Šokiai Tytuvėnuose

Tytuvėnų bažnyčia, lyg moderni angelų gaudyklė, nakties žvaigždžių apšviesta skendėjo vakaro prieblandoje.
Vos už dešimties metrų nuo sunkių bažnyčios durų stovėjo mediniai kultūros namai.
Muzikos ritmu lingavo prožektorių šviesos. Šeštadienio šokiai kaitino aistras.
– Įgaliotinis kur? – blaškėsi suplėšytais marškiniais, iš tolo mėšlu dvokiantis Storalūpis Dzimidas.
– Medžioklėj, – pasigirdo užkimęs balsas iš krūmų.
Pro atlapas duris sklido muzika.
– Daktaro nematei?
– Kam tau? Eik per gatvę į ligoninę.
– Kur daktaras? Rokuok... nėra?
– Žiūrėk, tau kraujas bėga! – aiktelėjo mergina ir nėrė į kultūros namus.
Dvi draugės stovėjo atsirėmusios į langą. Išsirinkau tą, kuri atrodė lyg ką tik iš drabužių parduotuvės persirengimo kabinos išėjusi.
Ji šypsojosi, bet nebuvo girta. Nenutilo net tada, kai ją apkabinau.
Antroji vos laikėsi ant tiesių, gražių kojų. Dar bandė išsilaikyti, bet stipriai užsimerkusi nuslinko ant grindų.
Muzika nutilo.
Šurmulys.
Aplink zujo odekolonu kvepiantys kūnai.
Pakėlėme nuo grindų merginos draugę. Ji buvo sunki, išbalusi lyg sklidina stiklinė degtinės.
Staiga – mėšlo kvapas.
Storalūpis Dzimidas.
Šalia jo – žvejo kostiumėliu pasipuošęs dvyliktokas.
– Šitas? – tvoskė degtinės kvapas iš Dzimido burnos.
– Šitas. Va mano merga, o jis norėjo su ja išeiti.
– Ką tu čia šneki, piemenėli? – sušuko mergina.
Buvo per vėlu.
Dzimidas iš visos jėgos tvojo man per galvą.
Pajutau, kad burnoje nebėra nė vieno danties. Vėliau keletą radau.
Dilgčiojo atviras nuskilusio danties nervas.
Mergina paėmė mane už rankos ir ištempė pro duris.
– Kur mane tempi?
– Pas įgaliotinį.
– Noriu jam dėti... Palauk...
Jau buvome įgaliotinio kieme.
Iš juodo karinio sunkvežimio iššoko kresnas vyras su medžiotojo megztiniu, numargintu briedžiais.
– Kur jis? Šokiuose?
Įgaliotinis rankose laikė medžioklinį šautuvą.
Einant kultūros namų link praeiviai šokinėjo į krūmus. Girti žmonės išsigando šautuvo.
Pajutęs įgaliotinio rankose ginklą, Dzimidas nebesipriešino.
Vedamas į daboklę jis sustojo.
– Tu žinai, kas mano tėvas? – su viltimi paklausė.
– Gali paskambinti, – ramiu medžiotojo balsu atsakė įgaliotinis.
Jis mirktelėjo man.
– Dėk jam kiek gali. Kitos progos nebus.
Trenkiau iš visų jėgų.
Dzimidas nesipriešino. Tik užsidengė galvą rankomis.
Mergina nežiūrėjo, kaip blaškėsi basas, kruvinomis kojomis žmogus, kuris dar prieš kelias minutes atrodė visagalis.
Kitą dieną įgaliotinis paskambino.
– Atvažiuok. Jo tėvas nori pasikalbėti.
Važiavau nieko negalvodamas.
Kieme sukiojosi pusgirčiai miško darbininkai, blizgindami baltus dantis.
Jie laukė manęs.
Įgaliotinis stovėjo su šautuvu.
Dzimido tėvas buvo garbaus žmogaus laikysenos. Kostiumas blizgėjo metalinėmis sagomis.
Jokio ginklo jis neturėjo.
– Kiek nori?
– Siūlykite. Nieko neparduodu.
– Penkių užteks?
– Paliekate man galimybę pasiskųsti.
– Dešimt.
Sutarėme, kad po savaitės atvažiuosiu pinigų pasiimti čia pat, pas įgaliotinį.
Šeštadienį lijo.
Važiavome JAWA motociklu.
Įgaliotinio kieme buvo tylu.
Jis miegojo prie stalo.
Durys atidarytos.
Šautuvas prie kojos.
Nuo stalo nukritęs degtinės butelis buvo sudužęs.
Tuščias.
Įgaliotinis net nesujudėjo.
Dzimidas atsirado netikėtai.
Draugas, atvežęs mane, išėjo užvesti motociklo.
Dzimidas stovėjo blaivus, susirūpinęs.
Pinigus skaičiavo atidžiai, vis paspjaudydamas pirštų galiukus.
Įgaliotiniui pinigus įgrūdau į švarko kišenę.
Rankos neištiesiau.
Mergina, dėl kurios vyko muštynės, stovėjo už Dzimido nugaros.
Išbėgau.
Mes rovėme iš kiemo.
Mergina rodė mums didelį, raudonu laku nudažytą vidurinį pirštą.