Kayonos žemė (15)

15. Palaidotas, bet gyvas

Kitą dieną Vaja stovėjo prie laužo, rankos buvo nuleistos, pečiai tiesūs. Ne taip stovi žmogus, kuris bando nuraminti minią. Taip stovi tas, kuris jau priėmė sprendimą ir dabar jį tiesiog paskelbia.
– Mes jį surasim, – tarė jis. – Gyvą.
Žodis gyvą nenuskambėjo kaip pažadas. Greičiau kaip kryptis, kuria jis eis, net jei žemė po kojomis ims byrėti.
Gentis nešurmuliavo. Niekas nešaukė. Net vaikai, rodės, suprato, kad dabar ne laikas garsams. Aš stovėjau kiek atokiau, šalia Takodos, bet jaučiau, kaip visas mano kūnas tempiasi į priekį – tarsi pats sprendimas būtų traukęs mane kartu.
Priėjau prie Vajos dar jam nebaigus kalbėti su vyrais.
– Pasiimk ir mane kartu, – pasakiau. Mano balsas buvo tylesnis, nei tikėjausi, bet tvirtas. – Aš galiu sekti. Galiu nešti. Galiu būti naudinga.
Vaja pažvelgė į mane taip, kaip žiūrima į žmogų, kuris kalba ne iš proto, o iš vidaus.
– Ne, – pasakė jis. Trumpai. Be pykčio. – Tu lieki.
– Aš nesu vaikas, – ištariau, jausdama, kaip kažkas manyje pradeda kilti.
– Būtent todėl ir lieki, – atsakė jis. – Čia. Su kitais gentainiais, su šamanu, vaikais ir sesėmis.
Norėjau dar kažką pasakyti, bet jis jau buvo nusisukęs. Sprendimas jau buvo padarytas.
Zinjia priėjo tada, kai jau buvau per arti ašarų, bet jos dar nekrito. Jis nieko neklausė, tik tvirtai apkabino. Taip, kad pajusčiau jo krūtinę, jo kvėpavimą, jo gyvybę.
– Aš parvesiu jį, – pasakė jis man į plaukus. – Gyvą.
Aš linktelėjau, nors kažkas manyje jau žinojo, kad šie žodžiai per sunkūs, jog būtų tik pažadas. Jis apkabino mane stipriai. Ne taip, kaip apkabinama raminti. Taip, kaip apkabinama atsisveikinant. Jo lūpos trumpam palietė manąsias, paskui – kaktą. Šis prisilietimas buvo tylesnis už bet kokį pažadą.
– Lauk manęs, – tarė jis.
Jie išjojo dar prieš aušrą.
Rezervatas liko per didelis. Per tuščias. Net ugnis atrodė svetima. Laikas išsitrynė. Dienos nėjo – jos slinko. Aš dariau tai, ką reikėjo: padėjau moterims su vaikais, nešiojau vandenį, keičiau tvarsčius, kai kas nors susižeisdavo. Laukiau, kol man pakeis tvarstį.
Mano ranka gijo lėtai. Oda aplink žaizdą dar buvo jautri, kartais degė naktimis, bet skausmas buvo aiškus. Jis buvo paprastesnis už nežinią.
Takoda kalbėjo mažai. Ji sėdėdavo ilgai, žiūrėdama į tą pusę, kur išjojo vyrai. Aš supratau: ji taip pat laukė. Ne tik Pukos. Ji laukė ir savo brolio. Vado. Visų kitų.
Praėjo dienos. Gal savaitė. Gal daugiau. Niekas nebeskaičiavo. Kai jie grįžo, rezervatas nutilo. Arkliai artėjo per lėtai. Vienas iš jų nešė ne raitelį: Pukos kūnas buvo pririštas prie balno. Jis buvo gyvas, bet ne taip, kaip mes tikėjomės. Adahis priėjo pirmas.
– Gyvas, – pasakė jis galiausiai. – Bet laikomas ne mūsų rankose.
Jis perėmė kūną taip, kaip perimama atsakomybė. Puką nunešė į šamano palapinę. Visi kiti liko stovėti.
Aš mačiau Zinjią. Jo veidas buvo purvinas, akys įdubusios. Jis nežiūrėjo į mane. Ir aš žinojau: jei pažvelgs – kažkas manyje subyrės.
