Keistas sapnas.

Susipynėme savo kūnais,
kalbėjomės intymiai ir atsargiai,
nepasitikėjome vienas kitu,
bet taip buvo įdomiau.

Sapne buvo viskas kitaip,
taip pat, kaip ir realybėje,
bet ne taip skaudžiai ir sunkiai.

Lėtas prisilietimas po prisilietimo,
skausmas, bet malonus,
sunkumas ir našta, bet visa tai ore,
ir štai ta pabaiga.

– Aš turiu ant tavęs kompromatą, – pasakei.

Sužlugdytas ir peržeistas likau aš.
Buvau pernelyg pažeidžiamas ir bijojau,
bet tai tik sapnas.

Tu vis dar žmogus mano pasąmonėje. Aš – žmogus.
Turėjai galią mane įskaudinti,
bet dabar jau ne.
Turėjai mano mintis, bet jau nebe.