Nepaguodžiami

Mes taip gražiai ir skaniai valgėm vakaro tylą Gudelių kaime. Rūkas svirduliuodamas ėjo pamiške, nesustodamas net prie nulaužto beržo. Toks vakaro skaidrumas lyg lašėtu paskutiniai krištolo lašai ir niekas jų nerinktu į sklidiną  šiltą saują.
Iš miško išėjo akli grybautojai, nešantys kiaurą valtį ant pečių.
- Kur tas ežeras? – sustojo aklieji vos per žingsnį  neįsibridę į smėlį plakantį krantą.
-  Kur einat? – paklausė kaimynas žvilgčiojantis į verdanti didžiulį katilą.
-  Ieškom gero žmogaus.
-  Visi dabar ieško gero žmogaus.
-  Mes jam atiduosim valtį, o jis mus išves į vieškelį.
-  Duokit man
-  Girdžiu tu nesi geras žmogus.
- Esu blogas žmogus, o jūsų valtis kiaura.
- Ar ji tikrai kiaura? Mes  nešam jau visą dieną
- Duokit man tą valtį ir aš išplauksiu į ežero vidurį.
- Mes akli, iš kur mums žinoti ar valtis kiaura?
- Norit išgerti?
- Mes ir taip nieko nematom.
Šalia ant laužo tyliai šnypštė naminės degtinės aparatas
Ir vakaro tyloje valtį numetė į vandenį, susėdo ir visi klausėsi kaip eina garas aparato  viduje.
Jie kalbėjosi visą naktį.
Susėdo į valtį ir išplaukė.
Ežero krantais klajojo tyli daina kviečianti mylėti pasaulį ar jis  būtu  kiauras ar tik aklas.