Kažkas per arti padėjo žvakę

Pavardė, kapo nuotrauka, adresas... Mano mylima lietuvių kalbos mokytoja. Tikrai ji mus paliko. Kad neprisišaukčiau kokių stebuklų - uždegu žvakę. Užgesinu šviesą. Liepsna ilgai dega ramiai, paskui ima virpėti.
Skubiai užgesinu.
Tai jau buvo kita diena . Jau užmiršau kam ir ieškojau lietuvių kalbos mokytojos.
Iš Kaštonų alėjos galo mane vardu pašaukė Šiaulių dramos teatro aktorė Vilija ir pamojavo ledų kiosko link.
Atsisėdau ant suolo, mane jau kuris laikas persekiojo ryškus vaizdas.
Puošni baltų plaukų ketera – tai lietuvių kalbos mokytoja. Kasdienis mėlynas kostiumėlis pranyksta tarp pilkų Donelaičio kapinių paminklų. Bandau bėgti, bet prie liepų šakų kupolo ji susilieja su mėlynu dangumi. Nespėju nė mostelėti ranka. Pagauti.
Aplink suolą sukinėjasi juodas šuo – ištiesiau ranką paglostyti.
Kai pakėliau galvą, čia pat Kaštonų alėjoje, prieš parko suolą stovėjo mokyklinis stalas, prie kurio ant kėdės sėdėjo mano lietuvių kalbos mokytoja.
Tvarkingas mėlynas  kostiumėlis … ir baltų plaukų ketera.
Ji atidžiai žiūrėjo į mane. Žvilgsnis pasirodė gyvas.
Rankas ji laikė tvarkingai ant stalo lyg pavyzdinga mokinė. Pastebėjau jos kairiu skruostu nutekėjusį blakstienų tušą.
- Sveikas, –  išgirdau.
- Nusivalykit tušą, labai atsiprašau, mokytoja.
Ji ilgai žiūri ir nesiruošia valyti juodo vingiuoto rando.
- Kažkas per arti padėjo žvakę… Jau pripratau.
Pajutau skausmingą perštėjimą lyg kažkas įkrito į akį.
Jos veidas nusišypso ta lengva, man taip gerai pažįstama, padrasinančia šypsena.
– Dabar jau žinau, ką reiškia būti mokiniu.
Nesuprantu.
– Žinai, ten viskas  kitaip...
Ji ištiesia delnus į mano pusę.
– Ten, kur dabar esu, viskas vyksta atvirkščiai. Mokytojai tampa mokiniais. Mums duoda rašyti. Mūsų rašinius taiso kiti mokytojai. Raudonuoja paraštės. Brauko sakinius. Klausia, kodėl čia taip parašei, kodėl ne kitaip.
Pradedu kvatotis. Įsivaizduoju mokytoją, rašančią rašinėlį.
– Nepatinka, – nutraukė mano juoką mokytoja.
Tylime.
– O jums patikdavo? – paklausia ji.
Neatsakau.
– Dabar suprantu, kodėl tiek mažai klausydavaisi mano pastabų. Ne todėl, kad buvai užsispyręs. Todėl, kad norėjai parašyti savaip.
Ji užsimerkia lyg pavargusi kalbėti.
– Aš labai norėjau, kad visi rašytų gerai. Bet niekada savęs nepaklausiau – kam?
Mano mergina šaukia mane vardu. Ji stovi su dviem milžiniškomis ledų porcijomis ir kviečia mane.
– Vaikai vis žiūri į mane ir klausia: „Ką turime daryti, kad išmoktume gerai rašyti? “
Ji  nutyla. Matau, kaip jos tušą plauna ašaros.
– O paskui užduoda sunkiausią klausimą.
Pakelia ašarotas akis į mane.
– Kam mums to reikia? Ką mes iš to turėsime?
Mano draugė vėl šaukia mane. Ji artėja.
Mokytoja nusišypso pavargusia šypsena.
– Šito atsakymo, pasirodo, neišmokau ir pati.
Matau, kaip tirpsta mano lietuvių kalbos mokytojos balta šukuosena, kaip ima plevėsuoti mėlynas kostiumėlis ir ji išnyksta kaštonų skliaute.
- Su kuo čia kalbėjai?  – paklausė Vilija ir, paėmusi už ausies, ją šelmiškai timptelėjo.
Už patirtą skausmą  įteikė milžinišką ledų porciją.
- Su juo, - pagosčiau juodą šunį .
Atrodė, jis vienintelis matė, su kuo ką tik kalbėjau.