Romanas 3.

Šarūnė pakilo ir nuėjo į lėktuvo galą link tualeto. Nors kur nors. Ją, gyvenančią griežtu
ritmu, pagal tvarkaraštį ir planą, tokie netikėtumai ne tai, kad glumino. Jie siutino, vertė spręst
problemas čia ir dabar. Ainė į viską žiūrėjo daug ramiau, net su įdomumu, ironija ir laukimu
kažko naujo. Žinoma, jos į rėmus nespraudė ir darbas - visuomet galėjo susitarti dėl nuotolio.
O namie Ainės niekas nelaukė, Net namai. Koks skirtumas, kur nuomotis - ar Alikantėje,
ar Kaune. Nejučiom ji mintyse net susitaikė su tuo, kad neieškos jokio kito skrydžio, o taip ir
liks iki to birželio Ispanijoje. Taip nupirkti bilietai - reiškia taip ir reikia.
- Nesiseka mums su ta Ispanija, - toliau rypavo Šarūnė. Paskutinis kartas, jaučiu.
- Iš kur traukei, kad nesiseka? Super, ta Ispanija, viskas su ja gerai.
- O Barsą pameni?
- O ką ta Barsa? Na, man tai tiesiog kelionių topas!
Kelionė į Barseloną buvo pirma jųdviejų išvyka. Seniai, gal prieš dešimt metų, Ainė jau
neskaičiavo. Draugės buvo daug jaunesnės, nekeliavusios dviese, skaičiuojančios kiekvieną
litą. Jos pykosi ir taikėsi šimtą kartų, išsinuomavo kažkokią palėpę, kur nebuvo net puodelių. Jų Sugebėjo pasiklysti Guelio parke, Ainei pavogė piniginę su visomis kortelėmis, Šarūnė
paskandino telefoną...
Šarūnė dar nemokėjo susigyventi su kartais erzinančia Ainės ramybe, balansuojančia ties
susitaikymu ir abejingumu, o draugė ir stengdamasi nespėjo tilpti į griežtą Šarūnės tvarkaraštį.
Tačiau Ainė visad skaitė, kad būtent Barselona ir buvo pati, pati ta kelionė, padėjusi
pagrindą draugių „valkatavimo“ epopėjai.
Tik išlipus, Alikantė pasitiko giliai mėlynu dangum ir šilto oro pliūpsniu. Tas kontrastas
tarp lietuviškos vėsos, dar tik tik sprogt mėginančių pumpurų ir sodrios, dar karštos ispaniškos
vasaros neišdžiovintos pavasario žalumos, tiesiog užbūrė Ainę. Ji ir bilietus pamiršo, į kažkokį
antrą planą ar net dar toliau nuslinko ir viskas, kas ką tik vyko jos gyvenime gimtinėje. Kiek
tai buvo svarbu dabar?
O dangus svaigino.
Šarūnė, ieškodama atgalinių bilietų į Lietuvą, naršyt telefone pradėjo vos palietus
kojomis žemę.
- Yra! Bent į Rygą tikrai yra! - Su palengvėjimu atsiduso draugė ir iškart nusišypsojo, -
einam ieškot takso. Jau turi laukti mūsų.
- Tikiuosi, nepulsi čia pat bilietų rezervuoti? O tai vėl nesąmonių pripirksi, - nė pati to
nenorėdama, pasišaipė Ainė, - beje, o tu man kol kas neieškok bilieto. Man rodos, aš iš čia dar
niekur nenoriu skristi! - toks spontaniškas moters pareiškimas buvo netikėtas net jai pačiai.
Kažkur paširdžiuose keistai tvinktelėjo, spustelėjo. Tarsi negera nuojauta, akimirkai privertusi
Ainę giliau įkvėpti. Akimirkai.
- Supratau. Nepuolu, viskas gerai. Gal net iki Lietuvos ką aptiksiu, nors ir kokią dieną
anksčiau, - linksmai taukšdama ir dairydamasi užsakyto taksi, Šarūnė skubėjo link stovėjimo
aikštelės.
