Romanas 2.

Šio kūrinio pradžią buvau kėlusi pernai, dabar planuoju publikuoti bent jau didesnę jo dalį. Kad nebūtų stsieta, kartojuos - keliu kelias jau būtas dalis.
Taip, tai bus drama.


Naktimis lijo ir lijo. Tik naktimis. Rytai budo jau vaiskūs, kvepiantys. Švarūs. Dieną
saulė taip įsidrąsindavo, kad ir paskutinėmis vasaros savaitėmis, rodos, nė nemanė užleisti
vietos rudeninio vakaro vėsai. Lyg nežinotų, kad vis vien teks trauktis.
Paskutiniu metu, jau ten, pas Palmyrą, Ainė vis dažniau pagalvodavo - kur tas atskaitos
taškas? Ta diena, savaitė, o gal net valanda, kuomet viskas pradėjo verstis? Ne, ne iškart,
palengva, net nepastebint, neįtariant piktų likimo kėslų. Ar tai buvo gyvenimo dovanos, tik
moteris to ilgai ir atkakliai nenorėjo matyti?
Tuomet, kai taip netikėtai mirė močiutė? Beprasmiškai, absurdiškai - vos ne kieme
važiuojančią dviračiu partrenkus automobiliui.
Ar kai įstojo į universitetą? Ten, kur dar besimokydama nediduko miestelio gimnazijoje,
net svajoti nedrįso.
O gal tada, kai gyvenimo draugas vieną rytą paprasčiausiai išėjo, ramiai pasakęs, kad
mokestis už buto nuomą lieka jai, Ainei.
Ar tai buvo tas skambutis?
Skambutis. Toks netikėtas, nelauktas Šarūnės skambutis? Kaip seniai tai buvo! Pusė gyvenimo, rodos prabėgo.
Prieš tuos kelis metus. Kai tik pasibaigus visiems nelemtiems kovido karantinams,
išsiilgę bendravimo žmonės karštligiškai puolė susitikinėti, stengėsi prisiminti kaip tai vyksta realybėje, jaukinosi artumą ir juo mėgavosi.

Su Šarūne Ainė draugavo jau turbūt visą gyvenimą. Nė neatsimena tokio laiko, kad jos
būtų nepažįstamos. Na, tos vaikiškos ir jaunatviškos draugystės - kada artimesnės, o kada
mergaitiškai nutoldavo ir „labas“ viena kitai vos išspaudavo. Bet paskutiniu metu jos jau
pažinojo viena kitą tiek, kad netikėtumų nebesitikėjo ir nebebijojo.
Tokios beprotiškai skirtingos, jos puikiai viena kitą papildė, išmoko nepastebėt tų vis dar
pasitaikančių nuomonių skirtumų. Arba, esant nuotaikai, brandžiai išdiskutuot. Visko reikėjo
išmokti.
Ir tas vakaras netikėtumų nežadėjo. Ainė dirbo - projektas šiek tiek „degė“. Jos projektai
turėjo tokią savybę - būt baigti paskutinę minutę. Bet visuomet laiku, gerai ir darbdaviai
pretenzijų nereiškė.
Ainė kompiuteryje paleido paskutinius testus, ekrane įdėmiai stebėjo “spalvotų
skaičiukų“ progreso juostą ir atsirandančias raminančias žalias “varneles”. Programa veikė.
Telefonas suskambo labai nelaiku, Ainė jau tikrai negalėjo sustabdyti viso vyksmo
kompiuteryje ir į skambutį neatsiliepė. Šarūnė, ji perskambins.
-Laba. Gyva? Įtariu, terminai užspaudė, - Šarūnė kalbėjo be įžangų. - Žodžiu, tu tik
suprask mane dabar teisingai ir neužsidek be reikalo. Turiu tau pasiūlymą. Na, tu normali,
susivoksi.
Viso Šarūnės pasiūlymo esmė buvo ta, kad ji draugę kvietė į kelionę. Į Ispaniją, Alikantę.
Poryt. Ne šiaip iš draugiškumo ar iš anksto planuojant linksmas mergaitiškas atostogas, o
vietoje savo vyro. Būtų tokia lyg ir gelbėjimo operacija, reiktų sumokėti tik už pavardės
bilietuose keitimą. Tik.
- Augis negali, jis ryt išskrenda į Koks Bazarą. Bangladešas. Vat taip bac ir ryt - su savo
tais „Gydytojais be sienų“. Nežinau, kas ten nutiko, bet paankstino tą jų misiją. Kontraktai yra
kontraktai, ryt rytą vežu jį į oro uostą.
- Oba! Puiku. Tu, žodžiu, vežk, vežk jį, o aš tau po valandos perskambinsiu - negaliu
taip staiga pasakyt. Šiaip dirbu aš, darbo žmogus esu. Jei pameni. Bet jei ką ir aš galėsiu skrist
- bilietų keitimą tai jau tu sutvarkysi. Būk maloni, žinai mane.

