Kayonos žemė (16)

16. Vieta be balso

Vajos laidotuvės vyko be skubos. Tai buvo pirmas ženklas, kad gentis dar gyva. Kūnas buvo parneštas ir atiduotas žemei taip, kaip dera vadui, bet niekas nebandė to paversti istorija. Nebuvo pasakojimų. Nebuvo palyginimų. Nebuvo žodžių, kurie galėtų kažką užpildyti. Aš stovėjau kiek atokiau ir stebėjau ne patį veiksmą, o tai, kaip žmonės jame laikėsi: pečiai nuleisti, rankos ramios, žvilgsniai nepakelti.
Tai nebuvo tas pats, kas su Puka. Ne todėl, kad Vaja būtų buvęs svarbesnis. O todėl, kad jis buvo tas, kuris laikė gentį kaip visumą. Dabar ta visuma buvo atiduodama žemei kartu su juo.
Po to visi tiesiog liko. Kurį laiką niekas dar nesiskirstė. Ugnis degė tyliai. Net vaikai nejudėjo, lyg būtų išmokę naują taisyklę be žodžių. Aš jaučiau, kaip randas ant rankos tvinksi ne skausmu, o tuo pačiu ritmu, kuriuo plakė visa gentis – lėtai, giliai, per daug sąmoningai.
Susirinkimas įvyko tik kitos dienos popietę. Visi jautė, kad reikėjo laiko, jog Vajos nebuvimas taptų tikras.
Maja stovėjo centre. Ne todėl, kad norėjo. Todėl, kad daugiau nebuvo kam. Jo veidas buvo tamsesnis nei įprastai: ne nuo purvo, o nuo nuovargio, kuris jau nebėra fizinis. Kai jis prabilo, balsas buvo tylus, bet tvirtas. Jis nekėlė akių – kalbėjo faktais.
– Mes radome juos ne ten, kur tikėjomės, – pasakė jis. – Jie žinojo, kad Vaja ateis kalbėtis. Jų vadas išėjo į priekį pats pirmas. Jis buvo be ginklų rankose. Jis sakė, kad už du jo žmones atėjo laikas atiduoti kainą.
Aš pajutau, kaip kažkas susitraukė po mano šonkauliais.
– Vaja nesiėmė kovos, – Maja trumpam nutilo. – Jis sakė, kad gentis dar gali gyventi be kraujo. Kad žemė dar turi balsą, – Maja pagaliau pakėlė akis. – Šiaudinių vadas to negirdėjo. Jis tik pakvietė Vają į dvikovą kumščiais ir mūsų vadas priėmė iššūkį. Kova buvo be taisyklių, todėl buvo greita. Vaja buvo stiprus ir ištvermingas, nepasidavė iki paskutinio atodūsio. Ir manau, kad būtų laimėjęs, bet paskutinę sekundę Šiaudinių vadas prarado kovotojo garbės kodeksą ir išsitraukęs iš už bato peilį, perpjovė mūsų vadui gerklę.
Tyla po šių žodžių nebuvo staigi. Ji nusileido lėtai, tarsi būtų buvusi visada, tik dabar pagaliau visi ją išgirdo. Niekas nesušuko. Niekas nepaklausė kodėl. Tas klausimas jau buvo per vėlus.
Aš pažvelgiau į Takodą.
Ji stovėjo šiek tiek atokiau nuo kitų, rankos sunertos priekyje, nugara tiesi. Jos žvilgsnis nebuvo nukreiptas nei į Mają, nei į žemę. Ji žiūrėjo kažkur per žmones, per ugnį, lyg matytų vietą, kurios dar niekas kitas nemato. Tai buvo kūno kalba, kurios negalima supainioti. Sprendimas jau buvo priimtas. Tik dar neįvardintas.
Mano skrandis susitraukė. Ne iš baimės. Iš supratimo, kad tai, kas ateina, nebebus lėta. Kad Vajos laikymas baigėsi. Kad dabar gentis turės judėti be žmogaus, kuris mokėjo sustabdyti. Aš norėjau prieiti prie Takodos ir paklausti, bet supratau, kad dabar klausimai būtų netinkami.
Susirinkimas baigėsi be žodžių. Žmonės tiesiog išsiskirstė. Ne todėl, kad viskas būtų aišku. O todėl, kad aiškumo dabar niekas nebeturėjo.
Aš likau stovėti dar akimirką. Klausiausi, kaip ugnis spragteli. Kaip kažkur naktis pradeda judėti. Kaip mano kūnas įsimena dar vieną tylą. Tai buvo pabaiga. Ir kartu – vieta, nuo kurios viskas bus daroma kitaip.