Gydymas truko ilgai. Dienas. Naktis. Gal savaitę.
Adahis dirbo be poilsio. Keitė tvarsčius, kalbėjo su Puka. Dainavo jam tyliai, kai niekas negirdėjo. Kartais girdėdavau tą garsą naktį – ne dainą, o kvėpavimą, kuris slinko per ugnį.
Aš meldžiausi ne dievams. Aš meldžiausi žemei, kad Puką palaikytų dar truputį, bet žemė kartais paleidžia. Todėl tą rytą Adahis išėjo iš palapinės tyliai, be skubos. Ir... be skausmo veide.
Vaja jau stovėjo ir laukė.
– Jis išėjo, – vadui ir visiems kitiems genties nariams, šamanas pasakė labai garsiai. Ir tai buvo viskas.
Pukos kūną ruošė Adahis. Pirmiausia nuplovė. Patepė žolelių, pelenų ir aliejaus mišiniu. Tai nebuvo gydymas, tai buvo palydėjimas.
Aš stovėjau netoliese. Ašaros tekėjo tyliai. Kažkas manyje norėjo laikyti Puką dar truputį, dar akimirką, bet supratau – laikyti dabar būtų savanaudiška.
Jį suvyniojo į drobę. Paguldė ant šono veidu į rytus. Dvasių kalne, kur nuo neatmenamų laikų vykdavo tiek apeigos, tiek laidotuvės, ugnis degė žemai.
Adahio balsas pradėjo sklisti lėtai. Žemas, be melodijos, be ritmo. Garsas slinko, tarsi vanduo ieškotų plyšio akmenyje. Jis labiau jautėsi krūtinėje nei ausyse.
Aš nesupratau žodžių, bet pajaučiau momentą, kai kažkas pasitraukė. Po to stojo tyla. Ne tuštuma. Laikymas.
Po laidotuvių ceremonijos, visi grįžome į rezervatą, tik šamanas dar pasiliko su Pukos kūnu. Visi susėdome prie pagrindinio laužo, tačiau tylėjome. Niekas neišdrįso pratarti nei vieno žodžio. Regis, net vaikai suprato, kad dabar ne laikas kalbėtis, juoktis, išdykauti.
Atėjus vidurnakčiui visi pradėjome skirstytis. Aš sugrįžau į savo palapinę ir jaučiau, kaip skruostais vis dar rieda ašaros, tačiau užsimerkiau vos akimirkai, o kai atsimerkiau, pamačiau Puką.
Jis stovėjo ant kalvos. Ne sužeistas. Ne kraujuotas. Tiesiog toks, koks buvo visada.
– Nežiūrėk taip, – pasakė. Jo balse galėjai pajusti džiaugsmą, tik nesupratau, kodėl jis turėtų būti laimingas. – Aš nesu piktas.
– Aš maniau, kad tave parves, – ištariau.
– Tu manei teisingai, – atsakė jis. – Tiesiog ne tuo keliu.
Jis pažvelgė į mane labai ilgam laikui.
– Neverk, sese, – pasakė jis. Kurį laiką žiūrėjau į jį ir jau norėjau apkabinti, bet vos tik prisiliečiau, atrodė, kad prakošiau tik orą. – Saugok juos, – Puka nusišypsojo. – Jie dabar saugos tave.
Aš norėjau paklausti daugiau, bet Puka jau traukėsi.
Pabudau su ašaromis, kurios jau nebebuvo skausmas. Tik atmintis. Ir tyla, kuri laikė. Nors dar nežinojau, kaip susitaikysiu su netektimi.
Metų laikas pasikeitė ne per vieną dieną. Jis persislinko per šviesą – rytai tapo aštresni, šešėliai trumpesni, o oras nebeapsikabino kūno taip sunkiai kaip vasarą. Žemė džiūvo, bet netapo kieta. Ji tiesiog nustojo gerti vandenį. Kūnai tai pajuto pirmi.
Mano ranka buvo sugijusi. Randas liko gilus, netaisyklingas, lyg kažkas būtų bandęs užsiūti per greitai. Judant nebeskaudėjo, bet sustojus imdavo pulsuoti – ne kaip skausmas, o kaip priminimas. Kaip vieta, kur kūnas prisimena anksčiau nei protas.
Kai kurie vardai dingo iš kalbos. Niekas jų neuždraudė. Jie tiesiog nustojo skambėti.
