Romanas 4.

Sutemus, pėsčiųjų alėja tarsi visa persimainė, jau ir dienos metu buvusi gyva ir
triukšminga, vakare ji sužibo visai kitom spalvom. Gatvės pakraščiuose sustatyti tušti kavinių
staliukai dabar vos talpino lankytojus ir ūžė, ūžė. Atrodė, kad emocingieji ispanai rinkosi visai
ne pavalgyti, o tik išsikalbėti, išsipasakoti ir gal net išgirsti. Tarsi visą dieną jie būtų tylėję.
- O kaip viskas kvepia! Mes gi, skaityk nevalgiusios. Gal tūpiam kur nors? - Ainei jau
žarna žarną rijo.
- Sėdam, sėdam. Kad ir bet kur, kad tik kiek tyliau. Neperrėksiu aš to šaršalo ir
norėdama, - neprieštaravo ir Šarūnė, - žiūrėk, ten vyresnių kompanija, muzika gyva. Ir
staliukas lyg neužimtas. Bandom?
Moterys užsisakė neįmantrių vietinių užkandžių. Ir po taurę proseco. Proseco pirmą
vakarą - būtinai.
Lauko kavinukėje aplink jas tikrai sėdėjo beveik vien senjorai ir senjorės. Ainė su Šarūne
buvo jauniausios, tinkančios lankytojams veik į anūkes. Jų tai visai netrikdė, buvo vienas labai
svarbus privalumas - moterys susišnkėti galėjo nešaukdamos.
Tokie pat pagyvenę muzikantai neįkyriai grojo savotišką, nenusakomą lotynų Amerikos
ir ispaniškų šokių miksą. Gal tai buvo ramesnis bolero, gal lėtas flamenko su rumbos ar
bačatos motyvais. Gatvės šurmulys, aštrių prieskonių viliojantys kvapai, gyva visom prasmėm
muzika ir net dujinių šildytuvų ugnys prie staliukų kūrė kažkokį užburiantį, nepatirtą
neapsakomo lengvumo jausmą.
Prie gretimo staliuko muzikai į taktą lingavo visai pakriošę senoliai. Ainė pagavo save
būtent taip mintyse juos ir pavadinus - pakriošę. Net susigėdo truputį. Staiga vienas senolis
sunkiai pakilo iš savo vietos ir juokingai tipendamas nuėjo į gatvės vidurį. Toks visas iki
liūdnumo komiškas - nedidukas, atsikišusiu pilvuku, apsmukusiom plačiom kelnėm ir ryškiai
violetiniu megztiniu. Tokios bjaurios spalvos megztinio Ainė nebuvo mačius.
Ir tada jis pradėjo šokti - rodos tik trepsėjo vietoje, lėtai lingavo, tik truputį kilstelėjęs
rankas, vos matomais delnų judesiais dirigavo muzikantams. Bet kiek jausmo, ritmo, ir
stebuklingai nenusakomos gyvybės buvo tame šokyje! Taip, senas ispanas šoko.
Draugės negalėjo atitraukti akių nuo to neįprasto vaizdo. Ir staiga aplink tą senolį pradėjo
rinktis šokėjai - atsitiktiniai praeiviai, gretimų kavinukių svečiai. Nuo staliukų kilo jaunos
poros, solidūs vyriškiai su savo matronomis, merginos su mazgiais vežimėliuose. Šokiui.
Pirma neiškentė Ainė. Ji net nepajuto, kaip kažkas ją tarsi pakėlė ir nunešė į gatvės
vidurį, į patį šokio be pavadinimo sūkurį. Ji niekada nemokėjo dorai šokti, o ir nemėgo. Bet
ten, kur tokia muzika, kur tas pasakiškas diedukas su bjauriai violetiniu megztiniu kūrė šokio
stebuklą - nenusėdėjo ir ji. Moteris kaip mokėjo sukosi gal valso, gal sambos ritmu, intuityviai
dėliojo žingsnelius, iškėlusi aukštyn rankas, užvertusi galvą į juodą ispanišką dangų rodos kilo,
kilo.
Prie jos prisijungė Šarūnė - pati tuo netikėdama.