- Aha, žinau, pamenu. Laukiu.
Jeigu Ainietė buvo programuotoja ir, kaip pati kartais sakydavo, tiksliųjų menų atstovė,
tai Šarūnė su vyru dirbo gydytojais. Jaunais, tik pradedančiais savo karjeras ir branginantys
kiekvieną pasiūlymą ar naują šansą. Ainė juos suprato. Ji tikrai nesupyko už pasiūlymą tapti
“atsargine”. Be to, po taip užtrukusio karantino, gavus bet kokį pasiūlymą, norėjosi lėkti nors ir
į kažkokį Koks Bazarą. Nors ir ryt.
Jos lėks.
Atsimerkti dar visai nesinorėjo. Girdėjosi ūžaujant pavasarinį vėją - šis nebegąsdino, tik
kvietė keliauti, keisti, atrasti.
Laiko iki skrydžio buvo pakankamai ir Ainė tingiai su malonumu pasirąžė, atmerkė vieną
akį. Tarsi jausdamas permainas, rytas švito keistai chaotiškas.
Jis tarsi puošėsi prieš ilgą kelionę. Vos vos išaušo - ir pradėjo savo pasirodymą. Ar tik
šiaip gerą sekmadienio nuotaiką į šalis taškė?
Paslapčia stebint blyškiam mėnulio pilnaties blynui, padykusio vėjo padedamas,
nusimetė rytas naktinę pilką maršką. Žydro nuogumo išsigandęs, lengvutę žaros nurausvintą
suknutę prisimatavo - gražu! Bet šelmis vėjas nudrėskė kuklų rūbą ir tuoj pat pilką sunkų
apsiaustą atginė - rytas jau ir mainytis nespėjo, vieno griebėsi, kitą metė ir liko vaiskiai nuogas
savo natyviam žydrume.
Pasirodė šykšti lietuviška balandžio saulė.
*
Prieš šią netikėtą kelionę nebuvo vienos įprastos fazės - pasiruošimo. Na taip, Ainė
greitomis susimetė į kuprinę negudrią mantą - kiek gi reiks savaitei vasaros karštyje. Bet kur
tas jaudinantis planavimas, viešbučio paieškos, miestų, lankytinų vietų nuotraukų ieškojimas
internete? Žinoma, šios užduoties liūto dalį atlikdavo Šarūnė, ji ir buvo tas variklis, idėjinis
vadas, Ainei likdavo tik susipažinti su paieškų rezutatu. Bet visuomet susidarydavo iliuzija,

kad ir ji gyvai dalyvavo procese ir priėmė sprendimus. Ainei tai tiko, ji puikiai žinojo, kad jei
darbo imsis ji - ir šis projektas degs.
Šįkart iškart buvo pateikti lėktuvo bilietai. Be diskusijų. Tarsi lemtis - net akimirkai
šmėstelėjo Ainei. Pačiu laiku jai šis pasiūlymas už, pačiu laiku.
Laipinimas į lėktuvą praėjo greitai ir sklandžiai - kaip visad Kaune. Trijuose vartuose nėr
kur užtrukti. Skrydis buvo labai patogiu laiku, bet Ainė papusryčiauti nespėjo ir, tik pradėjus
lėktuvui kilti, jau dairėsi palydovių su kava ir užkandžiais.
- O tu man atsiuntei atgalinius bilietus? Kelintą mes ten išskrendam? - užsigerdama
sumuštinį kava, pasidomėjo Ainė, - nerandu, kad būčiau kur užsisaugojus. Pas tave
programėlėje?
- Nu jo. Aš tau tik bilietų nuotraukas siunčiau, gi praėjom patikras, tinka viskas.
- Ai, tiksliai, galerijoj bus, prisimenu. Galvoju, ar anksti kelt reikės. Nepakenčiu naktimis
keltis, visą dieną po to dužus.
- Tokioj jaunystėj, - lengvai pašiepdama, nusijuokė Šarūnė, - nebudėjus tu priėmime...
- Akivaizdu, nebudėjus. Ir džiaugiuos, žinok, - nė nepastebėjo pašaipos draugė.
Sudorojusi ir dvigubą sumuštinį ir dar šokoladinį batonėlį, Ainė ėmėsi bilietų nuotraukų
paieškų. Reik gi kuo nors užsiimti, skrydis netrumpas.
- Klausyk, o mes čia rimtai birželio antrą grįžtam? - kiek nustebus staiga susidomėjo
Ainė? - tu matei datas? Noriu primint, kad šiandien balandžio dvimpenkta...
- Kokį birželį? Gegužės antrą, - Šarūnės balse suskambo neslepiama panika ir ji
karštligiškai puolė naršyt telefone.
- Nu birželio antrą, sakau tau.
- Oiii! Prasideda! - tuose keliuose žodžiuose jau sumišo ne tik panika, bet ir neviltis, ir
apmaudas.
- Aš pati, juk pati pirkau. Kaip aš taip mėnesį pramečiau? Turbūt programėlė pervertė o
aš dar kartą. Man iškart budėt juk grįžus. Jetau! Nėr su kuo keistis ten!
Tas ilgas monologas, akivaizdu, buvo skirtas sau pačiai, bet nuo to Šarūnei nė kiek
nelengvėjo.
- Neimk tu taip rimtai galvon, nemirė niekas. Kur tu čia matai tragediją? Negi nebus jau
jokių bilietų gegužės antrai dienai? Na, ratais - kvadratais, grįšim kaip nors. Susikeisi budėjimą
blogiausiu atveju, - Ainei visa ši istorija atrodė net kiek komiška, bent jau tikrai ne tragiška.
- Aš ir tave į kvailą situaciją įvėliau, atsiprašau.
- O man koks skirtumas. Bent jau nedidelis, tai tikrai. Ten, tikiuosi, nors šilta, jei ir
nepavyks išskrist. Ir daug apelsinų. Ir drakono vaisių.
- Jetau, dar tas skrydžio režimas, nieko daryt negaliu, - jau nebenusėdėjo vietoje Šarūnė.
- Na nurimk. Skrydžio ir yra skrydžio. Nori, audioknygą duosiu paklausyt? Kareivį
Šveiką?
- Eik tu su savo audioknyga...