažadų. Be iki. Bet vakaras nesutiko pasibaigti.
– Aš tau niekada nepasakojau, kodėl išvažiavau iš Amerikos, – pasakė Neitanas staiga, kai sustojome prie upės. Jo balsas nebuvo nei sunkus, nei atsargus. Tiesiog tikras.
Tos dalies apie Ameriką aš dar nebuvau girdėjusi, todėl giliai širdy nustebau, tačiau išorėje to neparodžiau, tiesiog palenkiau galvą ir leidau jam kalbėti toliau.
– Mes atvykome iš Škotijos, – Neitanas kalbėjo toliau. – Aš, mano sesuo Džolyn ir tėvai. Aš esu vyresnis už ją. Maniau, kad žinau, kaip viskas turi būti. Amerikoje viskas atrodė laikina, net namai. O paskui... – jis trumpam nutilo. – Džolyn išvyko į Kubą. Ji visada mokėjo greičiau bėgti, – tęsė jis. – Aš pasilikau. Ilgai bandžiau įsitvirtinti. bet vieną dieną supratau, kad nebekvėpuoju. Ir tada atsidūriau čia.
– O Paryžius? – paklausiau tyliai. – Ar šis miestas leidžia tau kvėpuoti?
Jis trumpai šyptelėjo.
– Paryžius man nėra namai. Tai tik vieta, kur galiu pastovėti ir neskubėti apsimesti, kad viskas gerai.
Tie žodžiai palietė manyje kažką labai giliai, bet aš to neišsakiau. Tik pajutau, kaip pečiai šiek tiek nusileido. Kaip kūnas leidžia sau būti.
Mes dar kurį laiką stovėjome. Vanduo tekėjo. Miestas alsavo tyliau. Ir kai pagaliau pajudėjome, nebuvo aišku, į kurią pusę einame. Tik tai, kad neskubame.
Kai sustojome, jau buvo per vėlu grįžti atskirai. Ne todėl, kad būtų pavojinga. Todėl, kad tai atrodė dirbtina. Jis pažvelgė į mane klausiamai. Aš linktelėjau. Ne kaip sutikimą. Kaip faktą.
Naktis buvo rami. Be prisilietimų, kurie ką nors reikštų. Be žodžių, kurie uždėtų vardus. Mes sėdėjome vienas šalia kito, klausėmės miesto, kuris galiausiai nutilo. Aš supratau, kad esu šalia žmogaus, kuris neskuba manęs pažinti greičiau, nei aš pati sau leidžiu. Ir tai buvo daugiau nei pakankama.
Kai užmigau, tai buvo pirmas kartas per ilgą laiką, kai mano kūnas neuždavė klausimų. Jis tiesiog buvo. Ir toje esybėje nebuvo nei baimės, nei skubos. Tik tyli pradžia, kuri dar neturėjo vardo.
Laikas Paryžiuje nustojo skaičiuotis dienomis. Jis slinko kitaip – per pasikartojimus, per įpročius, per mažus, vos pastebimus susitikimus, kurie iš pradžių atrodė atsitiktiniai, o vėliau tapo per daug tikslūs, kad būtų vadinami tik sutapimu.
Su Neitanu kartais susitikdavome turguje. Kartais – prie upės. Kartais – tiesiog gatvėje, kai abu sustodavome prie to paties lango, to paties kvapo, tos pačios tylos. Mes neklausėme vienas kito, ar tai pasimatymas. Ir tai buvo svarbiausia.
Aš pastebėjau, kad nebeskubu atsisveikinti, kai pokalbis baigiasi. Ne todėl, kad neturėčiau kur eiti. Todėl, kad šalia jo laikas neturėjo aštrių kampų.
Neitanas nekalbėjo daug, bet kai kalbėjo, jis niekada neužpildydavo tylos vien tam, kad ji nedingtų.
Vieną vakarą mes ėjome palei Senos upę. Dangus buvo žemas, vanduo judėjo lėtai, nešdamas atspindžius taip, lyg jie būtų per sunkūs šiam miestui.
– Tu pasikeitei, – pasakė jis netikėtai.
Aš sustojau.
– Kaip? – paklausiau, neatsisukdama.
– Anksčiau atrodė, kad visada ieškai vietos, kur galėtum pasitraukti, – atsakė jis po pauzės. – Dabar... atrodo, kad nusiraminai.