Praėjo savaitė. Gentis bandė kvėpuoti įprastu ritmu, dirbti įprastus darbus, tačiau niekas negalėjo apsimesti, kad nieko neįvyko. Praradome Puką. Dabar netekome ir savo vado – tai keičia mus visus be išimties.
Takoda stovėjo ne ten, kur stovėdavo Vaja. Ji stovėjo truputį šone, tarsi dar tikrintų, ar žemė po kojomis laikys. Rankos buvo nuleistos, bet pirštai suspausti – ne iš baimės, o iš pastangos neišbarstyti to, ką ketino pasakyti.
Gentis jau buvo susirinkusi. Visi jautėme, kad dabar bus pasakyta kažkas, kas pakeis ne dieną, o kryptį.
Aš atsisėdau tarp kitų moterų. Mano ranka instinktyviai prispaudė randą ant dilbio. Pajutau neįprastą dilgčiojimą ir šiek tiek susiraukiau, tačiau niekas to nepastebėjo.
– Aš ilgai galvojau, – Takoda prabilo. Jos balsas buvo žemas, bet ne tvirtas. – Ir aš nežinau, ar tai teisingas sprendimas. Bet žinau, kad jis – mano.
Kažkas nejučia įkvėpė giliau. Kažkas nuleido galvą. Aš pajutau, kaip manyje kažkas susitraukė – ne iš baimės, iš nuojautos.
– Rezervatas nebelaiko taip, kaip laikė anksčiau, – tęsė Takoda. – Jūs visi tai matote. Plėšrūnų daugiau nei prieš metus. Jie ateina arčiau. Ne todėl, kad drąsesni. Todėl, kad patys alkani, – ji mostelėjo ranka į tolumas, ten, kur prasideda miškai. – Medžioklė tapo reta. Druskų kasyklos senka. Žemė sausesnė. Derlius menkesnis. Mes tai vadiname ciklu, o ciklas turi pabaigą. Ir aš matau, kur tai veda.
Ji trumpam nutilo, tarsi leisdama žodžiams patiems susėsti į vietas.
– Artėja badas, – pasakė ji tiesiai. – Dievai nusisuko nuo mūsų, nes mes juos apleidome.
Gentis tylėjo. Ne iš nesupratimo. Iš pritarimo.
– Vaja tai matė, – Takodos balsas vos pastebimai sudrebėjo, bet ji nenuleido akių. – Jis turėjo planą. Jis turėjo daugybę jų, – ji įkvėpė giliau. – Jeigu jam kas nors nutiktų... – ji nebaigė sakinio. To ir nereikėjo. – Aš turėjau tapti vade.
Dabar visi žiūrėjo į ją.
– Aš turiu teisę tai padaryti, – pasakė Takoda. – Ir žinau, kad kai kurie iš jūsų to tikėjotės. Gal net norėjote, – ji nuleido akis į žemę. Tik akimirkai. – Bet aš to nenoriu, – tai nuskambėjo tyliai ir smogė stipriau nei šauksmas. – Ne todėl, kad bijočiau, – tęsė ji. – Ne todėl, kad nemylėčiau genties. O todėl, kad vadovauti dabar reiškia vesti jus į vietą, kurios aš nematau. Aš nematau kelio, kuris mus išgelbėtų būtent šitoje vietoje. Be Vajos ši vieta mirusi.
Ji pakėlė galvą.
– Baltieji neatsitrauks. Jie nenusiramins tol, kol nesulygins mūsų su žemėmis. Jie jau seniai nebemato mūsų kaip žmonių. Tik kaip kliūtį. Klaidą, kurią reikia ištaisyti. Ir aš nebematau prasmės stovėti vietoje, laukdama, kol mus išnaikins, – Takodos žodžiai krito sunkiai, bet tiksliai. Kaip akmenys, kuriuos seniai nešiojosi savyje. – Todėl aš sakau taip, – tęsė ji. – Kas nori likti – gali likti. Kas nori išeiti – išeikite. Aš jūsų nesulaikysiu. Aš nekursiu naujo vado. Ir pati tokia nebūsiu.
Ji trumpam užsimerkė.
– Aš... – jos balsas suvirpėjo, bet ji jį suvaldė. – Aš išeinu.
Šitie du žodžiai pakibo ore. Niekas nepuolė prieštarauti. Niekas nesiūlė rinkti naujo vado. Niekas neklausė kas tada – tai buvo baisiausia dalis. Gentis tylėjo. Ne todėl, kad neturėtų ką pasakyti. Todėl, kad suprato: nėra atsakymo, kuris visus išgelbėtų.