Puka.
Kai kurie daiktai liko savo vietose, bet tapo nejudinami. Ne dėl pagarbos. Dėl instinkto. Kaip nejudinamas akmuo, po kuriuo žinai esant kažką gyvo.
Gyvenimas Káyonoje nesustojo. Jis tapo tylesnis, bet tankesnis. Indai vis dar buvo plaunami. Žolės renkamos. Arkliai šeriami. Tik dabar niekas vieni kitų nebepaklausdavo kaip laikaisi – nes visi matė.
Aš nebebuvau nauja. Ir tuo pačiu metu nebesijaučiau esanti šios genties dalimi. Nežinau nei kada, nei kodėl manyje atsirado šis pojūtis, bet nieko su tuo negalėjau padaryti.
Zinjia viską jautė. Aš mačiau tai jo akyse dar prieš jam praveriant burną. Tai nebuvo pirmas mūsų konfliktas. Ne antras. Ir net ne trečias. Jie kartodavosi beveik kiekvieną dieną nuo tos akimirkos, kai Puka išėjo.
Jis stovėjo priešais mane vakare, kai tvarkiau ginklus. Jo laikysena buvo per tiesi, per daug kontroliuojama. Kaip žmogaus, kuris per ilgai laiko kažką savyje.
– Tu dingsti, – pasakė jis. – Būdama čia.
Aš pakėliau akis.
– Aš niekur nedingstu.
– Tu ne su manimi, – tarė jis. – Tu kažkur kitur.
– Aš gyva, Zinjia, – pasakiau. Jis vos pastebimai krūptelėjo. Sureagavo į tai, kad pavadinau jį vardu. Anksčiau vadindavau jį Yona (Meška), tačiau jau kurį laiką tai pasikeitė. Atrodo, jis prie to taip ir nepriprato. – Tai jau pakankamai daug.
Zinjios žandikaulis įsitempė.
– Tu liūdi taip, lyg būtum praradusi daugiau nei gentainį, – šitas sakinys pataikė per giliai, kad būtų tikslus.
– Sustok, – pasakiau tyliai. – Dabar tu peržengi ribą.
– Aš matau, – tęsė jis, – kaip tu sustingsti, kai kas nors jį pamini. Kaip tu žiūri į vietas, kur jis buvo. Tu negali man pasakyti, kad tai nieko nereiškia.
Aš padėjau ginklą ant žemės. Lėtai. Sąmoningai.
– Jis buvo mano brolis, – pasakiau. – Ne kraujo. Bet brolis. Tas, kuris stovėjo šalia, kai aš dar neturėjau kam priklausyti. Ir jeigu tau tai per sunku suprasti, problema ne manyje.
– Tu tai sakai dabar, – atkirto jis. – Anksčiau tu tylėjai.
– Nes tu nesiklausei, – mano balsas sukietėjo. – Tu sprendei, – tyla tarp mūsų buvo ne tuščia. Ji buvo pilna nepasakytų kaltinimų. – Tai ne pirmas kartas, – pasakiau jau ramiau. – Ir ne pirmas kartas, kai tu bandai nuspręsti, ką aš jaučiu, vietoj to, kad paklaustum.
Jis nieko neatsakė. Tik nusisuko. Ir aš leidau jam nueiti. Ne todėl, kad man nerūpėjo. O todėl, kad buvau per daug pavargusi įrodinėti tai, kas man pačiai buvo aišku.
Po kelių dienų aš radau laišką. Jis buvo padėtas tarp džiovintų žolių, ten, kur niekas be reikalo nekiša rankų. Kaip daiktas, kuris žino savo vietą. Popierius buvo paprastas. Raštas – ramus, bet parašytas senąja Matákų genties kalba.
Buvo nurodytas: tik laikas ir vieta. O drobinėje skiautėje – karoliai. Mano motinos.
Aš juos atpažinau akimirksniu. Ne iš spalvos. Iš svorio. Iš to, kaip jie krito į delną, lyg grįžtų ne iš kelionės, o iš miego.
Mano skrandis susitraukė. Ne iš džiaugsmo. Iš suvokimo. Tai nebuvo dovana. Tai buvo ženklas, kad kažkas žino per daug.
