Kayonos žemė (13)

13. Neužgesusi ugnis

Diena Káyonoje slinko tyliai, be aiškių ribų tarp ryto ir popietės. Žmonės dirbo įprastus, kasdienius darbus, bet ne taip, kaip anksčiau – judesiai buvo lėtesni, tarsi kiekvienas būtų palikęs dalį savęs nakties tyloje.
Prie įprastos kasdienybės prisidėjo ir kiti jau įpročiu tapę darbai: gentainiai – daugiausiai vyrai, – gamino lankus, strėles, lasus ir bolus. Strėlės buvo įvairiausios: tiek paprastos, tiek degančios, tiek nuodingos. Vaja davė įsakymą savo žmonėms pasiruošti kiek įmanoma labiau.
Kažkuriuo momentu ne taktiškai paklausiau Vajos, kodėl mes negalime apsiginkluoti taip, kaip apsiginkluoja baltieji, tačiau vadas tik susiraukė, o į mano klausimą buvo neatsakyta. Pro šalį ėjęs Puka, išgirdo mano klausimus ir pasakė:
– Tai mus žemintų, – trumpai patylėjo. – Mes ne baltieji.
Man to užteko, kad viskas pasidarytų kur kas aiškiau, nors aš vis tiek buvau labiau linkusi prie minties, kad geriau apsiginkluoti šaunamaisiais ginklais. Turėjau keistą nuojautą, kad strėlėmis mes neapsiginsime.
Nebesiūlydama savo nuomonės, grįžau prie daržų, rūšiavau džiovintas šaknis. Tvarstis ant rankos laikėsi gerai, bet oda po juo jautė kiekvieną įsitempimą. Skausmas buvo nebe aštrus, labiau primenantis apie vilkus, apie pelkę, apie tai, kad kūnas jau ne toks pats.
Aš nejaučiau, kada Zinjia priėjo. Tik staiga supratau, kad jis jau stovi šalia – per arti, kad tai būtų atsitiktinumas, bet per toli, kad būtų intymu.
– Tu vakar skaitei Takodos laišką, – pasakė jis be jokių įžangų. Tai nebuvo klausimas.
Mano pirštai sustingo ant šaknų ryšulio. Aš neatsisukau, tik trumpam kietai sučiaupiau lūpas.
– Taip, – atsakiau po akimirkos.
– Kas jai rašė? – paklausė.
Aš nuleidau ryšulį ant žemės ir tik tada pažvelgiau į jį.
– Vyras vardu Chuanas.
Zinjios akys nė trupučio nesusiaurėjo. Jis nereagavo taip, kaip reaguoja žmonės, kai išgirsta pavardę, kurią reikėtų prisiminti. Tai buvo vardas be šešėlio.
– Ir ką rašė tas Chuanas? – paklausė jis.
– Nežinau ar turiu teisę sakyti, – sukuždėjau ir trumpam nuleidau akis. Tai, ką sakiau, buvo gryniausia tiesa. Nors Takoda vakar naktį nesakė man niekam to nepasakoti, bet to ir nereikėjo, jog tai suvokčiau. Aš ir pati nenorėčiau, kad mano paslaptis žinotų daugiau žmonių.
– Yara, – Zinjios balsas nuskambėjo per daug griežtai, atrodė, kad jis buvo pasiryžęs tardyti mane ligi paskutinio kraujo lašo. – Ji mano kraujo sesuo. Ir aš neleisiu, kad ji nukentėtų. Be to, ji genties dalis, o nuo savo gentainių mes neturime jokių paslapčių.
Sugniaužiau kumščius, mano žandikaulis įsitempė. Panašu, kad man teks pasakyti Zinjiai tiesą, kad ir kaip to nenorėjau daryti.
– Jis rašo Takodai gražius dalykus. Paprastus. Apie ją. Apie tai, kaip ją mato. Kaip laukia.
– Laukia ko? – Zinjios balsas buvo tylus, bet neatsitraukiantis.
– Susitikimo, – pasakiau. – Jų įprastoje vietoje. Šiąnakt. Vidurnaktį.
Tyla nusėdo tarp mūsų. Ne sunki, bet labai tiksli.
Jis į tai sureagavo ne iškart. Tik giliai įkvėpė, tarsi patikrindamas, ar šie žodžiai iš tikrųjų nuskambėjo taip, kaip jis juos išgirdo.
