Nuo pelumių rankų (pirmas skyrius)

Virš kelio, ant liepos šakos, karojo nukirsta ilgaplaukė dieviltavo galva. Aplink akis ir kaklą ropinėjo stambios juodos musės. Tikriausiai šiandien deivės patenkintos nebus – tolėliau priešų galvas, dėl jų trūkumo, teko pakeisti mediniais taikiniais. Galmis dar svarstė – gal turėtų tuo džiaugtis. Viena vertus, į siūbuojančias galvas būtų sunkiau pataikyti varžovams, tačiau jam pačiam maloniau leisti strėles į tai, kas kadaise nebuvo žmonės. Net jei saugotojos ir kiti jo tautiečiai dieviltavų žmonėmis nelaikė.

Į smėlėtą aikštelę, kur už puodžiaus dirbtuvių lūkuriavo kiti turnyro dalyviai, jis atjojo paskutinis. Pramiegojo – kaip visuomet po audringos nakties užeigoje. Dar vakar planavo pažiūrėti, kaip žmonės rungsis kitose rungtyse, tačiau šį rytą miegas pasirodė svarbesnis, negu dvikovos, lenktynės ar varžybos. Jam net nespėjus nušokti nuo žirgo, buvo duotas ženklas stoti prie linijos, taigi, nė nestabdęs Trabo, patraukė paskui kitus. Kaip ir kasmet, per Žemės atvėrimo šventę, turnyrui buvo atitvertas platus, medžiais apaugęs kelias palei ežerą. Čia buvo turbūt rečiausiai apgyventa Karnavos miesto dalis – joks sveiko proto lietigalas nerizikuos būti apšaudytas turnyro dalyvių – net jei tik kartą per metus. Galmiui atrodė, kad rytas dar neįtikėtinai ankstus, bet pažiūrėti buvo susirinkę nemažai žmonių. Žiūrovai tvarkingai būriavosi kelio pradžioje, ant kalvelės. Vienintelis pastatas šiame ruože – apžvalgos bokštelis, kurio viršuje dabar buvo matyti trys judančios figūros. Du sargybiniai ir žmogus, nors ir tokią karštą dieną, apsigobęs juodu apsiaustu su plačiu gobtuvu. Galmis, net nematydamas jo veido, žinojo, kas jis – naujasis didysis kunigaikštis. Liubertas.

– O, kad mane kiaurai! Ponaitis Galmis! Kaip džiugu vėl susitikti.

Tą pašaipų šaižų balsą jis pažino iš karto ir, mintyse nusikeikęs, atsisuko. Prie jo ant širmo žirgo stabtelėjo jaunas liesas raudonbarzdis. Dagūnas nusimovė jam akivaizdžiai per prabangią auksiniais siūlais siuvinėtą juodą pirštinę ir ištiesė ranką. Galmis sveikindamasis stuktelėjo riešu jam į riešą.

– Dagūnai. Ilgai nesimatėme.

Tuo Galmis galėjo tik džiaugtis. Būtų neprieštaravęs, jei Dagūno apskritai daugiau niekada nebūtų reikėję sutikti. Praėjo vos metai nuo to laiko, kai net kelis mėnesius teko tverti jo draugiją. Kas jau kas, o kunigaikščių vaikai būtinai turėjo sudalyvauti nors viename karo žygyje į Dieviltavą. Galmis iškentė tą vieną kartą ir tikėjosi, kad to užteks visam gyvenimui. Dagūnas, nors ir ne kunigaikščio vaikas, bet, turint omenyje tai, kaip labai jam patiko žudyti visus sutiktus dieviltavus, tikriausiai žygiuose dalyvauja iki šiol. Galbūt jis ir parūpino turnyro taikinių.

– Per ilgai! – iššiepęs retokus dantis nusijuokė Dagūnas. – Atėjai pažiūrėti, kaip laimėsiu turnyrą?