Senjoras ryškiu megztiniu turbūt pailso. Po kelių lėtai sutrypentų šokių jis neskubėdmas
grįžo į savo vietą, atsilošė kedėje ir, oriai pakėlęs taurę, lėtai nugėrė porą gurkšnių vyno.
Žinodamas savo vertę.
Grįžo ir draugės.
- O tu norėtum taip nugyvent savo gyvenimą? Kaip tą šokį gatvėje? Šitaip laisvai, nieko
nebijant, spontaniškai, - netikėtai tiesiai į akis draugei pažvelgė Ainė, - Su muzika. Moki,
nemoki, kaip išeis. Bet viską, viską pajust? Ar galėtum?
- Turbūt negalėčiau, - taip pat rimtai atsakė Šarūnė, - negalėčiau.
- O aš gal bandysiu? - šyptelėjo, - bandysiu išlipti iš savo lietaus.
Jau visai vakare Šarūnė su Aine grįžo į savo viešbutuką. Tikrai nustebo ir lifte, ir
vestibiulyje sutikusios kitus svečius, tik dabar išeinančius į naktinį miestą. Pasipuošusius,
linksmus, draugiškai besisveikinančius su pareinančiomis draugėmis - Hola! Hola!
-Tau neatrodo, kad mes ne tuo ritmu gyvenam? Jie tik dabar išeina, - su šypsena
pastebėjo Ainė.
- Nepataikėm, matau. Pasitaisysim, ar ne? - šelmiškai mirktelėjo draugė, - bet šįvakar
man reik su Augiu susiskambint. Nepyksi?
- O bilietai atgalios?
- Oi, jau dieną nusipirkau, nepastebėjai? Vos tik tu pasakei, kad neskrisi, tai ir iškart, -
nusijuokė Šarūnė, - negi tu manai, kad aš be bilietų gatvėj šokčiau?
- Na, nemanau. Tu - nešoktum.
Šarūnė, užsidariusi savo kambary, turbūt iki pusiaunaktų kalbėjosi su vyru. Laiko
skirtumas buvo kaip tik toks, kad tuo metu Bangladeše aušo rytas ir Augiui labai tiko - prieš
pat darbo dieną. Atostogaudama, prie laiko skirtumo taikėsi draugė.
Ainė užmigo greitai, matyt dienos įspūdžiai, miesto šurmulys o ir kelionės nuovargis
paėmė viršų. Lyg į juodą duobę įkristų - be minčių, be įžangos.
Ir vėl. Ir vėl tas jos senas, nelaukiamas draugas, tas metų metais besikartojantis nakties
košmaras ją pasivijo. Sapnas, vis tas pats, tik vis kaip nors kitaip. Dabar čia, kur taip giedra,
vaisku, šviesu. Kodėl? Kodėl reik nubust šaltam prakaite, pašėlusiai besidaužant širdžiai ir,
rodos, dūstant iš baimės. Ir apmaudo.
Ant jos su trenksmu virsta sena indauja. Ainė mažutė, norėjo pažiūrėt, kas viršuje,
pasistiebė, atsirėmus rankytėmis, o senas, klibančiom kojelėm baldas ir neišlaikė pusiausvyros.
Indai krenta, dūžta, skamba. Labai baisu, garsu, bet jokio, jokio skausmo. Tik širdis
daužosi. Ši - su skausmu.
Moteris atsimerkė, bandė susivokti, kur esanti. Kur šį kartą.
Ji kvėpavo giliai, lyg springdama, bijojo net pajudėti. Įsiklausė. Iš tiesų kažkur netoliese
lyg per galvą kas daužytų - aidėjo dūžtančių stiklų skambesys. Dainos, tarytum skanduotės. Ir
vienodas “pyp, pyp, pyp” grąžino ją į triukšmingą ispanišką naktį. Matyt netoliese gatvėje
išpylinėjo stiklo konteinerį, monotoniškai pypsėjo šiukšlių mašina ir linksmi naktinėtojai
traukė iš barų. Tokia netikėta naktis.
Ainė išsitiesė, giliai įkvėpė. Moteris rimo, kvėpavimas retėjo, lengvėjo. Slūgo įtampa.
