Kayonos žemė (12)

12. Virš vandens

Aš vis dar klūpojau pelkėje, rankos grimzdo į šaltą dumblą, o vanduo lėtai kilo per riešus, tarsi norėtų pasisavinti mane anksčiau, nei kas nors spės apsispręsti. Kvėpavimas buvo trumpas, nelygus, bet galva keistai švari. Skausmas plaukuose jau buvo dingęs, liko tik traukos atmintis. Žemė aplink mane nebeatrodė neutrali.
Vienas iš Šiaudinių rėkė. Ne tas, kurį sužeidė Takoda – kitas. Tas, kuris gulėjo. Jo koja buvo sulenkta nenatūraliai, kelis nebe laikė kūno svorio. Jis bandė stotis, bet pelkė jo nepriėmė. Kraujas, tamsus ir tirštas, maišėsi su vandeniu, piešdamas lėtą ratą, kuris plėtėsi, bet neskubėjo dingti.
Vanduo atsimena.
Aš tai žinojau dabar taip aiškiai, lyg būčiau tai girdėjusi visą gyvenimą.
– Šūdas... – sušnypštė vienas iš jų.
Šiaudiniai sujudėjo. Ne puolimui. Ne bėgimui. Tam tarpiniam veiksmui, kai žmonės dar tikrina, ar tai, kas vyksta, yra tikra.
Takoda stovėjo tiesiai. Jos lankas vis dar buvo pakeltas, bet strėlės ji neįtempė. Jos žvilgsnis buvo ne į vyrus. Ne į ginklus. Į žirgą.
Jos žirgas stovėjo nendryne, galva žemai nuleista, šnervės virpėjo. Lasas dar buvo ant kaklo. Per giliai. Per žiauriai. Jis nebandė trauktis – tik laukė. Kaip gyvūnai laukia tada, kai skausmas tampa pastovus.
– Paleiskit jį, – pasakė Takoda. Jos balsas nebuvo pakeltas, bet buvo tvirtas. Toks, kuris neskamba kaip prašymas.
Vienas iš Šiaudinių nusijuokė. Nervingai. Per garsiai.
– Per vėlu kalbėt, – tarė jis. – Jūs pradėjot.
– Ne, – pasakė Takinis. – Jūs.
Jis buvo pajudėjęs taip tyliai, kad aš tai pastebėjau tik tada, kai jis jau stovėjo arčiau. Ne puolimo atstumu, o sprendimo. Jo lankas buvo nuleistas, bet ranka laikė jį taip, kaip laikoma tiesa, kurios dar neparodei.
Aš bandžiau pakilti. Pelkė laikė mane už kulkšnių, bet paleido, kai paslinkau svorį. Kažkas palietė mano alkūnę.
Zinjia.
Jis nieko nesakė, net nepažiūrėjo į mane. Bet jo ranka buvo ten, kur turėjo būti – tvirta, ne traukianti. Leidžianti atsistoti pačiai. Aš pakilau.
Šiaudiniai pamatė tai. Jų akys trumpam nuslydo nuo ginklų prie mūsų – ne todėl, kad bijotų, o todėl, kad perskaičiavo iš naujo.
– Dar vienas žingsnis, – tarė vienas jų, – ir bus kraujo.
– Kraujo jau yra, – ramiai pasakė Zinjia.
Tai buvo tiesa. Kraujas jau buvo pelkėje. Ir pelkė jo neatidavė.
Takoda pajudėjo. Ne bėgdama. Eidama. Lėtai. Vienas žingsnis. Antras. Lankas jos rankoje į nieką nebuvo nukreiptas. Jis buvo ten kaip priminimas.
– Jūs dar turite progą apleisti šią dievų pamirštą vietą, – ji mostelėjo galva į sužeistą vyrą.
– O žirgas? – paklausė vienas iš jų.
Takoda sustojo.
– Žirgas eis su mumis, – pasakė ji. – O jūs paliekate jį čia ir išeinate gyvi.
Tyla tarp mūsų buvo sunki, bet ne tuščia. Aš jaučiau, kaip Mėnulio žvaigždė kažkur už nugaros sujudėjo. Ji irgi jautė. Ne kovą. Ribą. Vienas iš Šiaudinių spjovė į vandenį.