Galmis šyptelėjo. Žygyje abu buvo būrio lankininkai. Dagūnas šaudė neblogai, bet visi žinojo, kad Galmiui neprilygsta niekas. Jis neatsakė. Vienintelis, kuriam, nepaisant visko, pasirodyti norėjo – tėvas, šiaip ar taip, nepasivargino ateiti.

Kai visi raiteliai išsirikiavo palei kelio dulkėse nubrėžtą liniją, ant pakylos, tik šiandienai suręstos iš senų lentų ir reifo ritinių, užlipo stambus, masyvia grandine pasidabinęs pranešėjas. Nors vėlyvo pavasario dienos pradžia buvo vėsi, dabar oras darėsi troškus ir karštas, vėjas padvelkdavo vos juntamai ir žirgų kanopų sukeltos dulkės suposi prieš akis. Jei po Žemės atvėrimo šventės oras nepasikeis, derlius tikriausia ir šiais metais bus prastas. Galmis atgalia ranka nubraukė nuo kaktos limpančius plaukus ir tvirčiau suspaudė lanką. Ramindamas ir save, paglostė Trabui kaklą. Dabar pranešėjas pristatinėjo turnyro dalyvius. Galmis nebesiklausė. Pabaigęs pristatymą, vyras rankoje iškėlė metalinį plaktuką, pasiruošęs suduoti per varpą skelbdamas pradžią.

Dabar tereikia susikaupti. Galmis žvelgė į kelią priešais, stengėsi atmintyje atkartoti savo, savo žirgo judesius, prisiminti kiekvieną kelio posūkį, taikinio kryptį. Vakar keletą kartų jau prajojo šiuo keliu, tikėjosi, kad to šiandienai užteks. Pranešėjo ranka pakilo iki aukščiausio taško ir užsimojo. Galmis trūktelėjo vadžias tą pačią akimirką, kai plaktukas palietė varpą. Suošė minia, į kietą išdžiūvusią žemę ėmė taukšėti kanopos. Paskutiniams teko kvėpuoti dulkėmis, bet Galmis jojo pirmas.

Trabas buvo puikus žirgas, Galmis – puikus šaulys, ir jiedu nė neketino sulėtinti, kad galėtų iššauti. Tiesiai priešais švytavo du taikiniai. Jis įtempė lanką ir vieną po kitos paleido dvi strėles, abi pataikė tiksliai, tiesiai į užmerktas dieviltavų akis. Posūkis, kliūtis, šuolis, posūkis. Dar vienas taikinys ant medžio šakos, dar vienas tikslus šūvis. Viena kreivai paleista priešininko strėlė pralėkė Galmiui pro ausį, kažkas už jo kliudė užkardos lentą, bet tai nebuvo svarbu. Jis vis dar buvo pirmas.

Toliau dar dvi neaukštos kliūtys, ilgas posūkis. Atrodė, kad jie abu su Trabu dabar vienas kūnas, lėkė negalvodami, genami tik noro laimėti. Galmis akies kraštu išvydo priartėjusį Dagūno žirgą, bet Trabo neragino, žinojo, kad viskas taip, kaip turi vykti. Dar vienas taikinys, dar vienas taiklus šūvis. Dagūno strėlė įsmigo visai greta. Tik pats Dagūnas į priekį nesiveržė, vis dar jojo šalimais. Dar vienas posūkis. Ir šį įveikė kartu. Dabar kažkur viduje sukirbėjo bloga nuojauta. Dar vienas. Ir vėl tiksliai. Ne tik jis, bet ir priešininkas. Dabar juodu visai šalia. Nuojauta stiprėjo.

Liko paskutinis posūkis ir paskutinis taikinys. Tasai, nors ir medinis, buvo sudėtingiausias – jį matys tik akimirką, per kurią turės spėti iššauti ir pataikyti.