Zinjia pažvelgė į mano ranką. Į tvarstį. Tada vėl į veidą. Aš atsistojau, nes nujaučiau, kad nebepavyks tęsti darbo. Su Zinjia stovėjome per arti darbui ir per toli tam, kas vakar naktį buvo beveik užgimę. Tarp mūsų dar liko vakaro prisilietimų atmintis – ne veiksmo, o galimybės.
Jis atsitraukė pirmas. Ne staigiai. Ne šaltai. Taip, kaip žmonės atsitraukia tada, kai nebeturi, ką daugiau pasakyti. Aš likau viena prie daržų, rankoje laikydama žemės kvapą. Ir supratau, kad šiandien vidurnaktis ateis bet kuriuo atveju.
Vaja sėdėjo ne prie pagrindinės ugnies.
Jis visada taip darydavo, kai reikėdavo pasakyti tai, kas nėra skirta visiems, bet per sunku laikyti vienam. Ugnis čia buvo mažesnė, žemesnė, beveik nepastebima. Ne šildanti kūną – laikanti atmintį.
Vadas nepakvietė manęs. Tiesiog paliko vietą. Aš priėjau pati.
Kurį laiką sėdėjome tylėdami taip, kaip sėdi žmonės, kurie žino, kad žodžiai ateis, bet dar ne dabar.
– Tu nepaklausei manęs, – galiausiai pasakė Vaja. – Bet tavo buvimas čia jau buvo klausimas.
Aš nuleidau akis į žemę.
– Aš nenorėjau versti, – pasakiau.
– Žemė neverčiama, – atsakė jis. – Ji pati nusprendžia, kada atverti sluoksnį, – jis į ugnį įmetė sausą šakelę. Ji spragtelėjo, bet nesudegė iš karto. – Prieš trylika metų... – pradėjo jis, – mūsų gentis dar nebuvo tokia, kokią matai dabar. Mes buvome didesni. Drąsesni. Ir... per daug tikintys, kad dar galime išlikti.
Aš įdėmiai klausiausi.
– Mano tėvas buvo čerokių genties vadas, – tęsė Vaja. – Jis nebuvo karys. Ne tas, kuris veda į kovą. Tas, kuris sprendžia, kada kovos nereikia. Jis tikėjo žodžiais. Susitarimais. Ribomis, – Vaja trumpam nutilo. – Man tuo metu buvo septyniolika.
Šitas skaičius ore nuskambėjo kitaip nei visi kiti. Ne kaip laikas. Kaip lūžis.
– Aš buvau per jaunas vadovauti ir per senas nieko nežinoti, – tarė jis. – Manito Kitchi buvo karo vadas. Tavo senelis, – aš pakėliau galvą. Lėtai. – Jis nebuvo žmogus, kuris mėgsta kraują, – pasakė Vaja, tarsi girdėdamas mano mintis. – Jis buvo tas, kuris žinojo, kad kartais kraujas ateina pats, net jei jo nekvieti.
Ugnis pagaliau užsidegė. Lėtai. Be liepsnos.
– Baltieji spaudė mus iš visų pusių. Ne iš karto. Ne garsiai. Jie ėjo per vandenį, per žemes, per tariamas sutartis. Mano tėvas bandė laikyti gentį kartu. Manito sakė, kad ateis diena, kai žodžių nebeužteks. Ir jis buvo teisus, – Vaja trumpai pažvelgė į mane ir linktelėjo, tarsi būčiau ką nors pasakius. – Ta diena atėjo naktį, – tarė jis. – Su ginklais. Su ugnimi. Su žmonėmis, kurie nežinojo, ką reiškia vardai. Jie degino stovyklas ne todėl, kad bijotų. O todėl, kad norėjo, jog mūsų neliktų net prisiminimuose.
Man suspaudė krūtinę. Ne staigiai. Giliai.
– Mano tėvas buvo pirmasis, kuris krito nuo baltojo žmogaus rankos, – pasakė Vaja. – Ne mūšyje. Prie ugnies. Kaip ženklas.
Aš neįkvėpiau. Atrodė, kad oras pats sustingo.
