Ir vėl

Ir vėl, per rasotą tylą,
lėtai atsidaro takai.
Jie kvepia senais pažadais,
kurie niekad negrįžo atgal.

Ant pirštų tirpsta sekundės,
lyg sniegas, pamiršęs žiemą.
O aš dar klausau, kaip dunda
širdies užrakinta žemė.

Ten, kur vaikystės šešėliai
pavargę nuo mano akių,
jie grįžta tik trumpam —
kaip paukščiai, praradę lizdą.

Ir rūkas, vis dar žydintis rūkas,
uždengia tai, ko nebuvo.