Aš žiūrėjau į Takodą ir staiga supratau, kas man kėlė nerimą nuo pat pradžių. Ji jau buvo priėmusi šį sprendimą ne šiandien. Ne po Vajos mirties. Ji jį nešiojosi ilgiau. Ir dabar tik leido jam tapti girdimam. Jos pečiai buvo tiesūs, bet akys... ieškojo ne pritarimo. Ieškojo leidimo.
Aš nežinojau, kas nutiks rytoj. Nežinojau, kas liks, o kas išeis. Kas subyrės tyliai, o kas dar bandys laikytis. Žinojau tik viena: nuo šios akimirkos gentis nebebuvo laikoma viena ranka. Ir tas laisvumas gąsdino labiau nei bet koks priešas.
Iš pradžių žmonės pradėjo perrinkti daiktus. Ne garsiai. Be nurodymų. Be ženklų. Kažkas padėjo puodą, kuris jau seniai buvo įskilęs. Kažkas paliko kilimą, ant kurio miegojo vaikai. Kažkas ilgai laikė rankoje strėlę ir galiausiai įsmeigė ją atgal į žemę, tarsi pasakydamas: čia jai vieta.
Arkliai buvo šeriami ramiau nei įprastai. Be skubos. Be švilpimų. Vaikai nebuvo skubinami, tačiau ir patys nebeišdykavo. Jie slankiojo arčiau motinų, arčiau balnų, tarsi jausdami, kad netrukus teks rinktis, ką laikyti už rankos.
Aš visą tą laiką buvau savo palapinėje. Gulėjau ant žemės, klausiausi, kaip keičiasi garsai. Kaip ugnys gęsta anksčiau nei vakarais. Kaip balsai tampa trumpesni. Kaip nebeklausiama ar jau pasiruošę, o tik sakoma mes tuoj.
Niekas pas mane neatėjo. Ir tai buvo teisinga. Vėliau, kai pagaliau išlindau iš palapinės, pastebėjau, kaip Takoda padeda rišti ryšulius, palaiko vaiką, kuris pavargo, pasako moteriai, kad gali palikti pusę – nieko neatsitiks. Ji nekalbėjo ilgais sakiniais. Tik tiek, kiek reikėjo, kad viskas vyktų.
Zinjia nežiūrėjo į mano pusę. Maja ir Antinanco tikrino diržus. Adahis paskutinį kartą nuėjo ant dvasių kalno, kur anksčiau buvo atliekami ritualai, apeigos, kur buvo laidojami mirusieji. Jis grįžo tik po daugybės Misisipių.
Kai pirmieji išjojo, nebuvo nei dainos, nei gesto. Tik ratų girgždesys, tik kanopos, tik dulkių kvapas, kuris pakilo ir greitai nusėdo. Tie, kurie liko, stovėjo. Tie, kurie išvyko, neatsisuko atgal.
Aš turbūt buvau vienintelė, kuri su savimi nieko nepasiėmė, išskyrus odinį krepšį per petį. Man reikėjo išsinešti ne daiktus, o save.
Takoda laukė. Ji sėdėjo ant žirgo, bet laikė pavadį rankoje, lyg dar nebūtų apsisprendusi. Kai paskutiniai gentainiai pajudėjo, ji nuleido galvą, trumpam užsimerkė ir tarė:
– Aš dar čia pasiliksiu. Noriu matyti, kaip jūs išvykstate.

...

Kai rezervatas liko už nugaros, kelias kurį laiką buvo tylus. Tik žolė, tik žirgų alsavimas, tik ritmas, kuris nešė kūnus tolyn. Tačiau visai netrukus gentainiai išsiskirstė į skirtingas pasaulio puses ir aš likau visiškai viena.
Jojau mechaniškai. Ir tik po labai ilgo laiko sustojau kažkur laukymėje, kur žinojau, kad yra tarp Morisonų rančos ir Mudfordo.
Sustojau ne todėl, kad kas nors mane sustabdė. Todėl, kad kūnas nebegalėjo pakelti naštos, kurią nešiau su savimi nuo Pukos mirties.
Nulipau nuo žirgo ir paėjau šiek tiek toliau. Žolė siekė blauzdas. Dangus buvo per platus. Viskas buvo per daug atvira. Atsiklaupiau. Ir tada leidau sau pravirkti.
Verkiau ne garsiai. Ne taip, kaip verkia vaikai. Verkiau taip, kaip verkia kūnas, kuris per ilgai buvo laikomas. Ašaros bėgo be ritmo, be prašymo, ir be žodžių. Kvėpavimas trūkinėjo. Krūtinę skaudėjo ne nuo skausmo, o nuo per daug sulaikyto oro.