Ainė, tiesiog rydama akimis vaiskioj mėlynėj besiplaikstančias palmių višūnių kupetas,
ryškius oleandrų krūmus, įvairiaspalves mirtas pakelėse, vos spėjo sekti draugę. Visiškai
atsipalaidavusi ir nė negalvodama, kaip pasiekti miestą. Ne jos rūpestis.
Šarūnės pasirinktas būstas viršijo draugių lūkesčius. Ypač džiugino vieta, kurią, beje,
draugė rado beveik atsitiktinai.
- Oba, virtuvė! Ką tu čia žadi ruošti? Maniškei ir Kaune toli iki šios! - vos įžengusi
šūktelėjo Ainė, nors virtuvė niekad nebuvo jos mylimiausia namų erdvė.
- Kaži ką? Gaminsim. Kepsim žuvį ir baklažanus su ožkų sūriu, - kiek rimtai, kiek
juokais paaiškino Šarūnė, - pastebėjai, kad turgų pro langą beveik matom?
- Tai vat tu ir kepsi. O aš tik rinksiu ką pirkti. Tame stebuklingame turguje, - kiek
kandžiai atsakė draugė.
- Eime dabar jūros paieškot, ką? Kepsim, nekepsim... Žinai, kiek reik visko pamatyti?
Matytum mano sąrašiuką. Vakare bilietus nusipirksiu, nedings. Reik su Augiu dar pakalbėt.
- Eik tu su savo sąrašiukais. Mėgausimės, o ne varneles sąrašiuky dėliosim, - Ainė
visiškai nebuvo nusiteikusi gyventi pagal programą.
Neiškrausčiusios savo kuklių mantų, draugės išėjo į miestą. Čia pat, už kelių skersgatvių
jas pasitiko plati, palmėmis žaliuojanti pėsčiųjų gatvė, iš dešinės ribojama jūros ir prabangių
jachtų prieplaukos.
-Ale kokia promenada! - susižavėjusi šūktelėjo Ainė, - pažiūrėk, koks grindinys. O
plytutės! Eik tu sau! Neatrodo, kad jis 3D? Va, tu eini aukščiau, o aš žemiau, ane? O dabar
keičiamės! Ojej, net galva svaigsta, - ji krestelėjo trumpus kaštoninius plaukus, lyg norėdama
nukratyt tą svaigulį.
Smulkutė Ainietė kaip vaikas šokinėjo tai kairėn, tai dešinėn, bandydama pataikyti į
išties įspūdingo grindinio mozaikos ornamento ritmą, vis pastumdama šonan draugę.
- Beje, čia ne promenada, o eksplanada. Nurimk gi, pargriausi tuoj, - nusijuokė Šarūnė ir
pati peršoko į kitą pusę.
- Tegu bus eksplanada, koks skirtumas, - ir ji iškart pamiršo tą žodį.
Paplūdimį draugės pasiekė visai netrukus, po keliolikos minučių. Platų, smulkaus
smėliuko pajūrio ruožą. Sekmadienio pavakarę jis dar buvo pilnas besiilsiančių poilsiautojų -
galbūt turistų, galbūt ir vietinių. Įspūdingas, aukštas Santa Barbaros kalnas su pilimi viršūnėje
kūrė užburiančios pasakos regimybę.
Ainė kažkodėl vis dar bandė priminti sau, kaip šį rytą ji stebėjo šaltą nerimastingą
lietuvišką dangų, bet jau buvo sunku tuo patikėti. Vaizdinys tolo, nyko. Kaip tirpo, nyko ir
neramios, sunkios mintys. Tegu. Tegu, dabar - atostogos. Tokios netikėtos ir taip laiku.
Draugės susėdo tiesiai ant smėlio. Prie pat vandens. Nedidukės bangelės vis grasinosi
sušlapint kojas, bet Šarūnė su Aine nesitraukė - tarsi laukė netikėtos didesnės bangos. Kažkur
toli, toli bolavo jachtų burės, blyškiai mirksėjo laivų žiburiai.