Posūkis buvo per staigus, kad Trabas jį įveiktų nelėtindamas, Dagūnas įlėkė pirmas, pirmas paleido strėlę. Nebuvo tikslus, per daug skubėjo. Galmis įtempė lanką. Taikinys jau priešais, žinojo, kad pataikys į patį vidurį. Tačiau tik vos vos prieš paleidžiant templę, kažkas stipriai kirto per ranką. Lankas pakrypo ir strėlė nušvilpė į krūmus. Dagūnas! Galmiui krūtinėje tarsi kažkas nutrūko. Jis pristabdė žirgą ir pats vos atgavo pusiausvyrą, bet, kai jau galėjo šauti, buvo per vėlu. Taikinys buvo už jo, Dagūnas ir dar vienas varžovas jį pralenkė ir jau kūrė tiesiai kelio pabaigos link. Jis vėl paragino Trabą. Grįžti negalėjo. Krūtinėje suliepsnojo pyktis, bet Galmis negalėjo pasiduoti. Jei tie du nepataikė nors į vieną taikinį, jis dar turi galimybę. Nestabdydamas žirgo atsisuko. Iš čia paskutinį posūkį jau beveik dengė krūmai ir neaukštas berželis, bet atsimušančių strėlių įsiūbuotas taikinys dar išlįsdavo nepatogiu kampu. Tai dar įmanoma. Nepatogu, pavojinga, bet įmanoma. Nebesvarstė. Pridėjo strėlę ir paleido. Net nepažiūrėjo, kaip ji įsminga kampu į ant lentų išpieštą kryžių. Palinko Trabui prie nugaros ir kirto liniją trečias.

Pasitraukęs iš kelio, grįžęs į aikštelę, nuo kurios pradėjo, nušoko nuo žirgo ir užsimerkė. Giliai įkvėpė ir sulaikė orą. Širdis kalė taip, kad krūtinę net spaudė. Jis privalėjo laimėti. Privalėjo. Jei dabar dėl Dagūno poelgio nutiks kitaip...

Bandydamas nusiraminti, kelis kartus įkvėpė ir apsidairė. Visi lenktynių dalyviai jau buvo čia. Dauguma neatrodė patenkinti savo pasirodymu. Galmis žvilgtelėjo į Trabą. Žirgas stebėjo jį didelėmis, lyg viską suprantančiomis akimis. Kelti audrą, aiškinti su Dagūnu ar su teisėjais buvo beviltiška. Niekas to posūkio nematė. Kaip visada. Dagūnas nebūtų rizikavęs, jei manytų, kad gali būti sugautas. Valdžiai, teisėjams ir žygio vadams jis visada atrodė puikus vyrukas.

Lėtai kvėpuodamas Galmis stebėjo dideles juodas žirgo akis ir pamažu vėl ėmė girdėti minios ošimą. Dabar čia buvo daug žmonių. Bet minioje jis dar nepamatė nė vieno pažįstamo veido. Gal taip ir geriau. Žmonės dar nesiskirstė, pranešėjas paskelbė, kad dabar bus skaičiuojamos pataikytos strėlės. Tada sau už nugaros išgirdo sesers balsą:

– Koks tu šaunuolis!

Atsisukęs išvydo ją šalia. Ryškioje dienos šviesoje Silmanė visa spindėjo. Ne tik brangiais karoliukais nusagstyta jos suknelė ir segtukai plaukuose, bet ir tamsios didelės akys. Ji pasistiebė ir stipriai jį apkabino. Į veidą plūstelėjo jos jazminų kvepalai.

– Silmane! Galvojau, neatėjai.

Sesuo atsitraukė, pataisė sidabrinių lapelių ornamentą jam ant ausies ir apsimestinai piktai kumštelėjo į ranką.

– Ar pakvaišai, negi galėtume tai praleisti?

– Ir tėvas matė? – Galmis pats išgirdo, kaip liūdnai nuskambėjo jo balsas.

Nuotaika dar labiau subjuro. Tėvas savom akim matė, kaip Galmis atjojo trečias. Silmanė vis tiek atrodė džiugi ir patenkinta, bet tėvas... Tėvas tikrai toks nebus. Galmis apsidairė bandydamas surasti jį, bet sutiko tik Dagūno žvilgsnį. Išsišiepęs nuo ausies iki ausies, aukštai iškėlęs galvą, šis ėjo jųdviejų link, pirštais glostydamas savo smailią barzdelę.

