vaizdas iš pusiaukelės

Ji stovi ant tilto liepto,
Silpnas vėjas nenulauš net stiebo.
Čiurlenantis vanduo tik rėkia: „Ko tu lauki, juk jau neliko nieko? “
Jos rankos pamažu vis slysta nuo turėklo.

Ji tuoj giliai įkvėps,
Pritraukti atgal prie tilto jau niekas nesugebės.
Vanduo nuo mirties apsaugoti nepajėgs,
Akys uždaros ilgai nebus – pamatyti jos norės
Vaizdą iš pusiaukelės.

Pamiršai visus žiaurius skausmus,
Nakties šviesa užglaistys blogus jausmus.
Naktinis laukas jau visai tamsus,
Išgirdęs šlamančius lapus tu tampi visiškai ramus.

Skrendi tu jau lyg paukštis danguje,
Matai tu daug aiškiau nei viršuje.
Tu mąstai, kaip viskas pagerėjo many,
Bet, deja, tu jau pusiaukelyj.

Nuo gravitacijos traukos atitraukti niekas nebegalėtų,
Sulėtinti kritimą kas dabar padėtų?
Viską atiduočiau, kad kojos vėl ant tilto pastovėtų
Ir jausti vėl galėčiau saugumą laikantis už turėklų.

Bet jau per vėlu, jau jaučiu artėjančią pabaigą,
Tyla vis gniaužia man kvapą.
Jaučiu, padariau didelę klaidą...
Turėjau pagalvoti apie pusiaukelio vaizdą.