- Nesimaudom? Aš turiu maudymkę, - Šarūnė visad buvo pasiruošusi.
- Aš su savim ne. Nepagalvojau. Ryt gal?
- Gal tikrai ryt. Rankšluosčių neturim, eisim po to sulipusios visos, sūrios.
- Mh.
Temti pradėjo staiga, kaip ir visad pietų kraštuose. Balti burių išnyko. Vis daugiau ir ryškiau sužibo tolimi laivų žiburiai. Žvejai?
taškeliai išsiskirstė,
-Šarūne! Koks kalnas! Ar matei? - atsisukus atgal, net nustėro nuo netikėto vaizdo Ainė.
Už nugaros didžiulis Santa Barbaros kalnas nušvito žiburiais. Iš kažkur žemai ryški
prožektoriaus šviesa tarsi užtvindė raudoniu kalno papėdę ir paslaptingai apšvietė pilį.
Besileidžiančioj saulėj ryškėjo kruvini bokštai. Lyg vingiuodami takeliais, kildami aukštym ir
žemyn mažesni žibintai vedžiojo slaptais senos tvirtovės užkaboriais.
- Kosmosas... - vos ne palaimoj atsidūsėjo Ainė.
- Tavo mistinė juodoji skylė šviesos pasakoje, - atsakydama šyptelėjo draugė, - bet jo,
gražu. Lipsim kurią dieną, ane?
- Pabūnam dabar taip. Taip viskas kinta... Temsta taip staiga. Man kartais patinka tas
staiga.
Jūra nurimo visai. Tarytum užmigo.
- Klausyk, - staiga surimtėjusi, po trumputės pauzės tęsė Šarūnė, - o kas ten tau nutiko?
Gali pakalbėt? Nepyk, paskutiniu metu nerašiau, Augis su ta misija visas mintis užėmė, -
pasipasakosi?
- Visad galiu kalbėt. Jei reikia. Kurią dieną paplepėsim, būtinai. Dabar pabūkim čia.
Būtent tos juodosios skylės šviesų pasakoj, - atsisukus, tiesiai į akis draugei pažvelgė Ainietė.
Tiesą sakant, Ainė nebuvo tikra, ar buvo pasiruošusi kalbėtis. Ji ir pati gerai
neįsisamonino, kas nutiko. Ką sakyti? Ką pasakoti? O gal kaip tik kartu mergaitiškai
išsipliurpt, gal net paverkt ir pamiršt?
Čia, bevaikštant Alikantėje, viskas atrodė toli, nereikšminga, netikra. Net gi teisinga ir
laiku. Na, ją paliko draugas. Anksčiau moteris dažnai net pagalvodavo - gyvenimo draugas.
Tą minutę, kai jis ryte eidamas į darbą, nedrįsdamas pažiūrėt į akis, tyliai išlemeno “Tai
negrįšiu jau, daiktus susirinkau. Nuoma liks tau“, - Ainė išsigando. Suglumo. Tuo momentu,
kai jis virtuvėje padėjo buto raktus ant stalo, jai pakirto kojas. Nors ne, ne iš karto, tik po kelių
akimirkų, kai ji suvokė tų žodžių prasmę.
Ir kas? Ir kas gi nutiko? Čia, už tūkstančių kilometrų dabar jau viskas neatrodė taip
reikšminga. Tragiška. Tik moteriška savigarba dar bandė krebždėti, kelti galvą ir “kapsėti ant
smegenų“ - kodėl ne ji pirma išėjo, kodėl ne Ainė padėjo ant stalo tuos nelemtus raktus. Kodėl
paliko ją? Tik tiek. Juk viskas jų santykiuose buvo dėsninga. Ar jie buvo šeima? Žaidimas.
Dviejų, ko gero jau seniai inertiškų vienas kitam žmonių, projektas. Nepavykęs.
Tik kad tas netikėtumas. Staiga.
Vėso. Saulei nusileidus, prie jūros darėsi kiek žvarboka. Šviesomis, kvapais ir muzika
jau viliojo triukšminga ir gyva vakarinė Eksplanada.
Draugės pakilo eiti.