Tas supratimas, kad naktiniam košmarui buvo visiškai paaiškinama fizinė priežastis šiek tiek
ramino. Tai tik asociacijos. Tik.
Bet apmaudas ir baimė liko - kaip juoda nuosėda. Baimė būt paliktai. Apmaudas būt
kalta. Kai tave mažą išduoda.
Užmigti daugiau nepavyko. Nieko tokio - laikrodis rodė keturias ryto. Lietuvoje jau
penkios. Suūžė liftas - po naktinių pramogų grįžinėjo kaimynai. Hola.
Keltis tikrai dar nesinorėjo - ir draugė dar miegojo, ir tokiais rytais pagulinėt būdavo
neprošal. Kad būtų tikresnė diena. Ir tvirtesnė Ainietė.
Ne, dabar jau Ainės niekas nepaliks. Ji išmoks. Moteriai atrodė, kad labai svarbu, kaip tu,
žmogau, pats jautiesi. Na, jei ji bus pasitikinti, nepriklausoma ir savarankiška - daugiau
niekada nesijaus nereikalinga. Ir kalta. Ainietei labai norėjosi taip manyti. Tikėti.
Visgi ji užmigo.
Nubudo nuo atsargaus Šarūnės bandymo tyliai kaisti kavą.
- Labas rytas, ale ir parpi! Jau turbūt penkiolika minučių kuičiuosi.
- Laba. Nubudau ketvirtą. Reiks iš vakaro langą užsidaryt, triukšminga ta Alikantė. Po to
drybsojau tik. Nežinau, kada primigau.
- Aš tai miegojau, - Šarūnė juk su vyru ilgai kalbėjosi, - o mes, beje, pusryčiams nieko
neturim. Tuščia. Geriam kavą ir varom į turgų. Ten, tikiuosi, bus ir kokio greito maisto.
Turguje jos tikėjosi praleisti pusvalanduką, na gal valandą. Kas gi ten - nuėjai, nusipirkai
patikusią žuvį, kelias daržoves, vaisius. Kokį užkandį, kavos. Juokingos naivuolės, jos
pasirodo.
Alikantės turgus - tai lyg atskira šalis, muziejus, atrakcija. Teatras. Ko gero, kaip ir bet
koks Ispanijos turgus. Draugės mėgavosi ir vaizdu, ir prekybos procesu. Nė kiek negailėdamos
savo laiko. Akys raibo nuo spalvų, viskas aplink šurmuliavo, klegėjo. Galėjai pamanyti, kad
visi - ir pirkėjai, ir pardavėjai - artimi, seniai nesimatę giminės, kurie dabar susirinko krūvon ir
dalinasi šeimų naujienomis.
O, tai tikrai įeis į draugių nepamirštamų kelionės akimirkų sąrašą!
Jeigu rytas dar prašėsi užsimest megztuką, tai dieną saulė užkaitino visai vasariškai.
Kaitriai, be jokio vėjelio. Draugių sprendimas perpiet kilti į Santa Barbaros tvirtovę nelabai
pasiteisino - dar vakar rytą Lietuvoje dėvint pirštines ir kepures, tas pojūčių kontrastas buvo
išties varginantis. O gal ir tik kelios valandos Ainės miego priminė apie save - moteris tikrai
nemėgo neišmiegotų naktų. Draugės tingiai slankiojo tarp kaktusų ir gelsvo smiltainio sienų,
vis nejučiom prisėsdamos kokio nors menkučio medžio šešėlyje.
Visa atgaiva buvo, nusileidus į paplūdimį, išsimaudyti! Ne, ne dėl pliuso maudynėms
balandžio mėnesį, o dėl malonumo. Ilgas atabradas teikė savotišką saugumo jausmą, vaikystės
su močiute prisiminimą - eini, eini ir visai nebaisu. Tau leido, tavim pasitiki.
Ainė su Šarūne niekur neskubėjo - numojo ranka į paruoštą tamprų sąrašiuką ir be jokio
aiškesnio plano slankiojo po miestą. Keista, šįkart ir Šarūnė pasidavė draugės melancholijai,
nors nemaloni mintelė jai įkyriai ir tiksėjo - nieko, ryt jos savo dar atsiims. Pasivys grafiką!
