Kayonos žemė (15 Part 2)

15 skyriaus tęsinys:

Grįžau į Káyoną dar prieš pietų metą. Rezervatas jau buvo pabudęs. Ne garsais – judesiais. Kažkas pakėlė kibirą, kažkas atvedė žirgą prie vandens, kažkas ištiesė audeklą džiūti. Gyvenimas čia niekada nestovėjo, net kai kažkas iškrisdavo iš jo rato.
Manęs laukė – supratau tai dar neprijojusi iki galo. Iš per tiesios laikysenos. Iš to, kaip žmonės nepriėjo, bet ir neišsiskirstė. Iš to, kaip ugnis buvo pakurta per anksti, lyg kažkas būtų norėjęs turėti, prie ko stotis.
Vaja stovėjo prie savo palapinės. Rankos sukryžiuotos, veidas ramus, bet akys – ne. Tai nebuvo pyktis. Tai buvo žinojimas.
– Kur buvai? – paklausė jis, kai nulipau nuo Mėnulio žvaigždės ir priėjau arčiau.
Galėjau pameluoti. Galėjau pasakyti pusę tiesos. Galėjau bandyti kalbėti apie laišką, apie parką, apie miestą, apie tai, kas ne taip pavojinga, bet buvau per daug pavargusi.
– Susitikime su savo motina, – pasakiau. Žodis krito sunkiai. Ne todėl, kad jis būtų draudžiamas. Todėl, kad jis per ilgai neturėjo vietos.
Vaja nė nepajudėjo, tik lėtai įkvėpė.
– Ji gyva, – tęsiau. Norėjau parodyti džiaugsmą ir palengvėjimą, kuriuos jaučiau savyje, bet, regis, kūnas buvo pernelyg pavargęs, jog įstengčiau. – Ji mane rado.
– Ir tu išėjai viena, – tarė jis.
– Taip.
– Kitą kartą, – pasakė jis ramiai, stebėdamas mane. Ne teisdamas, ne smerkdamas. Tik sverdamas. – Tu man pasakysi prieš išeidama. Ne tam, kad prašytum leidimo. Tam, kad žinočiau nuo kur pradėti tavęs ieškoti, jei negrįši.
Aš linktelėjau – tai buvo viskas. Ne todėl, kad daugiau nebūtų ką pasakyti. Todėl, kad Vaja žinojo, kada sustoti.
Zinjia priėjo tik vakare, nors visą dieną rezervate buvau visiems matoma. Žinojau, kad jis mane stebi. Sėdėjau prie laužo, tvarkiau strėles, bet rankos judėjo mechaniškai. Mintys buvo kažkur kitur. Ne pas jį. Ne pas motiną. Tiesiog... tuščioje vietoje. Jis atsistojo priešais mane.
– Mes turime pasikalbėti, – pasakė jis.
– Jei tai dar vienas bandymas paaiškinti man, kad geriau žinai už mane, ką aš jaučiu, tada prieštarauju, – atsakiau tyliai, nepakeldama akių.
– Aš galvoju, – tarė jis, – kad gal mums nelemta, – žodžiai nebuvo šiurkštūs. Jie buvo išsunkti. – Galvoju, kad mes abu laikomės ne dėl to, kad dar kvėpuojame kartu, – tęsė jis, – o dėl to, kad bijome paleisti.
Pakėliau akis ir ilgai į jį žiūrėjau. Laukiau, kol manyje pakils noras ginčytis. Kol ateis impulsas jį stabdyti, taisyti, laikyti. Nieko neįvyko.
– Galbūt, – pasakiau. Tai buvo pirmas kartas, kai aš nebandžiau jo įtikinti. Ne todėl, kad jis būtų buvęs teisus. Todėl, kad aš buvau pavargusi.
– Aš nebenoriu tavęs skaudinti, – pasakė jis. – Ir nebenoriu būti šalia taip, kaip dabar.
– Aš irgi, – atsakiau.
Jis linktelėjo. Ilgai stovėjo. Tada apsisuko ir nuėjo. Be paskutinio žvilgsnio, be jokių dramų. Žinojau, kad turėjau pajausti palengvėjimą, tačiau taip neįvyko. Atrodė, kad dabar ant krūtinės atsisėdo dar didesnis svoris nei bet kada anksčiau, nors giliai širdy žinojau, kad jausmų Zinjiai jau seniai nebeliko.

...


Praėjo savaitė. Aš tapau dar tylesnė. Ne sąmoningai. Kūnas pats rinkosi mažiau judesių, mažiau žodžių, mažiau akių kontaktų. Aš dariau tai, ką reikėjo. Nieko daugiau. Gentis tai matė, bet niekas neklausinėjo.
Vieną popietę prie manęs priėjo Takoda. Ji atsisėdo šalia, taip arti, kad mūsų pečiai beveik lietėsi.
– Tau viskas gerai? – paklausė ji. Tai buvo paprastas klausimas. Ne tardymas. Ne įtarimas.
– Gyva, – atsakiau.
Ji patylėjo.
– Kodėl tavęs nebematau su mano broliu? Su Zinjia, – paklausė po akimirkos.
– Mes išsiskyrėme, – kurį laiką patylėjusi, galiausiai atsakiau.
Takodos nugara įsitempė.
– Jis tave įskaudino? – paklausė ji jau kitu balsu.
– Ne, –  papurčiau galvą į šalis. – Niekas nieko neįskaudino. Mes... aš ir jis tiesiog... praradome kvėpavimą, – bandžiau paaiškinti. Ji pažvelgė į mane taip, tarsi norėtų eiti kažką taisyti. – Takoda, – pasakiau. – Prašau, nieko nedaryk. Nekalbėk su juo apie tai. Nereikia.
– Bet jis...
– Ne jis, – pertraukiau. – Mes abu.
Ji dar akimirką mane stebėjo. Tada atsiduso ir linktelėjo.
– Gerai, – tarė. – Bet jeigu kada nors kažkas pasikeis... aš būsiu šalia.
Aš nusišypsojau silpnai, bet nuoširdžiai. Kai ji nuėjo, aš likau sėdėti. Žiūrėjau į ugnį ir galvojau ne apie tai, kas baigėsi. O apie tai, kas dar net neprasidėjo – ir jau reikalauja tylos. Ir tą vakarą supratau: kai kurie ryšiai nesibaigia triukšmu. Jie tiesiog nustoja kvėpuoti.