– Manito bandė išvesti žmones. Vaikus. Moteris. Senolius. Jis laikė užnugarį. Ir žinojo, kad gali nebegrįžti, – Vaja vėl pažvelgė į mane. Šįkart ilgesniam laikui. – Jis laikė tą naktį taip, kaip laikoma riba. Ne todėl, kad tikėjo pergale. Todėl, kad tikėjo, jog kažkas turi likti gyvas.
Aš jau žinojau, bet vis tiek paklausiau:
– O aš?
Vaja ilgai tylėjo.
– Tu buvai viena iš tų, kuriuos bandė išnešti, – pasakė jis. – Aš tave mačiau. Ne aiškiai. Ne kaip veidą. Kaip judesį. Kaip sprendimą. Kažkas tave išplėšė iš rankų paskutinę akimirką. Aš buvau per toli. Per jaunas. Ir per lėtas.
Žodžiai nekrito. Jie nusėdo.
– Aš ilgai galvojau, kad tu žuvai, – tęsė Vaja. – O kai po metų atsirado žinia, kad viena mergaitė galėjo išgyventi... aš neieškojau. Ne iš abejingumo. Iš kaltės. Aš nebuvau pasiruošęs tave rasti. Ir pažiūrėti į akis.
Pajutau, kaip žemė po manimi tampa tikra. Sunki. Laikanti.
– Dabar tu čia, – pasakė jis. – Ir tai nereiškia, kad viskas bus ištaisyta, bet tai reiškia, kad atmintis buvo ne veltui.
Aš sėdėjau tyliai. Ne verkiau. Ne prašiau Vajos papasakoti daugiau, nors žinojau, kad jis turėtų, ką. Aš supratau: tai buvo ne istorijos pabaiga. Tai buvo jos pripažinimas.
Ugnis tarp mūsų degė ramiai. O kažkur Káyonoje naktis ėjo toliau, laikydama tai, kas dar nepasakyta – bet jau nebe paslėpta.
Praėjo savaitė.
Ne tokia, kurią būtų galima pažymėti dienomis ar naktimis. Šis laikas praėjo per kūnus, per darbus, per ugnį, kuri kas vakarą buvo kūrenama taip pat, kaip ir anksčiau. Gentis gyveno toliau.
Indai buvo plaunami. Žolės renkamos. Ginklai gaminami. Arkliai šeriami. Vaikai auginami ir saugojami toliau. Moterys vis dar buvo apginkluotos, kad bet kurią minutę esant reikalui galėtume ginti save, vaikus ir kitus gentainius.
Mūsų šamanas vis dar rengė apeigas kartą per savaitę. Ritualai ir tradicijų laikymasis, man padėjo atsiminti daugiau dalykų iš savo vaikystės iki to momento, kai penkerių metų buvau atplėšta nuo saviškių.
Pasirodo, Zinjia ir Takoda – kraujo brolis ir sesuo, – taip pat yra kilę iš Čerokių genties. Prieš tuos tryliką metų, jie buvo dar maži. Tuo metu Zinjiai buvo dvylika metų, o Takodai vos dešimt. Jie manęs neprisiminė, tačiau tikėjo Vajos nepriekaištinga atmintimi.
Vajos brolis Antinanco mokino mane sodinti daržoves, nors klimatas mūsų rezervate nebuvo labai palankus. Vis dėlto aš labai stengiausi nieko nesugadinti, stengiausi mokytis uoliai ir kruopščiai net jeigu ir dar vis neužgijusi ranka man vis primindavo apie tai, kas įvyko prieš savaitę.
Žaizda nebebuvo tokia bjauri, kaip anksčiau, bet jos kraštai vis dar buvo tamsiai rausvi, oda pasidarydavo jautresnė judant, tempdavosi keliant kažką sunkesnio. Vakarais pulsuodavo ar netgi degindavo. Tvarstis, kuris vis dar buvo reikalingas, nebebuvo kruvinas, tačiau jį reikėdavo reguliariai keisti, kadangi vis dar sušlapdavo nuo žaizdos tekančio gelsvo skysčio.
Šią popietę ploviau indus prie upelio, rankos judėjo automatiškai, bet akys vis grįždavo prie žmonių. Prie veidų. Prie smulkmenų, kurių anksčiau nematydavau arba laikiau tik fonu.