Tai nebuvo komplimentas. Tai buvo pastebėjimas. Ir jis pataikė tiksliai.
– Aš dar nemoku būti lengva, – pasakiau. – Bet mokausi nebebūti suspausta.
Mes atsisėdome ant akmeninio krašto prie upės. Akmuo buvo šaltas, bet tikras. Kaip ir jis. Kaip ir aš.
– Ar tau niekada nebaisu būti šalia žmonių? – paklausiau. Klausimas išsprūdo pats, be pasiruošimo.
Neitanas ilgai žiūrėjo į vandenį.
– Man visada baisu, – pasakė jis ramiai. – Bet aš išmokau laukti.
– Ko?
– Savęs. Kitų. Akimirkos, kai nereikia nieko įrodinėti.
Aš pajutau, kaip manyje kažkas lėtai atsipalaiduoja. Tarsi mazgas, kuris labai ilgą laiką buvo užrištas taip, lyg pati ir būčiau jį užveržusi, jog kiti negalėtų atpainioti.
– Mano tėvai buvo nužudyti Amerikoje, – pasakė jis galiausiai. – Jie tiesiog atsidūrė netinkamoje vietoje, netinkamu laiku.
Aš nieko nesakiau. Nei man gaila, nei kaip siaubinga. Žodžiai čia būtų buvę per lengvi. Ir tikriausiai šią akimirką buvau tas žmogus, kuris puikiai supranta, ką reiškia prarasti artimą žmogų, ką reiškia, kai mirtis jį pasiima į kitą pasaulį net jeigu ir tu pats tam prieštarauji.
Tyla tarp mūsų nebuvo sunki. Ji buvo pilna. Aš pajutau keistą jausmą – norą prisiglausti ne kūnu, o buvimu. Norą pasilikti dar minutę. Dar penkias. Dar vieną vakarą.
– Su tavimi lengviau kvėpuoti, – pasakiau. Žodžiai išėjo anksčiau, nei spėjau juos pasverti.
Neitanas šiek tiek įsitempė, giliai įkvėpė, stabtelėjo ir iškvėpė orą, tačiau nieko neatsakė. Tik linktelėjo.
Tą vakarą mes neatsisveikinome kaip įprasta. Nebuvo iki rytojaus. Nebuvo plano. Mes tiesiog ėjome kartu – dar viena gatve, dar viena tyla, dar viena atkarpa, kurios nereikėjo įvardinti. Ir kažkur tame ėjime aš supratau: pirmą kartą bijau ne dėl to, kas buvo. Bijau dėl to, kas gali būti dėl praradimo galimybės. Ir kartu – aš leidžiu sau likti.
Praėjo kelios savaitės. Gal mėnuo. Aš nebeskaičiavau – laikas susidėjo pats per tas pačias gatves, tuos pačius sugrįžimus, per tuos pačius vakarus, kurie vis dažniau baigdavosi ne iki rytojaus, o dar truputį. Mes nebebandėme apsimesti, kad susitinkame atsitiktinai.
Kartais tiesiog ėjome kartu nekalbėdami. Kartais kalbėjome apie dalykus, kurie niekam kitam nebūtų svarbūs – apie duonos kvapą ryte, apie miestą po lietaus, apie tai, kaip kūnas prisimena vietas, net kai protas jas palieka. Aš pradėjau pastebėti, kad šalia Neitano man nebereikia saugotis nei žodžių, nei tylos.
Vieną vakarą mes grįžome iš ilgo pasivaikščiojimo. Dangus jau buvo naktinis, bet dar ne juodas. Gatvė buvo tuščia. Langai – užgesę. Miestas trumpam nustojo vaidinti. Sustojome prie mano durų. Tai buvo paprasta akimirka. Be reikšmės. Be plano.
– Šiandien tu daug šypsojaisi, – pasakė jis.
Aš nuleidau akis.
– Tu per daug stebi, – atsakiau, bet balsas neišdavė jokio nepasitenkinimo.
– Aš tiesiog matau, – tarė jis.
Tarp mūsų stojo trumpa tyla, kuri paprastai baigiasi atsisveikinimu, bet šį kartą jis neištarė labanakt. Aš – irgi.