O vakare jos išties kepė žuvį. Lietuvoje dar nematytą lubiną. Rytą turguje stebėjo, kaip
vietiniai gyventojai dažniausiai ją ir rinkosi, pardavėjų prašė nuskusti, išvalyti, paruošti
gaminimui. Ilgai nesvarstė, draugės paprašė to paties. Pasitelkus vertėjo paslaugas telefone,
nes angliškai turguje su jomis niekas nesiruošė kalbėtis.
Ilgiausiai rinkosi vyną. Tarsi skaitydamas ispanišką etiketę, galėtum teisingai pasirinkti.
Bet draugės ieškojo autentiško, būtent to krašto, kad tiktų prie žuvies. Net kad butelys
įspūdingas būtų - čia jau Šarūnės užgaida, gražesnėms nuotraukoms.
Vakarienę ruošė, stalą serviravo Šarūnė. Gi jos sumanymas ir buvo - gera virtuvė ir
žuvies kepimas. Ainė tik papjaustė kelias bulves, salotas. Nepamiršo atšaldyti vyno.
Iš tiesų stalas atrodė įspūdingai. Gal net ne toks žodis pritiktų - viskas atrodė jaukiai ir
iškilmingai vienu metu. Ainė jautėsi kiek keistai - ji nemėgo virtuvės ir namie tokių iškilmingų
vakarienių nebūdavo. Viskas atrodė šeimyniška ir kartu svetima bei nepažinta.
- O mes tau neatrodom kiek keistai? - Ainė, nors ir jautėsi tikrai jaukiai, vis vien nerimo,
- dvi jaunos panos, vos uodegytė virš trisdešimties, o atvažiavusios į Ispaniją sėdim kaip tetos
apartamentuose. Su kepta žuvimi, - kiek sarkastiškai šyptelėjo.
- Na, nepyk. Kuo blogai žuvis? Restorane nebūtų geresnė, patikėk. O čia lyg duoklė
Augiui. O kad tu čia sėdi vietoj mano vyro man tikrai ne blogiau, tik kitaip, - nusijuokė
Šarūnė, - mes su Augiu kokį vakarą būtent taip pasėdėti ir įsivaizdavom. Plepant prie žvakių.
- Aha, gerai. Tada plepam. Pasistengsiu tavęs nenuvilt, - Ainė akimirkai stipriai
užsimerkė, tarsi norėdama perjungti kitą kanalą ir tuoj pat plačiai nusišypsojo. Prisimerkusi
įsispitrijo į žvakę. Štai į ugnį žiūrėt jai patiko. Kad ir į mažą liepsnelę.
Šarūnė neleido sėst prie stalo, kol nenufotografavo visų patiekalų. Paskiau tos
nuotraukos keliavo Augiui, Šarūnės tėvams, jos sesei. Ir net su Aine pasidalino - prisiminimui.
„O mano telefone bus tų gražių vaizdelių kelionės pabaiga. Paskutinis taškas... “ -
skaudžiai dilgtelėjo. Ji liūdnai žiūrėjo į tą ryškų, glamūrinį vaizdelį. Snobišką. Bet taip norėjosi
juo pasidalinti. Be Šarūnės moteris nieko nebeturėjo. Nieko, kam nors kiek rūpėtų jos
vakarienė.
O visgi tas ispaniškas lubinas buvo fantastiškas. Ir Ainė sutiko, kad žuvį valgyti visgi
patogiau namie - gali sau rankioti smulkius kaulelius pirštais ir patogiai jaustis. Ir vanduo
rankom nusiplaut šalia, ir kojas ant lovos užsikelt labai gera.
Labai tiko ir Alikantės vynas. Jis taip ir vadinosi Alikante. Moterys mėgavosi jau ne
pirma taure.
- Klausyk, o tu niekada nepagalvojai, kad turi ADHD? - staiga, nutraukusi
neįpareigojantį ir kiek banalų pokalbį apie turgų ir pasiflorus, tekštelėjo Šarūnė. Lyg iš giedro
dangaus, - na, ne psichiatrė aš, bet šiek tiek gydytoja.
