Kayonos žemė (14)

14. Protėvių rankos

Adahis perrišinėjo mano ranką lėtai, tarsi laikas būtų stabtelėjęs prie mūsų ir nusprendęs luktelėti. Šamano pirštai judėjo užtikrintai – ne švelniai, bet ir ne grubiai. Taip, kaip liečiama tada, kai žmogus žino, kad kūnas atlaikys.
– Žaizda gražiai gija, – pasakė jis. – Dar ne švariai, bet jau nebe taip bjauriai, kaip anksčiau.
Aš stebėjau, kaip tvarstis pamažu apgaubia dilbį. Oda aplink žaizdą buvo dar rausva, jautri, vietomis šiltesnė. Judant tempė, lyg kažkas viduje nenorėtų pamiršti.
– Vilkai, – staiga tarė vyras, nepakeldama akių. – Kiek jų buvo?
– Trys. Gal keturi, – atsakiau be pauzės. – Vienas liko atokiau.
Jis linktelėjo, lyg tai būtų patvirtinimas, o ne nauja informacija.
– Ir kuris puolė?
– Manau, kad jauniklis, – pasakiau. – Turbūt norėjo patikrinti.
Adahio ranka trumpam sustingo.
– Kaip manai, kodėl jie pasitraukė? – paklausė.
Aš įkvėpiau lėtai. Prieš akis vėl trumpam iškilo gintarinės akys – ne laukinės, ne piktos. Skaičiuojančios.
– Galbūt todėl, kad suprato, jog bus pasekmė, – pasakiau. – Mes buvome apsiginklavę. Arba jie nebuvo alkani.
Šamanas pagaliau pakėlė akis. Jis pažvelgė į mane ne kaip į sužeistąją, ne kaip į jaunesnę ir nepatyrusią. Kaip į sau lygią.
– Tu matai daugiau, nei galvoji, – tarė jis. – Ir vilkai tai pajuto.
Šalia, kiek atokiau, Zinjia sėdėjo ant žemės ir drožė strėlių kotus. Jo judesiai buvo ramūs, pasikartojantys. Medis po peiliu skleidė tylų, sausą garsą. Jis nežiūrėjo į mus, bet aš žinojau – jis viską girdi.
Adahis baigė rišti mazgą ir atsitraukė.
– Jei pradės pulsuoti stipriau – keisim tvarstį vakare, – pasakė jis. – Neignoruok.
– Neignoruosiu, – pažadėjau.
Jis trumpam palietė mano petį – ne kaip paguodą, o kaip patvirtinimą – ir nuėjo. Aš likau sėdėti, ranką laikydama prie krūtinės, kad ji būtų arčiau kūno šilumos.
Zinjia paikolo tik tada, kai baigė vieną strėlę ir padėjo ją šalia kitų. Priėjo ne iš karto – pirmiausia sustojo taip, kad matyčiau jo šešėlį ant žemės.
– Tu nebijai, – pasakė jis. Tai nebuvo klausimas.
– Bijau, – atsakiau. – Bet ne taip, kaip anksčiau.
Jis linktelėjo. Trumpai.
– Aš kalbėsiu su Vaja, – tarė jis po akimirkos.
Aš pakėliau akis. Jo veidas buvo ramus, bet kažkas jame buvo pajudėję. Lyg sprendimas jau būtų padarytas dar prieš žodžius.
– Dabar? – paklausiau.
– Dabar, – atsakė jis.
Jis nuėjo nelaukdamas mano atsakymo. Aš stebėjau, kaip jis priartėja prie Vajos. Jie sustojo vienas priešais kitą. Arti. Be liudininkų. Jų laikysenos buvo tiesios, bet be įtampos. Jie kalbėjo ilgai. Mačiau, kaip vadas kartais kilsteli galvą, kaip Zinjia stovi nejudėdamas, tarsi pats būtų tapęs žeme, ant kurios remiasi žodžiai.
Kai Zinjia grįžo, saulė jau buvo nusileidusi žemiau medžių. Šešėliai pailgėjo. Aš vis dar stovėjau ten pat. Jis sustojo prieš mane. Per arti, kad tai būtų atsitiktinumas. Per arti, kad būtų galima apsimesti, jog niekas nepasikeitė.
Jis ištiesė ranką. Ne į tvarstį. Ne į žaizdą. Tiesiog į mano delną. Aš nesitraukiau.
Jo pirštai buvo šilti, šiurkštūs nuo darbo. Jis laikė mano ranką trumpai, bet tvirtai. Taip, kaip laikoma tai, kas negrąžinama.
– Aš būsiu su tavimi, – pasakė jis.
Ne jei. Ne kol bus ramu.
Aš pajutau, kaip kažkas manyje nusėda. Ne kaip palengvėjimas. Greičiau kaip nenuginčijama tiesa.
– Žinau, – atsakiau. Zinjia atitraukė savo ranką tik tada, kai pajuto, kad aš stoviu tvirtai.
Aplink mus gentis gyveno toliau. Kažkur juokėsi vaikai. Kažkas pakėlė kibirą. Ugnis spragtelėjo. Bet man atrodė, kad žemė po kojomis tapo aiškesnė. Ir aš supratau: tai nebuvo pažadas apie ramybę. Tai buvo sprendimas likti, net kai ramybės nebus. Ir tai buvo daugiau, nei bet koks žodis.