– Imkit tą prakeiktą arklį, – tarė jis. – Bet čia dar ne pabaiga.
– Mes ir neieškome pabaigos, – atsakė Takinis. – Tik teisingos vietos pradžiai.
Jie traukėsi. Ne bėgdami. Ne garbingai. Tiesiog atsitraukdami nuo vietos, kuri jų nebelaikė. Du paėmė sužeistąjį. Kitas, kurio petys taip pat buvo sužeistas, tačiau galėjo eiti, dar sumurmėjo:
– Prakeikti laukiniai, jūsų kitaip nepavadinsi, – ir nusispjovė į dumblą.
Kai jie dingo tarp nendrių, pelkė liko tyli, bet ne rami.
Aš stovėjau šalia Zinjios. Mano kojos drebėjo, bet ne iš baimės. Iš suvokimo. Vanduo po mūsų kojomis dar ilgai laikė kraujo atmintį. Ir aš žinojau: mes peržengėme ribą, kurios nebegalima perbristi atgal, nepalikus pėdsakų. Ir Šiaudiniai būtinai tai atsimins.
Takodos žirgas stovėjo ten pat. Jo šonai kilnojosi netolygiai, kvėpavimas buvo trumpas, lyg kiekvienas įkvėpimas kainuotų apsisprendimą. Laso kilpa vis dar veržė kaklą. Zinjia ir Takinis prie jo priėjo ne iš karto – pirmiausia leido jam pamatyti, kad niekas nepuola.
Takoda sustingo. Ji stovėjo tiesiai, bet atrodė, lyg visas jos kūnas būtų įtemptas į vieną tašką. Aš supratau: jei ji dabar prieis per greitai, jis gali šokti. Jei per lėtai – kristi.
– Ramiai, – pasakė Zinjia. Ne jai. Žirgui.
Laso kilpa buvo nuimta atsargiai, pirštais, kurie žinojo, kaip neliesti skausmo dar kartą. Kai ji pagaliau atsilaisvino, žirgas net nesujudėjo. Tik akimirkai užsimerkė. Tą akimirką supratau: jis buvo peržengęs ribą, kur gyvūnai nustoja tikėti, kad skausmas baigsis.
Mes dar kuriam laikui pasilikome pelkėse. Pirmiausia reikėjo nuspręsti, kaip eiti.
Takoda nejojo. Ji ėjo šalia, laikydama pavadį taip, kad žirgas galėtų remtis į ją, bet nebūtų tempiamas. Tai lėtino mus visus. Kiekvienas žingsnis tapo bendru sprendimu.
Pelkės liko už nugaros, bet vanduo dar ilgai laikėsi žemėje. Žolė buvo per daug minkšta – ji slėpė tai, kas artėja.
Pirmą kartą juos išgirdau ne ausimis. Tai buvo jausmas – tarsi oras būtų pradėjęs slinkti ratu. Mėnulio žvaigždė kilstelėjo galvą, jos ausys pasisuko ne į priekį, o į šonus.
– Sustokim, – pasakė Takinis.
Mes sustojome.
Vilkai pasirodė ne iš karto. Pirmiausia – šešėliai tarp krūmų. Tada akys. Geltonos, tarsi švytinčios mėnulio šviesoje. Jie neskubėjo. Jie matė ir užuodė sužeistą gyvūną. Jie skaičiavo.
Aš pajutau, kaip lankas mano rankose tampa sunkesnis. Ne todėl, kad bijojau šauti. Todėl, kad supratau: jei reikės – tikrai tai padarysiu.
– Nejudėkit per greitai, – tyliai pasakė Zinjia.
Mes formavome ratą. Ne sąmoningai. Kūnai patys žinojo, kur stoti. Takodos žirgas stovėjo centre. Jis drebėjo.
Vienas vilkas priartėjo arčiau. Aš pamačiau jį per vėlai. Jis iššoko iš šono, žemas, greitas, ne man – rankai. Pajutau smūgį, tada deginantį skausmą. Dantys neįsmigo giliai, bet perplėšė odą, nors tik vos vos užkabino. Suklupau ant vieno kelio, kvėpavimas nutrūko. Kraujas pasirodė greitai. Tamsus, šiltas.
– Yara! – išgirdau, bet vardas atėjo lyg iš kito kranto.
