Madona

Tvarkinga, ryškiomis klostėmis mokyklinė uniforma. Žvilgančiuose plaukuose paslėpta juoda sagė. Baltos apykaklės kampas atsikabinęs styro, perlamutrinė saga iškritusi – apnuogintas kaklas. Akys rudos, įžūliai didelės, įrėmintos blakstienų voratinkliu. Lūpos raudonos, tarsi pamirkytos į aviečių sirupą.
Vieną rytą mergina vardu Vilija atsirado mūsų dešimtoje d klasėje. Ji nebus pirmūnė, – nusprendėm, žiūrėdami, kokia trumpa jos uniforma, kaip plačiai apnuogintas jos kaklas. Jai reikia žmogiškai padėti suprasti, kad mūsų mokykloje merginos nešioja uniformas žemiau kelių. Neapnuogina kaklo, neatsiraito rankovių. Su tokia įžūlią apranga ją  pavadinom  Madona, nes mergina neturi ateities ir gyvens sunkų, nelaimingą gyvenimą.
Mes juk žinojom, kokia turi būti laiminga mergina.
Galvojau, kada ateis laikas ją išgelbėti. Ji bus man dėkinga.
Sekiojau ją iš paskos per pertrauką koridoriuje ir supratau, kad ji atrodo gerokai vyresnė už mūsų mergaites.
Priartėjau, pajutau… knygų kvapą, naminės dešros aromatą, o kai ji atsisuko,  neišdrįsau pasakyti, kad ją išgelbėsiu, kas beatsitiktų.

Mokyklos šokių salę skendėjo prieblandoje. Salės sienos  nusėtos baltomis judančiomis šviesos dėmėmis.
Žiūrėdamas į ją šokančią, mačiau ją sėdinčią mano suole.  Negalėjau akių  atitraukti nuo jos lankstaus kūno, kuris nardė šviesos ir tamsos prietemoje.
Iš vieno salės kampo į kitą, bliksint šviesai ir tamsai, po salę ją vedžiojo  Šokėjas. Tas besimaivantis  strazdanotas rudas vaikinas dabar gniaužė jos  vikrų liemenį apverktinai plonomis rankomis. Jo veidą dengė balti barzdos pūkai. Jo barzda buvo netikra.
Plonos galūnės išdavė  -  jis serga skrandžio liga. Šok,  paskutinį savo šokį, rudaplauki, pabandysiu tau netrukdyti.
Jos didelėse akyse, per raudonas lūpas žibėjo prakaito lašai…ne ašaros
Negalėjau sau meluoti – Madona buvo laiminga jo rankose.
Labai trumpai.
Nelaimingas žmogus taip neprakaituoja.
Jos laimės būseną man kėlė nerimą. Privalau ją išgelbėti dabar, kiek man tai bekainuotų.
Sutvarkyti Šokėją, man pasirodė – lengvas uždavinys.
Mačiau, kad Šokėjas atėjo su dviem sportiškai atrodančiais vienuoliktokais.
Šok, Šokėjau, pajudink kojas, tai paskutinis tavo šokis.

Pastūmiau jį į petį. Šokėjas susvirduliavo, neišlaikė pusiausvyros ir nuriedėjo į pasienį.
Griebiau ją už rankos.
Paklusniai bėgo šalia.
Staiga ji sustojo ir aš ją paleidau.
Išėjau iš salės . Sustojau prie milžiniško veidrodžio. Mano veidas raudonavo iš pykčio.
Ji išbėgo iš salės ir įsikibo mano rankos.
Šokėjas sekė iš paskos. Kartu judėjo ir du vienuoliktokai.
Turėjau kelias sekundes.
– Vilija, tu nuostabi, – pasakiau greitakalbe.
– Kodėl taip sakai? – nustebo, bet mano rankos nepaleido.
– Jie mus seka.
– Eik paskui mane, – suspaudė man pirštus.
Bėgom granitiniais laiptais į pirmą aukštą.
Išlėkėm pro didžiules paradines duris į vėsią alėją.
Dairėmės išsigandę – ar jie mus vejasi.
Girdėjosi tik muzika.
– Kur einam? – sušnabždėjau.
– Bėgam, čia netoli, – patraukė mane už rankos.
Ėjom sparčiu žingsniu. Dairėmės netardami nė žodžio.
Praeinant pro autobusų stotelę – išsigandau – jie stovėjo gatvės gale, užtvėrė mums kelią į miestą. Vakaro tyloje girdėjosi švokštimas.
Privažiavo autobusas ir durys atsivėrė.
Įšokom. Pamačiau Šokėją – jis, nors ir skrandininkas, bėgo greitai.
– Nesustokit, prašau...
Autobusas judėjo. Šokėjas trenkėsi į stulpą, bandydamas greičiau užtverti autobusui kelią.
Autobusas paliko  mieguistą miestą.
Galėjom išlipti. Vairuotojas sekė mus. Neišlipom, nors persekiotojų nesimatė.
Kai vairuotojas pasakė
- Joniškis. 
- Važiuojam, ten gyvena mano senelė.
Nusipirkom du bilietus iki Joniškio.
Buvo jauku sėdėti prisiglaudus prie jos.
Man pasirodė, kad mes važiuojam į pasaulio kraštą.
- Kodėl  vadini mane  Madona? Aš tau juokinga?
Tada aš paėmiau jos uniformos apykaklę, prisitraukiau ir pabučiavau. Ji sėdėjo nuleidusi rankas. Manęs niekas namuose nelaukė...
Kada išlipom iš autobuso Joniškyje, degė vos keletas žibintų.
- Ką mes ten veiksim?
- Gersim vyną. Tu geri vyną?
Linktelėjau galvą.
O kas dabar negeria vyno? Juk šeštadienis.
Močiutė gyveno baltų plytų dviaukščiame name. Name nebuvo elektros. Blikčiojo skaudžia liepsna juodas židinys pravertom durelėm.
Uždegėm žvakę virtuvėje, valgėme, kas buvo ant stalo.
Močiutė miegojo prieš įkaitusį židinį supamojoje kėdėje.
- Labas vakaras, močiute, – pasisveikinau.
- Ji kurčia.
Lauke radom šieno. Pasitiesėm ant betoninių grindų. Vilija surado dvi antklodes.
- Tu miegosi su manim? – paklausiau.
- Mes negalim miegoti kartu
- Ar galiu tave pabučiuoti?
- Nori padėkoti?
- Tau?
- Tavęs neprimušė.
- A, tai tu mane išgelbėjai?  O aš galvojau…
- Aš ne tokia, - pasakė Madona ir susisuko į antklodę.
- O aš toks..., - ėmiau draskyti jos anklodę, bandydamas pabučiuoti.
Siautėjom ilgai, kol išgirdau močiutės balsą:
- Cit, netriukšmaukit.

Tada prisiminiau vyną.
– Kur vynas?
– Vyną išgėriau, Viliuk, – atsiliepė močiutė.
– Ji viską girdi? – išsigandau, kad taip ilgai nevaržomai keikiausi.
– Tik tai, ką reikia girdėti, – dabar jau išgirdau senatvės iškreiptą juoką.
– Močiute, o mums nepalikai?
Vilija pašoko iš lovos ir nusileido su žvake į rūsį. Vyno mes turėjom. Jis nebuvo išgertas.
– Saliut, – iškėlė taurę senolė.
– Saliut, – iškėlėm taures ir mes.
Prabudau ir pajutau, kaip Madona palietė  šaltomis rankomis mano kaktą.
Ji sėdėjo šalia. Židinys smilko.
Močiutė miegojo su taure rankose.