Neitanas žengė žingsnį arčiau. Ne staiga. Ne drąsiai. Tiesiog taip, lyg tai būtų natūraliausias dalykas pasaulyje. Jo rankos trumpam sustojo ore, lyg klausdamos leidimo, ir tik tada, kai trumpai ir vos pastebimai linktelėjau, palietė mane – lengvai, beveik nedrąsiai. Tai nebuvo apkabinimas, kuris uždaro. Tai buvo apkabinimas, kuris laiko.
Jo krūtinė buvo šilta. Jo kvėpavimas – ramus. Aš pajutau, kaip mano kūnas reaguoja anksčiau nei protas spėja suprasti, kas vyksta. Kaip pečiai atsileidžia. Kaip rankos pačios pakyla ir prisiglaudžia prie jo nugaros.
Per ilgai. Per daug natūraliai. Pernelyg teisingai, kad tai būtų tik draugiškas gestas. Ir būtent tada aš tai pajutau. Ne staigiai. Ne kaip smūgį. Kaip tylų, bet aiškų suvokimą: man jo nebepakanka tiesiog šalia. Man nebeužtenka žinoti, kad Neitanas yra tame pačiame mieste, tame pačiame vakare, tame pačiame žingsnyje.
Aš pradėjau norėti daugiau.
Mintis manęs neišgąsdino. Ji buvo rami. Tiksli. Kaip žinojimas, kuris ilgai brendo ir pagaliau rado vardą.
– Yara... – Neitanas ištarė švelniai ir tyliai, bet vis tiek nepaleido manęs iš savo glėbio.
– Palauk, – pasakiau taip pat tyliai.
Ne todėl, kad reikėtų sustoti. Todėl, kad norėjau dar akimirkos. Mes stovėjome taip ilgiau, nei leidžia atsitiktinumas.
Kai galiausiai atsitraukėme, jo rankos dar trumpam liko ant mano pečių, tarsi nenorėtų pamesti ryšio.
– Labanakt, – pasakė jis.
– Labanakt, – atsakiau.
Durys užsidarė tyliai. Aš likau stovėti viduje nejudėdama. Širdis plakė ramiai, bet kur kas giliau nei anksčiau. Ir pirmą kartą nuo tada, kai išvykau iš Káyonos, aš nebijojau jausmo, kuris ateina.
Aš bijojau tik vieno: kad jis jau tapo svarbus.
Ilgainiui pradėjau saugoti jausmus Neitanui dar jiems net neturint pavadinimo. Ne nuo žmonių – nuo savęs. Ne todėl, kad pastarieji būtų pavojingi. Todėl, kad tai buvo per daug tylu ir per daug trapu, kad būtų ištarti anksčiau nei reikia.
Aš leidau visam tam būti manyje taip, kaip leidžiama ugniai rusenti po pelenais – žinant, kad ji yra, bet dar neleidžiant liepsnai kilti.
Mes ir toliau susitikdavome. Ne dažniau nei anksčiau, bet viskas buvo kitaip. Pokalbiai tapo lėtesni. Pauzės – ilgesnės. Kartais žodžiai nebeateidavo, bet tai nekėlė nerimo.
Vieną vakarą lėtai ėjome palei upę. Vanduo buvo tamsus, judėjo lėtai, nešdamas šviesas taip, lyg jos būtų per sunkios jam išlaikyti. Aš kalbėjau apie tai, kaip miestas vakare tampa minkštesnis, kaip akmuo atvėsta. Jis klausėsi, bet aš jaučiau, kad jo mintys kažkur arčiau manęs nei mano sakiniai.
Mes sustojome. Ne todėl, kad reikėjo. Todėl, kad abu tuo pačiu metu nebežengėme kito žingsnio.
Neitanas atsisuko į mane ir šiek tiek priartėjo. Ne pavojingai – sąmoningai. Aš pakėliau akis ir pamačiau tai, ką iki šiol vengiau pamatyti. Jo žvilgsnis nebuvo klausiantis. Jis buvo sulaikytas. Lyg jis jau būtų padaręs žingsnį viduje, bet dar neleido sau to pakartoti kūnu.
Jo lūpos šiek tiek prasivėrė. Kvėpavimas tapo gilesnis. Aš mačiau, kaip jo ranka trumpam pakilo, tarsi norėtų paliesti, ir tada sustojo ore. Jis nuleido ją lėtai, lyg tai kainuotų pastangą.