Kelios strėlės iš gentainių lankų ir Vžvilkai atsitraukė taip pat greitai, kaip ir pasirodė. Ne dėl baimės. Dėl sprendimo. Jie patikrino ribą ir pasitraukė. Aš laikiau sveikąją ranką prispaudusi prie dilbio. Skausmas buvo aštrus, bet ne paralyžiuojantis.
Zinjia priėjo pirmas. Ne puolė. Ne apžiūrinėjo. Tiesiog atsistojo taip, kad būčiau jo šešėlyje. Jo ranka trumpam palietė mano petį – ne gydyti, ne raminti. Tiesiog patvirtinti, kad stoviu ne viena.
– Liks randas, – pasakė jis tyliai, žiūrėdamas į žaizdą.
– Tegu, – atsakiau. Mano balsas buvo žemesnis nei įprastai. – Aš atsiminsiu.
Toliau ėjome dar lėčiau.
Naktis mus pasitiko be žvaigždžių. Mes sustodavome dažnai. Ne dėl poilsio. Dėl gyvybės. Takodos žirgas klupo du kartus, bet nekrito. Kiekvieną kartą mes laukėme, kol jis pats nuspręs keltis.
Kai galiausiai Káyonos laužai pasirodė tolumoje, aš jau nebejaučiau rankos, bet jaučiau žemę. Kiekvieną jos nelygumą. Kiekvieną žingsnį, kuris buvo padarytas kartu. Ir supratau: šis grįžimas buvo ne apie pergalę. Tai buvo apie tai, kas lieka, kai nebeįmanoma grįžti tokiems, kokie išėjome.
Mėnulio žvaigždė stovėjo ramiai, bet ne miegojo. Aš tai jaučiau iš to, kaip jos oda virpėjo po delnu, kaip ausys kartkartėmis kryptelėdavo į garsus, kurių aš negirdėjau. Ji leido man šukuoti karčius ilgai, kantriai, tarsi šis judesys būtų ne apie plaukus, o apie tvarką pasaulyje.
– Ramu, – pasakiau tyliai, labiau sau nei jai. – Mes jau grįžome. Tu saugi.
Ji giliai iškvėpė. Tas iškvėpimas buvo sunkus, bet ne įtemptas. Kaip gyvūno, kuris dar prisimena skausmą, bet jau nebebėga nuo jo.
Mano dilbis degė bukai, lyg į ranką būtų įkalta karšta vinis, kuri po truputį vėsta. Tvarstis jau buvo peršlapęs, bet kraujas nebesruvo. Likęs tik viską primenantis pulsavimas.
– Kaip ranka? – Zinjios balsas nebuvo staigus. Jis tiesiog atsirado šalia, kaip atsiranda nakties garsai – be įspėjimo, bet natūraliai.
– Laikosi, – atsakiau. – Dar gyva.
Jis linktelėjo. Ne nusišypsojo. Tik pažvelgė į tvarstį, paskui į žirgą.
– Ji tave priima, – pasakė jis. – Net dabar.
– Ji visada žino, kada liesti galima, o kada geriau palaukti, – atsakiau. – Aš dar tik mokausi.
Zinjia patylėjo. Jo žvilgsnis buvo ne į mane, o kažkur per ugnies pusę, kur tamsa susimaišė su dūmais.
– Eime prie laužo, – tarė jis. – Naktis ilga.
Mes nuėjome lėtai. Ne todėl, kad būtume pavargę. Todėl, kad bent šį kartą niekur nereikėjo skubėti. Prie laužo ugnis jau buvo nusėdusi. Ne aukšta. Ne ryški. Tokia, kuri labiau šildo mintis nei kūną.
Aš atsisėdau, ištiesiau ranką taip, kad šiluma neįkyriai liestų tvarstį. Skausmas atsiliepė iš karto, bet ne aštriai.
Zinjia trumpam kažkur nuėjo, bet labai greitai grįžo nešinąs nedidelį molinį dubenį. Padėjęs jį ant savo kelių, pasisuko į mane. Be klausimų, be prašymų ar laukimo mano leidimo, jis ėmėsi perrišti mano ranką.