– Tai sveikinu su trečia vieta, bičiuli.

Galmis prisimerkė. „Bičiuli“? Krimstelėjęs lūpą vis tiek prisivertė nusišypsoti. Neplanavo suteikti jam malonumo ir parodyti, kaip prastai jaučiasi pralaimėjęs.

– Gaila, kad paskutinį prašovei, – atsiduso Dagūnas, jau sustojęs priešais.

– Jei taip gaila, nereikėjo man trankyti per rankas, – atsakė visai ramiai.

Dagūnas, dėdamasis nustebęs, išpūtė akis:

– Niekada taip nedaryčiau. Tau tikriausiai pasirodė. Tas greitis, tas jaudulys.

Dagūno akys nukrypo į Silmanę. Nusilenkęs ištiesė jai ranką.

– Aš Dagūnas. Galmis buvo su manim viename būryje prieš metus, kai jojom į Dieviltavą. O kas būsite jūs, gražiausioji?

Galmis sukryžiavo ant krūtinės rankas ir įsižiūrėjo į seserį. Silmanės lūpose šmėstelėjo žaisminga šypsenėlė, ir ji ištiesė ranką.

– Silmanė, Galmio sesuo, kunigaikščio Prūto iš Senžemės dukra.

– Sesuo? – Dagūnas šį kartą nustebo. – Nemaniau, kad Galmis turi seserį. Judu visai nepanašūs.

– Tikriausiai, Dragūnai, nebuvote tokie geri bičiuliai, jei nepameni, kad Galmis turi seserį. Brolis nieku gyvu neiškęstų nė pusdienio apie mane nepasakojęs.

Dagūnas neabejotinai sutriko, ir Galmiui nuo to pasidarė bent šiek tiek linksmiau. Sesutė ne itin mylėjo žmones, ypač pagal rangą žemesnius už save, todėl be gailesčio su jais žaisdavo. Kaip švelnus mielas kačiukas su persigandusia pele. Silmanė iš tiesų atrodė miela. Smulkutė, gražutė šešiolikmetė – visuomet pasipuošusi, besišypsanti, mandagi, švelni ir draugiška. Labai mažai žmonių pažinojo ją kitokią: savanaudę, kerštingą ir užsispyrusią. Užtat pažinojo Galmis. Silmanė turėjo trūkumų, tačiau, nepaisant visko, juk ji – jo mažoji sesutė, ta, kurios meilė ir rūpestis, kad ir savotiški, šildė jam širdį. Jie gerai vienas kitą pažinojo, ir dabar Galmis puikiai matė, kad jeigu tik jis leis, Silmanė pabandys suleisti aštrius nagučius Dagūnui į širdį ir paliks joje skausmingus, ilgai gyjančius randus. Kol kas neplanavo jai trukdyti.

– Dagūnas, mieloji kunigaikštyte, – pataisė šis.

Bet Silmanė jau buvo sutelkusi dėmesį į pakylą, ant kurios kaip tik tuo metu vėl užlipo pranešėjas. Rankos mostu jis pakvietė turnyro dalyvius prieiti arčiau. Šaudymas buvo paskutinė dienos rungtis, ir šalia pakylos dabar būriavosi nemažai kitų rungčių dalyvių. Galmis atsisveikindamas pamojo Silmanei ir paskui Dagūną priėjo arčiau pakylos. Tik dabar pastebėjo, kad greta kitų šaudymo turnyro dalyvių stovi ir kunigaikštis Kilas, ant jo krūtinės dailiai išpieštas Retavos herbas – juodas inkaras mėlyname fone. Nejau tai jis jį aplenkė visai prieš pat pabaigą?