Tą patį vakarą į rezervatą parvedė du Šiaudinius. Surištus. Be triukšmo. Be pasipriešinimo. Vaja stovėjo prieš juos ramiai. Jo balsas buvo žemas, bet aiškus.
– Jau seniai mus terorizuojat, bet priežasčių mes nežinome. Iš kur atėjote? – paklausė vadas.
– Mes tik samdyti, – sumurmėjo vienas.
– Kas sumokėjo?
– Nežinom vardo.
– Ko ieškote? – paklausė Vaja.
Jie susižvalgė.
– Merginos, – ištarė kitas. – Jaunos. Su aprašymu.
Ore kažkas sustingo.
– Kieno? – Vaja nepakėlė balso.
– Pasakė, kad ji verta kainos, – vyras nurijo seilę. – Kad ją reikia grąžinti.
– Kur?
– Ten, iš kur ji pabėgo.
Aš stovėjau šone. Nejaučiau baimės. Tik aiškumą. Vaja žiūrėjo į juos ilgai.
– Jūs klystate dėl vieno, – pasakė jis. – Ji jau grįžo. Į rezervatą. Pas mus. Į savo namus.
Tą naktį Vaja, Takinis ir Hiran Cobra išsinešė tuos du Šiaudinius iš rezervato ir ilgai negrįžo. Jie niekam nieko nesakė ir neaiškino, ką jie darys, tačiau visiems viskas buvo aišku.
Zinjia prie manęs daugiau nepriėjo, o aš jo nekviečiau. Mums nereikėjo daugiau kalbėtis, nes viskas buvo ir taip aišku, kaip viskas baigsis. Nereikėjo net įvardinti.
Vėliau, likusi viena, aš laikiau karolius rankoje. Randas ant mano rankos pulsavo. Ne skausmu. Atmintimi. Ir aš supratau: tai ne tas laikas, kai dalykai užsibaigia. Tai tas laikas, kai jie pradeda reikalauti kainos.
Išaušus rytui, atsikėliau anksčiau nei visi kiti gentainiai. Labai tyliai priėjau prie arklio ir pakinkiau jį. Mėnulio žvaigždė neramiai žvalgėsi į mane kol dairiausi, tačiau buvo kantri. Aš kuždėjau jai raminančius savo genties – Matákų, – žodžius. Akimirką man pasirodė, kad ji supranta, ką sakau.
Pasirinkau ne išjoti, nes arklio kanopos į akmenuotą žemę būtų išdavusios, kad vyksta judėjimas. Prisaikdinau Mėnulio žvaigždę eiti lėtai ir tyliai, pati stengdamasi nesukelti triukšmo. Paėmiau pavadį ir išsivedžiau savo arklį beveik taip pat sklandžiai, kaip ir atsikėliau anksčiau visų.
Nežinau, kiek laiko jojau didžiausio Amerikos miesto link, tačiau pagaliau jį pasiekiau. Arklį palikau arklidėse ir savininkui sumokėjau tiek, kiek tuo metu turėjau varinių monetų: lygiai penkias. Nors jis nebuvo patenkintas tokia suma, tačiau atrodė, geros nuotaikos, todėl keliolikai Misisipių leido mano arkliui prisiglausti.
Saint Aveline miestas kvepėjo akmeniu ir muilu. Ne tuo pigiu, kuriuo plaunamos rankos, o tuo, kuris lieka ore – ant drabužių, ant pirštinių, ant suolų parke. Miestas buvo šviesus ne todėl, kad čia būtų daugiau saulės, o todėl, kad šviesa buvo atspindima: nuo grindinio, nuo langų, nuo metalinių tramvajų šonų.
Ėjau lėtai. Ne todėl, kad bijočiau pasiklysti. Todėl, kad kūnas nenorėjo skubėti. Čia viskas buvo per daug tvarkinga. Per garsiai gyva.
Moterys vaikščiojo su skrybėlaitėmis ir pirštinėmis, vyrai – su lazdomis ir laikrodžiais ant grandinėlių. Karietos riedėjo taip sklandžiai, kad nebuvo girdėti ratų smūgių. Tramvajus sučirškė metalu, o tas garsas buvo toks švarus, kad akimirką suspaudė skrandį – lyg kas būtų perbraukęs per randą.
Pasiekusi pagrindinį miesto parką, įžengiau labai atsargiai, beveik pakraščiais, nes nežinojau, ką čia sutiksiu.
