Pasivaikščiojimas po parką, sujungiantį literatūrą, fantaziją ir gamtos grožį

Kol vasara džiugina spalvingais žiedais, smagu pasižvalgyti po jų karalystę. O jei ji dar ir fantastinė, nekyla jokių abejonių ten nuvykti.
    Važiuojame į Pakruojo dvarą, kur vyksta kasmetiniai vasaros gėlių festivaliai. Kelionė netrumpa, tad galima pasigrožėti neaprėpiamais Lietuvos laukais, šiuo metu skleidžiančiais geltoną šviesą. Tolumoje matyti kuliamosios, spėriai besidarbuojančios, kitur gandrų būreliai, savais reikalais beužsiimantys. Platūs žaliuojančių miškų masyvai, paįvairinantys kelionės vaizdus. Besižvalgant, besigrožint vasariškos gamtos vaizdais, atvykstame.
    Įžengiame į Pakruojo dvaro parką. Gėlių gausa, jų ryškios spalvos, kompozicijos iš karto pakeri savo žaismingumu ir nuteikia smagiam laiko praleidimui.
    Pirmiausia lankytojus pasitinka Oberonas ir Titanija – elfų bei fėjų karalystės valdovai. Tai milžiniškos skulptūros, aukštomis aukso karūnomis, o apvilktos iš petunijų žiedų sukomponuotais apsiaustais.
    Žavi gėlynų gausa: šluotelinės celiozijos žydi tamsiai raudonai, paprastieji mėlesai – kaip violetinės šluotelės, monardos - ryškiai raudonos, serenčiai didieji – citrinos geltonumo, šluoteliniai flioksai – rožinių spalvų. Kerintis vaizdas.
    Tolumoje matyti arkinis tiltas – vėlyvojo klasicizmo epochos statinys, primenantis senovės Romos akveduką. Jis nutiestas per Kruojos upę, kuri parkui suteikia gyvybingumo ir darniai įsilieja į kraštovaizdį. Krante tupi didžiulė  šešių metrų aukščio Varlė – Karalienė su karūna ant galvos. Ji simbolizuoja grožio reliatyvumą.
    Kelią link Meilės ir muzikos salos vedančias širdžių arkas puošia petunijų kompozicijos. Jos simbolizuoja beribę meilę ir romantišką dvaro legendų dvasią.
    Po medžiu gėlių antklode užsikloję mylimieji bunda iš magiško sapno bei iliuzijų.
    Prie dvaro rūmų - didelė atversta knyga su Viljamo Šekspyro atvaizdu, po kuriuo įrašytos kelios eilutės anglų kalba:
    Meilė žiūri ne akimis, o protu (siela, širdimi),
    Todėl sparnuotas Kupidonas vaizduojamas aklas (vertimas)
    Parke esančios milžiniškos gėlių ir floristikos skulptūros simbolizuoja Viljamo Šekspyro pjesės „Vasarvidžio nakties sapnas‘‘ veikėjus, magišką fėjų karalystę ir meilės iracionalumą.
    Ant vėžlio, kurio kiautą gaubia gėlių kompozicija, įsitaisęs elfas Pakas, yra mitinis fėjų karalystės gyventojas, turintis magiškų galių. Jis vikrus ir nenuspėjamas elfų valdovo Oberono tarnas, mėgstantis pokštus ir netikėtumus.
    Kiek toliau matosi milžiniškas šešių metrų Pako biustas, smailiomis ausimis ir riestais ragais. Galva puošta petunijomis, o šypsena byloja pasitenkinimą savimi bei aplink supančia gėlių gausa. Jis simbolizuoja žmogaus pasinėrimą į iliuzijų ir fantazijų pasaulį.
    Po medžiu stovi provokuojanti skulptūra su asilo galva ir nuogu žmogaus kūnu. Ji simbolizuoja pjesės veikėją Niką Botomą, kurį elfas Pakas pavertė asilu. Tai meilės apakimo, transformacijos ir žmogaus kvailumo simbolis. Šekspyras primena, kad meilė ne visuomet paklūsta protui – ji kupina iliuzijų, netikėtumų ir humoro.
    Taku pravažiuoja 1936 – 1937 m. Austin 7 dviduris kabrioletas. Vairuotojas ir jame sėdinti dama su baltu skėčiu pasisveikina bei palinki gražios dienos. Karčemoje pasivaišiname kava su desertais. Užsukame į Vilnos manufaktūrą, Kostiuminę, kurioje spalvingos damų suknelės, skrybėlaitės bei papuošalai vaizduoja apie čia gyvenusių žmonių madas.
    Pastebiu nuvažiuojančią karietą, arklio traukiamą, juodą asiliuką, ramiai rupšnojantį žolę ir jokio dėmesio nekreipiantį į praeivius, šalia sėdinčią baltą moters skulptūrą, ant kelių laikančią apvalų indą ir meiliai žiūrinčią į asiliuką. O aš dar kartą apžvelgiu Vasarvidžio nakties sapno veikėjus ir, iš jo pabudusi, atsisveikinu.