Kai tvarstis buvo nuimtas, deginantis skausmas nukeliavo iki pat peties. Aš sukandau dantis, tačiau nė necyptelėjau. Zinjia tvarkė gilią žaizdą, stengdamasis nesuteikti man skausmo daugiau nei reikia. Visai netrukus dilbis jau buvo aprištas nauju, švariu, baltu tvarsčiu, o senasis įmestas į laužą sudegti.
– Vilkų dantys aštrūs, – pasakė Zinjia po ilgos tylos. – Bet jie nekanda be reikalo.
– Kaip ir žmonės, – pasakiau.
Jis trumpam pažvelgė į mane. Ne su šypsena. Su kažkuo, kas buvo arčiau pritarimo nei humoro.
– Liks randas, – jis vėl man priminė. – Ir nebus gražus.
– Man nereikia gražaus, – atsakiau. – Tik tokio, kuris primintų, kad išlikau.
Žodžiai nuskambėjo ramiau, nei tikėjausi. Aš pati juos išgirdau tarsi iš šono. Ir supratau: tai buvo tiesa, kuri manyje jau buvo susidėliojusi.
Zinjia tylėjo tiek, kad ugnis spėjo kelis kartus spragtelėti.
– Žmonės dažnai galvoja, kad randai atsiranda per kovą, – pasakė jis galiausiai. – Bet dažniausiai jie lieka tada, kai kova jau baigta. Kai nebesitrauki.
Aš pažvelgiau į jo veidą. Į tą pusę, kurią dažniausiai dengė šešėlis. Randas ten buvo senas.
– Kodėl tave vadina Meška? – paklausiau. Ne tiesiai. Be spaudimo. Zinjia pažvelgė į mane su keista išraiška veide: lyg bandytų kažką prisiminti. – Girdėjau, kaip kai kurie gentainiai vadina tave ne tik tavo vardu, bet ir Meška.
Jis neatsakė iš karto. Tik pasislinko arčiau ugnies, kad šviesa paliestų jo veidą.
– Kažkada labai seniai susirėmiau su grizliu. Tikriausiai tai buvo pats didžiausias grizlis, kokį kada nors man yra tekę matyti, – Zinjia patylėjo kelias akimirkas. – Kova buvo nuožmi ir ne trumpa. Nežinau, kaip man pavyko atsilaikyti, tačiau tas grizlis... neliko skolingas, – jis parodė į savo randuotą veidą.
Tyla tarp mūsų nebuvo tuščia. Ji buvo pilna dalykų, kurių dar nereikėjo įvardinti. Aš žiūrėjau į savo ranką. Į tvarstį. Į vietą, kur vėliau liks randas. Jis nebus gražus, bet bus mano.
Zinjia staiga pažvelgė į mane kitaip. Ne kaip į tą, kurią reikia stebėti. Ne kaip į tą, kurią reikia saugoti.
– O tu? – paklausė jis. – Kokia tavo istorija... iki Káyonos?
Ugnis spragtelėjo. Naktis dar buvo ilga. Aš kietai sučiaupiau lūpas ir giliai įkvėpiau, nes dar nežinojau ar noriu būti tokia atvira, tačiau giliai širdyje jaučiau, kad jau laikas.
Ilgai žiūrėjau į ugnį. Ne todėl, kad ieškočiau žodžių. Jie buvo mano galvoje, tik dar ne visi norėjo išeiti.
– Aš neprisimenu savęs iki penkerių, – pasakiau pagaliau. Mano balsas skambėjo tolygiai, tarsi tai būtų ne prisipažinimas, o faktas. – Viskas, kas buvo anksčiau, yra kaip vanduo po ledu. Žinau, kad jis ten yra, bet nematau.
Zinjia nepajudėjo. Net kvėpavimas nepasikeitė.
– Nuo to laiko aš augau baltųjų namuose, – tęsiau. – Kaip tarnaitė. Kaip kažkas tarp daikto ir žmogaus. Trylika metų.
Šitie skaičiai nuskambėjo sunkiau nei prisiminimai.
– Jie man davė stogą. Maistą. Darbą, – pasakiau. – Ir vardą, kuris nebuvo mano, bet aš prie jo pripratau. Pripratau ir prie to, kad manęs neklausia.
Ugnis spragtelėjo. Kibirkštis pakilo ir užgeso ore.