Žolė ir gėlės buvo prižiūrėtos taip, kad net neatrodė tikra. Medžiai – apgenėti, tarsi niekada nebūtų leidę sau augti lauke. Suolai – per daug švarūs.
Ir tada aš pamačiau ją.
Moteris sėdėjo ne ant suolo, o ant žemės, kiek atokiau nuo tako. Ant jos – per didelis paltas, nunešioti batai, rankos sudėtos ant kelių taip, lyg ji būtų išmokusi ilgai sėdėti niekam nematant. Plaukai – tamsūs, ir nors supinti į kasą, bet susivėlę. Tada pažvelgiau į jos veidą ir sustingau... veidas buvo per daug pažįstamas, kad būtų sutapimas.
Mano kūnas sustojo anksčiau nei protas būtų liepęs tą padaryti. Moteris pakėlė galvą ir mūsų akys susitiko.
Tai nebuvo staigus atpažinimas. Tai buvo lėtas, skausmingas slinkimas – lyg dvi upės, kurios ilgai tekėjo atskirai ir staiga pajuto, kad vanduo tas pats.
– Yara, – ji ištarė tyliai, bet balsas buvo moteriškai sodrus, melodingas, beveik toks pat, kokį ir prisimenu. Mano vardą ji ištarė tarsi palengvėjimą, lyg tai būtų laikyta burnoje ir neištarta pernelyg ilgai.
Mano rankos sudrebėjo. Pajutau, kaip randas ant dilbio trumpam sutvinksėjo – tarsi kūnas būtų pasakęs: atsimenu. Bet aš tylėjau.
– Ar atėjai viena? – paklausė ji. Aš linktelėjau. – Ar tave kas nors sekė?
– Nemanau, – gūžtelėjau pečiais.
Moteris nusišypsojo. Ne gražiai. Ne ramiai. Tai buvo šypsena žmogaus, kuris per ilgai laukė.
– Aš žinau, – tarė ji. – Aš visada žinojau, kad tu gyva. Aš pati tau rašiau tą laišką, kuriame tau buvo liepta susirasti Čerokius. Visus tuos laiškus rašiau tau aš.
Priėjau arčiau. Kiekvienas žingsnis buvo sunkus, tarsi parkas būtų virtęs pelke.
– Kas tu? – paklausiau. Mano balsas buvo kietesnis, nei jautėsi viduje.
– Aš tavo motina.
– Jei meluoji, aš išeinu.
– Tu taip sakydavai, kai buvai maža, – atsakė moteris. – Prie upės. Kai nenorėdavai eiti miegoti.
Tai buvo per daug tikslu, per daug teisinga. Atsisėdau priešais ją. Ant žemės. Nes nebegalėjau stovėti. Mano visas kūnas drebėjo.
– Man sakė, kad tu mirusi, – ištarė ji. – Kad visi mirę.
– Jie sakė tiesą dėl tavo senelių ir tėvo, – pasakė motina. – Tačiau apie mane jie melavo.
Ji ištiesė ranką. Ne prisilietė. Tik laikė ore, leisdama man pačiai nuspręsti. Žiūrėjau į tą ranką ilgai. Galiausiai paliečiau. Oda buvo šalta. Tikra. Ir švelni.
– Kur tu buvai? – paklausiau. – Kodėl manęs neieškojai?
Motina nuleido akis.
– Ieškojau, – pasakė ji. – Tik ne taip, kaip galvojai. Mane laikė. Pirmiausia kalėjime. Paskui – skolose, pažaduose, baimėje. Ta šeima... jie sakė, kad tave saugoja, kad tau geriau be manęs, kad indėnai vis tiek žus.
– Nesakyk to žodžio, – sukandau dantis.
– Kokio?
– Indėnai.
– Aš nežinojau, kad jie tave laikė nelaisvėje, o kai tai sužinojau, jau buvo per vėlu, – jos balsas drebėjo. – Aš tikėjau, kad... – ji sustojo. – Aš buvau kvaila.
Ilgai tylėjau. Mano rankos buvo sustingusios ant kelių, pirštai įsikibę į audinį, lyg jis būtų vienintelis dalykas, laikantis mane čia. Aš supratau, kad jei dabar neištarsiu – niekada to taip ir nepadarysiu. O tada šitas miestas, šitas parkas, šita moteris priešais mane taps dar viena užrakinta vieta manyje.