- Ką? Ką čia nusikalbi? - net atsilošė Ainė, - iš kur čia trauki diagnozes? Ot dabar mada
diagnozuot. Būtent, ne psichiatrė tu.
- Na, dėmesio sutrikimo...
- Žinau aš, kas tas yra. Koks dar dėmesio sutrikimas? Tu matei mane dirbant? - beveik
piktai nutraukė draugė, - tiek dėmesio ir tu nesukauptum. Aš gi nesu kokia nors savy
nesusirenkanti. O kad ir būčiau. Bet ne, aš tik gyvenimą matau kiek kitaip, nei tu. Na, kitu
kampu, sakykim. Paprasčiausiai, savo akimis. ADHD, matai...
Ainė susimąstė, gurkštelėjo vyno.
- Na, nepyk, bet jis kažkoks padrikas pas tave. Tas gyvenimas. Be plano. Be tikslų gal
net? Plauki, plauki. Mėtaisi, - suvalgius porą vynuogių, tęsė draugė. Kiek nervingai.
- O kodėl tu galvoji, kad aš neturiu tikslų? Na kodėl? Plano? Plano - taip. Netikiu aš
tokiais projektais. Na vat netikiu. Ir ką? Na pavyzdžiui - kiek tavo planų sugriuvo per šias
kelias dienas? - piktdžiugiškai praironizavo Ainė.
- O tai kaip tu savo tikslus pasieksi be, sakykim, strategijos? Na kaip? - Šarūnė vis
nerimo. Jai tą vakarą, matyt, labai norėjosi mokyti. Aiškinti. Priversti mąstyti taip, kaip ji.
Neklystančiai? Vynas svaigino, mintys laisvėjo, žodžiai nebestrigo mandagumo ir etiketo
slenksčiuose.
- Mes su Augiu turime nusibrėžę aiškius tikslus, - užtikrintai tęsė draugė, nors nejučiom
jau baigė pirštais sutaršyt servetėlę - na, nekalbu apie momentines smulkmenas, žinoma.
Pirmiausia karjera. Vyras turi savo, aš savo. Man doktorantūra rūpi, po to dėstyti. Ir mes,
žinok, derinamės, netrukdom vienas kitam. Vėliau namai, kai jau nutarsim, kur gyvensim.
Reikės tikrų namų. Na, tada jau gal vaikai. Matysim, žinoma. O tavo gyvenimas? Koks jis?
Na, nepyk tik, suprask, kad aš nesuprantu tavęs.
- Ir tau visas tavo gyvenime toks aiškus? Tikrai? O ar įdomu tuomet? - Ainė negalėjo
patikėti draugės žodžiais, - tu pati ar tiki, kad tas planas taip ir klostysis? Vat taip - papunkčiui?
- Žinoma. Mes gi taip ir gyvename. Stengiamės bent.
- Na, kaip tau geriau paaiškinti, galvoju, - po minutės tęsė Ainė, - įsivaizduok, matau aš
elektroninėj parduotuvėj suknelės nuotrauką. Superinę! Ir suknelė, ir panelė. Turiu minty
modelis - lieknutė, kojos ilgos nuo ausų. Na, tokia visa-visa. Ir jai suknelė tinka, tokia visa-
visa. Ir dabar apvilk ta suknele kad ir mano kaimynę iš antro aukšto. Arba kad ir mane. Gi nei
suknelės, nei panelės. Ir su gyvenimu taip. Mano tai gyvenimas. Neprimatuosi man savo,
nepyk jau, - ji nukėlė kojas nuo lovos, tarsi užtvirtindama savo žodžius, patrynė delnus vieną į
kitą.
- Ir kaip tu tokia struktūrizuota ir geometrinė išvis išgyveni, - nusijuokė Ainė,
iškraudama jau besikaupiančią įtampą.
Ne, jos ir nepyko viena ant kitos. Jau seniai išmoko nesipykti. Ir nebe pirmas buvo toks
pokalbis per daugiau nei dešimtmetį jų draugystės.