Stebėjau, kaip senesnė moteris visada pirmiausia žvilgteli į mane, o tik tada paduoda dubenį. Kaip vaikai jau nebesustoja, kai praeinu – tik pasislenka, palikdami vietos. Kaip vienas vyras, kurio vardo dar nežinojau, linkteli man galva taip, tarsi būtume kalbėjęsi kažkada anksčiau. Ir tada supratau, kas mane gąsdina labiau nei bet kas, ką patyriau anksčiau: ne tai, kad aš priklausau, o tai, kad esu įtraukta.
Mano vardas čia turėjo svorį. Ne didelį, ne garsų, bet tikrą. Ir tas svoris kabėjo ore net tada, kai niekas apie mane nekalbėjo.
Rinkdama žoles pagavau save skaičiuojančią, kas kur eina, kas su kuo kalbasi, kas nuo ko laikosi per atstumą. Tai nebuvo baimė. Tai buvo budrumas, kuris gimė ne iš pavojaus, o iš atsakomybės. Lyg kažkas manyje būtų pajudėję į vietą, kurios dar nepažinojau. Zinjia tai matė. Ne mano rankas. Ne mano darbus.
Mane.
Jis nepriėjo su klausimais. Neieškojo preteksto kalbėtis. Jis tiesiog... buvo šalia. Kartais toliau. Kartais arčiau. Kartais eidavo tuo pačiu taku, nors buvo aišku, kad galėtų pasirinkti kitą. Jis nieko nepalengvino. Niekada nebandė manęs nuraminti. Ir būtent tai viską keitė. Tai jau nebuvo stebėjimas. Tai buvo pasirinkimas.
Aš tai jaučiau taip aiškiai, kaip jaučiau žemę po kojomis.
Vaja per tą savaitę nekalbėjo daug, bet kai kalbėjo – klausėsi visi. Ne todėl, kad reikėjo. Todėl, kad taip buvo įprasta. Aš pastebėjau, kaip jis mane stebi iš tolo. Ne atvirai. Ne vertindamas. Lyg tikrintų, ar tai, ką jis prisimena, sutampa su tuo, ką mato dabar.
Aš jam papasakojau savo istoriją. Tą pačią, kurią pasakojau Zinjiai. Be vienos dalies. Jis neklausė daugiau, nei pasakiau. Bet jo akys pasikeitė. Tarsi kai kurios vietos jo atmintyje būtų atsidariusios ne dėl žodžių, o dėl laiko.
Vaja vėl subūrė visus į susirinkimą, kai jau mėnulis buvo aukščiausiame savo taške danguje. Žmonės kaip visada rinkosi į vieną vietą tyloje. Laužas degė žemai. Aš atsisėdau ne priekyje ir ne gale. Ten, kur buvau įpratusi sėdėti pastarąją savaitę.
Vaja kalbėjo ramiai. Jis pasakė, kad Šiaudiniai nurimo. Kad jie nebesirodo rezervato ir mūsų žemių pakraščiuose. Kad jų pėdsakai dingę, bet taip pat pasakė ir tai, kas kabėjo ore jau kelias dienas:
– Ramybė po sužeidimo dažnai reiškia gydymą, – tarė jis. – O ne atgailą.
Žmonės neklausė, ką tai reiškia. Jie žinojo.
– Aš girdėjau, kas įvyko pelkėse, – tęsė Vaja. – Ir girdėjau, kas tiems vyrams galėjo būti reikalingas. Yra priežasčių manyti, – pasakė jis, – kad ne visi ieško žirgų ar druskos. Kai kurie ieško žmonių.
Tą akimirką aš supratau: vadas jau seniai padarė išvadą. Mano buvimas čia jam buvo ne atsitiktinumas, o ženklas. Ne man – giminei. Ne dabarčiai – ateičiai.
Aš pažvelgiau į Zinjią. Jis nežiūrėjo į mane, bet stovėjo taip, kad tarp manęs ir laužo būtų vietos. Ir tada supratau dar vieną dalyką, kuris nebuvo nei gražus, nei ramus: gentis ne tik prisiminė per mane. Ji ruošėsi – ne karui, o sprendimams.
O aš stovėjau pačiame to viduryje – ne kaip priežastis, o kaip liudijimas, kad kai kurie dalykai sugrįžta net tada, kai jų niekas nekviečia. Ir tai jau nebuvo tik mano istorija.