Kelionė traukiniu pro Karpatus

Jauną naktį ketvirčiuoja
Bėgių žėrintis sidarbas.
Tamsoje pratyvuliuoja
Tarsi aukso kandeliabras
Mėnuo, duobėje paskendęs
Su žvaigždėm, kurios taip sunkiai
Langus traukinio suranda,
Kad, manding, sidabro dulkės,
Bekylą nuo bėgių staigiai,
Kiek ryškiau kupė nušviečia.

Protarpiais pro šalį eina
Ir išlenkt po taurę kviečia
Svirduliuojantys draugužiai.
Aš mandagiai atsisakau:
„Dar ne laikas, dar rašau! „
Ir link baro jie nuūžia,
Mane tyloj palikdami.
Šiaip kam tas baras traukiny?
Na tiek jau to, ne tai svarbu —
Svarbu prikurpt gerų eilių!

Ne tokių, kurias čia skaitot,
Parašytas prie Karpatų,
Besiklausant, kaip, įkaitus
Teliūskuojančiai arbatai,
Už langų sniegynai muša
Pasikorusį mėnulį
Ir į žemę ledo krušą
Patylom išsiuntę guli
Slėniuose kalnų didingų,
Nakties stygas užgaudami.

Įkvėpimą pasikinkęs
Tarytum eržilą nakty,
Greitai akimis keliauju
Po randuotus slėnius, kalnus
Ir po dangų, nutapytą
Ant stiklų nepravalytų.
Kalnai — seniausia poema,
Nesibaigianti kaip meilė,
Snieguoto laiko sklidina,
Metų išvagotu veidu!

***

Pro langą veržiasi šviesa,
Gęstant žiežirboms sidarbo.
Sudarkyta ryto kabo
Nakties nuplyšusi styga.
Į kupė kažkas užklysta,
Svirduliuodamas paklausia:
„Na, baigei gal jau rašyti? „
„Taip, baigiau eiliuot galiausiai. „
„Tai kaip pavyko? Ar gerai? „
„Paskaityk ir pasakysi. „

<... >

„Taigi, brolau, ką tu manai? „
„Kitą kartą gerk lig ryto,
O tada prisėsk prie darbo.
Nes nepyk, bet šičia šūdas.
Mesk suplėšęs jį pro langą. „
Aš, kampely susigūžęs,
Draugui tyliai padėkoju.
Išvažiuojam iš Karpatų,
Ir už lango ilgakojis
Beržas draiko žilą kasą.

„Beveik atrodo kaip namai... „ —
Mano draugas mąsliai taria
Ir, praverdamas spintelę,
Panosėj murma sau liūdnai.
Netrukus vienas aš lieku.
Išties peizažas kaip namie:
Tiek pievų, girių, ežerų
Dulkėtoj stūkso pakelėj!
„Gal nereik man tų Karpatų. „ —
Murmu, gerdamas arbatą.