Verkiau dėl Pukos. Dėl Vajos. Dėl to, kad Káyona liko be savo žmonių. Dėl to, kad aš išėjau. Ir dėl to, kad pasilikti nebegalėjau.
Kai atsistojau, ašaros jau nebekrito. Tik perštėjo akis. Randas ant rankos pulsavo – tyliai, lyg primindamas, kad kai kurios vietos gyja ilgiau nei keliai.
Žiūrėjau, kaip šviesa slenka per lauką, kaip šešėliai ilgėja, bet negrėsmingai – tarsi žemė pati lėtėtų kartu su manimi. Mano galvoje niekas nekalbėjo garsiai. Vardai negrįžo. Vaizdai nešoko prieš akis. Viskas buvo tylu taip, kaip būna po to, kai jau viską išgyvenai, bet dar nespėjai suprasti.
Žemė dar buvo šalta po nakties, kai atsikėliau. Rytas kilo lėtai, be skubos, tarsi pats nenorėtų manęs išleisti. Rasa laikėsi ant žolių taip atkakliai, lyg būtų įsikibusi paskutinės galimybės likti.
Mėnulio žvaigždė stovėjo netoliese. Ji buvo nerami dar prieš man prieinant. Kilstelėjo galvą, prunkštelėjo tyliai, žengė žingsnį artyn, tarsi būtų bijojusi, kad dingsiu, jei nebus pakankamai arti.
Aš padėjau krepšį ant žemės. Jis buvo lengvas. Per lengvas visam tam, ką nešiausi savyje.
Priėjau prie jos ir delnu paliečiau kaklą. Ji buvo tokia šilta, tokia gyva. Pažįstama taip, kaip pažįstama tik tai, kas tave nešė, kai pats nebegalėjai eiti. Ji palenkė galvą, kaktą prispaudė man prie krūtinės stipriau nei įprastai. Lyg bandytų sulaikyti.
– Ne, mažute... – sukuždėjau, nors nežinojau, ar sakau tai jai, ar sau.
Ji nusišluostė šoną į mano petį, ir tada pamačiau – drėgmę jos akyse. Ne prakaitą. Ne rasą. Ašaros lėtai ritosi žemyn, palikdamos tamsesnes vageles ant kailio. Mano gerklė susitraukė taip staiga, kad trumpam nebegalėjau įkvėpti.
– Aš negaliu tavęs pasiimti, – pasakiau tyliai. – Kelionė bus ilga ir pavojinga jau net man. Nenoriu, kad mirtum. Noriu, kad gyventum.
Ji suprato. Aš tai jaučiau ne protu, o kūnu. Jos kvėpavimas tapo trumpesnis, bet vis dar neramus. Ji nenorėjo likti. Ji buvo pasiruošusi eiti paskui mane net į pasaulio krašto.
Aš apkabinau jos kaklą, prispaudžiau skruostą prie karčių. Jos kvapas – žemės, žolės, prakaito – buvo paskutinis dalykas, kuris dar laikė mane čia. Tada palenkiau lūpas prie jos ausies ir pradėjau kuždėti Matákų senąja kalba žodžius, kuriuos girdėjau vaikystėje, bet niekada nebuvau sakiusi garsiai.
Žodžius apie kelią, kuris niekada nesibaigia. Apie sielas, kurios atpažįsta viena kitą net tada, kai išsiskiria. Apie tai, kad paleisti nereiškia palikti.
Ji klausėsi sustingusi. Lyg kiekvienas skiemuo būtų rišęs mus ne mazgu, o pažadu, kuris neturi formos.
– Tu būsi laisva, – sušnibždėjau. – Tu rasi žolę, kuri tavęs lauks. Ir dangų, kuris nieko nereikalaus.
Aš atsitraukiau pirmoji. Tai buvo sunkiausia. Ji dar akimirką stovėjo nejudėdama, paskui palietė mane nosimi – trumpai, atsargiai. Tarsi įsimindama. Nukabinau nuo jos kūno visus ją varžiusius daiktus: diržus, pavadį, balną, viską, kas lakstant pievoje, jai trikdytų jos laisvę.
Už nugaros girdėjau jos kanopas. Ne bėgančias. Trypčiojančias vienoje vietoje. Ji garsiai, bet siaubingai gailiai sužvengė, lyg kviesdama mane atsisukti. Lyg prašydama sugrįžti, nepalikti jos. Bet aš turėjau žengti šį žingsnį. Nes jeigu būčiau sugrįžusi, būčiau niekada taip ir neišėjusi.