– Aš neprisimenu savo mamos. Tėvo taip pat, – pasakiau. – Tik senelius. Mano senelio vardas buvo Manito Kitchi. Tokia yra ir mano pavardė. Aš žinau, kad jis buvo svarbus. Ne tik man. Bet kodėl – to neprisimenu.
Zinjia palinko šiek tiek į priekį. Ne arčiau manęs. Arčiau žodžių.
– Kartais grįžta tik fragmentai, – tariau. – Spalvos. Raudona, balta, mėlyna pieva. Aš buvau vaikas ir nuėjau per toli nuo stovyklos. Kai grįžau... – mano balsas akimirkai nutrūko. – Viskas degė. Buvo šūviai. Riksmai. Verkimas.
Aš užsimerkiau. Ne kad pamatyčiau daugiau. Kad neišsisklaidytų tai, kas jau buvo.
– Prisimenu savo senelę. Ji laikė mane. Ji sakė, kad mes dar susitiksime. Kad kažkas mane išgelbės. Ir tada... – aš giliai įkvėpiau. – Kažkas mane patraukė. Aš mačiau, kaip ji krito. Daugiau nieko.
Zinjia neklausė kas, neklausė kaip.
– Po to mano atmintis tarsi užmigo, – pasakiau. – Aš pamiršau, kas esu. Net tai, kad esu indėnė, kaip baltieji mus vadintų. Gyvenau tarp baltųjų taip ilgai, kad jų pasaulis tapo vienintelis, kurį žinojau.
– Bet ne vienintelis, kuris tave laikė, – tyliai pasakė jis.
Aš linktelėjau.
– Jie neleido man žinoti, – tęsiau. – Bet aš išmokau skaityti. Rašyti. Ir kartą išgirdau šeimininkę kalbant. Ji paminėjo mane taip, kaip aš pati savęs niekada nevadinau. Tą vakarą kažkas manyje pabudo, – pažvelgiau į savo ranką. Į vietą, kur bus randas. – Aš pradėjau ieškoti, – pasakiau. – Radau laiškus. Anoniminius. Jie buvo rašyti man. Apie tai, kas aš. Apie tai, kad kažkur yra žmonės, kurie mane prisimena. Kad ateis laikas, kai susitiksiu su tuo, kuris rašo. Tuose laiškuose buvo paminėti čerokiai kaip mano gentis, net jeigu ir pati esu kilusi iš Matákų. Balsas laiške liepė man surasti saviškius.
– Čerokiai... tai mes, – Zinjia įsiterpė atsargiai, vos girdimai. – Mūsų gentis taip vadinasi.
– Žinau, būtent todėl ėmiau veikti, – palinksėjau.
– Ir tada tu suradai mus. Atėjai pas mus, – pasakė jis. Ne kaip išvadą. Kaip klausimą, kuris dar neturėjo pabaigos.
Aš linktelėjau. Tyla tarp mūsų buvo ilga, bet ne sunki. Laužas degė tyliai, tarsi ir jis klausytųsi. Po kurio laiko Zinjia paklausė dar tyliau nei prieš tai:
– Kaip tau pavyko pabėgti nuo baltųjų?
Klausimas pakibo tarp mūsų. Ugnis spragtelėjo, tarsi pati lauktų atsakymo. Aš nuleidau akis į savo aprištą ranką. Pirštai lėtai perbraukė baltą tvarstį, bet žvilgsnis buvo ne ten. Jis klaidžiojo kažkur daug toliau – ten, kur prisiminimai vis dar alsavo dūmais, baime ir bėgimu.
Aš galėjau papasakoti. Galėjau grąžinti save į tą naktį ir dar kartą ją išgyventi, tačiau nenorėjau. Ne todėl, kad nepasitikėčiau Zinjia. Todėl, kad kai kurios istorijos, ištartos garsiai, trumpam vėl tampa dabartimi. Dar nebuvau pasiruošusi ten sugrįžti.
– Kada nors, – tyliai pasakiau. – Bet ne šį vakarą.
Zinjia tik linktelėjo. Jis neuždavė daugiau nė vieno klausimo. Ir už tą tylą buvau jam dėkinga labiau, nei būčiau buvusi už bet kokius žodžius.
Mes abu pažvelgėme į laužą. Ugnis spragsėjo ramiai, tarsi suprasdama, kad ne visos istorijos turi būti papasakotos tą pačią naktį.