– Yara... – tarė jis tyliai, bet to vardo pakako viskam pasakyti.
Mano kūnas sureagavo greičiau nei protas. Širdis smogė stipriau. Aš žinojau, kad jeigu dabar žengsiu pusę žingsnio arčiau, viskas pasikeis. Ir tuo pačiu žinojau, kad jis to žingsnio pats nežengs. Ir tai buvo sunkiausia.
Aš norėjau jį pabučiuoti ne kaip impulsą, o kaip sprendimą. Ne dėl akimirkos, o dėl to, kas jau buvo tarp mūsų. Bet rankos liko prie šonų. Kūnas įsitempė ne iš baimės – iš susilaikymo. Tyla tarp mūsų tapo tanki ir įtempta.
– Aš... – jis pradėjo ir sustojo. Jo žandikaulis trumpam įsitempė. – Nenoriu skubėti.
Aš linktelėjau. Mano balsas būtų išdavęs per daug.
– Aš irgi, – pasakiau.
Tai buvo tiesa. Ir kartu – melas, kuris saugojo mus abu.
Mes dar kelias akimirkas stovėjome taip arti, kad galėjau jausti jo šilumą. Jo kvėpavimą. Tai, kaip jam sunku atsitraukti. Kaip sunku buvo ir man.
Kitą vakarą mes sėdėjome nedideliame kieme už kepyklos. Buvo vėlu. Miestas jau buvo nurimęs, bet dar nemiegojo. Mes kurį laiką nekalbėjome. Tai nebuvo nejauku. Tai buvo tas tylos momentas, kuris leidžia nebijoti.
– Ar tu kada nors jauti, kad viskas, ką darai, tai yra ne todėl, kad nori, o todėl, kad bijai sustoti? – galiausiai Neitanas paklausė.
Aš lėtai įkvėpiau.
– Taip, – atsakiau. – Labai ilgai taip gyvenau.
Jis linktelėjo, tarsi tai būtų buvę pakankama. Tarsi jam nereikėtų detalių, kad patikėtų.
– Aš dažnai galvoju apie savo seserį, – pasakė jis. – Džolyn. Ji jaunesnė už mane. Visada buvo drąsesnė. Kai viskas sugriuvo... – jis trumpam nutilo. – Ji išvyko... O aš likau. Ne todėl, kad būčiau stipresnis. Todėl, kad nemoku bėgti.
Jo balsas nebuvo liūdnas. Jis buvo ramus. Ir būtent tai skaudėjo labiau.
– Ar tu kada nors jauteisi kalta už tai, kad išgyvenai? – paklausė jis.
– Taip, – pasakiau tyliai. – Kiekvieną kartą, kai pabundu.
Jis pagaliau pažvelgė į mane. Ne staigiai. Atsargiai. Tarsi bijotų, kad mano žodžiai gali sudužti, jei žvilgsnis bus per sunkus.
– Man atrodo, – tarė jis po pauzės, – kad tu labai daug nešiojiesi savyje.
Aš tylėjau, leidau jam kalbėti.
– Aš bijau būti atstumtas, – pasakė jis staiga. – Ne garsiai. Ne dramatiškai. Tiesiog... tyliai paliktas. Todėl dažnai laukiu per ilgai. Kol akimirka praeina.
Šitie žodžiai atvėrė kažką manyje. Ne skausmą. Atpažinimą.
– Aš bijau būti laikoma per prievartą, – atsakiau. – Nes tada nebežinau, kaip išeiti.
Tarp mūsų stojo tyla, bet dabar ji buvo kitokia. Ji buvo pilna to, kas jau buvo pasakyta.
– Keista, – tarė jis labai tyliai, – kaip žmonės, bijantys skirtingų dalykų, kartais susitinka tame pačiame taške.
Aš pajutau, kaip mano krūtinė pakilo. Kvėpavimas tapo lėtesnis. Sunkesnis.
– Gal todėl, kad tas taškas yra vienintelė vieta, kur abu galime būti sąžiningi, – tarstelėjau.
Neitanas nusišypsojo. Ne lūpomis – akimis.
– Aš nenoriu tavęs skubinti, – tarė jis. – Nenoriu būti dar vienu žmogumi, kuris ateina nekviestas.