– Jie ne tik laikė mane, – pasakiau tyliai. Balsas nuskambėjo svetimai. – Jų sūnus mane išniekino.
Ji pakėlė akis. Aš negalėjau žiūrėti tiesiai. Žvilgsnis nuslydo į jos rankas, į randus ant sąnarių, į nešvarumus po nagais. Jos veidas pasikeitė ne greitai. Tai buvo lėtas lūžis – tarsi medis, kuris ilgai bandė atsilaikyti prieš stiprų vėją ir staiga pasidavė. Ji pakilo ant kelių ir apkabino mane taip, kaip niekas manęs neapkabino nuo vaikystės. Ne atsargiai. Ne klausdama. Tiesiog priglaudė.
– Ne, – sušnibždėjo ji man į plaukus. – Ne... mano vaike...
Aš sustingau jos glėbyje. Kūnas neprisiminė, kaip tai daroma. Kaip leidžiama laikyti.
– Aš turėjau tave pasiimti, – jos balsas sudrebėjo. – Aš turėjau nepasitikėti jais. Aš... – ji trumpam nutilo, lyg kvėpavimas būtų užstrigęs. – Tai mano kaltė.
Ji atsitraukė tiek, kad galėtų pažvelgti į mane.
– Aš išgyvenau, – tariau. – Ne dėl jų. Ne dėl tavęs. Dėl savęs.
Ji vėl mane apkabino. Šįkart švelniau. Lyg bijotų, kad išnyksiu.
– Man labai gaila, – kartojo ji. – Labai... labai gaila.
Aš verkiau tyliai. Be garso. Ašaros krito ant jos palto, ir man buvo nesvarbu, kad jis purvinas. Tai buvo pirmas kartas, kai tas prisiminimas nebuvo vien tik mano.
Po kiek laiko ji paleido mane. Ne staiga. Lėtai.
– Tu stipresnė, nei aš kada nors buvau, – pasakė ji. – Aš neieškau atleidimo. Aš tik norėjau, kad tu žinotum.
Mudvi atsistojome ir atsitraukėme viena nuo kitos per pusę žingsnio. Tyla tarp mūsų buvo sunki, bet ne tuščia.
– Mes ruošėmės, – motina vėl prabilo, bet šįkart tyliau. – Ne tik slėptis. Prieš trylika metų buvo planas. Čerokiai, Matákai... net kai kurie baltieji. Įtakingi. Jie žadėjo padėti. Sakė, kad laikas pakeisti valdžią. Gubernatorių. Sustabdyti žemių atėmimą. Mes pernelyg ilgai kentėjom priespaudą. Su mumis elgėsi kaip su šiukšlėmis.
Motina vėl trumpai patylėjo ir kalbėjo toliau:
– Jie mus pardavė. Tą naktį. Visus. Tavo senelis laikė liniją. Jis žinojo, kad tai pabaiga. O aš... aš sutikau su tuo sandėriu. Kad tu gyventum.
Šitie žodžiai nebuvo pateisinimas. Jie buvo nuosprendis. Aš tylėjau. Ašaros ritosi, bet jų nenušluosčiau.
– Aš tavęs atėjau neprašyti, – pasakė motina. – Tik pasakyti, kad jei jie vėl ieškos... tai bus ne atsitiktinumas.
– Jie jau ieško, – tyliai atsakiau.
Motina linktelėjo. Tramvajus sučirškė kažkur netoliese. Parkas gyveno. Miestas nekreipė į mus dėmesio.
– Dabar turiu eiti su kai kuo susitikti, bet aš tave susirasiu. Aš dar grįšiu, – pasakė ji ir nusišypsojo. Šįkart – švelniau. – O dabar eik pas savo gentainius. Grįžk į rezervatą. Tu ten saugi.
Dar kartą apsikabinau mamą, bet ji atsitraukė pirma. Ne dėl to, kad būtų to norėjusi, o dėl to, kad tai buvo būtina. Ji skubėjo. Aš skubėjau.
Saint Aveline liko už nugaros – gražus, švarus, meluojantis. O randas ant mano rankos tvinksėjo tyliai, primindamas: kai kurie dalykai iškyla ne tada, kai esi pasiręs. Jie iškyla tada, kai jau nebegali pabėgti.