Ko nespėjo pasakyti upė

​Vanduo neturi atminties.
Kiekvienas akmuo dugne jį mato pirmą kartą,
kiekviena žolė jam lenkiasi iš naujo.

​O tu nešiojiesi savyje
visas balas, kuriose braidžiojai vaikas,
visus krantus, nuo kurių kadaise išėjai.

​Sėsk prie upės.
Nieko neprašyk.
Leisk jai tekėti pro šalį,
kol tai, kas buvo per sunku,
pamažu taps lengva.

​Kol liks tik kaulai –
balti ir tylūs,
kaip kreida, kuria vaikai ant asfalto
piešia saulę.