– O aš nenoriu tavęs laikyti per toli, – atsakiau.
Mūsų žvilgsniai susitiko ir šįkart nei vienas nenusukome akių. Nieko neįvyko, bet visame tame buvo daugiau artumo nei bet kuriame prisilietime, kurį būčiau galėjusi prisiminti. Ir tą akimirką supratau: aš jau noriu jo ne tik šalia. Aš noriu, kad jis liktų. Ne kaip sprendimas. Kaip pasirinkimas, kuris ateina lėtai, bet pasilieka ilgam.
Mes sėdėjome vienas priešais kitą. Ne per arti. Pakankamai, kad nereikėtų pakelti balso, bet ir ne taip, kad galėtume apsimesti, jog tai – atsitiktinis vakaras. Aš ilgai tylėjau, bet galiausiai nusprendžiau nebetylėti.
– Aš noriu tau kai ką papasakoti, – pasakiau. Balsas nevirpėjo, bet buvo kietesnis nei įprastai. – Ne todėl, kad turėčiau. Todėl, kad nebenoriu, jog tu mane pažinotum tik nuo šito miesto.
Neitanas nieko nepasakė. Tik nežymiai linktelėjo.
– Aš gimiau Matákų gentyje, vėliau gyvenau su Čerokiais. Su žmonėmis, kurie moka kalbėtis su žeme, kurie moka klausytis vėjo ir kurie girdi žvaigždžių žodžius, – trumpam sustojau. Pajutau, kaip randas ant rankos sureagavo į prisiminimą – ne skausmu, o tuo pačiu giliu, senu pulsu. – Išmokau gyventi be klausimų. Be paaiškinimų. Ten niekas tavęs neklausia, kas tu buvai. Tik žiūri, ar tu stovi, kai reikia stovėti, ir ar laikai, kai reikia laikyti.
Neitanas klausėsi taip, lyg kiekvienas mano žodis būtų daiktas, kurį reikia padėti atsargiai.
– Aš turėjau brolį, – tariau. – Ne kraujo. Bet tokį, kuris stojo šalia manęs be sąlygų. Jį nužudė. Ir po to viskas pradėjo byrėti, – giliai įkvėpiau. – Man teko patirti dalykus, apie kuriuos žmonės kalba tyliai arba visai nekalba, – pasakiau. – Prieš surasdama savo gentainius, buvau laikoma nelaisvėje trylika metų ir išmokau išgyventi taip, kad kūnas lieka, o vidus atsitraukia.
Šitie žodžiai pakibo ore. Aš nesakiau daugiau, nei reikėjo. Ir jis to nereikalavo.
– Aš nenoriu, kad tu mane matytum kaip auką, – pridūriau. – Nes aš tokia nesu. Aš išgyvenau. Bet tai paliko manyje vietų, kurios ilgai buvo užrakintos, – pažvelgiau Neitanui į akis. – Kai būnu su tavimi, tų vietų nebespaudžia taip stipriai. Ir tai mane gąsdina. Nes tai reiškia, kad aš leidžiu tau būti arčiau, nei leidau bet kam kada nors gyvenime.
– Ačiū, kad man tai pasakei, – tarė jis po ilgos pauzės. Balsas buvo tylus. – Ne todėl, kad aš dabar žinočiau. O todėl, kad tu pasirinkai manimi pasitikėti.
– Aš bijojau, – prisipažinau. – Kad jeigu pasakysiu, tu mane pradėsi saugoti. Arba gailėti. Arba matyti tik per tai.
– Aš matau tave, – pasakė jis. – Ne per tai. Su tuo.
Šią akimirką supratau: tai ir yra intymumas. Ne bučinys. Ne prisilietimas. O vieta, kur tavo praeitis gali atsisėsti tarp dviejų žmonių ir nebūti atstumta.
Neitanas kurį laiką tylėjo. Ne taip, kaip tyli žmogus, kuris nežino, ką pasakyti, o taip, kaip tyli tas, kuris nenori sugadinti to, kas ką tik buvo pasakyta.
– Galiu tavęs paklausti? – tarė jis ramiai. Aš linktelėjau. – Tu paminėjai Čerokius ir Matákus, – jis ištarė tuos žodžius atsargiai. – Aš suprantu, kad tai gentys. Bet aš beveik nieko apie tai nežinau.