...


Vaja kažkur išvyko vos tik prašvito, be jokio perspėjimo ir niekam nieko nesiaiškindamas. Kartu su juo išjojo – ir Maja. Niekas jų nesustabdė. Niekas neklausė, kur jie eina. Ir tai buvo baisiausia.
Takoda stovėjo prie ugnies, kai suprato, kas vyksta. Tik suspaudė žandikaulį ir trumpam užsimerkė – taip, kaip užsimerkiama prieš prisiimant tai, ko nenorėjai, bet negali atsisakyti. Visa tai supratau iš jos kūno kalbos.
Laukimas prasidėjo ne iš karto. Iš pradžių visi dar darė tai, ką pradėjo, tai, ką buvo įpratę daryti diena iš dienos. Tik judesiai tapo per tikslūs, per lėti. Tarsi kiekvienas veiksmas būtų skaičiuojamas, kad neužimtų per daug vietos. Sėdėjau prie palapinės ir tvarkiau diržus. Rankos dirbo, bet galva buvo tuščia. Tai nebuvo ramybė – tai buvo tuštuma. Tokia, kuri atsiranda, kai žinai, kad kažkas eina ten, kur žodžiai nebeveikia.
Takoda priėjo prie manęs.
– Vaja išvyko kalbėtis, bet ne tam, kad susitartų, – pasakė ji.
Nežiūrėjau į ją. Žiūrėjau į odą tarp pirštų, į randą ant savo rankos, kuris vėl ėmė pulsuoti, nors nebuvo jokios priežasties. Jau seniai nujaučiau, kad ateis diena, kai mūsų vadas eis pats ieškoti Šiaudinių ir su jais suvesti sąskaitų – kaip mėgsta sakyti baltieji.
– Kartais kalbėjimas yra tik paskutinis žingsnis prieš pabaigą, – pasakiau lyg tarp kitko.
Takoda nežymiai linktelėjo ir nuėjo dirbti savo darbų.

...

Dienos slinko be aiškios formos. Rytais saulė kilo, bet nešildė. Naktų šešėliai judėjo, bet nieko nereiškė. Vaikai buvo tylesni nei įprastai. Net žirgai atrodė budresni, tarsi jaustų, kad šeimininkų rankos pastaruoju metu per daug tuščios.
Pagavau save galvojančią ne apie Vają. Apie Mają. Jis buvo tas, kuris juokdavosi garsiau nei reikia. Tas, kuris visada eidavo šalia Pukos. Tas, kuris po jo mirties nebeklausė kodėl, jis klausė kada. Ir dabar jis ėjo su vadu ne tam, kad būtų apsaugotas. Tam, kad atsiteistų.
Vakare ugnis degė ilgiau nei įprastai, bet niekas prie jos nesusėdo. Ji degė viena. Kaip ženklas, kad gentis čia – bet nebe visa, nebe pilna. Aš galvojau apie tai, ką Vaja pasakys Šiaudiniams. Ne žodžiais. Savo buvimu. Savo tyla. Savo ramybe, kuris reiškia, kad sprendimai jau priimti. Ir pirmą kartą po ilgo laiko supratau: aš bijau ne dėl to, kad jie gali negrįžti. Aš bijau dėl to, kaip jie grįš.
Naktis nusileido lėtai. Be vėjo. Be garsų. Laukimas tapo vieninteliu dalyku, kuris mus laikė. Žinojau tik viena, – kai Vaja grįš, gentis jau bus kitokia. Net jei niekas to nepasakys garsiai.
Išaušus rytui pirmiausia išgirdau žirgo lėtus, sunkius žingsnius. Tokius, kokiais niekas negrįžta po pergalės. Galvą pakėliau ne aš viena. Visa Káyona tarsi vienu metu atsisuko į tą pačią pusę. Dar nieko nesimatė. Tik garsas. Ir tyla, kuri staiga pasidarė dar sunkesnė. Tarp medžių pasirodė Maja.
Vienas.
Jo pečiai buvo palinkę labiau nei kada nors anksčiau. Už jo žingsniavo žirgas. Ant jo... Niekas nešaukė Vajos vardo. Niekas nebėgo. Tarsi visa gentis būtų jau seniai žinojusi, kad būtent taip jis sugrįš.
Takoda sustingo. Jos rankose buvęs molinis dubuo išslydo taip tyliai, kad sudužo beveik negirdimai. Ji nė nepažvelgė į šukes. Tik žengė vieną žingsnį. Ir sustojo.
Maja nulipo nuo žirgo. Jo rankos dar ilgai laikė pavadį, lyg paleidęs jį būtų turėjęs pripažinti tai, ko pats dar nepajėgė priimti. Niekas jo neklausė, kas įvyko. Nebuvo ko klausti. Vaja jau buvo atsakęs savo tyla.