Atsiprašymas

Paskutiniame klasės suole sėdėjo ramus, apvalaus veido berniukas, su pašiauštu rudų plaukų kuokštu ant galvos. Jo žvilgsnis visada buvo nukreiptas į vadovėlį ar sąsiuvinį. Į mokytojų akis jis niekada nežiūrėdavo.
Vieną rytą mokytoja nuėjo Vlado link. Sustojo lyg pamiršusi, ko prie jo priėjo.
Vladas, nekviestas ir nepašauktas, pats atsistojo. Nuleido akis į išraižytą suolo lentą.
Aukštas, augalotas, vos telpantis į švarką ir kelnes vaikinas stovėjo nejudėdamas.
Mokytoja atsisuko į klasę.
– Vladas mus palieka. Palieka todėl, kad Vasario šešioliktąją savo namo laiptinėje išmėtė lapelius su politiniais šūkiais. Ar nori ką nors pasakyti klasės draugams?
– Ne, – papurtė savo rudą kuokštą Vladas.
– Tu nesigaili padaręs tokį nusižengimą? – susigraudinusi paklausė mokytoja.
– Nežinau, – vos išgirdome jo atsakymą.
– Kam tu tai padarei? Kas tau liepė?
– Niekas.
– Ar supranti, ką padarei savo tėvams? Juos gali išmesti iš darbo. Jūs neturėsite už ką gyventi. Negalėsi mokytis, nevalgysi pieniškų bandelių valgykloje. Ar apie tai pagalvojai?
– Mes turim lašinių, – tyliai atsakė Vladas.
– Nejuokauk, Vladai. Čia labai rimta.
– Mes tikrai turim lašinių.
– Lauk iš klasės! – trenkė mokytoja rankoje laikyta knyga į suolą.
Tą akimirką prasivėrė durys.
Ant slenksčio stovėjo moteris, apsigobusi šviesia skarele.
– Atsiprašau, tamsta mokytoja. Ar galėtumėte išleisti mano sūnų pas direktorę?
– Kol jis manęs neatsiprašys, negaliu.
– Vladai, tuojau pat atsiprašyk mokytojos.
Vladas stovėjo nejudėdamas.
– Girdi? Eik ir atsiprašyk mokytojos prie visos klasės.
Nepakeldamas akių, tvirtai įsikibęs į suolą, jis tyliai ištarė:
– Atsiprašau, mokytoja, kad pasakiau, jog mes turim lašinių.
Mokytoja išbalo.
– Ko stovi? Pabučiuok tamstai mokytojai ranką, – griežtai tarė motina.
– Nereikia, – sustabdė pajudėjusį Vladą mokytoja.
– Reikia, Vladai. Pabučiuok.
Vladas pasilenkė, paėmė mokytojos ranką ir atsargiai palietė ją lūpomis.
Lyg pažadinta iš miego, mokytoja atitraukė ranką.
– Lauk iš klasės, – sušnabždėjo.
– Einam, Vladeli. Ar už lašinius jau atsiprašėm, tamsta mokytoja?
– O, Dieve mano... – sušnabždėjo pintomis kasomis mergaitė pirmame suole.
Kai durys užsidarė, klasėje stojo ilga tyla.
Net mokytoja nebegalėjo tęsti pamokos.