– Lenktynių rezultatai tokie, – pradėjo pranešėjas ir ėmė vardyti. – Paskutiniai atjojo Murzius iš Malelių, Moka iš Bitaušų, penktas – Ivaras iš Gaciūnų, ketvirta – Mikala iš Svirplėnų, trečias – Galminas iš Senžemės, antras – Dagūnas iš Bitaušų, pirmas – Retavos kunigaikštis Kilas. Nepataikytos strėlės: Moka, Ivaras ir Mikala – penkios, Murzius – keturios, Ivaras – trys, kunigaikštis Kilas – trys, Dagūnas – viena. Galminas pataikė visas.
Dagūnas su siaubu ir nuostaba atsisuko į Galmį. Galmis nusišypsojo.

– Taigi, suskaičiavus visus taškus, skelbiu laimėtojus, – tęsė skelbėjas. – Trečia vieta – Retavos kunigaikštis Kilas, antra vieta – Dagūnas iš Bitaušų, pirma vieta – Galminas iš Senžemės.

Galmis pažvelgė į Silmanę. Ši dabar strykčiojo iš džiaugsmo kaip mažas vaikas.

Nei antros, nei trečios vietos laimėtojai nebuvo pakviesti ant pakylos. Tik trys žmonės ir viena juodnešio komanda, kurie savo rungtyse buvo pirmi. Galmis dar kartą žvilgtelėjo į Dagūną – tasai nebegalėjo nuslėpti irzulio.

Pagal tradiciją apdovanojimus teikė didysis kunigaikštis. Naujasis didysis kunigaikštis. Tas, kuris ilgą laiką buvo tiesiog Galmio geras pažįstamas, beveik draugas, berniukas, kurio gyvenime Lietigalijos didžiojo kunigaikščio sostas atsirado visai netikėtai. Jau kokie dveji metai nuo tada, kai jiedu paskutinį kartą buvo susitikę.
Juodu apsiaustu apsigobusi figūra, teikdama apdovanojimus, pamažu artėjo prie Galmio. Liubertas, kaip ir vaikystėje, tebebuvo bent puse galvos žemesnis. Galmis teišvydo siauras lūpas šyptelint blyškiame veide po gobtuvu. Kunigaikščio akys slėpėsi šešėlyje, kai laibi pirštai Galmiui ant kaklo užkabino juostelę – ant jos plokščia kitsalpo figūrėlė: senovės karys, įtempęs lanką. Tas daiktas neabejotinai buvo iš prakeiktųjų miestų. Už tokį galėjai nusipirkti prabangią karietą. Arba būti sunaikintas pelumių. Priklausomai nuo to, ar jį turėjai su saugotojų žinia. Dabar ceremoniją matė daugybė žmonių, tad Galmis tikėjosi, jog pelumių bausmė jam negresia.

– Sveikinu, Galmi, – tyliai tarė Liubertas.

Galmis nusišypsojo. Kunigaikščiai, neišskiriant net tėvo, į jį įprastai kreipdavosi ilgesniu vardu, kuris, tiesą sakant, jam visai nepatiko. Žmonės toliau plojo, merginos nešė kitus apdovanojimus, pralaimėję sveikino laimėtojus. Žinoma, Dagūnas prie jo nebepriėjo. Kai sveikinimai nurimo ir buvo galima pasitraukti nuošaliau, Galmis apsidairė ieškodamas Silmanės. Tačiau pamatė tėvą. Nusmelkė nerimas. Būtų norėjęs, kad tėvo nuomonė jam neberūpėtų, bet rūpėjo. Ar vien tai, kad neatjojo pirmas, viską sugadina? Atidžiai stebėjo visad rūstų kunigaikščio Prūto veidą. Ir tada Senžemės valdovas nusišypsojo. Džiugiai. Taip sau nebūdingai. Ištiesė savo meškino rankas ir stipriai apglėbė Galmį.

– Puiku, sūnau. Parodei jiems jų vietą.

Galmis tik stovėjo apstulbęs ir nežinojo ką atsakyti. „Sūnau“? Kada jis paskutinį kartą girdėjo tėvą taip jam sakant? Ar apskritai kada nors girdėjo?