Aš trumpam nuleidau akis. Ne todėl, kad būčiau suabejojusi. Todėl, kad rinkausi, nuo ko pradėti.
– Čerokiai, – pasakiau, – yra žemė. Ne teritorija. Būdas gyventi taip, kad niekas neturi būti garsiai įrodyta. Jie tiki, kad žmogus nėra virš žemės. Jis yra joje. Jei pamiršti tai – žemė anksčiau ar vėliau primena, – aš pajutau, kaip mano balsas tampa lėtesnis. – Matákai... – pratęsiau. – Tai mano motinos žmonės, atkeliavę iš pietų.  Jie ilgai ieškojo vietos, kur galėtų pasislėpti nuo tų, kurie naikina ne todėl, kad bijo, o todėl, kad nori išsaugoti tai, kas dar liko.
Neitanas klausėsi. Nepertraukė. Atrodė, jog viskas, ką pasakoju, jam buvo be proto įdomu, o man – skaudu. Bet nenorėjau sustoti, norėjau, kad jis žinotų.
– Čerokiai mane išmokė tylos, – pasakiau. – Matákai – atminties. Su jais viskas buvo apie tai, ką nešiojiesi savyje, net jei neturi nieko rankose.
– Aš nenoriu klausti per daug, – tarė Neitanas. – Tiesiog... noriu suprasti, iš kur ateina tai, ką tu atsineši.
Aš pažvelgiau į jį.
– Suprasti iki galo neįmanoma, – pasakiau. – Bet būti šalia – įmanoma. To man kol kas pakanka.
Ir tame kol kas nebuvo jokio spaudimo, tik vieta ateičiai. Neitanas kurį laiką nieko nesakė. Žiūrėjo ne į mane, o aš – kažkur žemiau, ten, kur tarp akmenų buvo įstrigęs mažas vandens lopinėlis ir lėtai judėjo, lyg nežinotų, ar verta tekėti toliau.
– Mano tėvas sakydavo, – galiausiai jis prabilo, – kad Škotijoje žemė visada prisimena daugiau nei žmonės. Kad jei per ilgai gyveni ne savo vietoje, kūnas ima tai jausti anksčiau nei galva.
Aš pakėliau akis ir suklusau.
– Jis buvo ūkininkas, – tęsė Neitanas. – Ne romantikas. Ne poetas. Bet jis kalbėjo apie žemę taip, lyg ji būtų gyvas daiktas, su kuriuo reikia tartis. Kai išvažiavome, jis ilgai nešiojo saują žemės kišenėje. Kvaila, galbūt. Bet jis sakė, kad kol ji su juo, tol jis dar žino, kas jis pats yra.
Neitano balsas buvo ramus, bet žodžiai nusėdo manyje sunkiai.
– Amerikoje, – tęsė jis, – viskas buvo apie greitį. Apie turėjimą daugiau, kaip ir tu sakei. Apie tai, kas stipresnis. Mano tėvai... – jis trumpam nutilo. – Jie nespėjo priprasti. Nei prie žmonių. Nei prie žemės. O kai jų nebėra, supratau, kad vieta, į kurią atvykome, niekada nebuvo pasiruošusi mūsų priimti.
Jis nežiūrėjo į mane, kai tai sakė. Ir man nereikėjo, kad žiūrėtų.
– Bet kartais, – jis trumpai nusišypsojo, – aš pagaunu save galvojantį, kad esu kaip duona be namų. Moku ją kepti. Žinau, kaip ji gimsta. Bet nežinau, kam ji skirta.
– Žemė nepriklauso, – pasakiau. – Ji atpažįsta.
Neitanas pakėlė į mane akis. Lėtai.
– Man atrodo, – tarė jis, – kad tu mane atpažinai greičiau nei aš pats.
Tie žodžiai nebuvo nei prisipažinimas, nei prašymas. Jie buvo pasakyti taip, lyg būtų tapę faktu, kurį galima tiesiog padėti tarp mūsų ir nebijoti, kad jis sprogs. Aš pirmą kartą pagalvojau, kad galbūt ne visos šaknys turi būti toje pačioje žemėje, jog atpažintų viena kitą. Kartais pakanka, kad jos būtų išrautos panašiai.