Po Zinjios apsisprendimo būti su manimi, praėjo savaitė. Per šį laiką nieko ypatingo ir naujo neįvyko. Gentainiai vis dar gyveno savo įprastu ritmu, rezervatas kvėpavo taip kaip ir anksčiau. Tik vieną dieną kažkas pasikeitė. Pirmiausia grįžo žirgas.
Mano rankos dar buvo panardintos į vandenį. Dubuo išsprūdo ir dunkstelėjo į akmenis, bet aš to negirdėjau. Mačiau tik balną. Ir tuščią vietą. Ten, kur turėjo kabėti lankas.
Žirgas sustojo netoli ugnies vietos, sunkiai iškvėpė, šonai kilnojosi per greitai. Aš priėjau pirmoji. Ne todėl, kad buvau drąsiausia. Todėl, kad atpažinau jį iškart – Pukos žirgas visada laikydavo galvą šiek tiek pakreiptą, tarsi klausytųsi net tada, kai niekas nekalbėjo.
Pavadis buvo nutrintas. Ne perpjautas – nutrintas iki pluoštų.
Žmonės jau rinkosi. Kažkas sušuko Pukos vardą. Kažkas kitas apėjo žirgą ratu lėtai, tarsi tikrindamas, ar tai tikrai tai, ką mato.
– Kur lankas? – paklausė moteris man už nugaros.
Atsakymas kabėjo ore – lanko nebuvo.
Rezervatas pajudėjo. Ne triukšmingai. Ne chaotiškai. Kaip kūnas, kuris supranta, kad kažkur skauda, bet dar nežino – kiek stipriai. Tada iš savo palapinės išėjo Vaja.
Jis neskubėjo. Išėjo lėtai, pasirąžė, tarsi būtų pabudęs iš per trumpo miego. Apsižvalgė. Jo akys slydo per žmones, per žirgą, per mane. Sustingo ties balnu.
– Kas nutiko? – paklausė jis.
Aš priėjau arčiau.
– Grįžo Pukos žirgas, – pasakiau. – Vienas. Lankas dingo. Pavadis nutrintas.
Vaja priėjo prie žirgo. Ne iš karto palietė. Pirmiausia leido jam pamatyti, kad niekas nepuola. Tada delnu perbraukė per kaklą.
– Jį paleido, – pasakė jis. – Tyčia.
Ir tą akimirką, lyg žemė būtų nusprendusi, kad dar per tylu, pasigirdo kanopos. Maja atjojo per greitai.
Jo žirgas stabdėsi staiga, net čiuožtelėjo per akmeningą žemę. Dulkės pakilo iki kelių. Maja vos laikėsi balne, bet nenukrito. Jo veidas buvo pilkas. Ne iš nuovargio.
– Vade, – iškvėpė jis. – Jie jį pasiėmė.
Aplink tapo taip tylu, kad girdėjosi, kaip kažkur toliau sukranksėjo paukštis.
– Kur? – paklausė Vaja.
– Netoli druskų kasyklų, – Maja nurijo seilę. – Aš juos mačiau. Penkis. Gal šešis. Tie patys... Šiaudiniai. Jie pasakė man atsitraukti. Puką laikė jau surištą.
– Kodėl paleido žirgą? – paklausė kažkas iš minios.
Maja trumpam užsimerkė.
– Kad grįžtų, – pasakė jis. – Kad mes žinotume, – tada jis pažvelgė į Vają. – Ir jie paėmė mano lanką.
Tai buvo smūgis. Ne garsus. Ne matomas. Bet aš pamačiau, kaip Vajos pečiai vos pastebimai įsitempė. Kaip jo ranka trumpam sustingo ant žirgo karčių.
– Kurį? – paklausė jis.
– Protėvių, – atsakė Maja. – Tą, kuris buvo perduotas per keturias kartas. Jie jį nusikabino nuo balno, – jo balsas sudrebėjo. – Jie juokėsi.
Aplink kažkas tyliai atsiduso. Ne iš baimės. Iš supratimo. Aš pajutau, kaip man susitraukia skrandis. Ne tik dėl Pukos. Ir dėl to, ką tai reiškė. Tai nebebuvo vien tik pagrobimas. Tai buvo išniekinimas.
Vaja lėtai pakėlė galvą.
– Tai jau nebe perspėjimas, – pasakė jis. – Tai kvietimas.
Jis apsidairė. Žmonės stovėjo tiesiai. Moterys instinktyviai patikrino ginklus. Vyrai nejudėjo, bet jų akys buvo aštrios.
– Mes nesame tie, kurie parduoda tai, kas jiems patikėta, – tarė Vaja. – Ir mes nesame tie, kurie palieka savus.
Tą akimirką aš pajutau Zinjią šalia. Ne žingsniu. Ne prisilietimu. Jo buvimas pasikeitė. Kažkas jame buvo peržengę ribą, kurios anksčiau jis laikėsi. Jis nežiūrėjo į mane. Žiūrėjo į Vają. Ir tada vadas pažvelgė į jį. Ilgai. Tyloje.
Aš nemačiau jų žodžių. Negirdėjau. Bet mačiau, kaip Zinjia ištiesino nugarą. Kaip jo ranka sąmoningai nuslydo prie lanko. Tai buvo pasirinkimas eiti.
Aš stovėjau vietoje. Su dar ne iki galo sugijusia ranka. Su širdimi, kuri plakė per garsiai šiam rytui. Ir supratau: šį kartą jie neateina ieškoti mūsų. Šį kartą mes eisime patys.