Tėvo draugas

Tėvas grįžo ir paslaptingai nusišypsojo, mama pasakė:
- Gražiai šypsosi, kaip velnias.
Po gaisro koridoriaus, vonios ir kambarių sienos laupėsi baltais kalkių  trupiniais. Juodi dūmai prilipo prie baltų lubų. Negalima, vaikeli, liestis prie raukšlėtos trupančios sienos.
Kas vakarą mama šiaudų šluota krapštė baltus kalkių trupinius, plovė grindis mirkydama į juodą vandenį lininį skudurą.
Tėvas sėdėjo koja ant kojos ir skaitė tą patį puslapį jau šimtas pirmą kartą.
“ Dujininko vadovas” gulėjo dalinai aprūkusio veidrodžio stalčiuje.
Nuo gaisro pradžios praėjo du mėnesiai ir jis  paslaptingai nusišypsojo.
Pirmą kartą po gaisro užsirūkė ir išpūtė dūmus pro pravirą orlaidę.
Mama išgręžė skudurą ir pasakė:
- Gražiai šypsosi, kaip velnias, kaip duosiu su mazginiu
- Meistrą remontui radau.
Jau degė šviesa . Televizoriuje girdėjosi žinios.
Sesuo iš tvirto kartono gabalo karpė lėlę anglų kalbos pamokai. Jai šiandien plauti grindis. Susinervinusi ji nukirpo lėlės galvą. Tada nukirpo kojas ir rankas. Liko storas pilvas.
- Nori saldainių? – atsisuko į mane.
- Žiūrint kokių.
- “ Žąsų kojelių”
- Pati ir plauk.
- Šokoladinių turiu iš Rygos
- Parodyk
Sesuo ištraukė tris nutrintais popierėliais apvyniotus saldainius. Jie aptirpę, bet kvepia tikru šokoladu. Iš tolo pajutau laimikį. Tuos saldainius atvežė vos prieš mėnesį.
- Tik tiek?
- Nenori – nereikia.
- Duok penkis ir saują žąsų.
Nusisukau. Man patiko tokia šviesiaplaukė žinių diktorė. Žiūrėjau ir galvojau, kaip su ja einu šokti mokyklos šokiuose.
Man ant galvos pasipylė saldainių lietus. Ištiesiau rankas savo šviesiaplaukei diktorei..
- Ko sėdi? Greitai, girdi?
- Tik žinias…
- Tik varykis, a, girdž.
Mane išgelbėjo skambutis į duris.
Koridoriuje išgirdau Tėvo balsą.
- Labas vakaras, - atsidarė durys.
Tarpduryje pasirodė mažo ūgio, praplikęs vyras. Rausva, lengvai mėlstančia nosimi.. Arklio uodegos ilgio antakiais.  Vyro akys didelės ir raudonos. Vilkėjo  juodu kostiumu, kas mane pritrenkė: ant kaklo mazgu surištas  spindintis auksinis kaklaraištis.
Sesuo pašoko, paliko mane rinkti “ uždirbtus ”saldainius, išbėgo į miegamąjį.
Tėvas stovėjo ir šypsojosi.
- Boleslovai, tai kaip dažysi sienas? – paklausė Tėvas.
- Reikia pagalvoti..
Dažytojas apžiūrinėjo sesers paliktą sukarpytą lėlę.
Staiga jis pasikeitė. Susigraudino. Ėmė trinti smilkinį, krapštytis akis. Traukė nosinę..
- Kaip aš tave užjaučiu…Negaliu nepasakyti…Mano dukra irgi grįžo su dovana. Kiek aš jai sakiau? Kas dieną su motina vardinom visus pavojus…
Mažas žmogus traukė iš švarko nosines, valėsi ašaras. Verkė ilgai, kol Tėvas pasiūlė išgerti.
Dabar jo akys visiškai pavandenijo. Susilankstęs nosines jis atsisuko į Tėvą.
- Užjaučiu, seni, kaip aš tave suprantu.
- Tai kaip dažysim? – Tėvas kalbėjo dalykiškai.
- Kaip? . Tu žinai, kaip tau, padarysiu gražiai… papūsiu lapelius…turiu trafaretus…pamatysi, spalvos turiu, kaip miške gyvensi
- Boliau, mano dukra nieko  neparsinešė. Supranti?
- Galvoji aš verkčiau dėl tavo dukters? Aš dėl savo verkiau…, Dieve, mano kaip tau pasisekė, o man ne…
Durys užsidarė. Man buvo gaila to mažo žmogaus. Televizoriuje baigėsi žinios. Lėtai kramčiau šokoladinį saldainį. Atrodė, jis niekada nesibaigs